Įvadas

Vaiko pedagoginė psichologinė charakteristika yra esminis įrankis, padedantis suprasti vaiko individualybę, jo stipriąsias ir silpnąsias puses, ugdymosi poreikius bei elgesio ypatumus. Ši charakteristika leidžia pedagogams ir tėvams veiksmingiau planuoti ugdymo procesą, pritaikyti ugdymo metodus ir kurti palankią aplinką vaiko asmenybės raidai. Šiame straipsnyje aptariami įvairūs vaiko pedagoginės psichologinės charakteristikos aspektai, pateikiami pavyzdžiai ir rekomendacijos, kaip ją sudaryti ir panaudoti praktikoje.

Vaikystės Reikšmė ir Vaiko Teisių Užtikrinimas

Vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo etapas, kurio metu formuojasi asmenybė, įgyjami socialiniai įgūdžiai ir žinios apie supantį pasaulį. Šiuolaikinėje visuomenėje vaikai suvokiami kaip visateisiai visuomenės nariai, turintys savo teises ir poreikius. Todėl vaiko teisių apsauga ir užtikrinimas yra ne tik moralinis imperatyvas, bet ir svarbus politikos klausimas.

Šiuo metu vaikai suvokiami kaip visateisiai visuomenės nariai, o jų teisės yra ne tik resursų, bet ir politikos klausimas. Tai ypač aktualu pedagogams, kurie turi suvokti, kad vaikas yra autonomiška asmenybė, turinti savo minties ir žodžio laisvę, teisę reikšti savo nuomonę, teisę į laisvą apsisprendimą, poilsį, laisvalaikiį, saviraišką ir saviugdą. Teigiamas požiūris į vaiko teises ir pagarba joms atspindi šiuolaikinės demokratijos vertybes valstybėje. XXI amžius vadinamas vaiko teisių realizavimo ir apsaugos amžiumi, pripažįstant, kad vaikui reikia ne tik maisto ir pastogės, bet ir galimybės visapusiškai tobulėti.

Lietuvos ugdymo įstaigose domėtis vaiko teisėmis pradėta atkūrus nepriklausomybę, reformuojant švietimo sistemą pagal Vakarų Europos šalių edukacinę patirtį. Lietuvoje nemažai nuveikta vaiko teisių apsaugos srityje: ratifikuota JTO Vaiko teisių konvencija (1995 m.), priimtas Vaiko teisių pagrindų įstatymas (1996 m.) ir Vaiko globos įstatymas (1998 m.). Tai rodo siekį užtikrinti vaiko ekonominį ir politinį nepriklausomumą nuo suaugusiųjų.

Kuriant pilietinę lygiateisių galimybių visuomenę Lietuvoje, būtina stengtis, kad vaikas, kaip pažeidžiamiausias jos narys, turėtų tokias pat teises kaip ir suaugusieji. Tačiau kalbėti apie vaiko teises kasdieninėse ikimokyklinėse įstaigose vis dar neįprasta, o jei ir kalbama, tai dažniausiai tik teoriniu lygmeniu. Daug dėmesio skiriama mokyklinei vaikystei, o ikimokyklinei - kur kas mažiau. Realybė rodo, kad ikimokyklinėse įstaigose vis dar stokojama vaiko, kaip visateisio visuomenės nario, priėmimo. Jei ir kalbama apie vaiko ugdymą, tai dažniausiai nagrinėjamas ugdymo turinys, programos, priemonės ir jų praktinis taikymas, pamirštant patį vaiką. Išanalizavus metodinę, pedagoginę ir psichologinę literatūrą, galima teigti, kad vaiko teisių apsaugos problema Lietuvoje yra aktuali ir nepakankamai ištirta tiek pedagoginiu, tiek psichologiniu aspektais.

Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai

Vaiko Raida Skirtingais Amžiaus Tarpsniais

Ankstyvoji Vaikystė (3-6 metai)

Šiuo laikotarpiu vaikas intensyviai mokosi kalbėti, plečia savo žodyną ir geba bendrauti su suaugusiaisiais, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus. Vaikai pradeda atskirti liūdnus ir linksmus žmones, o klausydamiesi suaugusiųjų kalbos, žaisdami ir stebėdami aplinką, mokosi žodžių reikšmių ir gimtosios kalbos garsų.

Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja ir intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jie jau geba būti atskirai nuo tėvų, daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis.

Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių.

Būdami šešerių, vaikai jau moka planuoti žaidimus, geba sugalvoti siužetus, įvertinti ir komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus ir pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Taip pat stebimas vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles ir sekti pasakas.

Pedagoginės Psichologinės Charakteristikos Pavyzdys

Augustės atvejis

Augustė yra penkerių metų mergaitė, lankanti ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Ji gyvena su mama, kuri dirba projektuotoja, ir tėčiu, dirbančiu pasieniečiu. Augustė turi stiprų ryšį su mama, o tėtis yra griežtesnis. Tėvai aktyviai dalyvauja darželio veikloje, rūpinasi vaiko ugdymu.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje

Fizinis vystymasis atitinka amžiaus tarpsnį. Augustė yra judri, mėgsta aktyvius žaidimus, gerai atlieka fizinius pratimus ir greitai mokosi naujų. Ji puikiai orientuojasi darželio aplinkoje, įveikia kliūtis. Aktyvios veiklos metu yra atsargi, saugo save ir kitus. Fiziškai stipri, retai serga.

Augustė drąsiai imasi sudėtingos veiklos, atkakliai bando ją atlikti, išbando žinomus ir naujus sunkumų įveikimo būdus. Stengiasi viską atlikti pati, tačiau nepavykus nebijo paprašyti pagalbos. Geba taisyklingai laikyti pieštuką, teptuką, stambias detales nuspalvina gana tvarkingai. Mergaitė tvarkinga, naudojasi tualetu.

Augustės dėmesys yra nevalingas, ji susikaupia ir išlaiko ilgesnį laiką dėmesį, jei veikla yra įdomi. Skiria ir įvardija pagrindines spalvas, tapatina daiktus pagal formą ir dydį. Savarankiškai skaičiuoja iki 5, o padedama gali suskaičiuoti ir iki 10. Daug šneka, klausinėja, reiškia norus, pasako ką daro, ką nuveikė. Kalba trumpais sakinukais, atsako į nesudėtingus klausimus. Kalba aiški. Įdėmiai klausosi skaitomų kūrinėlių ir naujų žodžių. Vartoja įvardžius aš, jis, tu, mano. Domisi laidomis, animaciniais filmais vaikams, kalba apie juos. Labai mėgsta vartyti knygeles, dėmesį skirdama ne tik paveikslėliams, bet ir tekstui. Geba sieti paveikslėlius su juose vaizduojamais konkrečiais daiktais, juos pavadina. Įvairiomis rašymo priemonėmis keverzoja vertikalias ir horizontalias linijas. Stebint ugdomosiose veiklose, išryškėjo jos aktyvumas, noras bendrauti, pasakoti savo įspūdžius.

Augustė noriai įsijungia į grupinius žaidimus, veiklas, laikosi grupės taisyklių. Yra žingeidi, noriai imasi ugdomoje veikloje jai skiriamų užduočių, įdėmiai klausosi auklėtojos. Puikiai sutaria su auklėtojomis, yra paklusni ir paslaugus vaikas. Auklėtojos paprašyta tvarkosi žaislus, padeda kitiems. Mergaitė nėra konfliktiškas, neskriaudžia kitų vaikų. Kilus konfliktinėms situacijoms vaikas reaguoja ramiai, stengiasi jas įveikti pati, nepavykus kreipiasi į auklėtoją.

Mergaitė draugiška, mėgsta bendrauti, puikiai sutaria su kitais grupės vaikais. Pradeda atpažinti, ką jaučia, pastebi kitų žmonių emocijų išraišką, atpažįsta aiškiausiai reiškiamas emocijas ir į jas skirtingai reaguoja. Paguodžia, paglosto, duoda žaislą liūdinčiam. Vaikai ją mėgsta, noriai žaidžia kartu. Moka dalintis žaislais, dažnai iš namų atsineša įvairiausių žaislų ar knygelių, kurias rodo kitiems vaikams, duoda pažaisti, pažiūrėti. Domisi knygelėmis, mėgsta klausytis skaitomų pasakų, todėl būdama tokio amžiaus aiškiai kalba, reiškia mintis. Taip pat mėgsta žaisti judriuosius ir kūrybinius žaidimus, stebėti aplinką ir kitus reiškinius. Augustė dažnai susiranda ką veikti pati ir įtraukia kitus vaikus. Pastaruoju metu dažnai su mergaitėmis žaidžia vaidmeninius žaidimus „Namai“. Mergaitė yra labai protinga, draugiška, paslaugi ir paklusni vaikas.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams

Konfliktinės situacijos analizė (Augustės grupėje)

Aprašomas atvejis, kai grupėje kilo konfliktas tarp dviejų berniukų dėl noro užlipti ant pavėsinės stogelio. Vitas ir Vilius susiginčijo, kuris tai padarys lengviau. Vitas numenkino Viliaus galimybes, o Vilius, norėdamas apginti savo nuomonę, neprileido Vito prie lango. Vitas timtelėjo Vilių, kuris pargriuvo ir, atsistojęs, trenkė Vitui. Auklėtoja išskyrė berniukus, tačiau Vilius vėl puolė Vitą.

Auklėtoja sureagavo greitai ir atitraukė Vilių, griežtai paklausė, ką jis daro, ir pasiteiravo, ar jis supranta, kad tokiu elgesiu galėjo rimtai sužeisti Vitą. Auklėtoja pareikalavo, kad berniukas atsiprašytų verkiančio Vito, tačiau Vilius užsispyrė ir net neketino to daryti.

Auklėtoja įvertino situaciją kaip netoleruotiną ir keliantį nerimą dėl Viliaus agresyvios reakcijos. Buvo nuspręsta išsiaiškinti konflikto priežastis, aptarti kiekvieno vaiko kilusias emocijas, elgesį ir kaip vaikai turėtų elgtis tokioje situacijoje.

Kitą dieną su berniukais buvo pasikalbėta apie jų elgesį. Berniukai nebuvo labai kalbūs, bet iš to, ką pasakė, auklėtoja pateikė apibendrinimą, kaip kiekvienas iš jų jautėsi, kaip reikia tokioje situacijoje elgtis, priminė grupės bendravimo taisykles ir galimas jų elgesio pasekmes. Berniukai ramiai stovėjo ir klausėsi auklėtojos. Auklėtoja pagyrė berniukus, kad jie yra geri, tačiau toks jų elgesys yra netinkamas ir netoleruotinas. Vaikai atsiprašė vienas kito, apsikabino ir susitaikė.

Jaunesniojo Mokyklinio Amžiaus Vaiko Psichologinė Charakteristika

Jaunesnysis mokyklinis amžius - tai intensyvus vaiko asmenybės formavimosi laikotarpis. Mokymosi pradžioje išryškėja vaiko ypatumai, jo pranašumai ir trūkumai, kuriuos nulemia tėvų auklėjimo stilius ir prigimtis. Didelę reikšmę jaunesniojo mokyklinio amžiaus periodas turi vaiko socialinei ir psichinei raidai. Kardinaliai šiame laikotarpyje keičiasi vaiko socialinis statusas. Jis tampa mokiniu, o tai verčia persitvarkyti vaiko gyvenimiškų santykių sistemą. Vaikui atsiranda anksčiau neturėti įsipareigojimai. Jei pagrindinė vaiko veikla ankstesniame raidos laikotarpyje buvo žaidimas, tai dabar svarbiausią vietą užima pažintinė veikla, kurioje gaunamas ir apdorojamas didelis informacijos kiekis. Šiame amžiaus tarpsnyje didėja reikalavimai vaiko gebėjimams ir jų plėtojimui, atsiranda jo pasiekimų bei nesėkmių formalūs vertinimai bei neformalios tėvų reakcijos šių vertinimų atžvilgiu. Pradinės mokyklos metai vaiko vystymesi yra kritinis periodas, nes šis periodas sutampa su septynerių metų amžiaus krize. Vaikas, pereinant nuo ikimokyklinio amžiaus į mokyklinį, ženkliai keičiasi ir tampa sunkiau auklėjamu, nei anksčiau.

Manto atvejis

Mantas (vardas pakeistas) yra dešimties metų berniukas, lankantis ketvirtą klasę. Jis gyvena su abiem tėvais ir turi šešeriais metais jaunesnę seserį. Abu Manto tėvai kartu gyvena jau dvylika metų. Praėjus dvejiems metams po santuokos, jiems gimė planuotas berniukas - Mantas. Vaikas gimė sveikas ir be komplikacijų. Šiuo metu jis yra stiprus ir sveikas. Manto tėčiui nesenai suėjo 37 metais, o Manto mamai - 35 metai.

Manto tėtis dirba logistikos įmonėje vadybininku, o mama - valstybinėje įstaigoje užima vyriausios specialistės pareigas. Manto sesuo Ieva lanko netoli namų esantį vaikų darželį.

Manto tėvai turi aukštąjį išsilavinimą. Dėl darbo specifikos Manto mama namuose praleidžia daugiau laiko nei tėtis, todėl jai tenka didesnis užsiėmimo su vaikais krūvis. Tačiau savaitgalius šeima stengiasi kuo daugiau laiko praleisti kartu lankydami senelius kaime ar šiaip važiuodami į gamtą, lankydami kino teatrus ar kitokius renginius. Manto tėtis nepraleidžia nei vienų varžybų, kuriose dalyvauja Mantas su savo krepšinio būreliu. Pamokų ruošą ir tvarkymąsi namie prižiūri mama. Tačiau tėtis savaitgaliais visada stengiasi sužinoti kaip Mantui sekėsi mokykloje ir išsiaiškinti kilusius klausimus. Taip pat reikia pastebėti, kad Mantas rūpinasi ir savo seserimi Ieva. Dažnai jį mama siunčia parsivesti seserį iš darželio. Taip ugdomas ne tik brolio ir sesers ryšys, tačiau ir Manto pareigingumas ir atsakomybės jausmas. Mantas ne tik parveda Ievą iš darželio, bet ir kartais prižiūri ją žaidimų aikštelėje, reikalui esant užstoja ją.

Apibendrinant galima teigti, kad analizuojama šeima yra tipinė šeima, kurioje visi yra draugiški, palaiko vienas kitą. Šeimoje netoleruojami žalingi įpročiai, nepastebėta konfliktų, kurie leistų priskirti šeimą rizikos grupės šeimai. Daug laiko šeimos nariai praleidžia kartu. Rūpinasi vienas kitu. Tai palanki terpė normaliam vaikų vystymuisi, atitinkančiam jų amžiaus tarpsnius.

Pedagogo Socialinės Psichologinės Charakteristikos

Mokytojas - tai daugiau nei tik žinių perdavėjas. Tai asmenybė, turinti didelį poveikį jaunų žmonių vystymuisi, formuojanti jų vertybes, įgūdžius ir požiūrį į pasaulį. Mokytojas, pedagogo prasme, veda mokinius į gyvenimą, į visuomenę. Jo paskirtis - perteikti mokiniui mokslo pagrindus, išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti jo įgūdžius, lavinti protinius gebėjimus operuojant mokslo žiniomis klasėje, laboratorijose ir gyvenime. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą-mokymąsi, su jais bendrauja, veda juos į gyvenimą, visuomenę, juos socializuoja. Taigi mokytojas ne tik moko, šviečia, bet ir išmoko, įpratina mokytis, uždega norą mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei.

Mokytojas vertinamas ne vien kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą, humanišką žmogų. Mokytojo rankose jaunas žmogus, tautos, žmonijos ateitis. Ir nėra svarbesnės, atsakingesnės, o drauge ir sunkesnės profesijos už mokytojo profesiją.

Asmenybės svarba pedagogo darbe

Mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas. Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė - tai visuma profesinių, psichologinių - socialinių asmens savybių, sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą.

Asmenybė yra žmogus, pasiekęs tam tikro tobulumo lygio, gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes, nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš.

Pagrindinės pedagogo asmenybės charakteristikos

Pedagogo asmenybė yra sudėtinga ir daugialypė. Tarp svarbiausių savybių, kurios lemia sėkmingą pedagogo veiklą, galima išskirti:

Aktyvumą: Poreikiai, emocijos, žinojimas, valia. Tai pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis.
Kryptingumą: Pastovi vyraujančių motyvų sistema, nulemianti žmogaus veiksmus. Tai orientacija į tam tikras vertybes, interesus ir idealus.
Gebėjimus: Gabumai, intelektas, patirtis. Tai intelektualiniai loginiai, komunikaciniai, ekspresyvūs sugebėjimai.
Pedagoginį meistriškumą: Gebėjimas daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui.

Socialinės psichologinės kompetencijos

Pedagogo socialinės psichologinės kompetencijos apima:

Empatiją: Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją. Tai gebėjimas suprasti mokinių jausmus, poreikius ir motyvus.
Bendravimo įgūdžius: Gebėjimą efektyviai bendrauti su mokiniais, kolegomis ir tėvais. Tai gebėjimas aiškiai ir suprantamai dėstyti mintis, klausytis ir išgirsti kitus, spręsti konfliktus ir kurti teigiamą atmosferą.
Savikontrolę: Gebėjimą valdyti savo emocijas ir elgesį. Tai gebėjimas išlikti ramiu ir objektyviu stresinėse situacijose, kontroliuoti pyktį ir agresiją, reaguoti adekvačiai į mokinių elgesį.
Lankstumą: Gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų ir mokinių poreikių. Tai gebėjimas keisti mokymo metodus ir strategijas, atsižvelgiant į mokinių individualius skirtumus ir mokymosi stilius.
Kūrybiškumą: Gebėjimą rasti naujų ir originalių sprendimų. Tai gebėjimas kurti įdomias ir patrauklias mokymo priemones, organizuoti netradicines pamokas ir skatinti mokinių kūrybiškumą.
Pozityvumą: Gebėjimą matyti teigiamus dalykus ir tikėti mokinių sėkme. Tai gebėjimas įkvėpti mokinius, motyvuoti juos siekti aukštų rezultatų ir kurti teigiamą požiūrį į mokymąsi.

Profesinis meistriškumas ir asmeninės vertybės

Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėt projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.

Profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis - tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu.

Valios svarba pedagogo darbe

Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius.

Kalbos ir emocijų valdymas

Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.

Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai.

Mokytojo Asmenybės Tipai ir Darbas su Mokiniais, Turinčiais Sunkumų

Kiekvienas mokytojas savo darbe susiduria su įvairiais vaikais, kuriems būdinga vienokia ar kitokia dvasios struktūra. Tai nėra lengvas uždavinys, nes įvairumu pasižymi ne tik dvasia, bet ir būtis, kuri neretai yra labai sudėtinga. Taip mokykloje atsirado "sunkių vaikų" sąvoka. Terminu "sunkus vaikas" apibūdinama daug vaikų, kurių asmenybę reikia koreguoti. Jiems priklauso ir nepaklusnūs, kaprizingi, užsispyrę vaikai, besipriešinantys suaugusių reikalavimams, patarimams. Tam tikra dalis vaikų yra padaužos, nedrausmingi, grubūs. Jų elgesį, neatitinkantį visuomenės moralės normų ir reikalavimų, įprasta apibūdinti terminu - asocialus.

Nesimokantis vaikas

Vienas dažnesnių vaikų sunkumų - nesimokymas, atsilikimas nuo mokyklinės programos.

Agresyvus vaikas

Vaiko agresyvumą formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir mokyklinė situacija. Agresyvų poelgį sukelia didėjantis priešiškumas. Priešiškumo ir agresijos objektai ne visada sutampa. Pirmuoju priešiškumo požymiu tiktų laikyti simpatijos emocijų nykimą.

Silpnavalis vaikas

Mokymasis reikalauja pastangų. Jų stoka - viena iš dažnesnių mokyklinio konflikto priežasčių. Silpnavalis vaikas, kaip ir kiti, nori pripažinimo ir sėkmės. Tokie vaikai tinkamai mokosi ir elgiasi tik tada, kai yra pakankamai nuosekliai kontroliuojami.

Hiperaktyvus vaikas

Kliudo pats sau, t.y. trukdo reikalaujančiai kruopštumo veiklai, neleidžia jos baigti, o pakili, jaudri emocinė būsena kliudo teisingai įvertinti situaciją, numatyti galimą nesėkmę, pavojaus tikimybę. Svarbi hiperaktyvaus vaiko savybė - pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. Jaunesniems hiperaktyviems vaikams gali padėti intensyvesnė, prasminga, įdomi bei mokyklai ir tėvams priimtina veikla.

Demonstratyvus vaikas

Vaikai siekia dėmesio bei pripažinimo, tačiau ne visada pasirenka tinkamus būdus šiam siekimui įgyvendinti, bando nustebinti aplinkinius neįprasta apranga, šokiruojančiais poelgiais, kaprizais. Jie siekia sukelti kitų žmonių jausmus, vadinasi, jo poelgiai gali būti pakenkti tik kitų dėka.

Pagrindiniai "sunkių" mokinių charakterio pakitimų tipai

Isteroidinis charakteris: Nuo pat gimimo šie vaikai pripratę būti dėmesio centre. Jie ypač egocentriški, reikalauja pastovaus dėmesio tik sau, kurio, kaip ir susižavėjimo, pripažinimo, netgi užuojautos, siekia visais įmanomais būdais, pasitelkę besaikę fantaziją, melą, vaidybą.
Hipertiminis charakteris: Vaikai visada stebėtinai gerai, pakiliai nusiteikę, mėgsta bendrauti, ypač išsiskiria savarankiškumu, bet yra pernelyg judrūs. Pradinėse klasėse vaikai, turintys šios akcentuacijos bruožų, dažniausiai esti geri mokiniai.
Senzytivusis charakteris: Bendravimo ir tarpusavio santykių problemos skiriasi nuo baimių, sukurtų vaizduotės ar kilusių ko nors išsigandus. Vaikas nustos bijoti tik tada, kai bus gerbiami jo jausmai, norai, pripažįstamas jo vidinis pasaulis, kai jį užkrės teigiamas auklėtojo pavyzdys, kai jis išmoks vertinti savo trūkumus ir bent mažos dalies jų atsisakyti, kai santykiai su juo bus grindžiami kitais svertais, kriterijais, bus lankstesni, nuoširdesni, ne tokie griežti.
Paranojinis charakteris: Vaikai, kuriems būdingas šis charakterio pakitimas, mėgsta būti vieni. Jiems labai patinka suaugusiųjų draugija, kur galima tylėti, užsisklęsti savyje. Beje, tokie vaikai yra įtarūs, nedaug kuo pasitiki. Todėl koreguoti šį charakterio pakitimą, būtina vaiko egoizmą nukreipti tam tikra linkme. Šiam procesui reikia pasirengti iš anksto skatinant vaiko pasitikėjimą mokytoju.
Epileptoidinis charakteris: Vaikai išsiskiria inertiškumu, nepaiso aplinkinių interesų.

Tyrimas: Mokinių Požiūris į Mokytojų Bendravimą

Tyrimo metu buvo apklausti Kauno miesto X vidurinės mokyklos mokiniai. Apklausos metu buvo siekiama išsiaiškinti mokinių požiūrį į mokytojų ir mokinių bendravimą mokykloje.

Tyrimo metodika

Surinkti duomenims buvo pasirinktas kiekybinis aprašomasis tyrimas. Tyrimo instrumentas - anketa mokiniams, sudaryta iš 40 klausimų. Duomenų apdorojimui naudojama SPSS 17.0 programa ir MS Windows XP programų paketas: Excel.

Tyrimo rezultatai

Apklausoje dalyvavo 91 Kauno X vidurinės mokyklos mokinys. Pasiskirstymas pagal lytį buvo panašus: apklausta 51,6% mergaičių ir 44,4% berniukų. Daugiausiai (58,2%) buvo apklausta aštuntos klasės mokinys. Mažiausiai - aštuntos klasės (13,2%).

Mokinių savijauta mokykloje

Tyrimo duomenys parodė, kad mokiniams labiau patinka eiti į mokyklą (60,4%) negu nepatinka (39,6%). Išskyrus pagal lytį, mergaitėms (76,6%) labiau patinka eiti į mokyklą nei apklaustiesiems berniukams (43,2%). Pagrindinės nenoro eiti į mokyklą priežastys: nesutaria su bendraklasiais (23,1% mergaičių ir 16% berniukų) ir nesutaria su mokytojais (30,8% mergaičių ir 20% berniukų). Daugiau berniukams (24%) negu mergaitėms (7%) yra sunku mokytis, todėl jie nenoriai eina į mokyklą.

Dauguma mokinių (52,7% mergaičių ir 36,4% berniukų) mokykloje savo savijautą įvertino "gerai". Daugiau mergaičių (31,1%) negu berniukų (15,9%) mokykloje jaučiasi "labai gerai". Tačiau dalis mokinių jaučiasi nesuprasti ir neišklausyti.

#

tags: #psichologine #mokymosi #aplinka