Elgesio psichologinė raida

Straipsnyje aptariama žmogaus psichologinė raida, apimanti įvairius amžiaus tarpsnius, asmenybės formavimąsi ir išorinius veiksnius, turinčius įtakos šiam procesui. Remiantis moksliniais tyrimais ir teorinėmis įžvalgomis, siekiama atskleisti sudėtingą asmenybės tapsmo kelią nuo vaikystės iki brandos.

Įvadas

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame nuolat vyksta pokyčiai, šeimos susiduria su naujais, sunkiai suvokiamais procesais ir problemomis. Šie pokyčiai atsispindi ir šeimų vertybinėse orientacijose, o tradiciniai šeimos bruožai sparčiai nyksta. Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas yra glaudžiai susijęs. Nuo pat kūdikystės šeima yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės, jos kultūros ir vaiko.

Šeimos įtaka vaiko raidai

Šeima kaip socializacijos agentas

Šeima atlieka svarbų vaidmenį vaiko socializacijos procese. Vaikai šeimoje girdi, kas vyksta aplinkui, o gyvenimo įvykiai yra vertinami ir išgyvenami jautriai, todėl vaikas nėra abejingas tam, kas vyksta. Skyrybos vaikams nėra vienadienis įvykis, o ilgas procesas, kuris prasideda dar prieš oficialias skyrybas ir tęsiasi ilgą laiką. Vaikai kenčia dėl tėvų konfliktų, o jų psichika nespėja prisitaikyti prie nervinės įtampos šeimoje. Tėvams išsiskyrus, vaiko psichikoje prasideda negrįžtamas procesas - savo vertės sumažėjimas.

Vaikui reikalinga abiejų tėvų meilė, todėl jis savo elgesiu protestuoja prieš savavališkus tėvų jausmus ir santykius. Vaikams nuo 3 iki 10 metų svarbu kurti santykius su bendraamžiais, ugdyti moralę, empatiją ir suvokti save kaip gebantį ir kompetentingą asmenį. Be to, vaikai turi daugiau galimybių valdyti savo vidinius impulsus.

Skyrybų poveikis

Skyrybos turi didelę įtaką vaiko psichologinei raidai, keičia vaiko elgesį, psichologinę būseną ir mokymosi rezultatus, sukelia dėmesio koncentracijos stoką arba, priešingai, per didelį domėjimąsi mokslu ir menu. Vaikas mato skirtingus gyvenimo pavyzdžius, o tai daro įtaką jo raidai.

Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai

Lietuvoje skyrybų skaičius mažėja, tačiau vaikai, augantys nepilnoje šeimoje, išeina į visuomeninį gyvenimą jam nepasiruošę, turintys įvairių psichologinių, elgesio problemų. Tėvų skyrybos, priklausomai nuo amžiaus, lyties ir kitų veiksnių, palieka vaikams skaudžią žaizdą visam gyvenimui.

Tyrimo metodai

Siekiant nustatyti skyrybų įtaką vaiko asmenybės raidai, buvo atliktas tyrimas, kurio metu naudota struktūrinė literatūros analizė, sintezė ir kokybinis tyrimo metodas. Tyrimo metu analizuota apklaustųjų pateikta informacija apie skyrybų įtaką vaiko asmenybės raidai, siekiant atskleisti skyrybų įtakos vaiko asmenybės raidai ypatumus.

Asmenybės raida

Asmenybės samprata

Asmenybė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu teoriniu modeliu, todėl nėra vieningo asmenybės apibrėžimo. Literatūroje galima rasti beveik aštuoniasdešimt asmenybės sąvokos apibrėžimų. Asmenybė - tai žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijos. Jau ankstyvajame vaiko amžiuje formuojasi suvokimas to, kas yra draudžiama arba kas galima. Viso to pagrindu tampa visuomenės socialinės normos. Taip susiformuoja vidinio ir išorinio pasaulio santykis, kuris išreikštas elgesiu „sau“ ir „kitiems“. Asmenybės kryptingumą nulemia individuali vertybių (dorovinių, socialinių ir t. t.) sistema.

Asmenybės raidos teorijos

Froidas teigė, jog asmenybės raidą iš esmės apsprendžia vaikystė. Jungas asmenybės raidos procesą nagrinėjo kaip dinamišką ir vykstantį visą gyvenimą. Pagal Jungą, pagrindinis gyvenimo tikslas yra visiškai realizuoti savąjį „aš“, tapti vientisu, nepakartojamu ir unikaliu. Pagal Eriksoną, asmenybės raida vyksta per visą gyvenimą ir susideda iš kelių etapų:

• Kūdikystė.
• Ankstyvoji vaikystė.
• Žaidimų amžius.
• Mokyklinis amžius.
• Jaunystė.
• Aktyvioji branda.
• Vidurinio amžiaus branda.
• Vėlyvoji branda.

Vertinant pagal Eriksoną, svarbiausi yra žaidimų amžius (3-6 m.) bei jaunesnysis mokyklinis amžius (6-12 m.). Anot psichologės R.Jalovienės, žaidimas ir kalbėjimas gilina vaiko savęs suvokimą ir įsisąmoninimą, jis vis dažniau gali nusiraminti, padedamas simbolių (žaisdamas ar įsivaizduodamas). Tolimesnėje asmenybės raidos tėkmėje vystosi kalba, ja vaikas gali išreikšti savo jausmus ir poreikius, vis daugiau vaikas gali valdyti savo emocijas ir kūno funkcijas.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje

Nuo 6-8 metų laikotarpyje kuriami santykiai su bendraamžiais bei kitais visuomenės nariais. Pradeda formuojasi empatija, didesnės galimybės, valdant vidinius impulsus. Vystosi socialiniai įgūdžiai, kurie leidžia vaikui tapti savarankišku ir kompetetingu. Plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką. Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kur didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusiųjų nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Svarbu, jei į vaiko sugebėjimus nekreipia dėmesio nei jo draugai, nei mokytojai. Vėlesniame amžiuje apie 9-11 metus, vaikas įgyja įgūdžius įvairiose srityse: akademinėje, sporto, meninėje, bendruomeninėje veikloje. Stiprėja savęs suvokimas ir įsisąmoninimas. Taip pat vaikas pradeda vertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, lygindamas save su kitais. Pradeda skirti daug dėmesio tam, kokią vietą užima tarp savo bendraamžių.

Emocinė raida

Vaikystės tarpsnyje vyksta sparti vaiko emocinė raida. Šiuo laikotarpiu patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir net apskritai prisitaikyti tolimesniame gyvenime. Emocijas galima trumpai apibrėžti kaip vaiko psichikos būseną, kuri pasireiškia fiziologiniu sužadinimu, tam tikrais išraiškos veiksmais ir sąmoningu išgyvenimu. Jos pobūdis priklausys nuo to, ar žmonės ir aplinka padės, ar trukdys vaikui siekti savo tikslų. Vaiko emocijų vystymasis yra labai susijęs su bendra vaiko raida (kalbos, mąstymo, taip pat - fizine).

Apie trejus metus, vaikai pradeda jaustis savarankiškai ir tėvams tai nėra pats lengviausias laikas. Visai tikėtina, kad vaikai pradės „rodyti ožiukus“. Tai vaikams padeda pademonstruoti nusivylimą ar pyktį, kurio jie nesugeba išreikšti savo žodžiais. Vaikams sunku sukontroliuoti savo impulsus, todėl tėvams tenka pabūti griežtesniems. Trejų-penkerių metų vaikai mokosi bendrauti ne tik su savo šeima, bet ir su kitais vaikais. Trejų metų vaikai jau gali žaisti tokius žaidimus, kuriuose reikia palaukti savo eilės, dalintis žaislais ir kitaip bendrauti. Vaikystėje egoizmas palaipsniui mažėja. Vaikas, įvardydamas savo daiktus, geriau apsibrėžia savo ribas. Tokia egoizmo forma yra būtina sveikai vaiko raidai.

Apie trejus-penkerius metus vaikai susidomi fantazijos žaidimais ir įsivaizduojamais draugais. Tokie žaidimai vaikui leidžia saugiai išbandyti įvairius vaidmenis ir jausmus, subręsti bendravimui su kitais. Svarbus vaiko emociniame gyvenime yra tai, kad jis save jau suvokia kaip atskirą asmenį. Ir tai lemia, kad vaikas pradeda patirti sudėtingesnes emocijas. Prie pagrindinių emocijų paprastai priskiriamas pyktis, liūdesys, baimė. Ikimokykliniame amžiuje atsiranda pasididžiavimas, gėda ir kaltė. Kita ryški vaiko emocinio gyvenimo ypatybė - jie ima geriau suprasti ir įsisąmoninti savo emocinius potyrius. Jie gali savo emocijas įvardinti ir netgi pasakyti jų priežastis. Kaip emocijas pavadinti ir ką jos reiškia, kodėl kyla, vaikai išmoksta dažniausiai iš aplinkinių, paprastai - iš tėvų. Vaikai patys nelabai supranta, kodėl jie patiria vienokius ar kitokius išgyvenimus - tiesiog stengiasi tikėti tuo, ką jiems paaiškina suaugusieji. Palaipsniui tobulėja vaikų supratimas apie emocijas.

Mokyklinis nerimas

Kas nulemia vienokį ar kitokį moksleivio požiūrį į mokymąsi, mokyklą? Anot N. L. Krylovo, neigiama nuostata mokyklos atžvilgiu yra būdinga pradinių klasių mokiniams. Vaikui, kuriam pastoviai nesiseka mokytis, jis pradeda jausti psichologinį diskomfortą, išgyventi nepasitenkinimą, menkavertiškumo jausmą, o tai mažina mokymosi motyvaciją. Mokyklos mikroklimatas taip pat turi didelę įtaką vaiko psichologinei savijautai mokykloje. Palankioje aplinkoje ugdomi vaiko mokymosi motyvai ir linkusiu paklusti taisyklėms. D. Golemano (1995) atlikti tyrimai su mokiniais byloja tai, jog moksleiviai, kurie yra nepritapę bendrojo lavinimo sistemoje, laiko save mažiau gabiais ir mažiau protingais nei kiti jų bendraamžiai. Pradinukų psichologinė savijauta mokykloje yra susijusi su savęs vertinimu: vaikai, kurie nepritampa jau pradinėje mokykloje, vėliau nesugeba mokytis tolesnėje švietimo sistemoje. D. Golemano nuomone, būtent šioje klasėje susiformuoja moksleivio paūangumas, nulemiantis tolimesnę mokymosi sėkmę.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams

Padidėjęs vaikų mokyklinis nerimas - viena iš aktualiausių šiandieninės mokyklos problemų. Mokyklinio nerimo studijoms pastaruoju metu skiriama daug dėmesio, kadangi nerimastingumas suprantamas kaip bruožas, turintis įtakos asmenybės formavimuisi ir lemiantis jo elgesį. Pagal I. C. Overholser, (2000) tai, kad nerimas kyla dėl nenuspėjamų, nekontroliuojamų ir pavojingų situacijų suvokimo, t.y. situaciją galima įvertinti kaip pavojingus ar net katastrofiškus, nei kaip tiesiog nepatogius ar nesėkmingus. Įvairūs šalių mokslininkai nustatė, kad mokyklinis nerimas turi įtakos vaiko požiūriui į mokymąsi ir jo asmenybės vystymuisi. Įrodyta, kad mokyklinis nerimas veikia visus vaikus, neatsižvelgiant į akademinius rezultatus ir intelekto lygį (Sarason, 1960).

Mokyklinį nerimastingumą taip pat dažnai išprovokuoja tėvų požiūris į vaiko mokymąsi, reikalavimas iš vaiko gauti tik gerus pažymius. Ne visi vaikai pajėgūs tik gerai mokytis, todėl per dideli mokytojų ir tėvų reikalavimai silpnina mokymosi motyvaciją. M. Pileckaitės, (2004) teigia, jog kai kurie vaikai paniškai bijo suklysti ruošdami pamokas, nes tėvai pedantiškai tikrina vaikus ir dramatiškai reaguoja į klaidas. Vaikas jaučiasi nubaustas psichologiškai. Ji teigia, kad mokyklos baimę - mokyklinį nerimastingumą kartais sukelia ir kitos problemos tokios, kaip konfliktai su bendraamžiais, fizinės agresijos savo atžvilgiu baimė. Tai būdinga tiems vaikams, kurie yra emociškai jautresni, socialiai ir pedagogiškai apleisti. Mokymasis yra pagrindinė moksleivio veikla, kuri sąlygoja pilnavertį asmenybės vystymąsi, todėl vaikai ateina į mokyklą nusiteikę rimtai mokytis, daug sužinoti.

Paauglystė

Paauglystės ypatumai

Paauglystė - svarbus ir atskiras raidos etapas, kuriam ypatingą dėmesį skirti būtina. Paaugliai nuolat svyruoja tarp laimės ir liūdesio, per didelio pasitikėjimo savimi ir menkavertiškumo jausmo, priklausomybės ir savarankiškumo. Neretai jie neranda savojo „aš“, nežino ko nori iš gyvenimo, nesugeba atskirti tikslų nuo užgaidų, negeba išreikšti savęs. Tyrimai rodo, kad paauglių ateities tikslai siejasi su paauglystės amžiaus tarpsnio ir jauno suaugusiojo amžiaus tarpsnio raidos užduotimis. Paaugliai geriau prisitaiko prie dabartinės aplinkos. Veiklai kryptingumo suteikia tikslų nustatymas, todėl asmenybės kryptingumas yra esmingiausias, pagrindinis požymis, lemiantys žmogaus gyvenimo, jo aktyvios veiklos pobūdį, socialinį bei moralinį asmenybės vertingumą. Atsižvelgiant į paauglio asmenybės kryptingumą socialinis pedagogas gali efektyviau planuoti darbą su vaiku, nukreipti jį į jam tinkamą veiklą. Pavyzdžiui: į bendravimą orientuotas paauglys ypatingą dėmesį kreipia į savo asmeninius interesus ir poreikius, itin rūpinasi savojo „Aš“ prestižo palaikymu. Šio tipo paauglys linkęs konkuruoti, stengiasi laimėti, būti lyderiu. Į veiklą orientuotas paauglys stengsis gerai atlikti savo darbą, sieks savo tikslo, jam svarbu rezultatais pranokti ne kitus, o patį save. Į bendravimą orientuota asmenybė teiks pirmenybę bendravimui, stengsis palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, jis pasižymės prieraišumu, ekstravertiškumu, neretai jis gali priklausyti nuo grupės.

Šiame darbe atsižvelgiama į tokią socialinę problemą kaip nepilnų šeimų gausėjimas, tad žinant didėjantį mastą, galima teigti, jog tai daro įtaką ne tik paauglių doroviniam ir emociniam brendimui, bet ir asmenybės kryptingumui.

Paauglystės amžiaus ribos

Paauglystės amžiaus ribos yra tik sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų. Mokslininkų nuomonės nėra vienodos, autoriai skirtingai skirsto paauglystės etapus pagal paauglių amžių. Pavyzdžiui, Ch. Bühler išskiria tokius paauglystės etapus:

1. Ankstyvoji paauglystė (nuo 11-12 iki 14 metų).
2. Vidurinioji paauglystė (maždaug nuo 14 iki 16 metų).
3. Vėlyvoji paauglystė (nuo 16 iki 18-19 metų).

Dabar paauglystė trunka ilgiau nei bet kada anksčiau istorijoje. Pavyzdžiui, ankstesniais laikais paaugliai greičiau pradėdavo dirbti, kurti šeimas, o dabar mokslas yra privalomas, suaugusysis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau.

Anot A. Petrulytės, paauglystėje pastebimas neigiamų emocijų dominavimas, dažni socialinių vaidmenų konfliktai ir emocijų nestabilumas. Taigi paauglio psichologinė savijauta neretai pablogėja.

Paauglystėje svarbu sujungti perspektyvas į aiškų, suvokiamą vaizdą. Būtent šį paauglių troškimą giliau suvokti save E. Eriksonas vadina „tapatybės paieška“. Visgi paauglystė yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į brandų suaugusio žmogaus gyvenimą. Paauglystėje didelę įtaką daro brendimas, keičiasi kūnas, o nauji kognityviniai gebėjimai suteikia galimybes jaunam žmogui mąstyti brandžiai ir logiškai, planuoti savo ateitį. Paauglystėje didėja idealistinis altruizmas.

Paauglystės laikotarpiu didžiulį vaidmenį vaidina draugai ir bendraamžiai, jų įtaka yra vienas svarbiausių rodiklių kasdieniame gyvenime. Paauglių elgesys įvairiose situacijose labiau nei bet kuris kitas amžiaus periodas priklauso nuo bendraamžių grupės. Paaugliams būdingi asmenybės prieštaravimai - nuo didelio švelnumo ir jautrumo vienoje situacijoje, iki begalinio šaltumo ir šiurkštumo - kitose. Paauglystėje vyrauja smalsumas, entuziazmas, troškimas kažką atrasti bei tyrinėti. Paaugliai iš bendraamžių mokosi visko, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: lygiateisių santykių, komunikuoti su draugais ir lyderiais, reaguoti į prievartą ar agresiją ir kt. Tie paaugliai, kurie palaiko tvirtą ir kokybišką draugystę su savo draugais, geriau apsisaugo nuo emocinių sutrikimų, jie į mokyklą eina noriai, geresni jų akademiniai laimėjimai, emocinis saugumas formuojasi kur kas lengviau. Paauglio emocijos, elgesys, polinkis į stresą labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvena. Kuo blogiau vaikai sutaria su savo tėvais, tuo tėvų įtaka yra silpnesnė, o bendraamžių - priešingai. Taip pat paaugliams, kuriems sunkiai sekasi sutarti su savo tėvais, dažniau būdingi psichosomatiniai negalavimai.

Šeima

Šeimos apibrėžimas

Literatūroje yra labai daug bandymų apibrėžti šeimą. Įvairūs specialistai šeimos sąvoką traktuoja skirtingai. Vienus aspektus išskiria edukologai, kitus - psichologai, ekonomistai, sociologai ar medikai. Kai kurie mokslininkai, tyrinėjantys šeimą, yra linkę akcentuoti gyvenimą kartu, seksualinę reprodukciją bei ekonominę kooperaciją. Šeimos apibrėžimą daugelis autorių sieja su santuoka. Šeima tai - santuoka, kraujo ryšiu besiremiantis socialinis junginys, kuris turi atitinkamą organizaciją, kuri apibrėžta istoriškai ir kurios nariai yra susieti abipusės moralinės atsakomybės, tarpusavio pagalbos ir bendro jų ūkio. Bendravimo kokybė ir pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais tampa vis reikšmingesni šeimos stabilumui. Šeima yra solidari ir gerai organizuota grupė, kuri nuolat veikia ir daro įtaką savo šeimos nariams, o taip pat ir visai visuomenei.

G. Kvieskienė, vieną svarbiausių veiksnių, apibrėždama šeimą, laiko socializacijos svarbą. Ji teigia, jog šeima yra unikali organizacija, kurioje gyvybė yra pratęsiama, taip pat prasideda anktyvoji vaiko socializacija, nes individas tampa tam tikros grupės nariu. Anot klasikiniu laikomo G. Murdock apibrėžimo, šeima - tai socialinė grupė, susieta bendra gyvenamąja erdve, ekonominiais santykiais ir dauginimusi. Šeima - tai socialinė grupė, kurią sudaro mažiausiai du asmenys, vienas iš jų - suaugęs žmogus, kuriuos jungia bendras lytinis gyvenimas, taip pat jie turi gimusius ar įvaikintus vaikus.

Šeimos funkcijos

Šiandien labiau paplitę kitokie nei G. Murdock modeliai, kurie veikia šeimos tipus, funkcijas ir formas. Išskiriamos šios šeimos funkcijos: giminės pratęsimas, vaikų socializacija ir jų auklėjimas, ekonominė ir ūkinė šeimos funkcija, bendravimas, laisvalaikis, lytinių poreikių patenkinimas ir tautos etoso pratęsimas. Taip pat šeima atlieka šias funkcijas, kurios reikalingos, kad visuomenė išgyventų:

• Giminės tęsimas.
• Laisvalaikis.
• Komunikacija.
• Darbas ir draugystė.
• Solidarumo ir meilės užtikrinimas.
• Rūpinimasis vyresniais bei neįgaliaisiais.
• Turto perdavimas vaikams ir t.t.

Šeimos funkcijos realizavimo būdai yra skirtingi įvairiose kultūrose. Giminės tęstinumas (šeima užtikrina, kad gyventojų kiekis bus palaikomas, t.y. gimstamumas turi būti didesnis nei mirtingumas).

Šeimos tipai

Šeimos yra skirstomos į tipus:

• Branduolinės (susideda iš tėvų ir vaikų).
• Išplėstinės (kai šeimoje gyvena trys ar daugiau kartų, pavyzdžiui, tėvai, vaikai ir seneliai).
• Patriarchalinės - kai ašyje yra vyras.
• Matriarchalinės - kai šeimoje yra pabrėžiamas moters - motinos vaidmuo. Dažniausiai ji vadovauja šeimai, valdo išteklius, yra atsakinga už socializaciją.
• Egalitarinės - kai abi išplėstinės šeimos pusės pripažintos lygiavertėmis.

Šeimos dydis gali mažėti dėl mirties, sutuoktinių skyrybų, suaugusiems vaikams nusprendžiant gyventi atskirai. Šeima yra stipriausia, jei jos viduje nėra per didelių nukrypimų, nes šeima jautriausia sumaišties ir streso atvejais: gimus pirmai atžalai, kuomet šeima nėra pasirengusi turėti vaikų, susirgus giminėms ar artimiesiems, emigracijos atvejais, kada šalies ekonomiką ištinka krizė, taip pat diskriminacijos atvejais. Lengviausia paveikti bet kokius sunkumus tada, kai šeima yra vieninga ir sutelkta. Anot J. V. Griese, šeimą veikia visos tendencijos, kurie vyksta visuomenėje. Svarbi tendencija - šeimų su vienu iš tėvų gausėjimas.

Pagrindinės nepilnų šeimų susidarymo priežastys - tai skyrybos ir netinkamos psichopedagoginės ir socialinės sąlygos šeimoje. Tyrimai rodo, kad jau 2003 m. Lietuvoje beveik pusė mln. gyventojų buvo patyrę skyrybas arba sutuoktinio netektį. XX a. antroje pusėje išryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima. Šiuolaikinis nepilnos šeimos nekritiškas vertinimas daro neigiamą įtaką vaikams, kurie jau sunkiai atskiria moralines ir šeimos vertybes, o nepilna šeima tampa nebe išimtimi, o tendencija.

Nepilna šeima

Nepilna šeima - šeima, kurioje nėra tėvo arba motinos - vieno iš gimdytojų. Dažniausiai šeimoje nėra tėvo.

Suaugusiojo psichologinė raida

Suaugusiojo amžiaus tarpsniai

Žmogaus gyvenimas neatskiriamas nuo kokybinių jo amžiaus tarpsnių ypatybių, kurios sociologijoje vadinamos socialiniais perėjimais, socialinėje psichologijoje - reikšmingais gyvenimo įvykiais, etnologijoje - iniciacija ir t.t. Amžiaus tarpsnis - tai žmogaus gyvenimo atkarpa, vertinama chronologiniu (laiko) požiūriu. Suaugusiojo amžius yra vienas ilgiausių žmogaus gyvenimo periodų. Pagal Eriksoną, suaugusiojo amžius sudaro: jaunas suaugęs amžius, suaugęs amžius, subrendimas (brandumas). Jauno suaugusiojo amžiaus tarpsnyje žmogus, ieškodamas savo identiškumo, dar stengiasi jį sujungti su kito žmogaus identiškumu. Jis yra pasirengęs artumui. Antroji stadija - suaugęs amžius - pasižymi branda ir noru būti reikalingu bei rūpintis tuo, kas „pagaminta“. Paskutinioji, subrendimo, suaugusiojo raidos stadija - tai vienintelis gyvenimo ciklas, priėmimas to, kas turėjo būti ir ko negalima niekuo pakeisti.

Levinsonas žmogaus gyvenimo metų laikų teorijoje (The Seasons of a Man’s Life) išskiria tris suaugusiojo raidos etapus:

1. Ankstyvasis brandus amžius (17-45).
2. Vidutinis brandus amžius (40-65).
3. Vėlyvasis brandus amžius (nuo 60).

Šie periodai suskirstyti į dar smulkesnius raidos etapus: ankstyvojo brandaus amžiaus pereinamasis laikotarpis (17-22), ankstyvojo brandaus amžiaus pradžia (22-28), 30 metų amžiaus pereinamasis laikotarpis (28-33), kulminacija ankstyvame brandos amžiuje (33-40), gyvenimo vidurio krizė (40-45), vidutinio amžiaus pradžia (45-50), 50 metų pereinamasis laikotarpis (50-55), gyvenimo struktūros kulminacija vidutiniame amžiuje (55-60), vėlyvojo brandaus amžiaus pereinamasis laikotarpis (nuo 60 m.).

Tiek žmogaus raidą tyrinėjusi psichologijos klasikai, tiek šiuolaikiniai mokslininkai pagrindiniu suaugusiojo bruožu įvardija fizinę ir psichologinę asmenybės brandą. Šiuolaikiniai autoriai linkę atsisakyti griežto prisirišimo prie amžiaus uždavinius amžiaus tarpsniams. Daugiau dėmesio pradėta skirti kultūriniams bei tautiniams skirtumams, kuris ribos globalizcijos procese jau pamažu pradeda nykti ir iškyla kiti prioritetai. Tačiau negalima sakyti, kad amžiaus normos visiškai išnyko. Tiesiog amžiaus tarpsnių ribos tapo elastingesnės, ne taip greitai apibrėžtos.

Trauminiai įvykiai

Daug įvykių gyvenime gali sukelti traumą: užpuolimas, prievarta, tėvų skyrybos, artimo žmogaus netektis ir daugelis kitų. Tačiau net ir tas pats įvykis ne visiems žmonėms sukelia traumą. Ar žmogus išgyvena traumą, priklauso nuo patirto įvykio ir subjektyvios reikšmės, kuri suteikiama tam įvykiui. Psichologinė trauma - unikalus, individualus išgyvenimas situacijos, kurioje asmuo nepajėgia integruoti emocinio patyrimo ir patiriama grėsmė gyvenimui, kūno integralumui, sveikatai. Trauma - situacija, kelianti pavojų fiziniam ar psichiniam žmogaus gerbūviui. Tai psichikos reakcijos į suvokiamo įvykio prasmę. Trauma kyla kaip reakcija į subjektyviai suvokiamą įvykio nekasdieniškumą, žalingumą ir reikšmingumą, bei apima tam tikrus simptomus (fizinius, psichologinius bei elgesio).

L. Koopman išskiria šias traumuojančių įvykių rūšis:

1. Vienkartiniai.
2. Pasikartojantys. Jie gali tęstis net keletą metų. Tai karas, kalėjimas, seksualinė ar fizinė prievarta šeimoje.

Traumuojantys įvykiai gali būti skirstomi į žmogaus sukeltus bei natūralias nelaimes. Pastebėta, kad žmonių sukelti traumuojantys įvykiai išgyvenami sunkiau ir dažniau sukelia psichinius sutrikimus. Taip pat įvykius galima skirstyti į staigius (pvz. sužeidimas) bei chroniškus (pvz. skurdas). Įvairūs įvykiai gali būti traumuojantys.

Specialistai teigia, kad trauminis patyrimas yra individualus. Tai, kas sukels traumą vienam asmeniui, kitam asmeniui traumos gali nesukelti. Taigi traumos patyrimas ir patyrimo intensyvumas priklauso nuo aplinkybių ir individualių savybių.

#

tags: #psichologine #raida #elaba