Psichologinė parama yra skirta sportininkams, treneriams ar sportininkų tėveliams. Sporto psichologai dažniausiai dirba individualiai su sportininkais, nepriklausomai nuo jų meistriškumo lygio.
Sporto psichologo vaidmuo ir klientai
Sporto psichologas arba konsultantas gali dirbti su sportininku, sportininkų grupe, treneriu arba sportininkų tėveliais. Besikreipiančių sportininkų meistriškumas būna labai įvairus - nuo pradedančiųjų iki labai aukšto meistriškumo sportininkų. Juos vienija noras pagerinti savo sportinį pasirodymą, jaustis labiau psichologiškai pasiruošę svarbioms varžyboms, o kartais išspręsti sunkumus, susijusius su sportine veikla. Psichologas gali dirbti ir su grupe sportininkų, toks darbas ypač svarbus, kai dirbama su komandomis - tuomet orientuojamasi į komandos mikroklimatą, sutelktumą bei tikslus. Svarbus vaidmuo sporte tenka trenerio bendradarbiavimui su psichologu. Jų bendradarbiavimas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, treneris gali norėti sužinoti apie naujai atėjusį auklėtinį - psichologas atlieka psichologinį įvertinimą ir pateikia treneriui to sportininko profilį (kokios yra stipriosios ir silpnosios savybės). Arba psichologas gali bendradarbiauti su treneriu sudarinėdamas treniruočių planus, kuriuose integruojami fiziniai, techniniai, taktiniai ir psichologiniai treniravimosi aspektai. Kartais psichologui tenka bendradarbiauti su sportininkų tėvais. Paprastai šie sportininkai būna vaikai arba paaugliai iki 16 metų. Tėveliams būna įdomu, su kokiais sunkumais susiduria jų vaikai, kaip jie, tėvai, galėtų padėti. Tačiau šiuo atveju pagrindiniu psichologo klientu tampa sportuojantis vaikas.
Kaip kreiptis ir ko tikėtis iš konsultacijų
Į sporto psichologą paprastai kreipiasi pats sportininkas, treneris arba jaunųjų sportininkų tėveliai. Informaciją apie psichologus tenka susirasti patiems - čia pagelbėja pažįstami (pvz., sportininkai anksčiau dirbę su sporto psichologais), klubas ar sporto mokykla, kuriose treniruojasi sportininkas (kai kurios iš jų turi savo psichologus), ar paieška internete. Dažnai sportininkai net nenutuokia, kaip atrodo psichologo konsultacijos, ir dėl to vengia į jį kreiptis. Iš tikrųjų psichologo darbo metodai labai priklauso nuo paties psichologo. Tačiau bet kuriuo atveju pirmiausia reikia susitarti dėl susitikimo. Pirmasis susitikimas paprastai vyksta psichologo kabinete arba kur nors sporto bazėje, kurioje treniruojasi sportininkas ar dirba treneris. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, nemaža dalis darbo persikėlė į nuotolines erdves, kurios ir iki šiol buvo plačiai naudojamos sporto psichologų. Susitikimų trukmė gali būti labai įvairi, dažniausiai jie trunka 45 min. - 1 val. Pirmojo susitikimo metu aptariami darbo tikslai. Besikreipiantis sportininkas, treneris, tėtis arba mama - t. y. klientas, - išsako, kodėl kreipiasi į psichologą, su kokiais sunkumais susiduria, kokie psichologinio rengimo aspektai jį domina. Kiekvienu atveju konsultavimo tikslas formuluojamas atsižvelgiant į kliento pageidavimus.
Darbo metodai siekiant užsibrėžtų tikslų
Kai numatomas darbo tikslas (kas turėtų keistis?), toliau pereinama prie konkrečių darbo metodų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų. Čia galimi įvairūs variantai:
- Psichologinis įvertinimas: Tai įvairių psichologinių testų atlikimas, klausimynų pildymas, stebėjimas bei interviu. Paprastai psichologams tenka įvertinti sportininkus - aprašyti jų asmenybę, nurodyti stipriąsias ir silpnąsias puses (toks aprašymas dar vadinamas profiliu). Toks įvertinimas dažniausiai atliekamas tuomet, kai treneris nori daugiau sužinoti apie savo naują auklėtinį, kai pats sportininkas nori sužinoti savo stipriąsias / silpnąsias savybes arba kai ši informacija svarbi psichologui. Dirbant su komandomis, psichologui gali tekti įvertinti komandos klimatą, kultūrą, tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą, ir t.t.
- Psichologinių įgūdžių mokymas: Psichologiniai įgūdžiai - tai relaksacija ir autogeninė treniruotė, vaizdinių kūrimas, tikslų užsibrėžimas, dėmesio koncentracija, psichinės energijos valdymas, teigiamas mąstymas ir vidinė kalba, varžybiniai ritualai. Jų lavinimas padeda sportininkams siekti aukštesnio meistriškumo, gerina jų pasirodymą didelės įtampos situacijose. Darbo pradžioje įvertinus sportininko psichologinius įgūdžius bei nustačius, kuriems aspektams reiktų skirti daugiau dėmesio, bei atsižvelgiant į sportininko pageidavimus, sudaromos individualios programos, padedančios lavinti reikiamus psichologinius įgūdžius. Supaprastintai šios programos atrodo taip: 1) supažindinimas su psichologiniu įgūdžiu (teorinis pagrindas); 2) psichologinio įgūdžio mokymas ir lavinimas; 3) psichologinio įgūdžio taikymas realiose situacijose (iš pradžių treniruotėse, o vėliau ir varžybose) bei jo palaikymas.
- Į problemą orientuotas darbas: Sportininkas nurodo, kas jo sportinėje veikloje jam nepatinka, su kokiais sunkumais susiduria, kokio elgesio jis „nebenorėtų“ (pvz., „labai jaudinuosi prieš kiekvieną startą, labai greitai įsiplieskiu…“). Tuomet ieškomi „sprendimai“ - strategijos, kurios padėtų išvengti nenorimo elgesio ir didintų pageidaujamo elgesio pasireiškimus. Įvertinama, kiek pats sportininkas jau turi sugebėjimų ir įgūdžių, kuriuos išmokęs pilnai išnaudoti, galėtų pasiekti norimą pasirodymo / atlikimo lygį.
- Konsultavimas: Labai supaprastintai psichologo konsultaciją galima suprasti kaip sportininko pokalbį akis į akį su psichologu. Tačiau tai nėra toks pokalbis, kai psichologas dalija patarimus. Tai nėra pokalbis, kai psichologas pasako sportininkui slaptažodį, galintį sukelti stebuklingus pokyčius. Tai pokalbis, kai sportininkas pats ieško atsakymų į savo klausimus, tik ne vienas, o padedamas psichologo.
Psichologo stipriosios savybės
Atskleiskite stipriąsias puses ir jomis pasidalinkite. Pirmasis ir svarbiausias žingsnis - komandos narių stiprybių identifikavimas. Šiam etapui negailėkite resursų, nes nuo jo priklauso visas tolimesnis procesas. Pasirinkite tokią sistemą, įrankį, mokymus, kurie parodys rezultatus jums suprantama išraiška. Turėdami visų, net ir aukščiausių vadovų, stiprybių sąrašą - pasidalinkite juo organizacijos viduje. Suteikite šansą sužinoti kolegų stipriąsias puses. Taip padidinsite tarpusavio bendravimą, paskatinsite diskusijas, kurios dažniausiai atveda prie geriausių idėjų ir sprendimų. Tačiau svarbiausia, kad stiprybių atskleidimas gali padėti darbuotojams pasijusti labiau vertinamiems ir net geriau suprantamiems ne tik kolegų, bet ir vadovų. Tikslas - darbuotojų įsitraukimas.
Taip pat skaitykite: Psichiatrai Marijampolėje: apžvalga
Išnaudokite žmonių stiprybes, keldami metinius ar trumpesnius tikslus. Tokie tikslai gali ne tik padidinti įsitraukimą į atliekamas užduotis, bet ir sustiprinti savivertę. Savimi pasitikintis darbuotojas yra daug produktyvesnis, nes vykdomi darbai - puikiai pažįstami ir atliekami su malonumu, nes nereikalauja per didelių pastangų. Leiskite panaudoti geriausias savybes. Viena iš didžiausių klaidų, kurias daro įmonės - stiprybių nustatymas, bet jų nepanaudojimas. Labai svarbu ne tik išklausyti mokymus, dalyvauti paskaitose, bet tai išbandyti ir praktiniu būdu. Leiskite kiekvienam įmonės ar organizacijos nariui išnaudoti savo potencialą: tai gali būti įvairios diskusijos apie būsimą produktą ar veiklos gerinimą, naujų projektų organizavimas ar kasdienės užduotys. Taip kiekvienas bus įtrauktas į naują, įdomią veiklą ir motyvuotas veikti.
Koučingas ir psichoterapija
Koučingas šiandien yra viena sparčiausiai populiarėjančių pagalbos ir asmeninio tobulėjimo formų. Jis žavi savo paprastumu, bet kartu ir galia - padėti žmogui atrasti atsakymus, priimti sprendimus ir judėti į priekį. Norint suprasti koučingą, verta pažvelgti į psichoterapijos istoriją. Būtent įvairios psichologijos ir terapijos kryptys paruošė dirvą koučingo gimimui. Jos padovanojo koučeriams tikėjimą žmogaus vidiniu potencialu, įrankius darbui su mintimis, emocijomis ir elgesiu, bei patį požiūrį į pokytį kaip natūralią augimo dalį. Koučingas nėra dar viena psichoterapijos kryptis. Jis gimė iš to paties siekio - padėti žmogui tapti tuo, kuo jis gali būti, tačiau pasirinko kitą kelią: daugiau dėmesio skirti ateičiai, tikslams, stiprybėms ir veiksmui. Ir nors koučingas turi savitą identitetą, jo šaknys giliai įleistos į psichoterapijos dirvą.
Humanistinė psichologija
Humanistinė psichologija XX a. viduryje tapo tikra revoliucija. Iki tol psichologijos pasaulyje vyravo du poliai: elgesio mokykla, akcentavusi žmogų kaip aplinkybių ir sąlyginių refleksų produktą, bei psichoanalizė, ieškojusi paslėptų traumų praeityje. Tarp šių dviejų stovyklų iškilo naujas požiūris, kurį formavo tokie psichologai kaip Carl Rogers ir Abraham Maslow. Jie pasiūlė į žmogų žvelgti kitaip - kaip į būtybę, turinčią vidinį augimo potencialą, kurio tikslas yra savirealizacija. Šios idėjos tapo kertiniais akmenimis koučingo filosofijoje. Koučingas paveldėjo įsitikinimą, kad žmogus iš esmės yra kūrybingas, išradingas ir kupinas išteklių. Koučeris nėra „mokytojas“, bet partneris, kuris tiki kliento gebėjimu atrasti atsakymus pačiam.
Egzistencinė terapija
Egzistencinė terapija gimė iš filosofijos, kuri kėlė klausimus apie žmogaus būties trapumą, atsakomybę ir prasmę. Psichoterapijoje šias idėjas išplėtojo Viktor Frankl, Rollo May ir Irvin Yalom. Šios idėjos giliai įaugo į koučingo audinį. Koučeris neretai padeda klientui sustoti ir paklausti ne tik „ką noriu pasiekti?“, bet ir „kodėl tai man svarbu?“, „kokia yra to prasmė?“. Nes tikroji motyvacija slypi ne tiek tiksluose ar piniguose, kiek prasmėje, kurią žmogus atranda savo veikloje.
Kognityvinė terapija
XX a. antroje pusėje psichiatras Aaron Beck iškėlė idėją, kuri sujudino visą psichoterapijos pasaulį: mūsų emocijas ir elgesį lemia ne tiek išorinės aplinkybės, kiek tai, kaip mes jas interpretuojame. Kitaip tariant, problema slypi ne pačiame įvykyje, o mūsų mintyse apie jį. Koučingas šį principą perėmė beveik tiesiogiai. Daugelio koučingo sesijų šerdis - padėti klientui pastebėti, kokios mintys ar įsitikinimai jį riboja, ir padėti sukurti naujas, labiau įgalinančias interpretacijas.
Taip pat skaitykite: Psichiatrai Klaipėdoje: apžvalga
Elgesio terapija
Elgesio terapija gimė iš B. F. Skinner ir kitų elgesio psichologų darbų. Jie tyrinėjo, kaip mūsų elgesį formuoja aplinka, pastiprinimas ir įpročiai. Elgesio terapija teigia paprastą, bet labai galingą idėją: jei pakeisi savo elgesį, pasikeis ir tavo patirtis. Koučingas šį požiūrį perėmė tiesiogiai. Nors koučeris dirba su žmogaus vizijomis ir mintimis, tačiau sesijos visada baigiasi labai konkrečiu klausimu: „Ką tu padarysi?“. Koučingo esmė - ne tik suvokti, bet ir veikti.
Pozityvioji psichologija
XX a. pabaigoje psichologas Martin Seligman, tapęs Amerikos psichologų asociacijos prezidentu, pasiūlė naują kryptį - pozityviąją psichologiją, kuri tyrinėja ne tai, kas yra negerai, o tai, kas žmogų daro laimingą, stiprų ir klestintį. Koučingas šią kryptį priėmė tarsi natūralų savo sąjungininką. Profesionalus koučas neklausia: „Kas su tavimi negerai?“ Jis klausia: „Kas yra tavo stipriosios savybės? Kaip tai gali pasitarnauti tavo tikslui? Kas tau sekėsi anksčiau?“
Gestalt terapija
Gestalt terapija, sukurta Fritz Perls XX a. viduryje, išsiskyrė savo unikaliu požiūriu į žmogų. Jos esmė - dėmesys čia ir dabar patirčiai. Užuot pernelyg gilinusis į praeities traumas ar abstrakčius ateities planus, Gestalt terapija kviečia žmogų pajausti, kas vyksta jo viduje šiuo momentu: kokios mintys, emocijos, kūno pojūčiai pasirodo dabar. Koučingas šią kryptį perėmė labai natūraliai. Koučeris dažnai sustabdo klientą ir paklausia:- „Ką dabar jauti, kai apie tai kalbi?“- „Kas vyksta tavo kūne, kai galvoji apie šį sprendimą?“
Sisteminis požiūris
XX a. viduryje psichoterapijoje pradėjo formuotis naujas matymas: žmogaus negalima suprasti atskirai nuo jo aplinkos. Šią kryptį plėtojo šeimos terapijos pradininkai - Murray Bowen, Salvador Minuchin, Virginia Satir. Jie pabrėžė, kad individas yra tik vienas visumos elementas, o jo sunkumai dažnai kyla ne tik iš vidaus, bet ir dėl santykių su kitais žmonėmis. Koučingas šį principą taiko labai plačiai. Koučeris retai žiūri į klientą kaip į izoliuotą individą. Jis klausia:- „Kaip šis sprendimas paveiks tavo šeimą?“- „Kas tavo komandoje labiausiai pajus šį pokytį?“- „Kokioje sistemoje tu veiki ir kokį vaidmenį joje užimi?“
Depresija: atpažinimas ir įveikimas
Depresija yra plačiai paplitęs psichikos sveikatos sutrikimas, pasižymintis nuolatiniu liūdesiu, paveikiantis mąstymo, miego, mitybos ir elgesio procesus. Egzistuoja daugybė skirtingų depresijos rūšių, bet gera žinia yra tai, kad visos jos gali būti gydomos - nuo įvairių terapijos metodų iki vaistinių preparatų arba jų derinio. Ypač svarbu nugalėti abejones ir kreiptis į specialistus tuomet, kai atpažinote pirmuosius depresijos simptomus.
Taip pat skaitykite: Pagalba išsaugant anonimiškumą
Statistiniai duomenys rodo, kad per metus depresiją patiria apie 6,7% suaugusiųjų, tai sudaro vieną iš penkiolikos asmenų. Taip pat maždaug vienas iš šešių žmonių (arba 16,6% populiacijos) gyvenimo eigoje susiduria su depresijos iššūkiais. Depresija gali susiklostyti bet kokiu gyvenimo tarpsniu, dažniausiai prasideda vėlyvoje paauglystėje arba dvidešimtųjų metų viduryje. Atkreipkite dėmesį, kad moterys depresiją patiria dažniau nei vyrai. Faktiškai, kai kurie duomenys rodo, kad beveik trečdaliui visų moterų per gyvenimą tenka susidoroti su didžiąja depresija.
Depresijos formos
- Didžioji depresija (klinikinė depresija): viena iš sunkesnių depresijos formų, kurią žmonės patiria rečiau nei lengvesnes šios ligos formas. Ši depresijos rūšis pasižymi ypač intensyviais ir dažnai pasikartojančiais simptomais. Jei nebūna gydoma, sunki depresija gali užsitęsti iki pusės metų.
- Atipinė depresija: viena iš sunkesnių depresijos formų, pasižyminti specifiniais, jai būdingais bruožais. Svarbu tinkamai nustatyti atipinę depresiją, kadangi veiksmingas jos gydymas reikalauja konkrečių terapijos metodų ir medikamentų. Šios depresijos formos atveju paciento nuotaika gali pagerėti tam tikrose situacijose.
- Pogimdyminė depresija: psichikos sveikatos sutrikimas, kuris paveikia daugybę naujai pagimdžiusių moterų. Tai būklė, apimanti ilgalaikius liūdesio, nerimo ir nuovargio jausmus, apsunkinančius savęs ir kūdikio priežiūrą. Šis sutrikimas gali atsirasti bet kada po gimdymo, dažniausiai prasidedantis per pirmąsias savaites po vaiko gimimo. Pogimdyminė depresija reikalauja gydymo, kad pagerėtų būklė.
- Distimija: ilgalaikė depresijos forma, kuriai būdinga nuolatinė liūdna nuotaika. Šios būklės metu asmuo dažnai jaučia vidutinio stiprumo ar mažesnius depresijos simptomus, o geresnių periodų pasitaiko nedažnai. Nors distimijos simptomai nėra tokie intensyvūs kaip sunkios depresijos atveju, jie išlieka ilgą laiką - bent dvejus metus. Kartais žmonės, sergantys distimija, patiria ir sunkesnės depresijos požymius, ši būklė žinoma kaip dviguba depresija.
- Sezoninis afektinis sutrikimas (SAS): specifinė depresijos forma, kuri dažniausiai pasireiškia metų laikais, kai dienos trumpesnės - paprastai rudenį ar žiemą. Trumpesnės dienos ir sumažėjusi dienos šviesa gali lemti smegenų cheminius pokyčius, sukeliančius depresijos simptomus. Šviesos terapija ir antidepresantų vartojimas yra efektyvios SAS gydymo priemonės.
- Bipolinis sutrikimas (maniakinė depresija): psichikos ligos forma. Ją išskiria pasikartojantys manijos ir depresijos tarpsniai, kurie gali keistis ar atsirasti po tam tikro geros savijautos (būsenos) laikotarpio. Šis sutrikimas sukelia daug iššūkių pacientams, jų šeimoms ir visuomenei. Tačiau tinkamai ir nuosekliai gydydamasis, asmuo gali gyventi pilnavertį gyvenimą.
Veiksniai, galintys paūminti depresiją
- Neigiamas situacijų interpretavimas (pesimizmas): Labai svarbu įvertinti ar esate linkę gyvenimiškas situacijas vertinti pernelyg neigiamai - atmetant bet kokį teigiamą požiūrį. Psichiatrai išskiria tris labiausiai paplitusius neigiamo mąstymo modelius:Emocinis samprotavimas, teigiamų dalykų nuvertinimas ir mąstymas "viskas arba nieko".
- Žema savivertė: Kai žmogaus savivertė žema, jis linkęs blogai save vertinti ir blogai apie save galvoti, ar net kalbėti. Būtų naudinga išmokti tai atpažinti ir sumažinti neigiamą požiūrį apie save.
- Savęs izoliavimas nuo išorinio pasaulio: Nuolatinis vengimas bendrauti su žmonėmis gali būti dar vienas depresijos požymis. Vietoj to gali padėti prisiimti atsakomybę už socialinio gyvenimo palaikymą.
- Asmeninių santykių problemos: Nesvarbu, ar turite problemų su šeimos nariu, draugu, ar patiriate stresą su savo antrąja puse, tai taip pat gali sustiprinti depresijos simptomus. Dėl šios priežasties labai svarbu rasti sveiko bendravimo formą.
- Stresas: Stresas gali padidinti depresijos sunkumą. 2020 m. JAV atlikti tyrimai rodo, kad nuolatinis streso poveikis gali sukelti depresijos epizodus.
- Miego sutrikimai: Net 70 proc. depresija sergančių žmonių teigia, kad patiria miego sutrikimus. Kai kuriems miego sutrikimai gali būti depresijos priežastis, o kitiems miego sutrikimai gali sustiprinti jau išsivysčiusią depresiją.
- Alkoholis: Depresija kartu su alkoholio vartojimu sukuria pavojingą derinį, formuojantį destruktyvų ciklą. 2019 metų tyrimas rodo, kad depresijos kamuojami asmenys dažnai linkę griebtis alkoholio, o didėjantis jo vartojimas gali sustiprinti depresijos simptomus.
Kaip valdyti depresijos simptomus
- Priimkite save ir savo iššūkius: Atvirumas ir meilė sau ir tam, ką išgyvenate, gali padėti įveikti depresiją.
- Prisiminkite, kad rytoj išauš nauja diena: Vidinės emocijos ir mintys keičiasi kiekvieną dieną. To nepamiršti gali padėti jausmų ir nuotaikos stebėjimas rašant dienoraštį.
- Susitelkite į detales, o ne į visumą: Jei jaučiatės priblokšti, susitelkite į mažas, įgyvendinamas užduotis.
Adolfo Hitlerio DNR analizė ir psichikos ligos rizika
Naujame britų dokumentiniame filme teigiama, kad Adolfo Hitlerio DNR analizė patvirtina retą seksualinį sutrikimą ir didelę psichikos ligos riziką. Juostoje „Hitlerio DNR: diktatoriaus genetinis kodas“ jo elgesį bandoma paaiškinti remiantis ir genetine analize. Remiantis DNR sekoskaitos (nuskaitymo) rezultatais, Hitleris turėjo Kallmano sindromą - retą genetinį sutrikimą, dėl kurio sumažėja lytinių hormonų gamyba. Yra žinoma, kad nuo 1944 m. Hitlerio „psichinis nestabilumas“ paūmėjo dėl kasdienių amfetamino injekcijų į veną, skirtų depresijai gydyti. Anot psichiatro, prielaida, kad Hitleris galėjo sirgti Kallmanno sindromu, galėtų paaiškinti, „kodėl jis, skirtingai nuo daugumos manijos požymių turinčių žmonių, nejautė didelio seksualinio potraukio, nors pasižymėjo kitais manijai būdingais bruožais: kalbumu, didele fizine energija, mažu miego poreikiu, padidinta savigarba“.
Dokumentiniame filme dalyvavę mokslininkai taip pat akcentavo, kad autizmo ar ADHD susiejimas su Hitleriu yra labai problemiškas dalykas. „Žvelgiant į tokius genetinius rezultatus, kyla stigmos pavojus“, - dokumentiniame filme pažymi psichologas S. Baronas-Cohenas. Taip pat yra rizika, kad Hitlerio patologizavimas kaip psichiškai nesveiko asmens sumenkins jo nežmonišką elgesį, priskirdamas jį genetiniam polinkiui.
tags: #stipriosios #psichiatro #savybes