Įvadas
Kaniterapija - tai reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės fizinės ir emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo paciento motyvacijai sustiprinti. Ši terapija tinka įvairaus amžiaus žmonėms - tiek vaikams, tiek suaugusiesiems ir senjorams. Kaniterapijos užuomazgų būta jau antikos laikais, o šiuolaikinė praktika išpopuliarėjo JAV.
Kaniterapijos esmė ir nauda
Kaniterapija - tai viena iš daugelio gyvūnų terapijos šakų, moksliškai pagrįsta ir daugiametę praktiką užsienyje (JAV ir Europoje) įgijusi terapija. Kaniterapija siūloma kaip kompleksinio gydymo dalis, reabilitacijos būdas.
Svarbi kaniterapijos sudėtinė dalis - dresuotas, specialiai su klientu apmokytas dirbti šuo, turintis sertifikuotą dokumentą, patvirtinantį šuns tinkamumą. Užsiėmimuose dalyvaujantys šunys turi būti išlaikę veiklai vykdyti būtiną atitinkamo lygio terapinio šuns egzaminą. Terapinis šuo egzaminą laiko kasmet (gyvūno būklė stebima, prireikus, egzaminas perlaikomas ir anksčiau). Kaniterapijoje gali dalyvauti tik suaugę, fiziškai ir emociškai subrendę šunys - ne jaunesni kaip 12 mėnesių mažų veislių šunys (šuns svoris iki 15 kg) ir ne jaunesni kaip 14 mėnesių didelių veislių šunys.
Glostant šunį sumažėja žmogaus pulso dažnis, atsipalaiduoja raumenys, kvėpavimas tampa tolygus. Kaniterapija yra lengvesnis būdas įveikti sunkius, kartais labai nuobodžius reabilitacijoje taikomus pratimus, sukelia teigiamas emocijas, paskatinimus. Ši terapija pasaulyje taikoma neurologinių, emocinių, psichikos sveikatos sutrikimų turintiems asmenims, sergantiems vaikų cerebriniu paralyžiumi, autizmu, Dauno sindromu, regos ir klausos sutrikimus turintiems, tinka depresinėms būklėms palengvinti, bei elgesio sutrikimams koreguoti. Terapiniai užsiėmimai vyksta emociniu, kontakto pagrindu. Šuo yra gyvūnas, kuris vien akių kontaktu, judesiu, prieraišumu gali sukelti geras emocijas.
Fiziologinis poveikis
Tyrimai rodo, kad bendravimas su šunimi keičia žmogaus fiziologiją, daro įtaką smegenų veiklai: padidinamas oksitocino išsiskyrimas, o tai siejama su baimės, streso sumažėjimu. Taip pat stebimi ir hormonų dopamino bei endorfinų pokyčiai. Tai veikia žmogaus nuotaiką, gerina adaptacines galimybes. Suaktyvėjusi smegenų veikla spartina socialinę bei kognityviąją vaiko raidą. Tyrimai taip pat rodo, kad padariniai galimi tiek momentiniai - kraujo spaudimo pasikeitimas, tiek trumpalaikiai (diena ar kelios dienos), tiek ilgalaikiai. Tai priklauso nuo terapinių užsiėmimų trukmės, paties asmens savybių.
Taip pat skaitykite: Kaip Įveikti Stresą Mokykloje
Organizme išskiriama daugiau beta endorfinų, prolaktino, dopamino, imunoglobulino A. Pakinta gliukozės ir insulino kiekis, ypač padidėja oksitocino kiekis. Išvardyti fiziologiniai rodikliai daro poveikį žmogaus psichikai: sumažėja skausmo pojūtis - keičiasi skausmo slenkstis, mažėja baimė, atslūgsta įtampa. Gerėja dėmesio koncentracija ir kitų kognityvinių funkcijų veikla. Asmuo ne tik lengviau, bet ir vartodamas mažesnes vaistų dozes, iškenčia skausmingas procedūras, labiau pasitiki procedūras atliekančiais medikais, yra linkęs laikytis gydymo rekomendacijų. Atlikti moksliniai tyrimai rodo ryšį tarp kaniterapijos užsiėmimų skaičiaus ir ligos simptomų palengvėjimo.
Psichologinis ir socialinis poveikis
Štai hiperaktyvus vaikas, padedamas šuns, gali įprasti labiau valdyti savo emocijas. Globos namuose gyvenantys vaikai - lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje, greičiau išmokti socialinių įgūdžių. Šuo motyvuoja atlikti veiklą, taigi sustiprėja noras mokytis, pažinti, stengtis. Kontakto su šunimi užmezgimo ir gilinimo dėka, neįgalusis pradeda labiau pasitikėti jį supančia aplinka, lengviau užmezga socialinius ryšius, drąsiau komunikuoja ir įgyja naujų draugų. Terapijos metu siekiama mažinti vaikų agresiją ir autoagresiją, formuojamos teigiamos jų emocijos, tobulinama empatija ir savęs vertinimas.
Kaniterapijoje taikomi metodai padeda plėtoti vaikų intelekto sritis - gerinti gebėjimą susitelkti, tobulinti įvairius įgūdžius ir pažinimo funkcijas, skatinti uoslės, regos, klausos bei lietimo pojūčius. Kaniterapija yra lengvesnis būdas įveikti sunkius, kartais labai nuobodžius reabilitacijoje taikomus pratimus, sukelia teigiamas emocijas, paskatinimus.
Kaniterapijos rūšys
Šunų terapija skirstoma į dvi sąvokas: dogoterapiją ir kaniterapiją:
- Dogoterapija - tai vaikų, senelių susitikimai su šunimis, skatinantys teigiamus jausmus, kurie labai svarbūs emocinei vaiko, senelio būklei gerinti, nes bendravimas su šunimi padeda užmiršti problemas, nejausti vienatvės ir pan.
- Kaniterapija - tai profesionalus, moksliškai pagrįstas darbas su ligotais vaikais, suaugusiais. Tokiuose susitikimuose dalyvauja specialiai apmokyti šunys (praėję specialius testus ir pripažinti profesionalių dresuotojų, kaniterapijos atstovų) bei medikas.
Taip pat skiriamos šios kaniterapijos rūšys:
Taip pat skaitykite: Kaip kovoti su stresu
- Susitikimai su šunimis (angl. Animal assisted activities, AAA) - iš anksto suplanuotas žmonių ir šunų susitikimas vaikų ugdymo, gydymo įstaigose, reabilitacijos centruose, visuomenės sveikatinimo ar kituose renginiuose. Tikslas - sukurti emociškai palankią aplinką, pristatyti šunis kaip socialius, protingus gyvūnus, prasmingai praleisti laiką gyvūnų draugijoje. Susitikimo tema ir scenarijus derinami su įstaigos vadovais arba renginio organizatoriais. Šunys turi atitikti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamus reikalavimus, turi būti išlaikę I lygio kaniterapijos egzaminą (šuns pažymoje nurodoma, galima ar negalima jam kontaktuoti su dalyviais).
- Edukaciniai užsiėmimai su šunimis (angl. Animal assisted education, AAE) - tikslingas, suplanuotas, turintis aiškią struktūrą užsiėmimas su terapiniais šunimis. Koncentruojamasi į akademinius pasiekimus, socialinių įgūdžių bei kognityvinių funkcijų gerinimą, motyvacijos bei noro bendradarbiauti stiprinimą. Laikomasi iš anksto numatytos temos, parengtų metodikų. Edukaciniai užsiėmimai gali būti individualūs, grupiniai, vienkartiniai ar tęstiniai.
- Kaniterapijos užsiėmimai (angl. Animal assisted therapy, AAT) - individualūs arba mažose grupėse (2-5 žmonės) vykdomi paciento sveikatinimo užsiėmimai. Jiems vadovauja kaniterapeutas, t. p dalyvauja atitinkamos srities specialistas (psichologas, logopedas, kineziterapeutas) arba specialistų komanda. Pagal iš anksto numatytą sveikatinimo planą su pacientu dirba kaniterapeutas ir jo asistentas bei šuo (turi II lygio terapinio šuns pažymėjimą). Jei reikia, dalyvauja paciento tėvai ar globėjai. Per kaniterapijos užsiėmimus gali būti siekiama gerinti emocinę būklę, stiprinti stambiąją bei smulkiąją motoriką, didinti dėmesio koncentraciją, stimuliuoti kalbos raidą. Kaniterapijos užsiėmimo sėkmė priklauso nuo tinkamai sudaryto sveikatinimo plano, šuns vedlio žinių ir patirties, kūrybingumo bei gero šuns parengimo.
Kaniterapija Lietuvoje ir pasaulyje
JAV, Kanadoje, Suomijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse kaniterapija taikoma gana plačiai. Italijoje šunys kaip lankytojai įleidžiami net į ligonines.
Lietuvoje didžiausia problema - požiūris į šunį. Gyvūnai geba atpalaiduoti, mažina stresą ir gerina žmogaus psichoemocinę savijautą. Kaniterapija - gyvenimo kokybės gerinimo metodas, atliekamas specialiai apmokyto šuns pagalba.
Kaniterapinės pagalbos centras
Kaniterapinės pagalbos centras - viena kelių Lietuvoje dirbančių organizacijų, kuri taiko kaniterapiją vaikams. Ši organizacija iš kitų išsiskiria galbūt tik tuo, kad per ketverius veiklos metus išsikristalizavo aiški pagrindinė jos kryptis - onkologija. Didžiausia centro idėja ir tikslas - pasiekti, kad ši terapija būtų įteisinta kaip alternatyvus gydymo būdas. Visame pasaulyje tai yra išbandytas ir patvirtintas metodas, bet Lietuvoje jis dar tik pamažu skinasi kelią į pripažinimą.
Pas onkologine liga sergančius vaikus į Kauno klinikas šuniukai vedami kartą per savaitę, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, pradėtas sistemingas darbas, kaip ir turi būti taikant kaniterapiją. Užsiėmimus stebi medicinos personalas. Dabar reikia fiksuoti rezultatus, atlikti tyrimus. Svarbu visa tai daryti profesionaliai.
Štai viena mergaitė, kuri po galvos operacijos visiškai nebekalbėjo, praėjus geram mėnesiui, kai jai buvo taikyta kaniterapija, pradėjo tarti šunų vardus, veisles, ėmė geriau mokytis. Klinikose pas mažuosius vyksta tikras „pageidavimų koncertas“. Vienas vaikas nori vienokio šuns, kitas - kitokio. Ir tie pageidavimai pildomi. Gerai, kad yra skirtingų šunų veislių, dydžių - nuo mažiukų iki didelių, tad tikrai galima rinktis. Kartais į užsiėmimą vedamas vienas šuo, kartais reikia dviejų - pagal poreikį.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka limfmazgiams
Svarbus aspektas - didelis psichologinis krūvis, tenkantis šunų šeimininkams. Jie stebi šuns nuotaiką, žiūri, ar jų augintinis nepavargo. Svarbiausias kaniterapijos veikimo būdas - per emocijas, teigiamą nuotaiką. Kai šuo išblaško vaiko mintis, džiugina jį, stiprėja imunitetas, mobilizuojamos jėgos, tada ir vaistai geriau veikia. Štai vaikų namų auklėtiniai, pabendravę su šunimis, savaitę ar dvi po to apie nieką kita nekalba, tik apie keturkojus. Šie vaikai fiziškai sveiki, tik turintys emocinių traumų. Taigi galima įsivaizduoti, kaip tokia terapija veikia ligoniukus. O jiems ypač reikia teigiamų emocijų.
Kaniterapinės pagalbos centras sulaukia daugybės kvietimų, bet į visus atsiliepti sudėtinga: visuomeniniais pagrindais dirbantys žmonės turi ir savo darbus, o šuo - gyvas organizmas, jis irgi gali dirbti tik tam tikrą laiką. Kaip šuo jaučiasi po užsiėmimo, priklauso nuo to, su kuo bendravo, o kartais - tiesiog nuo dienos. Jis pavargsta. Būna, kad kartais net parą miega - tiek laiko reikia, kad atsigautų ir galėtų bei norėtų vėl eiti į tą pačią vietą. Šunys juk irgi jaučia, ir kartais net labiau nei žmonės. Beje, tai paaiškinti sunku ir jų šeimininkams. Dirbdamas šuo perima žmogaus emocijas. Tad didžiausia šeimininkų pareiga per užsiėmimą - stebėti šunį, ar nepervargo, gal muistosi, gal keistai elgiasi. Tokiu atveju užsiėmimas nutraukiamas.
Tą pusvalandį vyksta skirtinga veikla, atsižvelgiant į tai, ko kuriam vaikui reikia. Atitinkamai tam parenkamas ir šuo. Štai jei reikia aktyvinti vaikui smulkiąją motoriką, bendrauti siunčiamas ilgaplaukis šuo, pavyzdžiui, bobteilas, samojedas ar Berno zenenhundas. Šeimininkai tokiu atveju paima gumyčių, kaspinėlių. O tėvai leidžia šuniui įsitaisyti lovoje šalia vaiko ir jį šukuoti, pinti jam plaukus, rišti.
Kai vaiką reikia išjudinti, tinka linksmi, judrūs keturkojai, pavyzdžiui, haskis, spanielis, špicas. Net ryzenšnauceris ir bulterjeras. Pasitaiko atvejų, kai vaikui, rodos, labai negera, bet pamatęs šunį, jis atsikelia iš lovos, sėda į vežimėlį ir važiuoja pabūti su juo - tiek daug teigiamų emocijų šie gyvūnai suteikia. O štai kitas mažylis, kuriam gydytojai rekomendavo nors kiek pajudėti, bet jis vis nelipdavo nuo mamos kelių, šuniui atėjus, ėmė lakstyti iš paskos, lyg būtų sveikas.
Ne kiekvienas šuo kaniterapijos užsiėmimams yra tinkamas. Galima šunį išdresuoti, išmokyti komandų, bet nepriversi jo bendrauti. Jis tiesiog turi būti kitoks, tam būtinas ir ypatingas ryšys su šeimininku. Kaniterapinės pagalbos centro komandoje yra profesionalus dresuotojas, kuris užsiima pozityvia dresavimo metodika ir šunis moko tik skatindamas. Iš viso Kaniterapinės pagalbos centrui priklauso 13 skirtingų veislių šunų: bulterjerė, spanielis, špicas, niufaundlendų veislės kalytė, ryzenšnauceris, turime Berno zenenhundų, bobteilų ir samojedų.
Geriausia, jei šuo nuo mažens augo su tuo pačiu šeimininku. Jei paimtas vėliau, turi būti bent dvejus metus gyvenantis su tuo pačiu šeimininku - tada galima testuoti, ar yra tinkamas „darbui“. Be to, tik vienas žmogus yra šuns šeimininkas. Su terapiniams užsiėmimams tinkamais šunimis kasdien dirbama, jie bandomi, mokomi, pratinami prie įvairių kvapų, nes ligoninėse ar kitose panašiose įstaigose jie - specifiniai. Kiekvieną dieną reikia tobulėti, nes nuolat laukia nauji iššūkiai, vis kiti žmonės. Per užsiėmimus šeimininkas visad yra dėl šuns, todėl turi dalyvauti ir medicinos darbuotojas - kad stebėtų ligonį.
Šuns gerovė kaniterapijoje
Svarbu užtikrinti, kad kaniterapijoje dalyvaujantys šunys nepatirtų streso. 2017 m. Mokslininkė, šunų elgsenos specialistė Amy McCullough analizavo trijų šaltinių duomenis: buvo peržiūrėta 400 terapinių užsiėmimų su šunimis vaizdo įrašų; šunų vedliai pildė specialų „Canine Behavioral Assessment and Research Questionnaire (C-BARQ) klausimyną; prieš ir po užsiėmimų buvo imami šunų seilių mėginiai kortizolio kiekiui nustatyti. Mokslinio tyrimo išvados džiugina: terapiniai šunys užsiėmimų metu streso nepatiria. Tačiau… atkreiptinas dėmesys, kad terapiniai šunys šiai veiklai yra labai atsakingai ruošiami ir tai daro ne šiaip dresuotojai, o šunų elgsenos specialistai, įgiję bent bazinių kaniterapijos žinių.
Tačiau gyvūnai augintiniai taip pat kaip mes gali patirti stresą. Laiku nepašalinus streso, šuo vis sunkiau pakelia emocinę ir fizinę įtampą. Apie blogėjančią gyvūno būseną mums „signalizuoja“ pasikeitęs šuns elgesys, prasidėję negalavimai ir netgi sunkios ligos. Štai kokie dirgikliai (stresoriai) sukelia gyvūnui stresą:
- Aliarmas.
- Prisitaikymas. Šuo tinkamai reaguoja į dirgiklį, elgiasi taip, kad įveiktų naują iššūkį. Ši fazė turi baigtis gyvūno pergale (sėkme). Taip įvykus, gyvūnas patiria pasitenkinimą - organizme gaminasi seratoninas, kuris neutralizuoja adrenaliną. Štai kodėl kai kurie šunys veržte veržiasi vykdyti įvairias komandas, užduotis - jie jaučia seratonino poreikį.
- Pervargimas (išsekimas). Gyvūnas nebepajėgia pasipriešinti stresui. Adrenalinas jau nebėra tas gerasis organizmą „užvedantis“ varikliukas. Pradeda gamintis kortizolis, kurio poveikis išsekina šuns organizmą. Pervargimo arba išsekimo stadija dažniausiai baigiasi šuns reakcija „Pulk arba spruk“. Jei šuo įspraudžiamas į kampą, jam nebelieka nieko kita, kaip gintis - pulti priešininką.
Eustresas yra naudingas stresas, nes jo metu organizme gaminasi adrenalinas. Tačiau eustresas negali tęstis ilgai ir dažnai kartotis, nes tokiu atveju gali peraugti į distresą.
Apie tai, kad šuo patiria stresą, galima pastebėti net išoriškai. Somatiniai pokyčiai: šuo dažniau šlapinasi, sutrinka tuštinimasis, pagreitėja širdies ritmas, dažniau lekuoja, skrandis išskiria daugiau sulčių, gausiai seilėjasi, kamuoja pilvo skausmai (įtempta pilvo srities oda). Stipraus streso metu šuo pradeda gausiau šertis. Net puikiai mokėdamas komandas, „nebegirdi ir nebemato“ šeimininko. Gali pradėti prakaituoti šuns pėdos, tai lengva pastebėti ant grindų plytelių. Kai šuo patiria ilgalaikį stresą, sutrinka jo elgsena: įkyriai laižo savo letenas, kramto kailį, gaudo uodegą, linguoja visu kūnu. Pasikeičia snukio išraiška - pastebima nebūdinga „šypsena“. Patiriamas stresas dažnai išprovokuoja odos ligas - dermatitą, įvairias alergijos formas, nes dėl nuolatinės įtampos organizme gaminasi daug histamino.
Kaip sumažinti šuns stresą
Streso fiziologinis pagrindas yra simpatinės-adrenalino sistemos suaktyvėjimas, kuomet į kraują patenka daugiau adrenalino. Kad streso metu organizmas tinkamai reaguotų, turi padidėti raumenų tonusas, sparčiau plakti širdis - tuomet organai yra geriau aprūpinami krauju. Aktyviau turi dirbti plaučiai, kepenys turi išskirti daugiau gliukozės, kurios reikia raumenų „mitybai“. Streso metu gyvūno organizme išsiskiria įvairios biologiškai aktyvios medžiagos. Viena jų - antinksčių gaminamas kortizolis. Kortizolio poveikis pajuntamas jau po keliolikos minučių, o kraujyje išlieka net keliolika valandų. Tam tikras kortizolio kiekis yra būtinas, nes šis hormonas skatina gliukozės išskyrimą, stimuliuoja simpatinės nervų sistemos atsaką į stresines situacijas ir atlieka kitas funkcijas. Tačiau kortizolio perteklius yra pavojingas: paveikia inkstus, kraujotaką, virškinamąjį traktą.
Jeigu gyvūnas dažnai patiria stresą, patartina labiau pasidomėti jo mityba, prireikus, ją keisti. Ėdalo sudėtyje turi būti daugiau vitamino B. Šio vitamino gausu galvijų kepenyse, tačiau perteklius taip pat pavojingas. Vitamino B gausu ir žalioje mėsoje. Galima duoti ir papildų, kuriuose daugiau vitamino B.
Serotoninas (kitaip - geros nuotaikos hormonas) yra audinių hormonas, kuris reguliuoja kraujagyslių susitraukimą ir išsiplėtimą, padeda sklisti nerviniams impulsams. Jis veikia emocijų stiprumą, todėl gyvūnai, kurių kraujyje didesnis serotonino kiekis, daug lengviau įveikia stresą. Jeigu šuns organizme galima padidinti serotonino kiekį, emocijų stabilumas, atsparumas skausmui gerokai padidėja. Tos pačios rūšies individams „susikalbėti“ labai padeda feromonai - cheminiai dariniai, trumpiau, DAP. Ypač daug raminamųjų feromonų šuniukų žindymo metu išskiria kalių pieno liaukos. Prieš porą dešimtmečių net buvo sukurtas sintetinis šio feromono pakaitalas, padedantis sumažinti nerimą ir stresą šuniukams bei suaugusiems šunims. Be abejo, tai nėra streso terapija, nes DAP tik laikinai apramina šunį.
Ir vis dėlto, ką daryti, kaip padėti šuniui atsikratyti įtampos ir nerimo? Šunų elgsenos specialistai visada jums patars sudominti šunį įdomia veikla. Mokymasis išeikvoja šuns emocines ir fizines jėgas. Įdomūs užsiėmimai, naujų paviršių, keistų daiktų pažinimas - šuniui tai tikrai įdomu. Pusiausvyros pokyčiai, kūno koordinacijos lavinimas (kilsterėkite gyvūną nuo žemės, stebėkite, kaip jis reaguoja). Labai svarbu ir kita: šuo visada turi žinoti, kas vyksta! Dirgiklį jis turi pamatyti ir pajusti bent dviem pojūčiais. Jeigu šuo tik girdi šūvį, jis nesupras, kas atsitiko. Tačiau jeigu tuo pačiu metu mato, kad bus šaunama, ir išgirsta šūvį, susikuria tinkamą vaizdinį ir nepatiria streso.
Stresą įveikti padeda pakankamas endorfinų kiekis kraujyje. Endorfinus organizmas išskiria kaip savotišką atsaką į stresą, šitaip sumažindamas skausmo stiprumą. Malšindami skausmą, enforfinai sukelia euforiją. Nedidelis endorfinų kiekis išsiskiria dirbant fizinį darbą, nes šitaip organizmas pasiruošia stresui (fizinis krūvis yra stresas organizmui). Puikus streso malšinimo būdas yra miegas, tačiau, gyvūnui miegant, būtinai turi būti pasiekta REM fazė. REM fazei būdingi akių obuolių judesiai, raumenų susitraukimai. Ši fazė neilga, bet labai svarbi gyvūnui atsipalaiduojant. Suaugęs šuo turėtų miegoti ne mažiau kaip 7 val. per parą. Mažiau nei 6 val. jau galima laikyti nemiga. Jei šuo miega daugiau nei 12 val. per parą, tai per didelis mieguistumas, galintis atsirasti dėl vidaus ligų. Augintinio guolis turi būti erdvus, kad jis galėtų išsitiesti. Kramtymas (graužimas) malšina stresą, padeda šuniui atsipalaiduoti. Per parą šuo turi bent valandą kažką graužti, kramtyti.
Šuo glostomas ne prieš plauką, o paplaukiui, maždaug 25 kartus per minutę, lengvai paspaudžiant, didinant bei mažinant glostymo intensyvumą iki 15 kartų per minutę. Glostant ranka neatitraukiama. Sąnarių srityje atliekama lengva „vibracija“. Oda žnaiboma pirštų galiukais, tempiamos galūnės. Lankykitės su savo augintiniu aikštelėje, kur daug įvairios įrangos - lavinkite jo protą bei kūną. Bėgioti labirinte, lipti ant barjero, eiti „beždžionių tiltu“, prabėgti pro sukabintas padangas, užlipti ant balanso lentos (nebūtinai aukštai, vos keliolika centimetrų nuo žemės) - visa tai ne tik įdomu, bet ir labai naudinga. Tai skatina šuns pasitikėjimą savo jėgomis, priverčia gyvūną susikaupti, būti atidžiam - susitelkęs įdomiai veiklai, šuo nebekreipia dėmesio į dirgiklius. Taip pat šunį gerai atpalaiduoja plaukimas.
Išvados
Kaniterapija - tai veiksmingas būdas gerinti fizinę, emocinę ir psichologinę sveikatą, mažinti stresą ir gerinti socialinius įgūdžius. Svarbu, kad kaniterapija būtų atliekama profesionaliai, užtikrinant tiek paciento, tiek šuns gerovę.
tags: #stresas #ar #tai #pavojinga #kaniterapija