Neretai tekę girdėti, kad nereikia perdėtai rūpintis, jeigu trejų metų vaikas dar nekalba ar prastai surezga sakinį. Berniukus auginančios mamos dažniausiai guodžiasi tuo, kad jie pradėda kalbėti vėliau nei mergaitės, o darželį pradėjusio lankyti trimečio tėvai viliasi, kad jis kalbėti išmoks ugdymo įstaigoje. Ar toks požiūris teisingas? Ką apie tai mano specialistai? Straipsnio autorė - Sonata Chranovskienė.
Kelionė į Olandiją: požiūrio svarba
Kaip bebūtų keista, bet kartais tėveliai nesikreipia į specialistus, galinčius nustatyti vaiko kalbos sutrikimus, vien dėl to, kad bijo išgirsti nemalonias žinias ar naujienas. Tačiau, kaip ir daugeliu atvejų šiame gyvenime, taip ir šiuo, viskas dažniausiai priklauso nuo požiūrio. Štai Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos vyriausioji logopedė Aušra Baublytė ne tik sutiko pasidalinti savo darbo patirtimi, bet ir pateikė gražų palyginimą iš perskaitytos esė „Kelionė į Olandiją”. Jos autorė Emily Perl Kingsley pati užaugino neįgalų vaiką. Kūdikio laukimą, svajones ir lūkesčius ji lygina su pasirengimu kelionei į Italiją, kada perkami kelionės vadovai ir galvojama, kad greitai žavėsiesi Koliziejumi, Venecijos gondolomis ir Mikelandželo darbais.
Tačiau lėktuvui nusileidus, išgirsti, kad atvykai į Olandiją. Skrydžio planas buvo pakeistas. Tenka pirkti naujus vadovus, mokytis kitos kalbos. Gali gyventi prislėgtas, kad nenuvykai į Italiją, tačiau tai nesutrukdys atrasti, kas vertinga Olandijoje. Juk šioje šalyje yra vėjo malūnai, tulpių laukai ir net Rembrantas. Lygiai taip pat, tėvams sužinojus, kad jų vaikas bus kitoks nei jie tikėjosi, tenka pažinti naują pasaulį.
Kalbos sutrikimų priežastys
Pasak A. Baublytės, kalbos ir komunikacijos sutrikimų priežastys gali būti įvairios. Tam tikros kalbos ypatybės gali būti nulemtos genetinių priežasčių. „Specialistai kruopščiai renka anamnezės duomenis, domisi visomis moters nėštumo aplinkybėmis ir aptaria rizikos veiksnius. Aiškinasi, ar grėsė persileidimas, ar sirgo mažakraujyste, ar nebuvo padidėjęs kraujospūdis. Visi šie duomenys yra labai svarbūs, nes, pavyzdžiui, būsimai mamai sergant mažakraujyste, vaisius gauna nepakankamą maitinimą. Jei tuo metu vystosi galvos smegenų zona, atsakinga už kalbą, būsimas vaikas gali turėti kalbos sutrikimų”, - pasakojo specialistė.
Gimdymo eiga taip pat labai svarbi vėlesnei vaiko raidai. Itin greitas (iki 1 valandos) ar užsitęsęs (ilgiau nei 18 valandų) gimdymas jau gali būti rizikos faktoriumi. Gimdymo metu patirtos traumos, deguonies stygiaus gali nulemti ne tik kalbos sutrikimus, bet dažnai ir pažintinių procesų neišlavėjimą, emocijų, elgesio ir socialinės raidos ypatumus.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Kalbos formavimuisi turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos. Pavyzdžiui, pirmąjį vaiko gyvenimo pusmetį gydytojai nustato raumenų tonuso sutrikimą, jam pasireiškus, vaikas yra glebus, nenoriai sėdasi. Toks sutrikimas lemia ir kalbos vystymąsi - jeigu raumenų tonusas išlieka žemas, logopedas dažnai stebi pasyvų liežuvį, nejudrias lūpas. Tokiu atveju labai svarbu laiku suteikti reikalingą pagalbą.
Anot vyriausios logopedės A. Baublytės, mažylio kalbos raidai įtaką daro ir artimų žmonių kalba. Jeigu šeimoje kalbama rišliai, taisyklingai, vartojant turtingą žodyną, vaikas natūraliai to mokosi. Specialistė prideda, kad šilti šeimos narių santykiai ir malonus bendravimas - būtinos sąlygos ne tik sėkmingai kalbos plėtotei, bet ir asmenybės formavimuisi.
Vaiko kalbos raidos etapai
Pirmieji vaiko raidos sutrikimo požymiai pasireiškia jau kūdikystėje, o vėliau atsispindi jo kalboje. Vaikui augant, tėvai stebi, ar laiku jis pradėda sėstis, verstis, ar guguoja, kaip reaguoja į kalbinimą. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į periodą, kuomet vaikas pradėda tarti pirmuosius žodžius - būtina sekti, kaip vaikas reiškia savo mintis, ar vartoja sakinius, ar tik pavienius žodžius, frazes.
Pasak Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro specialistės Linos Palačionienės, ypač svarbu atkreipti dėmesį, kokiame amžiaus tarpsnyje atsirado vaiko kalbos ir komunikacijos sutrikimai. Pirmaisiais dviem vaiko gyvenimo metais nereikia iš mažylio tikėtis raiškios kalbos ir plataus žodyno. „Šiuo periodu svarbiau yra tai, kaip vaikas supranta žodžius, gestus, kaip siekia ir geba perteikti emocijas ir poreikius, nei jo žodyno gausumas, t. y. kiek jis taria žodžių”, - teigė L. Palačionienė.
Mažylio kalbos raidai įtaką daro ir artimų žmonių kalba. Jeigu šeimoje kalbama rišliai, taisyklingai, vartojant turtingą žodyną, vaikas natūraliai to mokosi. Šilti šeimos narių santykiai ir malonus bendravimas - būtinos sąlygos ne tik sėkmingai kalbos plėtotei, bet ir asmenybės formavimuisi.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti save mokytis
Logopedė A. Baublytė sako, kad nuo dviejų iki keturių metų vaiko žodynas kas šeši mėnesiai padvigubėja - t.y. vaikas išmoksta po kelis žodžius per dieną. Trejų metų vaikas gali žinoti vidutiniškai 1000 - 1200 žodžių. Jis pradėda vartoti visas kalbos dalis, tarp kurių vyrauja daiktavardžiai, veiksmažodžiai, tobulėja prielinksnių valdymas. Be to, šiuo periodu vaikas pradėda mąstyti vaizdiniais. Iki tol mąstymas yra susijęs tik su tais objektais, kuriuos mažylis matė ar jautė.
Nors trejų su puse - ketverių metų vaikų kalbos raida yra natūralaus fiziologinio šveplavimo periode, tačiau tokio amžiaus mažyliai turėtų teisingai tarti visus gimtosios kalbos balsius ir dvibalsius. Be to, jie jau skiria daiktavardžio vienaskaitą, daugiskaitą, linksnių reikšmes.
„Tokio amžiaus vaikai vis geriau suvokia daiktavardžių priesagas, ekspresyvioje kalboje vartoja jų mažybines formas, daro mažiau žodžių derinimo klaidų”, - teigia L. Palačionienė.
Pasak A. Baublytės, jei trejų metų vaikas netaria sudėtingų lietuvių kalbos garsų, tokių kaip „r”, „c”, „č”, „dž”, tai gali būti tik fiziologinis šveplavimas. Ateityje šiuos garsus vaikas gali pradėti tarti ir be logopedo pagalbos. Bet kokiu atveju, reikia kad specialistas nustatytų, ar vaiko kalba -kaip sistema, yra susiformavusi ir, jeigu jo kalbos raida netolygi, suteiktų reikiamą pagalbą.
Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos vyriausioji logopedė teigia, kad klaidinga manyti, jog nereikia skubėti kreiptis į specialistą, jeigu vaikas kalba garsų junginiais ar savos kalbos žodžiais, suprantamais tik šeimos nariams.
Taip pat skaitykite: Teksto kūrimo ugdymas
„Vėluojanti kalbos raida gali būti ne vienintelis, tačiau labiausiai pastebimas požymis, išryškinantis kitų procesų netolygų formavimąsi. Tokiems vaikams svarbu atlikti visapusišką raidos vertinimą, kuris atskleistų jų smulkiosios ir bendrosios motorikos išlavėjimą, kalbos supratimą bei kalbos raišką, girdimąjį ir regimąjį dėmesį bei atmintį, savarankiškumą ir socialinę adaptaciją”, - sakė Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos vyriausioji logopedė. Būtent į šią tarnybą ir kreipiasi tėveliai dėl vėluojančios arba neišsivysčiusios vaikų kalbos. Jei tarnybos specialistai nustato sulėtėjusią vaiko kalbos raidą, tada rekomenduoja logopedo pagalbą ir siūlo vertinimą kartoti po metų. Nustačius kalbos neišsivystymą, rekomenduojama intensyvi logopedo pagalba. Kai kuriais atvejais prisireikia ir individualios pedagogo ar kitų specialistų pagalbos. Tarnybos specialistė A. Baublytė atkreipė dėmesį, kad penkerių metų vaikai jau turi taisyklingai tarti kalbos garsus, vartoti tikslias sąvokas ir formuluoti taisyklingus sakinius.
Kalbos neišsivystymas
„Kalbos neišsivystymas - tai visos kalbos sistemos nepakankamas susiformavimas, apimantis garsų tarimą, panašių garsų skyrimą, žodyno, kalbos gramatinės sandaros bei rišlaus pasakojimo plėtrą” - teigia Vilniaus miesto psichologinės-pedagoginės tarnybos vyriausia logopedė. Ji išskiria tris kalbos neišsivystymo lygius:
Žymus kalbos neišsivystymas
Vaikas taria tik kai kuriuos kalbos garsus. Kartodamas trumpina žodžius, iš žodžio gali likti vienas skiemuo. Dažniausiai vartoja tik garsažodžius ir savos kalbos žodžius, nors bendraamžiai jau kalba suprantamai.
Vidutinis kalbos neišsivystymas
Tardamas žodžius, vaikas grubiai keičia žodžio skiemenų bei garsų struktūrą. Spontaninė kalba išlieka nesuprantama. Neskiria panašiai skambančių garsų (p-b, t-d, k-g). Įvardina tik dažniausiai aplinkoje matomus daiktus bei paprasčiausius veiksmus. Nežino Apibendrinančių sąvokų (pvz., žaislai, indai, drabužiai). Nurodo tik pagrindines daiktų savybes, dažniausiai - dydį ir spalvą.
Sakinių struktūra itin netaisyklinga. Praleidžia veikėją, nederina žodžių galūnių, nevartoja prielinksnių. Kitų žmonių kalbą supranta ir gali vykdyti prašymus.
Nežymus kalbos neišsivystymas
Vaikas netaisyklingai taria kalbos garsus. Kartais gali ištarti izoliuotus garsus, bet painioja juos kalbėdamas. Neskiria panašiai skambančių garsų. Silpni garsų analizės žodžiuose įgūdžiai. Geba įvardinti aplinkos daiktus, bet pasitaiko netikslių sąvokų. Nežino kai kurių apibendrinančių žodžių. Ribotas sinonimų kiekis. Sakiniuose vis dar pasitaiko derinimo, prielinksnių parinkimo klaidų. Savarankiškos minties raiška išlieka nepakankama.
Svarbu tinkamai atskirti kalbos neišsivystymą nuo sulėtėjusios kalbos raidos, kai raida yra netolygi - iš pradžių vėluoja, o vėliau sparčiai artėja prie amžiaus normos.
Kur kreiptis pagalbos?
Kai kuriais atvejais vaiko raidos sutrikimai matomi iškart, o kartais išryškėja daug vėliau. Pirmiausia pediatrai, tėvai gali pastebėti psichomotorinį kūdikio atsilikimą. Informacija apie kūdikio ar vaiko fiziologinį vystymąsi yra ypatingai svarbi specialistams, ieškantiems kalbos sutrikimo priežasčių.
Penkerių metų vaikai jau turi taisyklingai tarti kalbos garsus, vartoti tikslias sąvokas ir formuluoti taisyklingus sakinius.
Logopedė A. Baublytė pataria pastebėjus, kad kūdikis sunkiai apsiverčia, nenoriai sėdasi, nereaguoja į objektus ar nedaro kitų jo amžiui būdingų veiksmų, tėvai turi kreiptis į Ankstyvosios reabilitacijos tarnybą ar Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyrių, kur tiriami mažų vaikų sutrikimai.
Pirminį kalbos sutrikimo vertinimą gali atlikti ugdymo įstaigos ar poliklinikos logopedas. Jei švietimo įstaigoje nėra specialisto, o vaikas turi ugdymo sunkumų, tėvai turėtų kreiptis į Pedagoginę-psichologinę tarnybą dėl vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo.
Tarnyboje vaiko kalbą vertina logopedai, konsultuoja neurologė, esant poreikiui, specialieji pedagogai ar psichologai.
Logoterapija
Logoterapija skirta turintiems kalbėjimo, kalbos, komunikacijos, balso ir rijimo sutrikimų. Logoterapeutas (klinikinis logopedas) ištiria vaiko kalbą (tartį, žodyną, kalbos gramatinę sandarą, rišliąją kalbą) ir, atsižvelgęs į vaiko amžių ir kitus ypatumus, suteikia individualią logopedinę pagalbą. Užsiėmimų metu vaikai mokosi žaisdami - tokiu būdu jie geriau sukaupia ir išlaiko dėmesį. Čia vaikai mokosi ne tik kalbėti, bet ir bendrauti, pažinti pasaulį.
Vaikų kalbos raidos stebėjimas ir specialistų rekomendacijos
Pirmieji kūdikio ištarti žodžiai tėvams yra gražiausia muzika. Susiduriame su daug atvejų, kuomet vaikai nepradėda kalbėti ir, sakyčiau, tokių atvejų vis daugiau. Todėl vaiko kalbos raidą stebėti būtina. Vaiko kalbos raidos etapai yra sudaryti, remiantis moksliniais tyrimais. Sutinku, kad vaikų raida gali skirtis, bet jeigu 2 ar juo labiau 3 metų vaikas visai nekalba, jau reikėtų sunerimti. Ar tas vaikas, kuris pradėjo kalbėti metų, ir tas, kuris pradėjo kalbėti 3 metų, kuo nors skirsis, kai bus suaugę? Kalbama, kad Einšteinas pradėjo kalbėti 4 metų. Matote, kuo sklandžiau vystosi vaiko kalbos raida, kuo taisyklingiau jis taria garsus, tuo daugiau pasitikėjimo jis turi. Jam nereikia galvoti apie tai, kad jo kažkas nesupras, kad jis nemokės išsakyti savo norų. Dvejų metų skirtumas nuo tada, kai vaikas pradėjo kalbėti (jeigu lyginame 1 metų ir 3 metų vaikus) yra labai reikšmingas ir didelis laiko tarpas. Per tuos dvejus metus vaiko, pradėjusio kalbėti vienerių, kalba sėkmingai vystėsi, jis plėtojo savo žodyną, mokėsi išsakyti savo mintis kelių žodžių sakiniais. Neaišku, kodėl trimētis pradėjo kalbėti tik būdamas trejų. Labai negerai, jei vaikai pradėda lankyti mokyklą turėdamas kalbos arba kalbėjimo problemų. Jis pradėda mokytis skaityti, pažinti raides, bet negali teisingai jų įtarti, negeba nuosekliai reikšti minčių, dėstyti sakinių. Tai formuoja nepasitikėjimo savimi jausmą, verčia jausti gėdą, vaikas bijoti skaityti arba kalbėti (pasakoti) garsiai. Ir neaišku, kokių psichologinių problemų netobula kalba gali sukelti mažam žmogui ateityje. Galbūt suaugęs jis kalbės puikiai, bet ne taip pasitikės savimi, bijos kalbėti prieš auditoriją?
Aš tėvams rekomenduoju ateiti pasikonsultuoti tada, jeigu tik kyla kokių nors abejonių, baimių, ir jokiu būdu nelaukti ir galvoti, kad išaugs. Geriau jau pasikonsultuoti ir įsitikinti, ar viską darote teisingai, ar specialistė neįžvelgia kažko daugiau, nei tik kalba. Kartais užtenka tėvams tik patarti, ir viskas pradeda gerėti.
Kalbos skatinimas žaidžiant
Kalbą galima skatinti žaidžiant su vaiku. Ar kompiuteris, televizorius, išmanusis telefonas skatina kalbą? Su saiku ir nuo tam tikro amžiaus tai nėra blogai. Šiuo metu gyvename tokioje aplinkoje, kurioje technologijos yra mūsų gyvenimo dalis. Gal mūsų kalba tiesiog per sunki? Kai vaikutis prabyla angliškai, visada paklausiu tėvų, kaip dažnai jis gauna išmaniuosius įrenginius. Anglų kalba yra lengvesnė lyginant su lietuvių kalba. Kam ten laužyti liežuvį ir sakyti „šuo“, jeigu gali sakyti „dog“. Jeigu tai nėra dvikalbė aplinka šeimoje ir vaikas kalba angliškai bei neturi jokių specialiųjų poreikių, tai man, kaip specialistei, rodo, kad vaikas per daug laiko praleidžia prie IT.
Daug bendrauju su tėvais. Prie jų, kaip ir prie vaikų, irgi reikia mokėti prieiti, nes pirmo susitikimo metu tėvai ne visada pasako taip, kaip yra. Tada bandau susipažinti su vaiku, jį pakalbinti. Duodu nurodymus, ką tėvai toliau gali daryti namuose, kaip prisidėti. O jeigu atvejis sunkus, keliantis daug klausimų, visada rekomenduoju tėvams apsilankyti raidos centre, kad įvertintų vaiko raidą. Be abejo, norint pasiekti geriausių rezultatų, reikalingas ir tėvų įsitraukimas. Vaikui bus sunku išmokti naujų žodžių ir praplėsti žodyną, jeigu niekas su juo nekalbės ir jo nemokys.
Kalbos neurosensorinė stimuliacija
Vaiko raidos klinikoje taikote kalbos neurosensorinę stimuliaciją. Vaiko raidos klinikoje svečiavosi ir daugiau nei 40 metų sukaupta patirtimi pasidalino Jozef Vervoort - ilgametis audioneurosensorikos specialistas ir Atlantis instituto bei Mozart-Brain-Lab centro Belgijoje direktorius. Didžiausi pokyčiai taikant kalbos neurosensorinę stimuliaciją yra pastebimi garsų/žodžių tarime - vaikai tiksliau ir aiškiau taria garsus, skiemenis ir žodžius. Taip pat lengviau pakartoja taisyklingą garsų, skiemenų ir žodžių tarimą. Kalbos neurosensorinė stimuliacija padeda išmokti naujų žodžių, tobulina aktyvųjį žodyną bei rišliosios kalbos plėtojimą - didina žodžių kiekį sakiniuose ar skatina ilgesnį atpasakojimą. Kalbos neurosensorinė stimuliacija apima ne tik vaiko žodinę kalbą, bet ir apskritai komunikaciją.
Autizmas ir kalbos raida
Nors nėra žinoma, kiek Lietuvoje gyvena autistiškų vaikų ir suaugusiųjų, darželių ir mokyklų duomenys rodo, šis skaičius nuolat didėja. Todėl edukologė, ugdanti šį raidos sutrikimą turinčius vaikus sako, kad ilgainiui kiekvienos mokyklos ar darželio pedagogai su tuo susidurs, tad mintyse sugriauti įsišaknijusius mitus būtų iš ties visiems naudinga.
Diagnozė nepakeitė jūsų vaiko
Kai tėvai išgirsta tokią diagnozę, juos gali apimti jausmas, kad sugriuvo pasaulis. Tėvai gali išgyventi ir dažnai išgyvena tas pačias emocijas, penkias skausmo stadijas, kurios išgyvenamos sužinojus apie artimojo mirtį. Taip yra todėl, kad išgirdus diagnozę sugriūna mūsų susikurtas vaizdinys apie savo vaiką, vaizdinys, kokį kiekviena mama ir tėtis nešioja savyje dar tuomet, kai vaikas auga mamos pilve. Tėvai sužino, kad jų vaikas kitoks, o koks - aiškaus paaiškinimo nėra. Kaip nėra ir pagalbos ar aiškaus atsakymo - o ką gi dabar daryti? Išgyvenimai būna patys įvairiausi, ir jie tikrai ne iš lengvųjų. Kai kalbu su tėvais, visuomet sakau: diagnozė nepakeitė jūsų vaiko. Tai tas pats žmogus, kurį jūs mylite -mylėjote jį iki diagnozės, mylėsite jį ir po. Tik dabar reikės daugiau dirbti ir stengtis, kad savo vaikui padėtumėte. Jausmai, skausmas, savęs gailestis, nerimas ir baimė - yra normalūs. Juos reikia išgyventi, duoti laiko sau. Bet taip pat reikia pradėti dirbti.
Pagalba autizmą turintiems vaikams Lietuvoje
Diagnozę sužinoję tėvai iš valstybės Lietuvoje negauna praktiškai jokios pagalbos. Valstybės finansuojamos terapinės programos nenuoseklios, nepakankamos ir dažnai nekokybiškos. Apie bent minimalią psichologinę pagalbą šeimai net nekalbu. Pavyzdžiui, skauda dantį - nueini pas odontologą. Jis apžiūri, skiria gydymą - danties nebeskauda. Atrodo, ir autizmo atveju panašiai turėtų būti. Tačiau yra šiek tiek kitaip. Tau neramu dėl vaiko raidos, šiaip ne taip prasibrauni pas specialistus, gauni diagnozę ir… „Viso gero, grįžkite po metų, pažiūrėsime, kaip vaiko raida pakito”. Bet vaikas juk ne statistinis duomuo, ne testo objektas. Per tuos metus su juo būtina dirbti, jį mokyti, padėti. Iš mokslinių tyrimų ir savo praktikos galiu drąsiai pasakyti, kad pačių geriausių rezultatų galima pasiekti, kai imi ugdyti vaiką kuo anksčiau, kai ugdymas ne tik nuoseklus, bet ir intensyvus, kasdienis. Ankstyvas ugdymas, pagalba kartais gali padaryti stebuklus. Todėl vos sužinoję diagnozę, kaip minėjau, tėvai turėtų iškart kreiptis į kvalifikuotą specialistą, nedelsiant padėti vaikui, mokyti jį. Deja, bet dabartinėmis sąlygomis, kai nemokamų paslaugų Lietuvoje praktiškai nėra, tėvai specialistams turi mokėti iš savo kišenės, o tai dažnai labai daug kainuoja. Autizmo spektro sutrikimas nėra išgydomas, tačiau ankstyvas autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko ugdymas, paremtas individualiais vaiko ypatumais, sudaro sąlygas vaikui sėkmingiau įsilieti į jį supantį pasaulį.
Autizmo požymiai
Autizmo požymiai žinomi jau kelis dešimtmečius, nors Lietuvoje ši diagnozė palyginti nesena. Autistiški vaikai dažnai pasižymi kognityvinių (pažintinių) funkcijų ypatumais, t. y., jiems dažnai sunku gauti, apdoroti, išsaugoti ir atgaminti informaciją iš aplinkos. Todėl šie vaikai patiria itin didelių sunkumų susidūrę su perkeltinėmis reikšmėmis, socialinėmis nerašytomis taisyklėmis, neverbaline kalba, jiems sunkiai suprantama tai, ką įprastos raidos jų bendraamžiai suvokia intuityviai, vadovaudamiesi asmenine patirtimi. Kitas šių vaikų ypatumas - sutrikusi funkcinė komunikacija, kalbos suvokimas. Dėl sulėtėjusios ar stipriai atsiliekančios kalbos raidos šie vaikai gali žymiai vėliau pradėti vartoti kalbą (dalis apskritai niekada taip ir neišmoksta kalbėti). Tai stipriai apsunkina jų galimybes bendrauti su aplinkiniais, taip pat bendraamžiais. Nemažai vaikų pasižymi sensorinės sistemos sutrikimais ir sensorine disfunkcija. T. y., dėl savo ypatingos sensorikos jie gali susidurti su problemomis, kurios įprastos raidos jų bendraamžiams nejuntamos: hyperjautrumu aplinkai, negebėjimu atfiltruoti perteklinės vizualinės, taktilinės, audio, vestibiulinės, propriorecepcijos ir kt. informacijos arba atvirkščiai, nejautrumu šiems sensoriniams pojūčiams. Tai itin apsunkina šių vaikų galimybes suvokti ir patirti, o tai reiškia pažinti pasaulį vadovaujantis juslėmis. Galiausiai, autistiški vaikai turi kokybinio socialinio bendravimo ir socialinio elgesio ypatumų. Dėl sutrikusio socialinio bendravimo, negebėjimo suprasti ir numatyti kito žmogaus veiksmus šiems vaikams dažnai sunku užmegzti ir palaikyti santykius, jie patiria didelį nerimą socialinėse situacijose.
Stereotipai apie autizmą
Stereotipai apie autizmą sklinda patys įvairiausi - nuo to, kad tokie žmonės yra nevaldomi, linguojantys, į vieną tašką žiūrintys, su aplinka nebendraujantys, iki indigo vaikų smaragdinėmis akimis. Yra tekę girdėti apie tėvus, kurie mokė savo atžalas „neprasidėti su tuo vaiku, kad neapsikrėstų”. Autizmas neapkrečiamas, tai ne liga, o sutrikimas. Autistiškas vaikas, kaip bet kuris kitas, turi tokius pačius jausmus, moka mylėti, pykti, džiaugtis, liūdėti. Yra autistiškų vaikų, kurie nenulipa nuo kelių, kuriems geriausia motyvacija ir didžiausias džiaugsmas - pagyrimas, apkabinimas, pakutenimas, yra tokių, kurie nenori jokio fizinio kontakto. Mes, žmonės, visi skirtingi, autistiški vaikai taip pat. Taip, jie gali patirti sunkumų nesuprasdami kito žmogaus jausmų ar ketinimų, gali patirti sunkumų negebėdami užmegzti socialinių santykių, tačiau tai absoliučiai tokie patys vaikai kaip įprastos raidos jų bendraamžiai. Dažnai tenka girdėti, kad autistiškiems vaikams nereikia draugų, esą jiems patinka būti vieniems. Absurdas! Žmogui reikia žmogaus. Tiesiog dėl savo ypatumų, dėl funkcinės komunikacijos sutrikimo autistiškas vaikas gali nemokėti užmegzti santykio su bendraamžiu, gali paprasčiausiai nemokėti pakviesti jo žaisti ar prisijungti prie žaidimo. Bendraamžiai, savo ruožtu, nesuprasdami kitokio vaiko, kuris nemoka kalbėti ar neįprastai elgiasi - jį atstumia. Kiek tu eisi prie žmonių, kurie tave atstumia? Kartą, du, tris? O po to nebeisi. Beliks vienam žaisti kampe. Mūsų, suaugusių, pareiga būti tarpininkais, padėti visiems vaikams susidraugauti, paaiškinti, kad mes visi skirtingi, tačiau ir panašūs, parodyti ir pamokyti, kaip draugauti su autistišku vaiku.
Vizualiai autistiškas žmogus visiškai toks pats kaip bet kuris kitas. Specialistai gali diagnozuoti autizmą jau ankstyvoje kūdikystėje, įprastai akiai tai gali būti nepastebima. Lietuvoje autizmas, kaip ir kiti raidos sutrikimai, diagnozuojamas tik kvalifikuotų medikų komandos, pavyzdžiui, Vilniaus Vaiko raidos centre.
#
tags: #suletejusios #kalbos #vaiku #psichologija