Vienas pagrindinių visuomeninių uždavinių - pažinti ir suprasti žmogų. Ypač svarbu pažinti žmonių grupes bei sroves, kurios reiškiasi visuomenės gyvenime. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas lemia skirtingą visuomeninį reiškimąsi, kokie yra pagrindiniai žmogaus tipai ir kaip jų pasaulėžiūra veikia jų veiksmus.
Žmogaus Pažinimas Visuomeninio Darbo Kontekste
Geriausiai žmones galima pažinti toje pačioje visuomeninio darbo plotmėje. Darbas išryškina žmonių polinkius ir nusiteikimus, kurie glūdi skirtingoje prigimtyje. Jeigu vieni sueina į vienus visuomeninius barus, kiti - į kitus, arba tuose pačiuose darbo baruose vieni sutampa, kiti išsiskiria - tai nėra atsitiktinis dalykas. Nei subjektyvios visuomeninės padėtys, nei objektyvūs visuomeniniai interesai nėra tie galutinai apsprendžiantys veiksniai susidaryti skirtingam visuomeniniam reiškimuisi. Padėtys ir interesai tik paryškina ir pagilina tai, kas glūdi žmogaus dvasioje.
Utilitaristas: Materialinių Vertybių Prioritetas
Utilitaristu vadiname asmenį, kurio galvoseną ir veikseną apsprendžia medžiaginės vertybės (daiktas, pinigas). Ne šios vertybės savyje jam brangios, bet jų nauda. Naudos jis ieško sau asmeniškai arba visuomenės labui. Dažniausia persveria asmeninė nauda; tada visuomenė ir visuomeninė padėtis tampa gryna priemone.
Utilitarizmas Versle ir Administracijoje
Prekybininkas ir pramonininkas tariasi atliekąs tam tikrą visuomenės funkciją; bent jo patarnavimai esą labai naudingi viešajai gerovei. Iš tikrųjų gi svarbiausias jo tikslas - visuomene naudotis ir kiekvieną visuomeninę padėtį išnaudoti. Tačiau gali būti atvejų, kai visuomenės nauda pastatoma greta asmeninės. Tada visuomeninė padėtis panaudojama ir sau pasipelnyti, ir pačiai visuomenei tiesiogiai ko nors gero pasiekti. Tokiais dažniausia yra utilitaristai administratoriai.
Utilitaristo Veikla ir Savybės
Utilitaristas yra veiksmo žmogus. Jo veiksmingumas tačiau pagrįstas daugiau fiziniu judrumu. Ypač tai būdinga komercinio tipo utilitaristams. Pramoniniai ir administraciniai utilitaristai savo veiklumą apreiškia daugiau planavimų, svarstymų srityje. Vieni ir antri yra praktiško proto žmonės; gudrūs, gyvenimiški, prisitaiką prie įvairių aplinkybių, viską apskaičiuoją, savo srityje išradingi, gebą kombinuoti. Nestinga jiems ir psichologinio pajautimo, ypač žmonių silpnybei suvokti ir padėties diagnozei nustatyti.
Taip pat skaitykite: Socialinio suvokimo klaidos
Šitie gabumai tačiau nieko dar nepasako apie jų inteligenciją. Ypač biznierių tarpe pasitaiko labai bukų žmonių, be didesnio išsilavinimo ir ryškesnių dvasinio sugebėjimo ženklų. Gabumas bizniui yra savyje siauras ir ribotas. Jis nieko bendro neturi su protiniu išsilavinimu ir asmenybės subrendimu.
Pasąmoninės Utilitaristo Savybės
Iš pasąmoninių utilitaristo savybių ryškiausios yra šios: drąsa ir rizika, pasisekimo jieškojimas ir noras būti galingu. Aistra pinigui verčia jį imtis drąsių operacijų bei kombinacijų. Instinktas ir apskaičiuojantis protas padeda jiems nugalėti kliūtis ir išveda iš pasitaikiusių painiavų.
Šitos savybės utilitaristą padaro iš dalies fatalistu: jis tiki į savo laimę, kuri jį vedanti. Tačiau jis yra ir nemažas bailys. Kiekviena rizikingesnė operacija sukuria psichozę ir įtempia nervus. Bet triumfas, kurį jis išgyvena laimėjęs, vėl pastato jį ant kojų ir dar labiau magina leistis į naujas operacijas. Utilitaristo jausmai visą laiką svyruoja tarp drąsos ir baimės.
Proga Utilitaristo Akimis
Žodis proga utilitaristui turi simbolinės reikšmės. Tų progų jis ieško ir jų pasiūlymui negali atsispirti. Proga jam atneša pasisekimą. Jis apskaičiuoja, kiek panaudota proga jam gali atnešti naudos, ir jis sako, būtų kvailys, jei tokios progos nepanaudotų. Viena pasisekusi proga veda jį į ieškoti kitų. Pasisekimas jį svaigina: jis įeina pagaliau į azartą, naudodamas kiekvieną ir bet kokią progą. Blogoj „progoj“ atsidūręs žmogus darosi sukalbamesnis ir pigesnis. Dėl duonos ar bėdos žmogus pusvelčiui atiduos turimas vertybes, kurios oficialioj rinkoj nekotiruojamos ar mažai apmokomos. Dėl to varge atsidūrusiam jis pasiūlys paskolą, padidindamas procentus ar paimdamas geras garantijas.
Utilitaristas ir Turtas
Kiekvienas vertingas daiktas utilitaristui praverčia. Jei šiuo metu jo nereikia, gal reikės vėliau. Dėl to jis viską ima ir perka. Tačiau įdėtas kapitalas turi apsimokėti. Apsimokėjimas yra pagrindinis dalykas. Turtas, ypač didesnis, virsta galybe. Utilitaristas patiria, kad su pinigu gali kiekvieną nuginkluoti ir kiekvieną reikalą pravesti. Pinigo galia jį ima svaiginti, ir jis eina tolyn ir tolyn. Jis tiki, kad šita galia yra vienintelė patvari ir reali. Šiuo atžvilgiu utilitaristas esmiškai skiriasi nuo šykštuolio. Šykštuolį svaigina pats pinigas, kaip toks; jis jį gaudo ir jį laiko savo rankose, jį dažnai liečia ir juo džiaugiasi. Seniau, kai pinigas buvo vertingo metalo, kai nesinaudota bankais, o krauta į skrynias, gal ir biznierius turėjo tiesioginio džiaugsmo iš paties pinigo. Šiandien pinigo jis nebelaiko savo rankose ar asmeniniuose seifuose. Viskas yra bankuose ir jis ne tik jo neprisiliečia, bet net nemato; jo rankose tik čekių ir einamų sąskaitų knygelė.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Santykiai su Žmonėmis
Galingumo jausmas tačiau neleidžia utilitaristui pamesti iš akių santykio su žmonėmis. Jis nori juos valdyti ir žmogišku būdu. Dėl to jis yra taktiškas, mandagus, pakantrus ir paslaugus. Jis pakenčia viską: tiek reikalų, tiek asmenų atžvilgiu, jeigu to reikalauja nauda. Tačiau jis yra jautrus savo garbei, ypač jei ji reikalinga padėčiai išlaikyti arba vedamiems reikalams nepakenkti. Jis vengia viešų skandalų; nešvaresnes operacijas atlieka per kitus.
Nebūdamas tikras, kad iš jo gerai užslėptų operacijų kai kas neišeitų į paviršių, jis stengiasi visuomenės akyse susidaryti tam tikrų moralinių kreditų. Jis pašelpia labdaros įstaigas, paremia įtakingesnius ir moralinį svorį turinčius asmenis, padaro šiaip reikšmingesnių paslaugų. Pagalba ir paslaugumas yra jam būdingas bruožas, tačiau rafinuotai apskaičiuotas. Jis remia ir visai nereikšmingus bei menkaverčius asmenis. Mat, jie užima tam tikrą poziciją, kurios jis jokiu būdu nenorėtų matyti sumanesnėse ir sąžiningesnėse rankose.
Utilitaristas turi plačias pažintis, naudojasi įvairiais visuomeniniais kanalais, susiranda „neatskiriamų draugų“ ir bendradarbių. Draugystės šios yra taip pat apskaičiuotos: kol žmonės naudingi, tol jie draugai. Kai atsiranda naudingesnių draugų, pirmųjų jis nebepažįsta. Širdies draugų utilitaristas neturi ir negali turėti.
Asmeniniai Polinkiai
Asmeninių palinkimų utilitaristas turi specialių ir tipiškų. Mėgsta jis komfortą ir patogumus. Geras butas, skanus ir sveikas valgis, gražus apdaras, patogi susisiekimo priemonė yra būtinos sąlygos asmeninei jo egzistencijai ir jo bizniui. Kur jis būtų - savame krašte ar svetur - pirmon eilėn stengsis susidaryti šias sąlygas. Šie dalykai jam tarnauja kaip priemonė „aukštesniam“ tikslui - naudai. Jis žino, kad bizniui pradėti ar jį vykdyti reikalingas „pajėgaus“ asmens įspūdis. Išorė kaip tik parodo jo turimą padėtį, atidaro jam duris į biznio partnerių namus: „clothes open the door“.
Stambaus rango utilitaristas, maišydamasis tokių pat tarpe, vartoja visus galimus savo materialinei vertybei pabrėžti ženklus: apsikarsto brangiais žiedais, apsistato patalpas marmuro vazomis, ąžuolo ar riešuto baldais, sidabrinį servizą padeda ant stalo. Save utilitaristas saugo, tausoja ir lepina. Tačiau ir tai įeina į apskaičiavimo sritį. Jis turi gerai išsimiegoti, gerai jaustis, kad būtų „produktingas“ savo darbe. Tuo būdu jis save ir visą savo gyvenimo tvarką palenkia „vertybei“, ne grynam egoistiniam malonumui. Šia prasme jo negalima vadinti bonvivanu. Geras ir patogus gyvenimas jam nėra aistra, kaip tipiškam bonvivanui. Šis pastarasis nieko kito ir nesiekia, kaip tik pagyventi: pinigas ir nauda bonvivanui nėra vertybė, bet priemonė - tik būtina priemonė.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Utilitarizmas Skirtingose Sferose
Utilitaristui artimiausias yra ekonominis visuomenės sektorius. Tačiau didesnių ar mažesnių ekonominių reikalų turi ir kiekviena kita gyvenimo sritis. Net politikoje ir kultūroje jis susiranda darbo, atitinkančio jo palinkimus. Prisitaikyti svetimam pasauliui jis moka ir gali sudaryti net labai neblogo politiko ar kultūrininko įspūdį. Šitai jam reikalinga, kad išsilaikytų padėtyje, turėtų kitus savo rankose ir siektų svarbiausio tikslo - pasinaudoti. Neradęs vietos „platesniuose vandenyse“, utilitaristas gali tenkintis eilinio bankininko, buhalterio, advokato įstaigos vedėjo ar viršininko padėtimi. Tarp tų galimybių jis prasiverčia, panaudodamas padėtį ir galią „uždarbiams“, kuriuos jam teikia jo galios reikalingieji.
Veikimo Priemonės ir Moralė
Pasirinkdamas veikimo priemones, utilitaristas turi prieš akis tą patį tikslą - naudą. Jos siekti esamoje sistemoje jis negali kitaip, kaip apeidamas asmenis, vartodamas kyšius, išnaudodamas tuos, kurie turi valdžią, nugirdydamas, panaudodamas seksualinę aistrą, į vargą kitus įstumdamas. Tikslas jam pateisina visas priemones, ir tai jis laiko natūraliu, leistinu, su sąžine suderinamu dalyku. Moralinės kategorijos jam yra absoliučiai reliatyvios. Praktiškas reikalas apsprendžia ir veiksmo morališkumą: kas naudinga - gera, kas nenaudinga - bloga. Tačiau jis turi du stabdžiu, kurie jį prilaiko - tai viešoji opinija ir baudžiamosios normos. Su jomis jis skaitosi, bent kiek jos gali būti pritaikytos in casu.
Liberalumas ir Partnerystė
Kiekvienas utilitaristas yra liberalas ir kitų asmenų moralės atžvilgiu. Jis naudojasi kiekvienu, kas jis ir koks jis būtų. Biznyje nėra nei žydo, nei graiko, doro ar nedoro bendradarbio. Kaip jie gyvena, kokį vardą turi jam nėra svarbu - tai jų „privatus“ reikalas. Tik tada, kai biznio draugai viešai kompromituojąs! savo gyvenimu ar darbais, jis bando juos „aptvarkyti“ arba apginti prieš kitus. Jei žmonės jam vis dėlto neišvengiamai reikalingi, jis ras priemonių juos rehabilituoti. Tokie žemesnių palinkimų partneriai jam labiau praverčia už aukštos moralės žmones.
Privatūs Reikalai ir Moralė
Visai kitoks jis yra savo privataus ekonominių reikalų sektoriuje. Čia moralinę jėgą jis apskaičiuoja bizniškai. Jis ieško sąžiningo kasininko, buhalterio, darbininko. Jeigu ir jo tarnautojai elgsis su juo, kaip jis su kitais elgiasi, „apgalėdamas“ (ne apstatydamas!) - jo reikalai gali pašlyti. Nešvaraus biznio partnerių jis neįsileidžia ir į savo namus, nepalaiko su jais šeimyniškų ryšių, nenori turėt su jais intymių reikalų. Geriau jis „perka“ kitą šeimą, kurioje su jais gali susitikti - laisvų papročių šeimą, kur gali būt daug kas leista. Tai yra, vieno biznieriaus išsireiškimu, kaip gera kava, kaip torto gabaliukas“.
Laiko Perspektyva ir Politinė Sistema
Savo sprendimuose ir veikime utilitaristas išeina iš dabarties. Ateitis jam tiek reiškia, kiek atsiremia į dabartį ir jos apskaičiavimus. Dabartį jis laiko išeinamuoju tašku ir kiekvieną esamumą linkęs palaikyti. Konservatyvistas jis dėl to nėra - keisti padėties nesibijo, jeigu ji žada tam tikros naudos. Jis bijosi tik revoliucinio padėties pakeitimo. Šitai sumaišo visus jo apskaičiavimus, apverčia aukštyn kojomis esamą ir apspręstą padėtį. Kas kita pamažu vykstantys pasikeitimai; jie leidžia susidaryti perspektyvą, pritaikyti savo planus. Dėl to, jei reikia ką keisti, tai geriau keisti evoliucijos, bet ne revoliucijos keliu. Utilitaristui palankiausia yra liberalinė ūkio sistema. Už ją jis kovoja visomis priemonėmis. Ne dėl jos pačios, ne dėl tų teisių, kurios gali būti brangios kiekvienam žmogui, bet iš asmeninio išskaičiavimo. Suvaržyta sistema jam sudaro esminę veiklos kliūtį, pro kurią sunkiau byra į jo rankas auksiniai. Tačiau jis neprapuola ir suvaržytoje ūkio sistemoje.
Kova ir Viešumas
Kovoti, jei reikia, utilitaristas nebijo. Tačiau asmeninė kova jam neapsimoka. Į atvirą kovą jis pats nelinkęs eiti arba jei eina - reiškiasi santūriai ir atsargiai. Jis meisteris vesti kovą svetimais ginklais, ir svetimomis rankomis, pats pasilikdamas kovos užkulisyje. Iškilus į viešumą skandalui, liečiančiam jo asmenį, utilitaristas stengiasi visomis priemonėmis jį nuslėpti. Iš viešųjų pozicijų ir tada jis nesitraukia, priešingai - stengiasi dar labiau dalyvauti. Tai jam reikalinga sudaryti įspūdžiui, kad jam daromi priekaištai neturi pagrindo. Tuo tarpu tuos, kurie jo klaidas kelia viešumon, jis bando pastatyti „keblioje padėtyje“. Dėmesiui nukreipti nuo savęs, jis stengiasi savo priešus pulti visuomenės priešų vardu, ieškodamas juose net dogmatinių klaidų. Jo veikimas šiuo atžvilgiu labai plonas, gerai parengtas ir pridengtas.
Materializmas ir Religija
Šitoj kovoj už savo būvį, kaip ir visoj savo veiksenoj, utilitaristas yra tipiškas materialistas. Gindamas savo vardą, jis pirmoj eilėj gina savo „verslą“. Atstovaudamas idealistinei pasaulėžiūrai, jis siekia pelno: idealistinis naivumas duodasi lengviau išnaudojamas. „Idealisto“ firma jam pačiam praverčia kaip priedanga. Pagaliau ši pasaulėžiūra, jeigu jai atstovauja didžiausios masės, padeda jam susidaryti dėkingą užnugarį. Bet su pačiu idealizmu, juo labiau su religine dvasia, visa tai neturi nieko bendro. Utilitaristo religingumas būtų paradoksas, o dažnu atveju - veidmainystė. Subjektyviai jis gali save -tokiu laikyti, net nejausti sąžinėje didesnių moralinių konfliktų, tačiau tai patvirtina ankstesnį teigimą, kad biznieriai pasižymi dideliu dvasiniu bukumu. Vienas jų pats prisipažįsta turėjęs padėti kryžių ant savo religinio praktikavimo; jis jautęs einąs nemoraliu keliu, bet atsispirti pagundai nebebuvę galima. Jeigu sekmadienį ir ateidavęs į bažnyčią, tai nepajėgdavęs „išsipagirioti“ iš biznio reikalų. Tiek pasisiūlančių progų, tiek galimybių ir tiek darbo, kad apie kitką galvoti nebeįmanoma. Net mišių tyloj gimsta mintys, švysteli nauji galimi „pasisekimai“. Esamoj sistemoj, jo žodžiais, nėra biznieriui kito kelio, kaip pačiam klampoti purvu ir kitus į jį stumti. Tokia yra materija, kuriai jam tenka tarnauti!
Egotistas: Garbė Aukščiau Už Visko
Egotistą skiriame nuo egoisto. Egoistą suprantame kaip savinaudį, jieškantį ne tiek garbės, kiek naudos. Tuo tarpu egotistas nėra tipiškas savinaudis; jam ne nauda, bet garbė yra aukščiausia asmeninė vertybė. Savasis aš (ego) pasidaro pirmaujantis reikalas visuose veiksmuose ir pastangose. Jis nori būti visų vertinamas, pirmuoju pripažįstamas. Tiesiogine prasme egotistas siekia garbės sau. Jis ieško progų, kuria situacijas, veda kalbą, pasirenka darbą, panaudoja priemones ir draugystes vienam pagrindiniam tikslui - kad galėtų save apreikšti. Garbės ieško ir pedagogai savo pasisekimu, ir rašytojai, ir teatralai visuomenės pripažinimu. Jų asmeninis vardas stovi dažnai pirmoje eilėje. Ir jie nori būti populiarūs, visų gerbiami, vertinami ir pripažįstami.
Valdžios Siekimas
Kaip utilitaristinis tipas stengiasi naudotis ir kiekvieną padėtį išnaudoti, taip egotistinis tipas savo garbės dėliai siekia valdyti. Valdymo noras gali reikštis įvairiomis formomis. Grynasis egotistas paprastai siekia aukšto politinio ar valdinio posto, kuriame kiti jam būtų palenkti, jį pripažintų, jam lenktųsi ir jo klausytų. Pasiekęs valdžios, jis stengiasi per fas nefas joje išsilaikyti. Save jis laiko vieninteliu šiam uždaviniui pašauktu, nepakeičiamu, labiausiai apdovanotu.
Materializmas: Pasaulio Supratimo Pagrindas
Materializmas (pranc. matérialisme < lot. materialis - daiktinis, medžiaginis) - filosofijos kryptis, aiškinanti pasaulį kaip materialią tikrovę. Priešingas idealizmui. Pirminiu dalyku laiko materiją, būtį, gamtą, antriniu, išvestiniu - sąmonę, mąstymą, dvasią, idėją. Materija ankstesnė už sąmonę, kuri yra materijos raidos rezultatas ir savybė. Sąmonės turinys - materialaus pasaulio kopija, jo atspindys. Filosofija, kaip pasaulį aiškinanti teorija, jo prigimtį galiausiai turi susieti su idėja arba materija; tai lemia jos kryptį.
Materializmo Principai
Nuoseklus materializmas (kaip ir nuoseklus idealizmas) yra monizmas - pasaulį traktuoja kaip vientisai materialų. Filosofijos istorijoje materializmas niekada nebuvo visiškai nuoseklus. Jis dažniausiai kildavo kaip idealizmo kritika, reakcija į filosofijos vidinius loginius prieštaravimus. Pabrėždami, kad būtis, esamybė yra tai, kas nepriklauso nuo sąmonės, ir laikydami jas materialia realybe, materialistai šią paverčia metafiziniu postulatu negalėdami išsamiai paaiškinti jos prigimties. Pažinimo problematikoje materializmas remiasi objektyvios realybės sąvoka: ji yra pažinimo objektas, kurio materialus objektyvumas gali būti grindžiamas tik individualios sąmonės (suvokimo) lygmeniu; žinojimo visuotinumas ir būtinumas (tiesos objektyvumo svarbiausi požymiai) lieka nepaaiškinti. Pasauliui prigimčiai nepriskirdami dvasinių pradų (Dievo, proto, idėjos), o aiškindami pasaulį tik kaip materiją, materialistai joje įžvelgė savitą, dėsningą, nuo žmogaus nepriklausomą kitimą. Žmogus tėra materialaus pasaulio dalis, neturi kokios nors pirminės savarankiškos galios. Materializmas pirmiausia grindžiamas kasdieniu patyrimu. Laikiniems, kintantiems sąmonės vaizdiniams žmogus linkęs priešpriešinti daiktus, pirmiausia kūniškus, materialius, patiriamus lytėjimu. Nepriklausomas jų buvimas laikomas savaime suprantamu. Materializmas taip pat remiasi mokslu ir kartu siekia jį pagrįsti.
Istorinis Materializmas
Senovės naivusis, arba stichinis, materializmas atsirado iš pirminių mitologinių ir religinių vaizdinių, kai remiantis kasdieniu patyrimu siekta išskirti visai esamybei bendrus medžiagiškai traktuojamus pasaulio pradus. Tokių pradų paieškos ypač būdingos senovės graikų filosofijai. Talis Miletietis pirminiu elementu laikė vandenį, Anaksimenas Miletietis - orą, Herakleitas - ugnį. Medžiaginiai pradai yra pirminiai, o dvasiniai dalykai - mažiau medžiagiški, subtilesni elementai. Šie naiviojo materializmo atstovai kitimo šaltinį įžvelgė pirminiuose praduose, traktavo juos kaip aktyvius pačius savaime. Ryškus antikos materializmo etapas yra atomizmas (svarbiausi atstovai - Leukipas, Demokritas, Epikūras, Lukrecijus). Pasak atomistų, atomai - materijos mažiausios dalelės, iš kurių susideda viskas, net ir siela. Atomai amžini, neatsirandantys ir neišnykstantys, pastoviai judantys. Daiktų pradžia ir pabaiga - tai atomų susijungimas ir išsisklaidymas. Epikūras atomų kombinacijas laikė atsitiktinėmis - jas galima įvairiai aiškinti ir taip išlaisvinti žmogų iš mechanistinio visuotinio determinizmo. Platono idealizme tikrovė tapatinama su idėja, dvasia, protu, o materija yra tik jų raiškos forma. Aristotelis plėtojo idealaus-materialaus prado, formos-materijos perskyrą, pirmąjį laikydamas aktyviu pradu, antrąjį - pasyviu. Šis dualizmas vyravo viduriniais amžiais, nors kai kurie filosofai (Averojus, J. Dunsas Škotas) buvo linkę aktyvumą sieti su materija.
Materializmas Naujaisiais Amžiais
Naujųjų amžių materializmas formavosi kaip scholastinės filosofijos, jos atotrūkio nuo gamtos pažinimo ir realių gyvenimo problemų kritikos svarbiausias būdas. F. Baconas iškėlė reikalavimą gamtos pažinime atsiriboti nuo tikėjimo ir remtis tuo, kas gali būti empiriškai patikrinama. T. Hobbesas kūrė priežastinę mechanistinę gamtos sampratą, J. Locke’as žinojimą kildino iš patyrimo, suteikė filosofijai sensualistinį pobūdį. Tuo laikotarpiu suklestėjo gamtos mokslai, jų laimėjimai pradėti taikyti praktiškai - tai sukūrė gamtos ir pažinimo atitikimo įvaizdį. Gamtos mokslai vis labiau specializavosi, o filosofija jungė žinojimo specialias sritis apibendrindama jų rezultatus. Toks susipynimas ypač ryškus prancūzų filosofijoje, kuri tęsė anglų empirizmo tradiciją. R. Descartes’as fizikoje (kitaip nei metafizikoje) materiją traktavo kaip vienintelę substanciją, būties ir pažinimo pagrindą. Remdamasis materializmo principais P. H. T. d’Holbachas kūrė gamtos, kaip sistemos, sampratą. J. O. de La Mettrie materializmo ir mechanicizmo požiūrį taikė ir gyvajai gamtai aiškinti, žmogų traktavo kaip mašiną. C. A. Helvétius J. Locke’o idėjų kilmės teoriją taikė žmonių elgsenai grįsti, jų asmeninius interesus aiškino kaip dorovės pagrindą. Vėliau specialūs gamtos mokslai turėjo patys tiksliau apibrėžti tyrinėjimo sritis ir nustatyti tarpusavio santykius, todėl gamtos filosofija pasidarė nebereikalinga. 19 a. viduryje-20 . pabaigoje paplitusio marksizmo atstovai vadino save istorinio materializmo kūrėjais. Jie G. W. F. Hegelio dialektiką atskyrė nuo idėjos ir susiejo su materijos kategorija manydami, kad taip sukuriama universali materialistinė pasaulėžiūra.
Materializmas Lietuvoje
LIETUVOJE materializmo tendencijų būta filosofijos raidos įvairiais laikotarpiais, jų padaugėjo Šviečiamuoju laikotarpiu. 19 a. pradžioje Vilniaus universiteto filosofai ir gamtininkai reikalavo filosofiją grįsti gamtos mokslų duomenimis. L. H. Bojanus, E. K. Eichvaldas skelbė evoliucionizmą, ieškojo gyvybės procesų materialių pagrindų. Intensyviausiai materializmas plėtojosi 19 a. pabaigoje-20 a. pirmoje pusėje. J. Adomaitis-Šernas, V. Dembskis, S. Matulaitis, J. Šliūpas ir kiti rėmėsi 18 a. prancūzų materializmu, gyvenamojo meto gamtotyros metodologija. Filosofinius teiginius siekė pagrįsti gamtotyros duomenimis, ją ir filosofiją dažniausiai tapatino. Pabrėžė pasaulio atomistinę struktūrą. Materiją traktavo kaip aktyvią, amžiną, nesukurtą, nuolat kintančią būtį, teigė erdvės ir laiko objektyvumą. J. Šliūpas judėjimą laikė materijos egzistavimo neatskiriama visuotine forma. Įrodinėdami materijos begalybę erdvės ir laiko atžvilgiu Lietuvos materialistai daugiausia rėmėsi energijos kitimo ir tvarumo dėsniu. J. Adomaitis-Šernas, P. Avižonis pripažino reiškinių objektyvumą ir determinuotumą. Materialistai buvo susipažinę su G. W. F. Hegelio dialektika, rėmėsi I. Kanto gamtamoksliniais veikalais (ypač kosmogonine hipoteze), didelę įtaką jiems darė Ch. R. Darwino evoliucijos teorija. Įrodinėjo sąmonės ir materijos ryšį, sąmonę laikė smegenų savybe, psichinius procesus dažniausiai tapatino su fiziologiniais. Pažinimo teorijoje rėmėsi atspindžio teorija, plačiai aiškino tikrovės formomis laikomų jutiminių formų susidarymą. Pripažino praktikos reikšmę pažinimui, praktiką laikė individualių patirčių visuma. Vadinamojo istorinio materializmo idėjas pirmieji pradėjo skleisti Z. Angarietis, J. Galvydis, V. Kapsukas ir kiti. 20 a. 3-4 dešimtmetyje materializmo principais rėmėsi mokslininkai V. Čepinskis, J. Dagys, T. Ivanauskas, J. Kairiūkštis, V. Lašas, P. Slavėnas ir kiti. J. Kairiūkštis veikale Gamtos mokslų filosofija (1926) materialistiškai aiškino materijos ir sąmonės santykį, gyvosios gamtos atsiradimą, žmogaus kilmę. Neigė sielos nemirtingumą, pabrėžė žmogaus ir gyvūnų psichikos bendrumą.