Laiko suvokimas yra sudėtingas pažintinis procesas, kuris vaikams vystosi palaipsniui. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti, kaip vaikai supranta laiko sąvokas įvairiais amžiaus tarpsniais, kokie veiksniai daro įtaką šiam suvokimui ir kokie ugdymo metodai gali padėti vaikams geriau orientuotis laike. Straipsnyje remiamasi moksliniais tyrimais, psichologijos teorijomis ir ikimokyklinio ugdymo gairėmis.
Abipusio Bendravimo Svarba Ankstyvoje Raidoje
Kai kūdikis pamilsta savo tėvus, įvyksta labai įdomus dalykas - jis supranta, kad gali juos paveikti. Nusišypsojus mamytei, ji taip pat nusišypso, ištiesus rankas į tėtį, jis taip pat ištiesia savąsias. Kūdikis išreiškia savo jausmą ar tam tikrą poreikį, o tėvai į tai atsako. Apie šiuos dialogus mes linkę galvoti kaip apie komunikacijos ciklus. Kai vaikas ieško santykio - žvilgsniu, šypsena - jis inicijuoja komunikacijos ciklą. Kai tėvai atsako - pažiūrėdami į jį ar nusišypsodami atgal - jie tarsi remiasi vaiko iniciatyva ir plėtoja dialogą. Kai ateina vaiko eilė vėl atsakyti tėvams - šypsena, garsu, ištiestomis rankomis ar net viso kūno atgręžimu - vaikas pabaigia komunikacijos ciklą.
Gana greitai dėka šios patirties kūdikis padaro išvadas: jis supranta, kad gali iššaukti ne tik mamytės ir tėvelio reakcijas, bet taip pat ir kitų daiktų reakcijas. Jis trinkteli žaisliuką ir jis skleidžia garsą. Jis paleidžia kaladėlę iš rankų ir ji nukrenta ant grindų. Jis pajaučia turįs galią pasauliui, ir pirmą kartą kūdikis tampa išreiškiančiu savo valią asmeniu, kuris sąmoningai renkasi atlikti tam tikrą veiksmą, kuris žino, jog jo veiksmas turės pasekmę.
Abipusis bendravimas yra būtinas, kad galėtume užmegzti santykį ir ryšį tarp žmonių. Tai taip pat padeda vaikams mokytis apie save ir pasaulį. Vyresnis vaikas apkabina mokytoją, o mokytoja atsako tuo pačiu. Vaikas supranta, kad jis yra vertinamas. Jis pastumia kitą vaiką ir šis pradeda verkti. Vaikas išmoksta, kad jo veiksmas gali pravirkdyti kitą asmenį.
Pavyzdys: Roko istorija
Su Roku buvo sunku atrasti ryšį nuo pat jo sunkaus atėjimo į šį pasaulį. Jo pojūčiai buvo labai silpni, jis turėjo žemą raumenų tonusą, o jo motorinė raida vėlavo. Jo kairioji pusė buvo silpnesnė už dešiniąją. Jam būnant 8 mėnesių amžiaus jo tėvai sužinojo, jog jam buvo cerebrinis paralyžius ir dėl to jam reikės fizioterapijos ir ergoterapijos, kad išmoktų koordinuoti savo kūną, o jo kojos bei rankos sustiprėtų. Tačiau terapiniai užsiėmimai nepadėjo jam labiau įsitraukti į šį pasaulį ir inicijuoti daugiau veiksmų.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Po to kai mama Rokui padėjo geriau susikoncentruoti ir susidomėti pasauliu bei atrasti artimą ryšį (naudojant ankstesniuose raidos etapuose aprašytus metodus), ji toliau jam padėjo vystyti trečiąjį pamatinį raidos tarpsnį - abipusį bendravimą. Jau nebeužteko, kad Rokas tiesiog atkreiptų savo dėmesį į mama ir tėtį. Roko tėvai jam pradėjo rodyti jo gestų, judesių ir veiksmų galią. Kaskart, kai Rokas išleisdavo menkiausią garsą ar padarydavo mažą veiksmą, ji tėvai, naudojant išdidintas emocijas ir garsus, džiaugdavosi juo. Jie atsargiai ragino jį atlikti kuo daugiau motorinių veiksmų, kuriuos Rokas galėjo atlikti, pavyzdžiui, pažvelgti į juos ar pajudinti galvą ir liežuvį. Greitai jis suprato, kad jo veiksmai sąlygoja atsaką į juos. Jis pajautė, jog turi galią jį supančiam pasauliui.
Pamažu Roko tėvai pavertė šiuos gestus dialogu. Kaskart Rokui pajudinus ranką, net jei judesys būdavo visai menkas ar nesąmoningas, Tėtis pamojuodavo jam savo rankomis. Tuomet Rokas pamėgindavo vėl pajudinti rankas. Kai Rokas įvertinto savo galią atlikti įvairius veiksmus ir paveikti aplinką, jis pradėjo labai daug inicijuoti. Jis nustumdavo daiktus nuo savo aukštos vaikiškos kėdutės. TĖKŠT! Dabar jo tėvai galėjo panaudoti žaislus, kad paskatintų Roko įsitraukimą į dialogą. Jie žaisdavo su juo ant grindų, veidas į veidą, priešais jo akis laikydavo žaislą, kurio jis ieškodavo ir žiūrėdavo ar Rokas sieks žaislo. Jie taip pat padėdavo žaislą, su kuriuo jis žaisdavo truputėlį toliau, nei jis galėjo pasiekti, ir žiūrėdavo ar Rokas pasislinks jo pasiimti. Kai jam pavykdavo, jie iš visos širdies džiaugdavosi už jį - jam pavyko pabaigti komunikacijos ciklą. Naudojant Roko natūralius interesus (jo mėgstamus žaislus) ir jį džiuginančius motorinius judesius, jie iš naujo pradėjo jo raidos progresą. Tėvai tokiu būdu jam padėjo išlavinti Tėvai tokiu būdu jam padėjo išlavinti 3 funkcinės, emocinės raidos tarpsnio gebėjimus.
Kaip Skatinti Abipusį Bendravimą
Komunikavimo ciklams svarbu asmeninis noras bendrauti, todėl šio etapo tikslas - padėti jūsų vaikui imtis iniciatyvos. Nebūkite pagrindinis direktorius žaidime ir nekreipkite žaidimo savo linkme. Žaiskite kuo daugiau emociškai malonių žaidimų ilgesnį laiko tarpą. Susidarykite sąrašą daiktų ar veiksmų, kurie natūraliai atkreipia jūsų vaiko dėmesį ir teikia jam džiaugsmą (jūsų juokinga nosis, žaislinis žiedas jūsų burnoje ir tt.). Tuomet naudokite visa tai ir raginkite savo vaiką išreikšti savo emocijas, skatinkite inicijuoti tikslingą veiksmą jūsų atžvilgiu.
Pastebėkite, kokias veido išraiškas ir garsus jūsų vaikas naudoja, kai jaučiai laimingas, susierzinęs, nustebęs, ar patirdamas bet kurį kitą jausmą. Būkite šių emocijų veidrodis savo vaikui, žaismingai atkartojant jo emociją. Pabandykite paskaičiuoti kiek kartų pirmyn-atgal principu sukursite dialogo ratus, kai vaikui palietus raudoną kamuoliuką ar paspaudus jūsų nosį išskleisite juokingą garsą kaip atsaką į jo veiksmą. Arba paskaičiuokite kiek kartų jis pabandys atverti jūsų delnus, kuriuose slėpsite kokį įdomų daiktą.
Vaiko Psichikos Raida Ir Laiko Suvokimas
Vaiko psichikos raida - tai nuoseklus, nenutrūkstamas jo psichinių pažinimo funkcijų (suvokimo, vaizdinių, atminties, mąstymo ir kalbos, vaizduotės, pojūčių) struktūros kitimas ir tobulėjimas išlaikymo, kitimo ir psichinio laiko grįžtamumo rėmuose (G. Butkienė, A. Kepalaitė, 2007, p. 107 Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma, paveldimumas, brendimo dėsniai ir pan., jų svarbiausias - ugdymas. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti (A. Toleikis, A. Trušys, 1984).
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Mąstymo Raida Pagal J. Piaget
Viena iš įtakingiausių ir labiausiai paplitusių šiuolaikinių mąstymo koncepcijų - J. Piaget koncepcija. XX amžiaus pirmoje pusėje J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus. Ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams - mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui. J. Piaget (2002) teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų - nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Jis aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas, kurias vaikas augdamas pereina. Kiekvienai stadijai būdingos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis:
- Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų). Vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Šioje stadijoje vaikas išmoksta išskirti save iš aplinkinio pasaulio objektų, įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti; pradeda prisiminti ir įsivaizduoti.
- Priešoperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų). Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą, taip pat ir kalbą. Šioje stadijoje mąstymas yra egocentriškas. Vaikas nesugeba savęs pastatyti į kito vietą. Objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį požymį. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mąstyti intuityviai. Vėliau lavėja vaizduotė, vaiko mąstymo egocentrizmas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
- Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų). Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. J. Piaget (2002) teigimu vaiko realizmas gali būti intelektinis, bet ne vizualinis, todėl, kad į atskiras detales kreipiamas nepakankamas dėmesys, pavyzdžiui, prideda antrąją akį prie veido profilio. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.
- Formaliųjų operacijų stadija (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus). Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. J. Piaget (2002) nuomone galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis.
Vadinas galima teigti, jog vaiko gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių.
Kalbos Suvokimo Svarba Vaikų Raidai
Gebėjimas suprasti kalbą yra labai svarbus žmogaus gyvenime. Bendraudami ir suprasdami, ką mums sako kiti žmonės, dažnai net nepagalvojame, kiek įvairių ir sudėtingų procesų vyksta mūsų smegenyse, atsakingose už šią veiklą. Kalba apibūdinama kaip ženklų sistema, atliekanti pažintinę (informacijos gavimo, perdirbimo, išlaikymo), išreiškimo (ekspresinę, norų, tikslų, jausmų), bendravimo (komunikacijos, informacijos perdavimo, dvasinio bendravimo) funkcijas. Manoma, kad pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Bet kokia mintis kyla ir plėtojasi kartu su kalba. Kuo aiškiau įsisąmoninama mintis, tuo tiksliau ji išreiškiama žodžiais, sąvokomis, sakytine, o vyresniame amžiuje - ir rašytine kalba.
Psichologai kalbą tyrinėja kaip pažinimo, mąstymo ir bendravimo priemonę. Bendraujant svarbu ne tik žodžiai, bet ir intonacija, mimika, gestai, neverbalinės (nežodinės) išraiškos priemonės. Keitimasis mintimis, žodžiais yra nuolatinis augančio vaiko poreikis. Kalbėdamas vaikas geriausiai tiksliausiai išreiškia savo poreikius, mintis ir emocijas, praneša aplinkiniams jam reikšmingą informaciją ir paskatina juos vienaip ar kitaip veikti.
Kalbos suvokimas yra kalbos vienetų, t. y. įvairių kalbos garsų analizė ir sintezė. Suprasti kalbą padeda jos leksika, t. y. žodžiai. Svarbiausia žmogui yra dalykinė žodžio reikšmė, todėl žodžiai, artimi savo prasme, bet skirtingos garsinės sudėties, sukelia panašią reakciją. Kita vertus, panašios garsinės sudėties, bet skirtingos prasmės žodžiai sukelia skirtingą reakciją. Paskiro žodžio reikšmė nėra pakankamai tiksliai apibrėžta, t. y. susieta tik su vienu daiktu ar reiškiniu. Tas pats daiktas skirtingose kalbose žymimas kitokiu žodžiu.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Kalbos supratimas - tai minties elementų analizė ir sintezė, sąvokų ir sprendimų, atspindinčių tikrovės daiktų ir reiškinių santykius, suvokimas. Abu procesai - kalbos suvokimas ir supratimas - tarpusavyje glaudžiai susiję. Žodžių prasmė suprantama tik tada, kai vaikas išmoksta sieti konkrečius daiktus, jų požymius ir veiksmus su juos atitinkančiais žodžiais, t. y. išmoksta suvokti pačią kalbą. Suvokimas nesupratus minties gali būti ne visai tikslus. Kalbai išmokti bei ją suprasti svarbią reikšmę turi gramatika ir jos dėsningumai. Gramatinės formos reiškia kitokias žodžių reikšmes ir sudaro tam tikras gramatinių reikšmių sistemas.
Kalbos Raida
Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (2000, p. 277), kalba yra „praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis“. R. Bytautas teigė, kad kiekviena tauta turinti savo mąstymo būdą, kuris pasireiškia jos kalboje (pagal J. J. Dailidienę, 1997, p. 12). Anot J. Vabalo - Gudaičio kalba yra dorovinių santykių tarpusavio sąsaja, kurioje glaudžiai susipynę asmens jausmai, elgesys, požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir patirtis (pagal J. J. Dailidienę, 1997, p. 13). Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinių vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo (R. Kaffemanas, 2001; J. Piaget, 2002). Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine ir mimikos išraiška.
Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais vaiko kalba labai tobulėja. Sulaukęs 9 - 12 mėnesių kūdikis taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Tiek kalbos struktūra, tiek funkcijos yra svarbios vaikui bendraujant su kitais žmonėmis. Kūdikis, dar nesugebėdamas tarti žodžių ir sakinių, puikiai geba bendrauti verksmu, gestais, veido išraiška. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria savo pirmuosius žodžius. Antrųjų gyvenimo metų pabaigoje jau išryškėja tam tikra kalbos struktūra, vaikas žino daugybę žodžių ir geba jais išreikšti įvairiausias mintis, gali sujungti 2 - 3 žodžius į paprastą sakinį (R. Žukauskienė, 2007, p. 100, A. Gučas, 1981, p. 44). J. Piaget (2002) teigė, kad priešoperacinės mąstymo stadijos (nuo 2 iki 7 metų) metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Jis skyrė tris egocentrinės kalbos rūšis: atkartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą. 2 - 4 metų amžiaus vaiko kalba vyksta monologu. Piešdami ar žaisdami kartu, vaikai nesistengia bendrauti, kiekvienas kalba sau.
Sugebėjimas kalbėti iš esmės pakeičia vaiko mąstymą, tarpasmeninį bendravimą, savęs suvokimą (J. Piaget, 2002; M. Pileckaitė - Markovienė ir kt., 2004, p. 45). Dviejų metų vaikas jau kalba trumpais dviejų žodžių sakiniais, yra perėjęs vieno žodžio stadiją, pavadina iki 30 - ies paveikslėlių. Ketvirtaisiais gyvenimo metais žodynas apima daugiau 1000 žodžių, tačiau kalba dar dažnai gramatiškai netaisyklinga. Vaikui patinka pasakoti nebūtus dalykus. Vienai reikšmei nusakyti 3 - 4 metų vaikas vartoja daug žodžių. Simbolinė funkcija šiame amžiuje pasireiškia ne tik žodžiais, simboliniu žaidimu, bet ir piešiniu. 2 metų vaikas paprastai nupiešia ir pirmąjį grafinį simbolį, dažniausiai apskritimą. Vėliau 3 - 4 metų jis piešia schemas, pavyzdžiui, galvakojį žmogų. Vaikas piešia visą tai, ką žino apie objektą (M. Pileckaitė - Markovienė ir kt., 2004, p. 55).
4 - 6 metų amžiuje prasideda antrasis kalbos mokymosi etapas, kurio skiriamasis bruožas yra tai, kad vaikas pats pradeda save skatinti sėkmės pojūčiu, pavyzdžiui jaučia pasitenkinimą, atradęs trūkstamą žodį. Vėlyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu vaikai mėgsta kurti savo kalbą. 6 metų vaiko žodyną sudaro 8000 - 14000 žodžių (M. Pileckaitė - Markovienė ir kt., 2004, p. 77). J. Piaget (2002) tvirtina, kad šiuo laikotarpiu vaiko kalba ir toliau tebėra egocentriška, tačiau atsiranda kolektyvinis monologas. Kolektyvinis monologas pasireiškia klausimų, atsakymų forma, toliau - paliepimų, prašymų, grasinimų pavidalu, kuriais reiškiamas vaiko poveikis kitam. Nuo 5 - 7 metų vaikai bendrauja veiklos arba neabstraktaus mąstymo plotmėje.
Išmokti kalbėti vaikui padeda supantys žmonės, tai vyksta bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos dėka. V. Kruteckis (1978, p. 44) pastebi, kad vaiko kalba, prieš pradedant lankyti mokyklą (priešmokyklinukas), jau pakankamai išsivysčiusi. Ji palyginti gramatiškai taisyklinga ir raiški. 7 metų vaiko žodynas taip pat turtingas, jame pakankamai didelis abstrakčių sąvokų lyginamasis svoris. Vaikas gali gana plačiu diapazonu suprasti, ką girdi, rišliai reiškia savo mintis, pajėgia atlikti elementarias mąstymo operacijas - lyginti, apibendrinti, bando daryti išvadas (ne visada pagrįstas). J. Piaget (2002) teigimu beveik pusė 6 - 7 metų amžiaus vaiko sakomų sakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką sako kiti vaikai. J. Piaget pažymėjo, kad augančio vaiko socializuota kalba irgi tobulėja, t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais, mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. Vaikas pradeda aiškinti, ką norėjo pasakyti ir vengia vartoti žodžius ar vardus, kurių klausytojas gali nežinoti. Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotos pereinama pamažu, ne staiga. J. Piaget pastebėjo, kad kartais ir vyresni vaikai vartoja egocentrinę kalbą.
Sulaukus 7 - 8 metų amžiaus vaikas geba nuosekliai išdėstyti pasakojimus ir aiškinimus. Pastangos objektyviai perteikti savo mintis ir suprasti kitą pasirodo tik sulaukus 7 ar 7,5 metų amžiaus. Vyresni pradinukai sugeba žodžiais abstrakčiai aiškinti daikto reikšmę, pereiti nuo žodžio reikšmės, pagrįstos asmeniniu patyrimu, prie bendresnės, gautos iš kitų žmonių informacijos. Mokymasis bendradarbiaujant skatina perėjimą iš veiksminės į abstrakčios minties pakopą. Kadangi kalba atspindi mąstymą, galima sakyti, kad kalba kaip ir mąstymas iš veiksminės pakopos (atitinka konkrečių operacijų stadiją) pereina į abstrakčiąją (formalių operacijų stadiją). Mokiniai pradeda pagrįsti savo mintis logiškai.
R. Žukauskienė (2007, p. 256) teigia, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje kalba vis tobulėja. Tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas, pritaikyti jas įvairioms aplinkybėms. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą. 6 - 7 metų amžiaus vaikas žodžius apibūdina labai konkrečiai pagal daikto funkcijas ar išvaizdą. Vėliau vaikas pradeda apibūdinti abstrakčiai, žino sinonimus, skirsto daiktus pagal kategorijas. J. Kmieliausko (1984) nuomone vaikai pratinami reikšti mintis žodžiu aptardami piešinius ir darbelius. Taip ugdomi ir estetiniai bei emociniai jausmai.
Apibendrinant galima teigti, kad vaiko vystymuisi kalbos reikšmė labai didelė. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Išlavinta kalba skatina ir plėtoja mąstymo procesus, skatina kūrybingumą, vaizduotę, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.
Laiko Suvokimo Raida Ikimokykliniame Amžiuje
Ikimokyklinio amžiaus vaikai kasdieniniame savo gyvenime nuolatos susiduria su erdvės ir laiko suvokimu, per mažas šių dalykų suvokimas gali sukurti vaikų mokymosi, komunikavimo ar kasdienio gyvenimo problemas. Laiko suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, įgytos gyvenimiškos patirties, nuolat keičiasi. Laiko suvokimo jausmas dar neapibendrintas, o taikymo sfera labai siaura. Kasdieninė mūsų gyvenimo veikla, jos ritmas padeda susidaryti sąlyginiams laiko suvokimo refleksams.
Laiko Suvokimas Pagal Amžių
- Trejų Metų Vaikai: Apie trečius metus vaikui sunku įvertinti ir išmatuoti laiką. Sunku vien todėl, nes pirmiausia reikia nurodytą intervalą įvertinti, o paskui jį išmatuoti. Vaikų žodynas turtėja, tačiau neformuojamos pagrindinės laiko sąvokos - laiko tėkmės ir negrįžtamumo, ritmo ir tempo, laiko kaitos ir periodiškumo.
- Penkerių Metų Vaikai: Penkerių sulaukęs vaikas atpažįsta keletą raidžių ir moka suskaičiuoti iki penkių-dešimties, tačiau gerai supranta tik pirmųjų 3-5 skaičių prasmę. Jis taip pat supranta žodžių šalia, už, po reikšmę, suvokia tokius terminus kaip rytas, vakaras, vėliau, po to, vakar, rytoj, bet laikrodžio dar nepažįsta. Tokio amžiaus vaikas jau moka papasakoti, kaip reikėtų padaryti vieną ar kitą darbą (pavyzdžiui, nusiplauti rankas, pakloti lovytę), gali atpasakoti įvykių seką laike (kas po ko nutiko), apibūdinti daiktus, nusakyti jų savybes, papasakoti, kam vienas ar kitas daiktas yra naudojamas. Jei vaikas klausia, ką reiškia žodis, būtinai paaiškinkite.
- Šešerių Metų Vaikai: Šešerių metų vaikai geriau išmoksta prieveiksmius, reiškiančius įvykių greitį ir laiko lokalizaciją, prasčiau - prieveiksmius, reiškiančius trukmę ir nuoseklumą. Laiko santykiai yra santykiški, todėl svarbu, kad vaikai mokėtų tiksliai vartoti specialius žodžius. Su vaikais stebėti gamtoje vykstančius pokyčius bei susieti juos su laiku. Nedidelius laiko tarpus, savaitės dienas savaitės laiko tarpą ir vienos minutės trukmę, paremtus sensoriniu patyrimu. Nedidelius laiko tarpus nustatyti vaikai mokosi pagal savo veiklą.
Laiko Suvokimo Ugdymo Metodai
Laiko vaizdinių formavimo metodika apima serijacijos pratybas. Svarbu supažindinti vaikus su įvairiais laiko matavimo prietaisais ir paaiškinti, kaip jais naudotis.