Įvadas
Švietimo depresija - tai vis didėjanti problema ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Šiame straipsnyje apžvelgsime statistinius duomenis, atskleidžiančius šios problemos mastą, aptarsime galimas priežastis ir pateiksime įžvalgas, kaip galima pagerinti studentų psichinę sveikatą švietimo sistemoje. Straipsnyje remiamasi tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų, psichologų ir psichoterapeutų įžvalgomis bei tyrimais.
Nerimą Keliančios Savižudybių Statistika Lietuvoje
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet pasaulyje nusižudo daugiau nei 720 000 žmonių. Savižudybė yra trečia pagrindinė mirties priežastis tarp 15-29 m. asmenų pasaulyje. Teigiama, kad 29-60 proc. paauglių yra kada nors galvoję apie savižudybę, o 7,5-9 proc. yra turėję realių ketinimų tai padaryti. Statistika rodo, kad berniukai žudosi dažniau nei mergaitės, mergaitės dažniau ir aktyviau ieško pagalbos. Savižudybių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kasmet mažėja, visgi šis skaičius lyginant su kitomis šalimis, yra aukštas.
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje išdėstyti savižudybių rodikliai Lietuvoje 2019-2024 m. (Šaltinis: nenurodytas).
| Metai | Iš viso mirčių Lietuvoje | Mirtys dėl savižudybės Lietuvoje | Iš viso savižudybių tarp 10-14 m. asmenų | Iš viso savižudybių tarp 15-19 m. |
|---|---|---|---|---|
| 2019 | ||||
| 2024 |
Duomenys parodo, kad jaunų asmenų savižudybių aukščiausias rodiklis buvo 2019 m., po to šis skaičius palaipsniui mažėjo. Visgi 2024 m.
Žemiau pateiktoje lentelėje išdėstyti tyčinių susižalojimų duomenys tarp 10-19 m. (Šaltinis: nenurodytas).
Taip pat skaitykite: Poreikis, iššūkiai ir galimybės
| Metai | Iš viso 10-19 m. |
|---|---|
| 2019 | |
| 2024 |
Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad lyginant lyties skirtumus tarp jaunų žmonių savižudybių, vaikinų savižudybės įvyksta dažniau nei merginų. Nuo 2019 m. iki 2024 m. Lietuvoje iš viso tarp 10-19 m. nusižudė 59 vyrai ir 18 moterų. Pagal jaunų žmonių savižudybių skaičių, Lietuva vis dar pirmauja Europoje.
Psichologinė Paauglių Būsena Pandemijos Akivaizdoje
A. Jonkutė (2021 m.) teigia, kad pasaulinės pandemijos metu socialinių kontaktų apribojimas, karantinas, pasikeitęs laisvalaikis, ekonominiai iššūkiai neigiamai veikė jaunų žmonių psichologinę sveikatą. Tačiau grįžimas į mokyklą, patyčios joje taip pat didino streso lygį, nerimą.
Vaikų Savižudybės Rizikos Vertinimas ir Pagalba
Bobinienė I. (2023 m.) teigia, kad net trečdalis mokinių turi savižudybės riziką, todėl vaikų savižudybėms reikia skirti itin didelį dėmesį. Jei vaikas užsimena apie savižudybę ar kitaip išreiškia savižudiškas mintis, būtina reaguoti. Net ir jei atrodytų, kad tai buvo juokelis ar angliškai išreikštas sakinys, kurio galbūt vaikas ir pats ne visiškai suvokia. Išgirdus tokias vaiko mintis, būtina apgalvoti situaciją, pagalvoti, kas vaiką slegia, liūdina. Reikėtų apgalvoti, ką tėvai su vaikais gali išspręsti patys, gal reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus.
Vaikų savižudybės riziką psichikos sveikatos specialistai vertina ligoninės priimamajame bet kuriuo paros metu arba poliklinikoje darbo metu. Pabrėžiama, kad, esant savižudybės rizikai, nereikia iš anksto užsiregistruoti, galima vykti tiesiai į įstaigą. Bobinienės I. teigimu, vaiko hospitalizavimas tėvams neretai sukelia sumaištį, įvairius jausmus. Būtina suprasti, kad ligoninėje teikiamos intensyvios konsultacijos, dirbama tikslingai, bendradarbiaujama su vaiku ir tėvais. Ligoninė - saugi vieta, kur vaikas ne tik gyja, bet ir yra apsaugotas.
Tėvų Rolė ir Priemonės Savižudybių Prevencijai
Tėvams dažnai atrodo neįmanoma pašalinti visų rizikos veiksnių, tačiau priemonių prieinamumo sumažinimas yra svarbi savižudybių prevencijos dalis. Svarbu šiuos pokyčius aptarti su vaiku, kad jis jaustų rūpestį, o ne kontrolę. Savižudybės krizė dažnai tėvus visiškai įtraukia, tačiau svarbu matyti vaiką ne tik per krizės prizmę - jis turi asmenybę, pomėgius, svajones. Vaiko santykis su tėvais - vienas svarbiausių. Jame kyla daug įtampos, bet jame ir daugiausia potencialo gydytis. Reikėtų mažinti kontrolę, stiprinti ryšį, ieškoti bendro laiko, kurti balansą tarp sunkių ir gerų patirčių. Pyktis šeimoje nėra blogas - svarbu, kad jis būtų išreiškiamas konstruktyviai. Santykiai su bendraamžiais gali būti tiek pagalba, tiek našta. Paaugliai patys renkasi draugus - vieni santykiai suteikia supratimą ir bendrystę, kiti - apsunkina. Temos, kurios skiria. Tėvams svarbu nebijoti kalbėtis apie jautrius dalykus - netektis, traumas, savižudybės mintis. Santykiai tarp tėvų stipriai veikia vaiko savijautą. Jei namuose vyrauja konfliktai ar atitolimas, tai kelia įtampą vaikui. Geros patirtys - būtina rūpintis, kad gyvenime atsirastų daugiau malonių veiklų: atostogos, gamta, sportas, kūryba, muzika. Konstruktyvūs santykiai - draugai, seneliai, treneriai, kiti reikšmingi suaugusieji.
Taip pat skaitykite: Kodėl dalyvauti švietimo parodoje?
Pagalba Šeimai Išgyvenant Vaiko Savižudybės Krizę
Susidūrus su vaiko savižudišku elgesiu, pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir tėvams. Dažnai pačių tėvų išgyvenimai ir traumos turi įtaką vaiko elgesiui, todėl ir patys tėvai turi rūpintis savo psichine sveikata, tai svarbi visos šeimos gijimo dalis. Reikia suprasti, kad esant vaiko savižudybės krizei šeimoje, visa šeima turi susivienyti, mobilizuotis ir bendrai spręsti šią problemą. Psichologė I. Bobinienė (2023 m.) teigia, kad išgyvenant vaiko savižudybės krizę, tėvus neretai kamuoja kaltės jausmas. Visgi turime suprasti, kad tėvai visuomet padaro geriausia, ką gali tuo gyvenimo etapu. Esant kaltės jausmui, galime sau priminti, kad nė vienas tėvas neužaugino vaikų be klaidų, sunkumų. Užtenka būti pakankamai gerais tėvais, kad vaikas galėtų sveikti. Taip pat niekada nevėlu keisti savo elgesį, ieškoti atviresnio, tikresnio santykio su vaiku net ir vėlesniame gyvenimo etape. Prasminga ieškoti santykio artumo su vaiku bet kokiame amžiuje.
Šeimai, išgyvenant vaiko savižudybės krizę, yra itin sudėtinga, nes visos jėgos yra nukreiptos į vaiko poreikius, jo gijimą. Visgi reikia nepamiršti ir savęs. Kartais patiems tėvams pasijutus geriau, išėjus iš „užstrigimo“ taško, pokytis įvyksta ir vaiko gyvenime. Taigi, sutelkimas jėgų turi būti nukreiptas ne tik į vaiko poreikius, bet ir į savo paties. Tėvams taip pat reikalinga psichologo, psichoterapeuto pagalba. Taipogi reikia rasti laiko poilsiui, atsipalaidavimui (pasivaikščiojimas, sportas, baseinas, knygų skaitymas ir pan.). Verta pasitelkti tikėjimą ateitimi, gyvenimu, sveikimu. Teigiama, kad religijose slypi nemaža žmonijos patirtis ir išmintis. Tėvams reikėtų priimti savo galimybių ribotumą ir suprasti, kad yra dalykų, kurie nuo jų nepriklauso - aplinka, vaiko charakteris, kitų elgesys, situacijos. Tėvai stengiasi padaryti viską, ką gali tuo metu, tačiau visko gyvenime nesukontroliuosi šimtu procentu. Psichoterapeutė D. Svarbu tikėti, kad aplink yra žmonių, kurie nori padėti ir tikrai padės.
Saugumo Planas ir Savižudiškų Minčių Valdymas
Psichoterapeutė teigia, kad savižudiškos mintys dažniausiai yra epizodinės, dažniausiai žmogus negalvoja apie savižudybę nuolat, todėl tuo metu, kai mintys apie tai atitolsta, reikėtų mokytis kalbėti apie savo jausmus, susidaryti savo saugumo planą, užsirašyti psichologų, emocinių linijų, draugų kontaktus, juos visada su savimi turėti ir skambinti pasijutus prastai. Taipogi patariama susiplanuoti savo laiką, darbus, nes kai savižudiškų ketinimų turintis asmuo turi daug tuščio laiko, gali užeiti suicidinės mintys.
Tėvų Suvokimas ir Mitų Griovimas
Psichoterapeutė D. Žukauskienė (2019m.) teigia, kad tėvai dažnai nesuvokia savo vaiko savižudiškų ketinimų realumo, neretai praleidžia pro ausis vaiko užuominas apie savižudybę, nuvertina vaiko problemas. Suaugusiesiems sunku suvokti ir patikėti, kad vaikas taip gali kentėti, kad renkasi savižudybę kaip vienintelę išeitį nutraukti kančias. Savižudybės Lietuvoje dažnai yra apipintos visokiausiais mitais, pavyzdžiui: „savižudybė dažniausiai įvyksta be išankstinio perspėjimo“. Iš tikrųjų, daugelis tyrimų rodo, kad daugelis nusižudžiusiųjų rodė tiesioginius ar netiesioginius ženklus, susijusius su ketinimu nusižudyti. Įvairiausių mitų sklandymas mūsų visuomenėje trukdo teisingai įvertinti bandančio žudytis asmens ketinimų, todėl labai svarbu kalbėti apie savižudybę su visuomene, ją šviesti ir išsklaidyti mitus.
Savižudybės Priežastys ir Emocinė Parama
Savižudybė - tai sąmoningas veiksmas, kai asmuo atima sau gyvybę. Savižudybė dažniausiai įvyksta dėl sudėtingo emocinių, psichologinių, socialinių ir biologinių veiksnių derinio, socialinės izoliacijos ar didelių gyvenimo krizių. Dažnai tai susiję su stipriu psichologiniu skausmu, kurio žmogus nebegali ištverti. Savižudybės priežastys gali būti įvairios - nuo depresijos, psichikos sveikatos sutrikimų, traumų iki socialinės izoliacijos ar didelių gyvenimo krizių. Pagrindinės savižudybių priežastys yra psichologinis skausmas, sielvartas ir dvasinė kančia. Svarbu nepraleisti pro ausis sakomų frazių „daugiau nebegaliu“, „nebeturiu jėgų“, „aš pasiduodu“, „viskas beviltiška, nieko nebegaliu padaryti“. Psichologinis skausmas sunaikina galimybę suvokti situaciją realiai, imtis geriausių sprendimų. Išgyvenant savižudybės krizė, nebeveikia loginis mąstymas, žmogus įtiki išsivadavimo iš kančios iliuzija. Tikrasis savižudybės krizę išgyvenančio asmens noras yra ne išnykti, o nebekęsti to nepakeliamo skausmo ir sustabdyti kančią. Psichoterapeutė D. Žukauskienė (2019 m.) teigia, kad paaugliams būdingos spontaniškos savižudybės, ištikus afekto būsenai, pasirenkama impulsyvus veiksmas - nusižudyti. Šeima paaugliams yra svarbus ramstis, kurio dažnai jie nevertina, jei šeimoje santykiai klostosi sėkmingai. Išvardintos priežastys dažniausios, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes savižudybės priežasčių gali būti visokiausių. Psichologė I. Bobinienė (2023 m.) išskiria vaiko raidos istoriją kaip vieną iš savižudybės priežasčių (stresas, netektys, skyrybos ir pan. šeimoje mamai esant nėščiai), šeimos istoriją (netinkamas senelių elgesys, problemos ankstesnėse kartose).
Taip pat skaitykite: Psichologijos studijos VDU ŠA
Savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui nereikėtų sakyti „tu nesi vienas“ arba „nėra nė vieno žmogaus, kuriam niekada nėra šovę į galvą tokių minčių“. Frazės „tu turi dėl ko gyventi“, „tavo mintis įskaudins šeimą“ arba „pažiūrėk, kiek gražių dalykų aplink“ taip pat nėra tinkamos. Jei nerandate tinkamų žodžių, tiesiog būkite šalia, palieskite ranką, petį, pakvieskite pokalbiui, tiesiog išklausykite. Jei krizę išgyvenantis žmogus nenori jums išsikalbėti, suraskite specialistą, padėkite užsiregistruoti, palydėkite. Nepalikite savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus vieno, kadangi, kaip teigia psichoterapeutė D.
Studentų Psichinė Sveikata: Globali Problema
Lietuva - globalios problemos pavyzdys. Panaši situacija matoma ir daugelyje kitų išsivysčiusių šalių. Jungtinėse Valstijose trys iš penkių studentų patyrė itin žymų socialinį nerimą vien per pastaruosius metus, o virš 40% studentų teigė sirgę itin sunkiomis depresijos formomis. JAV nacionalinis psichinės sveikatos institutas teigia, jog šalyje savižudybė dabar tapo antra dažniausia studentų mirties priežastimi.
Tyrimas, analizavęs Jungtinės Karalystės studentų depresijos dažnumą tarp 1990-ųjų ir 2010-ųjų atrado, kad apie 30% universitetų studentų patiria depresiją - gerokai daugiau nei bendroji JK visuomenė, nepaisant patogesnės studentų socioekonominės padėties. Dėl augančio studentų savižudybių kiekio organizacija „Universities UK“ (UUK) 2017-aisiais pradėjo nacionalinę kampaniją psichinės sveikatos universitetuose ugdymui ir nors kai kur siūlomos gairės implementuojamos, nemažai institucijų į jas tiesiog numoja ranka.
2018-aisiais Pasaulio sveikatos organizacija atliko tarptautinį tyrimą, kurio metu buvo išsamiai analizuojama 14 tūkstančių studentų iš 19 aukštųjų mokyklų, įsikūrusių 8-iose skirtingose šalyse, įskaitant Pietų Afriką, Vokietiją, Meksiką ir kitas. Šio masinio tyrimo metu buvo nagrinėti šeši dažni ilgalaikiai (išliekantys visą gyvenimą) ir trumpalaikiai (iki 12-os mėnesių) psichinės sveikatos sutrikimai. Rezultatai stebinti neturėtų: bent vienas trumpalaikis sutrikimas potencialiai galėtų būti diagnozuotas 35% studentų, o ilgalaikis - net 31% studentų. Tyrimo išvadose įvardijama, jog studentų psichinė sveikata yra rimtas iššūkis tiek švietimo institucijoms, tiek vyriausybėms visame pasaulyje.
Lietuva: Dėmesys Studentų Psichinei Sveikatai
Šis skandalas yra konkretus pavyzdys, iliustruojantis mūsų institucijose vyraujančią toksišką atmosferą ir požiūrį, kuriuo laikoma, jog kreiptis pagalbos yra silpnumo ženklas, o bet koks išreikštas nepasitenkinimas suprantamas kaip verkšlenimas. Tokį požiūrį galima rasti tiek ministerijose, tiek klestinčiose privačiose įmonėse, tačiau vienas iš sektorių, kuriame ši problema opiausia - aukštosios mokyklos. Apie įvairias švietimo reformas Lietuvoje kalbama jau ilgai. Prieš pat COVID-19 pandemijos pradžią Vilniaus universitetas (VU) vykdė protesto akciją „Diplomas už Ačių“, kurio metu VU diplomai praeiviams buvo dalinami nemokamai. Tokiu būdu buvo bandoma atkreipti dėmesį į neadekvačias dėstytojų algas bei finansavimo moksliniams tyrimams trūkumą. 2020-ųjų Seimo rinkimuose daugelį nustebinusiai Laisvės partijai buvo klijuojama „dviejų klausimų partijos“ etiketė, tačiau tiek jos lyderiai, tiek pristatyta programa labiausiai pabrėžė reformas švietime. Taip pat verta prisiminti ir jau ilgai vykdomą universitetų jungimo programą, kurios naujausia pasekmė yra praeitą mėnesį įvykęs Šiaulių universiteto virsmas Vilniaus universiteto kamieniniu padaliniu („VU Šiaulių akademija“). Apie Lietuvos švietime egzistuojančias problemas kalba akademikai, studentai bei parlamentarai, kalba garsiai ir daug. Nepaisant šių kalbų, labai nedaugelis užsimena apie gyvybiškai svarbią problemą - prastą aukštųjų mokyklų studentų psichinę sveikatą.
Kasmet atliekami Lietuvos studentų sąjungos tyrimai apie studentų gerovę rodo tokius pačius rezultatus - daugiau nei pusė studentų patiria stiprų stresą, ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, nemigą ar net valgymo sutrikimus, o depresiją teigia patyrę virš trečdalio tyrimo dalyvių. Turint galvoje šiuos šokiruojančius skaičius, bei atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra viena iš labiausiai nuo savižudybių kenčiančių Europos Sąjungos šalių, psichinės sveikatos problemos mūsų šalyje yra nenuginčijamos, tačiau požiūris į jas - vis dar atmestinas.
Sprendimai ir Perspektyvos
Karantino aplinkoje siaučiant koronavirusui, vis dažniau kalbama, kad didesnę rolę galėtų atlikti nuotolinės psichologų konsultacijos. Jas organizuoti yra ne tik pigiau, bet tai darant, atsiranda galimybė suteikti profesionalią pagalbą tiems, kuriems ji iki tol buvo neprieinama, pavyzdžiui, žmonėms, gyvenantiems sunkiai pasiekiamose kaimo vietovėse. Netolimoje ateityje naujoji vyriausybė taip pat planuoja skirti lėšų virš 200 papildomų psichologų etatų Lietuvoje, kas taip pat yra žingsnis teisinga kryptimi. Visgi, nuotolinės ar ne, vien psichologo konsultacijos visų problemų neišspręs, mat tai - gaisrų gesinimas. Efektyviai bei staigiai juos gesinti yra gyvybiškai svarbu, tačiau dar svarbiau yra suprasti, kodėl apskritai mūsų aukštosiose mokyklose kyla tokie gaisrai. Kol nepakeisime visuomenėje vyraujančio požiūrio, jog prašyti pagalbos yra gėdinga ar, kad kabėjimas šiomis temomis tėra „užgaidos“, gaisrai kils ir toliau. Nelaukime, kol juodai išdegs mūsų edukacijos miškai ir pradėkime užsiimti švietimo kaita dabar.