Šiame straipsnyje nagrinėjama tapatumo ir asmenybės sąvokų svarba, remiantis knygų ir kultūros tyrinėjimais. Aptariami įvairūs aspektai, pradedant lietuvių tautinio tapatumo raida ir baigiant autobiografinių kūrinių analize.
Knygotyra ir Mažosios Lietuvos kultūra
Domas Kaunas (g. 1949) yra žymus Lietuvos knygotyrininkas, bibliofilas ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas. Jo mokslinė veikla apima knygotyrą, bibliofiliją ir Mažosios Lietuvos kultūros istoriją. D. Kaunas paskelbė darbų apie Mažosios Lietuvos bibliotekas, spaustuves, pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį „Nusidavimai Dievo karalystėje“ bei pirmąjį lietuvišką laikraštį „Lietuvininkų prietelis“. Jis taip pat buvo mokslinio leidinio „Knygotyra“ atsakingasis sekretorius ir redaktorius, žurnalo „Bibliotekų darbas“ (nuo 1990 m. - „Tarp knygų“) redakcinės kolegijos narys. D. Kaunas parengė elektroninę knygą „Lietuviškos knygos metai“ ir sudarė leidinius „Bibliofilai“ apie asmenines bibliotekas bei „Knygos ir bibliofilijos kultūra“.
Mažosios Lietuvos bibliotekos funkcionavo kaip Prūsijos ir Klaipėdos krašto švietimo, mokslo, kultūros, socialinių ir politinių institucijų sistemos dalis. Mokomajame leidinyje dėstoma lietuviškosios knygos istorija kaip knygos kultūros dalykas. Mokslo informaciniame leidinyje atskleistas knygrišystės paveldui skirtinas Leono Panavo (1944-2011) įrištų leidinių asmeninis rinkinys. Knygrišys L. Panavas kilo iš Ignalinos krašto, įgijo metalo apdirbėjo profesiją ir dirbo Vilniaus gamyklose. Mokslo taikomajame leidinyje skelbiama XIX amžiaus pabaigos tautinio atgimimo sąjūdžio pirmojo periodinio leidinio - mėnraščio ,,Auszra“ (1883-1886) archyvinė medžiaga.
Martyno Jankaus asmenybė ir Mažosios Lietuvos tapatumas
Knyga apie Martyno Jankaus (1858-1946) asmenybę nagrinėja jos formavimąsi ir brandos raidą, veikiant etninėms, kultūrinėms, socialinėms ir politinėms aplinkybėms. Svarbus dėmuo yra asmenybės ir Mažosios Lietuvos tapatumas. Veikalas skirtas lietuviškos spaudos raidos XIX-XX amžiaus pirmojoje pusėje tradicijų ir istoriografijos analizei. Tai publikuotojo ir nepublikuotojo (memorialinio) paveldo knygotyrinis darbas, sudarytas iš trijų dalių.
Lietuvių tautinio tapatumo savimonės raida
Knygoje apibūdinama moderniojo lietuvių tautinio tapatumo savimonės raida. Tapatumas suprantamas kaip tęstinumo, perimamumo ir savikūros vienovė, istoriškai nusistovėjęs etnokultūrinių ir pilietinių komponentų santykis. Trumpai nušviečiami lietuvių tapatumo savimonės formavimosi ypatumai, parodoma, kad tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu susiformavo visavertė moderni lietuviškojo tapatumo savimonė. Aptariami sovietinės ir nacių okupacijų padariniai, giliai pažeidę lietuvių tapatumo savimonę, pasipriešinimo ir prisitaikymo būdai. Gilinamasi į okupacinio palikimo padarinius dabarties Lietuvos vidaus gyvenimui, analizuojamos dabarties prieštaros, pasireiškiančios valdžios ir visuomenės tarpusavio atotrūkiu, pilietiškumo stoka, negatyvizmu. Atkreipiamas dėmesys į narystės Europos Sąjungoje ir globaliojo atvirumo iššūkius tautos tapatumui, gvildenamos išeivijos keliamos problemos. Pabaigoje aptariamas filosofinės refleksijos vaidmuo tautos tapatumo savikūrai. Knyga gali būti naudinga aukštosiose mokyklose dėstant filosofijos, istorijos, politologijos disciplinas, taip pat visiems, norintiems geriau pažinti naujausią lietuvių tautos istoriją, dabarties būklę.
Taip pat skaitykite: Tapatumo formavimas: esminiai aspektai
Autobiografijos žanras ir Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžiai"
Anot prancūzų mokslininko Philippe‘o Lejeune‘o apibrėžimo, autobiografija vadinamas retrospektyvus prozinis kieno nors pasakojimas apie savo paties gyvenimą, kai visas dėmesys skiriamas individualiam gyvenimui, ypač asmenybės istorijai. Knyga „Viršvalandžiai“ yra prozinis, retrospektyvus pasakojimas. Autorė aprašo savo asmenybės istoriją, ji sutampa su pasakotoja ir veikėja, pasakojimo situacija yra retrospektyvi. Autorė knygoje ieško Dievo ir Meilės bei nori pajusti aistrą.
Abejonių kelia tai, kad knygą sudarė J. Ivanauskaitės mama. Taigi rekonstruoti J. Ivanauskaitės teksto autentiškumą ir tikrumą darosi sunku. Knygos pratarmėje teigiama, kad rengiant rankraštį spaudai, stengtasi išsaugoti autentišką tekstą - ir išplėtotą, ir tezišką jo diskursą. Atsisakyta tik pasikartojimų, visai nerišlių vietų, sutrumpintos pernelyg ilgos ar gausios artimo turinio citatos. Kai kur pakito dėstymo seka, įterpti paaiškinimai, įdėta pora naujų dienoraštinių įrašų.
Pirmąją sudaro „pradinis ir „švediškasis“ kelionės tarpsniai“, kurie „ryškiai iškyla su visomis detalėmis ir peripetijomis, kurių aprašyme netrūksta nei skaudžios psichologinės analizės, nei autoironijos, nei būties apmąstymų“. Antrą dalį sudaro nebe toks rišlus pasakojimas, tai tik jo apmatai ar veikiau esminių gyvenimo situacijų apmąstymas ir tų minčių užrašymas. Abi dalis jungia du pasakotojos žvilgsniai.
Autobiografijos žanrui labai svarbus adresato tikėjimas bei pasitikėjimas. Todėl autorius turi užmegzti ryšį su skaitytoju. J. Ivanauskaitė šį ryšį, autobiografinę „sutartį“, kuria leisdama suvokti aprašomų įvykių egzistencinį tikrumą, kurį atspindi ir dramatiškas knygos pavadinimas. Taip pat ji siekia išplėsti pasakojimo reikšmes, padaryti jį svarbų skaitytojui.
Šioje knygoje nėra įprastų, autobiografijoms būdingų, chronologinių skirstymų. Pasakojimas nuosekliai dėliojamas pagal ligos raidą bei atitinkamus vidinius išgyvenimus. Autobiografinis rašymas šiuo atveju kyla iš suvokimo, kad nebėra laiko ir kad reikia kažkaip įprasminti praėjusį laiką. Rašymas kyla iš vidinio noro rašyti, iš sąmonės nusiteikimo išsakyti išgyventus dalykus, siekiant ne tik taip prailginti savo egzistenciją, bet ir tikintis, kad išgyventos patirtys padės kitiems.
Taip pat skaitykite: Marcia tapatumo teorijos apžvalga
Į nuoseklų pasakojimą, audžiamą iš prisiminimų ir išgyvenimų, yra įpinami dienoraščio įrašai. Dienoraščio rašymas - įvykių fiksavimas. Jis nukreiptas į save, skirtas sau. Tai tam tikras prisiminimų atkūrimo mechanizmas. Dienoraščiu siekiama liudyti faktus, ir save ir savo aplinką. Svarbūs darosi visi gyvenimo ženklai ir etapai. Jie išoriškai susiję su ligos eiga, o tai sutampa su vidinėmis autorės nuotaikomis ir išgyvenimais. Greta dienoraštinių įrašų pateikiami ir J. Ivanauskaitės sesers Radvilės rašyti laiškai į Lietuvą.
Didelį vaidmenį šioje knygoje atlieka citatos iš knygų, kurių svarbiausios yra trys: Oscaro Wilde‘o „De Profundis“ (kaip autobiografija), So/reno Kierkegaard‘o „Laukų lelija ir padangių paukštis“ ir Thomo Mertono užrašai „Mintys vienumoje“. Didžiausios J. „Viršvalandžiuose“ apmąstoma tai, kas yra amžina: Meilė, Tikėjimas, Viltis, galiausiai pati Mirtis, kuri sutinkama be baimės ir nuolankiai. Tekstas nukreipia į giliausius žmogaus egzistencijos klodus.
Prisimindama ir vertindama savo praėjusį gyvenimą, keliones po Indiją, Tibetą, Peru, J. Ivanauskaitė dėmesį sukaupia ties savo pačios radikaliai pasikeitusia situacija, nauju vaidmeniu gyvenime, - dabar ji yra silpnoji, sergančioji, mažutėlė. Net ir pasakodama apie skaudžiausius dalykus, J. Ivanauskaitė išlaiko jai būdingą aiškų mąstymą, šmaikščią, ironišką ir autoironišką stilistiką.
Knygos pabaigoje, kurią turbūt parinko knygos sudarytoja, spausdinamas paskutinis J. Ivanauskaitės viešai publikuotas laiškas „Švęskime gyvenimą“. Šiame tekste susikaupia svarbiausios J. Tai pratarmėje patvirtina ir jos mama: „Atsidūrusi akistatoje su mirtimi, Jurga patyrė naujų esminių išgyvenimų, svarstė apie metafizinę apvalančią kančios prigimtį, šventumą, pajuto taip geistą Dievo artumą, patikėjo Amžinuoju gyvenimu“.
Tapatumo keitimas ir jo įtaka elgesiui
Kinų komunistai suprato, kad tapatumo pokyčiai gali tuojau pat sukelti vertybių, įsitikinimų bei elgsenos pokyčius. Kinai žinojo, kad, privertę belaisvius priimti naujas vertybes ir įsitikinimus, jie privers juos patikėti, jog Amerikos vaidmuo Korėjos kare yra destruktyvus - o tada šie ims bendradarbiauti. Kinų taktika buvo paprasta: jie pradėdavo nuo smulkmenų ir palaipsniui išsikovodavo belaisvių pasitikėjimą.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Kinai suprato dar vieną labai svarbų dalyką: savo tapatumą mes apibrėžiame pagal tai, kaip mes elgiamės ir kaip savo elgesį vertiname. Todėl norėdami priversti belaisvius bendradarbiauti, kinai turėjo pirma priversti juos elgtis taip, kaip elgėsi jie patys. Iš pradžių kinai versdavo amerikiečius pasakyti, kad „Amerika nėra tobula šalis“ ar kad „Komunistų valdomoje Kinijoje nėra nedarbo problemos“. Tai būdavo įžanga pakeliui į daug svarbesnes prielaidas. Kitas reikalavimas būdavo parašyti, kokie yra komunistinės santvarkos privalumai. Ir štai netrukus atsirasdavo dokumentas, kuriame amerikiečių kareiviai ne tik smerkė savo šalį, bet ir gyrė Kiniją. Taip parašę, jie jausdavo spaudimą kaip nors pateisinti savo poelgį. Juos nemušė, nekankino, nežadėjo jokių dovanų, o jie ėmė ir pasmerkė savo šalį bei liaupsino priešus! O paskui jiems liepdavo visa tai perskaityti girdint kitiems belaisviams arba netgi parašyti ta tema platesnį rašinį. Jų tapatumas pasikeisdavo per akimirką. Jie imdavo žvelgti į save kaip į komunistinės ideologijos šalininkus. Taip juos, beje, imdavo vadinti ir jų draugai, kiti belaisviai, ir tokiu elgesiu tik stiprindavo jų naująjį tapatumą.
Tapatumo krizė ir jos įveikimas
Paprastai kalbant, tapatumas yra įsitikinimai, kuriais mes apibūdiname savo asmenybę, pabrėžiame, kuo mes skiriamės nuo kitų ir kuo esame unikalūs. Mūsų tikrasis pajėgumas ir gebėjimai yra pastovus dydis, konstanta, tačiau mes išnaudojame tik dalį jo. Ir ta dalis priklauso nuo to, kaip mes apsibrėžiame savo tapatumą.
Žmonės, kurių poelgiai nedera su jų tapatumu, patiria „tapatumo krizę“. Jie netenka orientacijos, jų senieji įsitikinimai ima svyruoti, viskas keičiasi aukštyn kojomis. Tai, pavyzdžiui, atsitinka daugeliui žmonių, kai juos užklumpa „gyvenimo vidurio krizė“. Šios krizės ištikti žmonės dar tapatinasi su jaunais žmonėmis, tačiau tam tikri signalai verčia juos bijoti slenkančio laiko ir besiformuojančio naujo tapatumo, kuris jau ne toks patrauklus kaip ankstesnis.
Jei jūsų netenkina esamasis jūsų tapatumas, susikurkite jį kitokį.
- Dabar pat susirašykite, kokie elementai turėtų sudaryti jūsų naująjį tapatumą. Rašydami žinokite, kad turite galios pasikeisti, jums tereikia nuspręsti tai padaryti. Kas yra tie žmonės, kurie pasižymi savybėmis, kurias norite turėti ir jūs? Ar galite sumodeliuoti jų elgesį?
- Jei iš tikrųjų pasiryžote išplėsti savo tapatumą ir savo gyvenimą, dabar pat nuspręskite, kas jūs norite būti. Užsirašykite tai. Tegu jus užvaldo jaudulys.
- Dabar susidarykite planą, ką darysite, kad įtikėtumėte, jog jūsų veiksmai dera su jūsų naujuoju tapatumu. Atkreipkite dėmesį į draugus, su kuriais ruošiatės kartu leisti laiką. Ar patvirtins jūsų naująjį tapatumą?
- Praneškite apie savo naująjį tapatumą visiems, kas jus supa. Tuo būdu įsipareigosite jo siekti ir laikytis. Svarbiausia - įsisąmoninkite tai patys ir kiekvieną dieną stenkitės susigyventi su savo nauja etikete - kol ji taps jūsų esybės dalimi.