Jau žmogaus prigimtis tokia - jis nuolat priešinasi nepalankiems aplinkos veiksniams. Ne tik priešinasi, bet ir nugali, jei ne dabar, tai rytoj, jei ne aš, tai kiti. Žmogus unikalus tuo, kad šios kovos ir laimėjimai akivaizdūs, tik deja, ne visi juos sugeba pastebėti ir įvertinti. Kiekvienas žmogus turi teisę būti laisvas. Tai esminė mintis, kurią teigia V. Mykolaitis-Putinas romane "Altorių šešėly".
Įvadas
V. Mykolaitis-Putinas savo stambiausiame kūrinyje „Altorių šešėly“ įkūnijo visa tai. Tai pirmasis lietuvių literatūroje meniškai brandus psichologinis romanas. Jo pagrindas - nuosekli pagrindinio herojaus Liudo Vasario vidinio pasaulio analizė, kurią įtakoja veikėjo susidūrimas su nepriimtinais, sielą varžančiais aplinkos veiksniais. Nors skaitytojas suvokia romano autoriaus poziciją, tačiau kūrinyje išvengta kategoriškumo. Žmogaus vidinio gyvenimo problemos pateikiamos meniniai vaizdais, skatinančiais mąstyti, abejoti, spėlioti. Smulkiai analizuodamas sapnus, prisiminimus, nuojautas ir kitus pasąmonės reiškinius V. M. Putinas žengė platų žingsnį dar nevaikščiotais lietuvių prozos takais.
Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas).
Romano struktūra ir siužetas
Visas kūrinys padalintas į tris dalis, nuosekliai atskleidžiančias Liudo Vasario dvasinę kovą su jį supančia aplinka ir pačiu savimi. Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro trys romano dalys, susijusios su trimis protagonisto Liudo Vasario gyvenimo etapais:
- pirmoje dalyje („Bandymų dienos“) atskleidžiamas pagrindinio veikėjo gyvenimas kunigų seminarijoje, pirmieji kūrybiniai bandymai, meilė Liucei;
- antroje dalyje („Gyvenimas eina“) - darbas Kalnynų parapijoje, susidūrimas su kunigu-ūkininku Platūnu bei kunigu-prekybininku Stripaičiu, draugystė su baroniene Rainakiene;
- trečioje dalyje („Išsivadavimas“) - grįžimas į Lietuvą iš užsienio, Liucės savižudybė, draugystė su Aukse, apsisprendimas pasitraukti iš kunigų luomo.
Daug svarbesnis vidinis romano siužetas - Liudo Vasario vidiniai išgyvenimai ir jų apmąstymas. Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Kita vertus, Liudą Vasarį atidžiai stebi ne tik pasakotojas - pats veikėjas linkęs į savistabą: pats analizuoja savo elgesį, pats save vertina. Beje, romanas dėl analitinio pasakojimo pobūdžio.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Pagrindinio konflikto užsimezgimas
Jau pirmojoje dalyje užsimezga pagrindinis romano konfliktas: tarp dvasininko ir poeto. Meniškai ir įtikinamai autorius atskleidžia priežastis, nulėmusias Liudo gyvenimo kelio pasirinkimą. Bene svarbiausią žmogaus gyvenime sprendimą nulėmė tėvai, norėję matyti sūnų „kunigėliu“, ir jis pats, susižavėjęs kunigo-patriot idėja. (Vasaris troško būti panašus į Maironį, didžiausią ano meto autoritetą.) Deja, vos peržengęs seminarijos slenkstį jaunuolis pradėjo abejoti savo sprendimu: jis nejautė pašaukimo Dievo tarnystei. Herojus stengiasi save nuraminti, „suimti į nagą“, manydamas, kad religinis jausmas ateis vėliau, tik reikia labai stengtis ir sąžiningai vykdyti visus seminarijos reikalavimus.
Tačiau viskas dar labiau susikomplikuoja, kai klierikas pajunta bundantį savyje poetą. Jis įsitikina, kad šaltis ir niūrios seminarijos sienos riboja jo, kaip kūrėjo, laisvę. Jis sutrinka, stengiasi kaip begalėdamas slopinti poetą. Dar didesnę sumaištį į Liudo gyvenimą įneša Liucė. Ši linksma, šauni mergina pažadina jame meilę - visų poetų kūrybos šaltinį.
Asmenybės laisvės paieškos
Liudas Vasaris pasirenka kunigo kelią, nes mano, kad tai jo pareiga ir pašaukimas. Tačiau per visą romaną jis suvokia, kad kunigystė neatitinka jo vidinio troškimo - būti rašytoju. Vasaris išgyvena vidinį susidvejinimą ir nuolat kovoja su savo protu ir širdimi, siekdamas rasti harmoniją tarp dviejų nesuderinamų gyvenimo krypčių - jaučia moralinę pareigą būti kunigu, nors savyje trokšta būti rašytoju. Vasario gyvenime atsiradusi Liucija, traukia jį ne tik kaip moteris, bet ir kaip asmenybė, kupina aistros. Nors Vasaris myli ir trokšta, bet tuo pačiu ir suvokia, kad pareigos kunigystei neleidžia jam atsiduoti jausmams ir aistrai.
Vasaris gyvena tarp dviejų pasaulių - dvasinio ir meninio. Jis bando rasti pusiausvyrą tarp kunigo pašaukimo ir menininko troškimų. Šis dvilypumas atspindi jo meninio identiteto formavimosi sudėtingumą. Jis nori būti dvasininkas, atsiduoti religinei tarnystei, tačiau, poezija jam atrodo kaip tikrasis kelias į savirealizaciją. Tai sukelia vidinį susidvejinimą ir kankina jį viso romano metu. Vasario pasirinkimas tapti kunigu iš pradžių nėra laisvas. Jis pasirenka šį kelią dėl šeimos, aplinkos veiksnių. Kunigystė apriboja jo asmeninę laisvę ir trukdo realizuoti tikrąjį pašaukimą - būti poetu. Viso romano metu Vasaris siekia atgauti savo laisvę, kad galėtų gyventi pagal savo rašytojo prigimtį.
Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės gyventi kaip Maironis - tarnauti tautai.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
"Eina gyvenimas": pilkumo ir beviltiškumo akcentavimas
Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ akcentuojamas herojaus egzistencijos pilkumas, beviltiškumas. Visos žydrosios Vasario svajonės apie kunigo profesijos prasmingumą susiduria su rūsčia provincijos tikrove. Patekęs į Kalnynus jaunasis kunigas raminamas: pabūsi, apsiprasi, ir išdulkės iš galvos visokios eilės - imsi ūkininkauti ar kokį kooperatyvą įsteigsi. Liudas su siaubu pripažįsta, kokie tolimi nuo idealo jo naujieji „kolegos“. Vienintelis panašumas, siejantis Platūną, Stripaitį ir Vasarį, yra tas, kad jie visi savaip nutolę nuo Dievo. Pirmieji du buvo įsigilinę į savo pomėgius, vienas kitam netrukdė ir buvo labai patenkinti.
O Liudas?.. „Aš dabar įsitikinau, kad, kas bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu. <…> Be jų nėra kūrybos. Tik nuolat degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti“. Taigi Liudas Vasaris pagaliau drąsiai prisipažįsta jau seniai sąmonėje slypinčią karčią tiesą: jame glūdi dvi esybės, poetas ir dvasiškis, ir abi turi vienodas teises, yra lygios. Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. beprasmiškumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip atsiliepia: „kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas.“ Liudui Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: “Griešyk, bet neapostazuok“. Kiudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos šaltinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir baronienės knygos, kuriomis jis kartais žavėjosi, kartais bjaurėjosi. Iš to mes matome Liudo charakterio nepastovumą. Išsilaisvinti iš kunigystės varžtų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio žodžiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė jam nesivaržyti ir viską mesti. Veikdamas šių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireiškia jo kūryboje, kur jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo simboliais. Kaip maištą prieš dvasios varžymąsi mes galime suprasti ir pasivaikščiojimą vėjuotą naktį. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivaržymą. Vikaras Ramuti bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas.
"Išsivadavimas": galutinis pasirinkimas ir vidinė harmonija
Trečioji dalis „Išsivadavimas“ - tai galutinis veikėjo pasirinkimas. Čia susiduria pagrindinės jėgos, lemiančios svarbiausią gyvenimo sprendimą. Vienoje barikadų pusėje - tėvai, kurių Liudas labai gaili, visuomenės nuomonė, kuri, be abejo, daug reiškia. Kitoje - žemiška laimė, meilė Auksei, maištas prieš sukurtą tradicijų sistemą ir svarbiausia - dvasinė laisvė. Po daugelio metų abejonių Vasaris pagaliau ryžtasi nusivilkti kunigo sutaną. Taigi dvasiškis pralaimi poetui, ir Liudas pagaliau pasiekia vidinę harmoniją. Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios bokštas - jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo. Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo ir aiškinasi taip: "fatali dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu savo talentą.“ Taigi Vasaris bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė Auksei ir noras tapti visiškai laisvu žmogumi. Daugiausia kliūčių , dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno paskutinėje dalyje „Išsivadavime“, todėl galima teigti, kad paskutinė dalis - dramatiškiausia dalis.
Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio - Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, „laisvė ir humanizmas šia prasme yra sinonimai“. Taigi V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas.
Moterų vaidmuo Liudo Vasario gyvenime
Romane itin svarbi meilės tema. Visos moterys - Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė - brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį - jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų - Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
"Altorių šešėly" reikšmė
Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats savaime yra vertybė. Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932-1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio - Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ - pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. „Altorių šešėly“ ne tik atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą, bet ir literatūrinę kritiką pakėlė į gerokai aukštesnį brandos laipsnį. Abu šie reiškiniai nesąmoningai ar atvirai išreiškė tas romano žanro ir prozinio mąstymo teorines tendencijas, kurios lydėjo žanro raidą ir jo refleksiją Vakarų Europoje nuo XVI a. vidurio.
Kritikos atspindžiai
Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje tikra romanų liūtis prapliupo po skaitytojų entuziazmą sužadinusio Christopho Martino Wielando romano „Agatono istorija“ (1766-1767), didžioji dalis lietuvių kritikų romaną „Altorių šešėly“ įvertino neigiamai, o keletui jų romanas sukėlė liguisto atmetimo reakciją. Romanui pranašauta juoda lemtis, tačiau, nepaisant nei pranašysčių, nei istorinių kataklizmų ir drastiškų socialinių-politinių pokyčių, „Altorių šešėly“ iki šiol nepraranda aktualumo ir meninės vertės. Sovietiniais metais „Autobiografijos vietoje“ kalbėdamas apie romano gimimo paskatas, V. Mykolaitis-Putinas tikino neturėjęs jokio aiškaus tikslo, tiesiog tenorėjęs išsakyti krūtinėje susikaupusius rūpesčius: „Turėjau tai išlieti, pasakyti. Išliejus pasidarė lengviau, bet prasidėjo kitos rūšies sunkumai. Tas veikalas sugadino man daug kraujo ir lig šiol tebegadina“[1]. Šis prisipažinimas nesąmoningai paryškina kaip tik tas romano gimimo paskatas, kurias Vakarų Europos mąstytojai laikė imanentinėmis šiam žanrui: visų pirma romanas yra individualybės dvasios turinio įsikūnijimas[2], antra, individualus subjektyvumas romane neišvengiamai susikerta su visuomeniniu subjektyvumu. Pritaikius šią formulę romanui „Altorių šešėly“, galima teigti, kad, spręsdamas opias savo egzistencines problemas kūrybinio proceso metu, V. Mykolaitis-Putinas apsibrėžė savo asmenybės etinius ir estetinius kontūrus ir tokį portretą pristatė visuotinio subjektyvumo teismui, tikėdamasis išsikovoti teisę į vidinės ir išorinės harmonijos pripažinimą.