Žmogaus emocijos yra sudėtingas ir įvairialypis reiškinys, o nuoširdus jų išreiškimas ir aptarimas yra būtinas psichologinei gerovei. Šiame straipsnyje nagrinėsime tikrų emocijų nuoširdžių pokalbių psichologiją, remdamiesi psichologų įžvalgomis ir praktiniais patarimais.
Onkopsichologijos svarba
Sandra Birbilaitė, onkopsichologė, turinti 15 metų patirtį, teigia, kad liga yra stiprus egzistencinis patyrimas, pabrėžiantis žmogaus laikinumą. Šis suvokimas daugeliui atveria akis ir priverčia atrasti savyje nepažintų klodų, talentų, stiprybių ir begalinę meilę gyvenimui.
Prieš 15 metų onkologinius pacientus konsultavo tik vienas psichologas, kurio specializacija - darbas su žmonėmis po kaulų čiulpų transplantacijų. S. Birbilaitė atkreipė dėmesį, kad pacientams trūksta psichologinės pagalbos. Teko įtikinti, kad sergantiems onkologinėmis ligomis reikalinga specializuota pagalba. Onkopsichologas privalo turėti žinių apie gydymą, ligos stadijas, skirtingus vaistus bei šalutinį jų poveikį. Vienaip dirbama su žmogumi, ką tik išgirdusiu diagnozę, kitaip - su bijančiu operacijos, dar kitaip - su tuo, kuriam liga progresuoja, ar, priešingai, didesnė tikimybė pasveikti.
Psichologai nesprendžia problemos - jie padeda pakeisti požiūrį į situaciją. Pacientams reikėjo ilgai aiškinti, kuo galiu padėti, kada verta į mane kreiptis. Tekdavo patikslinti, kad psichologas - svarbus komandos narys, padedantis geriau suvokti ir priimti savo jausmus. Psichologas dalyvauja gydymo ir sveikimo procese. Pavyzdžiui, kai kurių gydytojo ištartų terminų nesuprantantis, bet nedrįstantis paklausti žmogus užsidaro arba susikuria įvairių mitų, baimių. Psichologas kartais tampa tarpininku tarp gydytojo ir paciento, tarp paciento ir jo artimųjų.
Jei reikia trumpalaikės krizių intervencijos (sužinojus diagnozę, kai labai baisu), psichologas per vieną ar kelis užsiėmimus gali padėti suvokti situaciją, išgryninti baimę ir ją sumažinti. Tai galioja ir artimiesiems, pajutusiems pagalbos poreikį. Jei kalbame apie depresiją, nerimą, mirties baimę, natūralu, jog reikės daugiau konsultacijų - kelis mėnesius ar net metus.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Šiandien žmonės jau patys ieško pagalbos, nemažai jų nukreipia ir gydytojai. Tiesa, ateina ir patys medikai - jų darbas taip pat kelia didelę įtampą ir jiems reikia pagalbos. Tik ramus gydytojas galės padėti pacientui. Tai yra motyvuotas žmogaus apsisprendimas ateiti ir kalbėtis apie savo problemas grupėje. Grupėje kiekvienas atsiveria tada, kada nori, ir tiek, kiek nori. Ir nuo jo paties priklauso, kiek naudos išsineš. Grupėje, girdėdamas kito jausmus, keitiesi pats, ir čia vyrauja įvairiausios emocijos. Grupė dažnai padeda žmogui ištrūkti iš sąstingio, atsikratyti bejėgiškumo. Žmonės čia grįžta, nes žino, kad sulauks palaikymo, paramos. Kartais pacientai prisipažįsta, kad, praėjus keleriems metams po gydymo, šeima ar draugai nebenori su jais kalbėti apie ligą - jiems per sunku, per daug savų rūpesčių. Todėl grupė yra saugi aplinka dalytis tuo, kas tau aktualu. Čia visi vienodi. Tad nenuostabu, kad žmonės čia susidraugauja, drauge leidžia laiką, buriasi laisvalaikiui.
Per pirmąjį susitikimą pacientas papasakoja, ko siekia, ko tikisi iš terapijos, susipažįsta su manimi, pamato mano darbo stilių ir nusprendžia, ar mums pakeliui. Žmogus neateina pas specialistą tada, kai jam gerai. Dažniausiai reikalinga palaikomoji terapija per gydymą, kai aplanko įvairios mintys, bejėgiškumo jausmas, baimė dėl ateities, šalutinio gydymo poveikio ar kai žmogus nebemato prasmės gyventi. Psichologas tampa palydovu, pagalbininku, bet daugiausia gydo bendravimas. Jei žmogus pasikalba ir atsiveria, jam palengvėja. Psichologai nesprendžia problemos - jie padeda pakeisti požiūrį į situaciją.
Visus onkologinius pacientus raginu ateiti bent į vieną pokalbį su psichologu. Diagnozė yra krizinė situacija, tad specialisto pagalba joje naudinga. Kita ateinančiųjų grupė ieško būdų, kaip pranešti diagnozę savo artimiesiems, vaikams, darbdaviui ar kolegoms. Su tais pačiais klausimais atvyksta ir paciento artimieji - kaip padėti mylimam sergančiam žmogui? Kaip pačiam susigaudyti šioje situacijoje? Neretai nesusimąstoma, jog pagalbos bei palaikymo reikia ir onkologinio paciento artimiesiems, nes ant jų pečių užgriūva visa buitis, finansinė našta ir rūpestis dėl namų.
Pacientai labai dažnai sako, jog jiems reikia ne gailesčio, o atjautos. Atjauta reiškia jausti ir suprasti kito emocijas, jų nekeisti ir nenuvertinti: pabūti šalia, kai kitam sunku, palaikyti ranką, kartais - patylėti drauge, tiesiog išklausyti. Nereikia ieškoti sprendimo už sergantį, verčiau leisti jam išsikalbėti, net daug kartų apie tą patį. Nėra ko baugintis kito ašarų - verkti yra gerai. Taip išliejama įtampa ir užleidžiama vieta kitoms emocijoms. Būti žmogumi, šalia kurio lengva verkti, - didžiulis įvertinimas ir pasitikėjimas. Neskubėkite tvirtinti, kad „viskas bus gerai“: visų pirma - jūs to nežinote, antra - tarsi užčiaupiate kalbantįjį: „gana, nebegaliu tavęs klausyti“. Šią frazę geriau pakeisti patylėjimu ar paprasčiausiai ištarti: „Nežinau, ką tau atsakyti, bet dabar labai noriu būti kartu su tavim.“
Išgirdus diagnozę, greta baimės, šoko, pykčio graužia gėda, kad susirgau, širdyje dilgčioja baimė dėl kitų reakcijos - žmonės bijo būti atstumti. Svarbu suvokti, kad jūs nieko niekam neskolingi ir jei nenorite, neprivalote aplinkinių informuoti apie savo ligą, nes tai jūsų asmeninė informacija. Visos užklupusios emocijos yra geros. Natūralu pykti, abejoti diagnoze, viltis, jog įsivėlė klaida, norėti visus atstumti ir jaustis vienišam. Kai žmogus priima, kad visi patiria įvairių sukrėtimų ir jais gyvenimas nesibaigia, pyktis ima slūgti. Man, kaip psichologei, SOS signalas yra bejėgiškumo jausmas. Jis itin galingas ir gali žymėti depresijos pradžią. Bejėgiškumas turi savybę „išjungti“ imuninę sistemą. Tyrimai rodo, kad būtent bejėgiškumas daro įtaką sveikimo rezultatams.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Dirbti su žmonėmis, girdėti jų istorijas ir galėti būti šalia jiems sunkiu metu, būti palydovu jų fizinio ir psichologinio sveikimo kelionėje man yra neįkainojama patirtis. Prisiliesti prie kitos asmenybės istorijos - didžiulė dovana. Kiekvienas, užėjęs į mano kabinetą, man yra be galo svarbus, ypatingas. Dirbdama supranti, kad čia karaliauja ne juoda spalva, o visa vaivorykštės paletė - koks ir yra gyvenimas.
Liga - stiprus egzistencinis patyrimas, primenantis žmogaus laikinumą. Šis suvokimas daugeliui atveria akis ir priverčia atrasti savyje nepažintų klodų, talentų, stiprybių ir begalinę meilę gyvenimui. Tada keičia darbus, rūpinasi savo norais, atsisako toksiškų santykių ar „sutaiso“ tuos, kurie per klaidą nutrūko, ir būna laimingi, kaip niekad iki tol. Neretai sako jaučiantys dėkingumą ligai, nes tik dėl jos pradėjo gyventi, sportuoti, rūpintis mityba, savo vidumi ir išore. Jie supranta, kad ne darbas svarbiausia, o santykiai.
Bendravimo kompetencijos svarba
Bendravimas yra pati svarbiausia žmogaus savybė. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla.
XXI amžiaus iššūkiai Lietuvos visuomenei atveria naujas galimybes suvokiant, kad švietimas, ugdymo procesas yra visuomenės ir asmens kaitos pagrindinis veiksnys. Užtikrinant nacionalinius prioritetus, išsaugant globalizacijos, integracijos, informacinių technologijų laikmetyje specialistų parengimas išlieka svarbiausia problema. Svarbu sukurti darnius santykius su pacientais, palaikyti darnią atmosferą gydymo procese. Gebėjimas efektyviai bendrauti dviese ir grupėse, tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime yra viena iš pagrindinių kompetencijų, kuri turėtų būti pasiekiama per privalomą specialistų ugdymą ir mokymą. Ugdyti bendravimo kompetencijas yra svarbus uždavinys, suteikiant galimybę specialistams tobulinti savo kvalifikaciją, ieškoti naujovių, pasidalyti gerąja praktinio darbo patirtimi su kolegomis. Sėkmingą gydytojo darbą lemia kantrybė, atsakingumas, jautrumas, geri bendravimo įgūdžiai. Tinkamas bendravimo procesas yra gydymo dalis, kadangi pacientui reikia patarimo, nuraminimo, rekomendacijos ar draugiško pokalbio, todėl medikas privalo ne tik puikiai išmanyti gydymo techniką, bet ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu.
Efektyvus tarpusavio bendravimas įvyksta ne visuomet. Šios temos naujumą rodo problematiška situacija, jog bendravimo kompetencijų ugdymo klausimas yra nepakankamai išanalizuotas. Tai parodo lietuvių bei užsienio literatūros analizė. Bendravimo kompetencijos analizės ir jos tyrimų nepakankamumas sąlygoja dėmesio trūkumas bendravimo kompetencijos ugdymui specialistų rengime.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Bendravimo apibrėžimas ir jo svarba
Bendravimas yra labai plati sąvoka ir literatūroje sutinkama įvairūs bendravimo apibrėžimai. Kitaip tariant, bendravimo sudėtingumą ir įvairumą rodo mokslinis bei praktinis požiūris įvairovė, nes iki šios dienos įvairūs mokslai raidoje nesutariama dėl tikslaus ir išsamaus bendravimo funkcijų bei paskirties apibrėžimo.
Želvys (2007) teigia, jog bendravimas yra prasminga tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ši sąveika vyksta ir kalbantis, ir be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje žmonių grupėje. Bendravimą galima apibūdinti ir kaip daugialypį reiškinį. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai. Sokolovienė (1996), remdamasi įvairių autorių pateikiamų bendravimo sampratų analize, išskiria tokį pastarojo apibrėžimą: bendravimas yra kontaktų tarp žmonių užmezgimo ir palaikymo procesas, pasireiškiantis komunikacija kaip pasikeitimu psichinės veiklos rezultatais (žiniomis, mintimis, sprendimais, vaizdiniais, patirtimi, jausmais, nuostatomis ir kt.) sąveika kaip keitimusi veiksmais bei tarpusavio poveikiu, ir vienas kito suvokimu bei supratimu.
Pasak Ukanienės (2003) bendravimas yra mūsų pagrindas. Jo metu įgyjame išminties, patyrimo, pasidalijame emocinius krūviu, realizuojame save, siekiame įvairiausių asmeninių ir kolektyvinių tikslų. Jovaiša (2001) pažymi, jog elementari tikro bendravimo sąlyga - įsijausti, suprasti, padėti.
Gebėjimas konstruktyviai bendrauti lemia bendros veiklos rezultatus, bendradarbiavimo galimybes, leidžia operatyviai spręsti iškilusias problemas, sudaro palankias sąlygas vystytis socialiniui psichologiniui klimatui. Bendravimas lydi žmogų nuo seniausių laikų. Pagrindinė motyvacija - mes įdomūs vienas kitam, nes esame skirtingi. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą (atpažinti jo užslėptus informacinius simbolius, siekiant jiems suteikti prasmės) ir svarstomą problemą, pats atsiveria, kartais net ir rizikuodamas būti kito neteisingai suprastas. Bendravimas neretai tampa keliu siekiant reikšmingų gyvenimo tikslų. Be abejonės jis ir toliau audrins, skatins mėginti nuspėti, kokiu taps ateityje, pagal kokias nuostatas bus grindžiamas ir vertinamas kaip nepriekaištingas.
Jovaiša (2001) išryškina, jog tik bendraujant perimamos žmonijos sukurtos vertybės, pasiekiami laukiami bendros ugdytojo ir ugdytinis veiklos rezultatai. Kadangi bendravimas yra glaudžiai susijęs su ugdymu, tai Jovaiša (2001) pataria visus ugdymo klausimus spręsti iš bendravimo pozicijų.
Želvys R. (2007), Almonaitienė (2001) remiantis A. Maslow, teigia, jog bendravimo poreikis yra priskiriamas socialiniams poreikiams, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant žmonėms. Taigi galima sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairus žmonių socialinis poreikis išraiška. Galima vienareikšmiškai teigti, jog bendravimas yra vertybė. Tai akivaizdžiai parodo A. Maslow poreikių teorija, kurioje svarbią vietą užima bendravimas. Nors A. Maslow teorija yra kritikuojama, kadangi skirtingų žmonių poreikiai yra ne vienodi. Dažnai socialiniai poreikiai paprastai priešpastatomi įgimtiems biologiniams, pvz, maisto, dauginimosi poreikiams. Šis skyrimas - gana sąlyginis. Visai tikėtina, kad kai kuriuos socialinius poreikius iš dalies lemia ir prigimtis.
Bendravimo su aplinkiniais sėkmė yra kur kas svarbesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik laimingesnį šeimyninį gyvenimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Bendravimas apima asmenis įvardija kaip informacijos siuntėją - kalbėtoją ir informacijos gavėją - klausytoją.
Želvys (2007) bendravimą skirsto į dvi dalis - pasikeitimas informacija, mintimis, žiniomis, jos perteikimo procesas bei to proceso rezultatas, iš kurio bendraujantieji formuoja tam tikrą identitetą grupėje. Abu komponentai gali būti analizuojami trijose kontekstuose - instituciniame, grupės ir individo. Bendravimas yra neatsiejamas nuo psichologijos mokslo. Bendravimas yra psichologijos mokslo elementas ir daugelio psichologų diskusijų objektas.
Psichologas E. Fromas bendravimo sąvokos skirstymą į produktyvų ir neproduktyvų. Svarbu tai, ar bendraudama asmenybė tobulėja, taps savarankiškesnė, kūrybingesnė. Mokslininkas pastebi, jog tam tikras bendravimas gali skatinti nenormalius santykius, kai kažkas vienas dominuoja, siekia iškilti virš kitų ir valdyti. Tai reiškia, kad vieni tampa priklausomi nuo kitų, išnaudojami. Kitas būdas - laisvės baimė ir bandymas kažkur priklausyti. Šioji forma - autonominis konformizmas, kai asmuo atsisako savosios individualybės, to, kas skiria jį nuo kitų, susiliedamas su minia ir taip tariamai išvengdamas vienatvės ir asmeninės atsakomybės.
Bendravimo komponentai
Bendravimas sudaro socialinę percepciją - tarpusavio suvokimą bei supratimą, socialinį pažinimą, kito žmogaus asmenybės pažinimą. H. Murray, kaip ir Maslow, bendravimo atsiradimą sieja su poreikiais. Bendravimas padeda žmogui sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių savo poreikių.
Bendraujant dalijamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome, kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kas laimėjo krepšinio varžybas, kur geriausiai apsipirkti. Bendraudami mes galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įtaką. Svarbu suprasti bendravimo procesą.
Z. Moreno, J. Nenevais, C. Osgood, T. Parsons bendravimą laiko informaciniu procesu, t.y. informacijos perdavimu ir priėmimu. S. Šibutani, L. Jovaiša, A. Šiaušas, M. Barkauskaitė bendravimą supranta kaip dvipusį komunikacijos procesą, besireiškiantį interakcija ir keitimusi informacija, sąveika ir tarpusavio kaita, pasikeitimu veikla, jos koordinavimu, pagalbos teikimu. Tuo tarpu, H. Lijmetsas, J. Ornas, P. Šienas bendravimą apibrėžia kaip socialinę percepciją, t.y. žmonių tarpusavio supratimą.
Bendravimas su nepažįstamuoju žmogumi prasideda nuo svarstymų, koks jis galėtų būti, kokios poelgis galima iš jo laukti. Abi pusės išvaizda, kalbos tonu, elgesiu stengiasi padaryti norimą įspūdį. Šis bendravimo etapas vadinamas tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos) procesu. Jis padeda bendravimui vystytis toliau, siekti norimų tikslų. Vėliau prasideda komunikaciniai procesai. Komunikacija - tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Šiai informacijai perduoti naudojamas verbalinis ir neverbalinis bendravimas.
Ne ką mažiau svarbus ir kitas bendravimo komponentas - tarpusavio sąveika, kai bendraujantys asmenys daro poveikį vienas kitam. Ukanienė (2003) bendravimą apibūdina kaip procesą, kuriam yra būdinga atsakomoji reakcija - atsiranda grįžtamasis ryšys. Tai ne vien tik informacijos perdavimo būdas, bet ir gyvenimo turinys. Bendravimo procese dalyvauja jo dalyviai - siuntėjas ir gavėjas, susiję grįžtamuoju ryšiu (atsakomąja reakcija). Siuntėjui perdavus žinią gavėjui - prasideda pranešimo (informacijos) sukelta grandininė reakcija, t.y. prasideda bendravimas.
Individai ar grupės sąveika gali būti įvairi. Didžioji dauguma sąveikų sutapatina su interakcija, laikydami ja aktyviąją sąveiką, individų ar grupės abipusį poveikį vienas kitam, kai individo veiklos tikslas priklauso nuo kitų individų veiklos tikslų, siekiant suderinti, koreguoti, keisti bendravimo partnerių veiksmus, elgesį, mintis ir kt. Socialinė interakcija yra realizuojama komunikacijos pagalba ir pasireiškia kaip seka susijusių verbalinių pasisakymų ir neverbalinių signalų. Svarbią vietą socialinėje interakcijoje, arba taip vadinamojoje simbolinėje interakcijoje (keitimosi simboliais procese) užima žvilgsnis, gestai, balso tonas. Svarbu paminėti, jog socialinė interakcija reiškia, kad santykiai tarp dviejų ar daugiau asmens ar grupės niekada nebūna vienpusiai, vien fiziniai ar tiesioginiai.
Bendravimo funkcijos
Pagrindinės bendravimo funkcijos yra:
- instrumentinė, kuri pasireiškia / realizuojama per bendrą veiklą, siekiant tam tikrų tikslų,
- informacinė, kuri reiškiasi abipusiu keitimusi informacija,
- emocinė, kuri leidžia išreikšti savo jausmus, patirtis, nuotaikas,
- reguliacinė, kuri pabrėžia įtaką aplinkiniams žmonėms, siekiant išsaugoti ar daryti įtaką jų elgesiui, aktyvumui, požiūriui į vertybes.
- kontaktinė, kuri siejama su įprastiniu žmonių tarpusavio santykių palaikymu, savitarpio supratimu.
Žmonės bendrauja, keičiasi nuomonėmis. Kai kuriems, bendravimas jiems tampa „darbo įrankiu“, kurio pagalba jie įgyja klientų pasitikėjimą, profesinius įgūdžius ir kt. Savo kasdieniniame darbe šios profesijos atstovai bendrauja su daugybe žmonių. Gerai bendrauti nėra lengva ir paprasta, tam reikalingi bendravimo įgūdžiai ir patirtis. Pavyzdžiui, kaip klausosi, kaip sugeba sudaryti tinkamą atmosferą, kad pacientas atsiskleistų, ir kaip pasikliauja nuoširdžia pagalba ir paguoda. Gydytojo odontologo darbas - tai nuolatinis bendravimas su pacientais, reikalaujantis ne vien tik profesinių žinių, bet ir nuolat laikytis medicininės etikos bei gerbti pacientą. Bendravimą galima laikyti gydymo elementu, todėl šis procesas tampa dar svarbesnis gydytojo ir paciento tarpusavio kontakte.
Bendravimo procesas gydyme neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas, pa~ymi lektorė dr. Grigalikėnienė. Geras bendravimas - sėkmingo gydymo pagrindas. Medikas privalo ne tik puikiai atlikti gydymo techniką, bet ir palaikyti tinkamus santykius su pacientu. Pacientų priėmimas, duomenų rinkimas, informavimas, pacientų mokymas - tai tik dalis gydytojo funkcijų bendravimo su pacientais metu. Medikas turi sugebėti imtis iniciatyvos, padrąsinti ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu. Bendravimas reikalingas tiek medikui, tiek ir pacientui, tai yra priemonė tikslui pasiekti. Pacientai jaučia nemenką informacijos poreikį: dėl diagnozės, gydymo, būsimų tyrimų, procedūrų, vidaus tvarkos ir pan. Jie nori būti ne tik išklausyti, bet ir išgirsti: niekas taip neerzina kaip dėmesio stoka, kuomet ieškai gydytojo pagalbos. Tapę priklausomi nuo kitų paramos, pacientai tampa pažeidžiami, juos kankina abejonės, neramina supanti aplinka. Pacientai ieško tokio specialisto, kuris ne tik išklausytų, bet ir parodytų laukiamą dėmesį, supratimą ir pagalbą. Pacientui bendravimas yra vienintelis būdas informacijai apie savo negalavimus gauti, savo problemoms išsakyti, ryšiams su kitais pacientais palaikyti.
Vieningos nuomonės atsakant į klausimą: „Kas yra bendravimas?“ iki šiol nesutinkama. Tai paaiškinama tuo, kad bendravimas yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Šiuo metu gali pasireikšti keliais aspektais: ir kaip informacijos perdavimo būdas, ir kaip sudėtinga žmonių tarpusavio santykių sąveika, ir kaip abipusio pažinimo bei supratimo procesas, reikalaujantis grįžtamojo ryšio bendravimo metu. Aktualu mokėti tinkamai bendrauti profesinėje veikloje su pacientais. Kadangi bendravimas yra plati sąvoka, tai jį galima įvairiai skirstyti. Dažniausiai literatūroje sutinkamas verbalinis ir neverbalinis bendravimo skirstymas.
Verbalinis bendravimas - tai tarpusavio sąveika, naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar daugiau žmonių. Požiūrio prasme verbalinis bendravimas gali būti skirstomas į keletą būdų (variantų): intraasmeninis, tarpasmeninis, asmeninis ir dalykinis, asmens ir grupės. Neverbalinis bendravimas - tai pusis bendravimas. Abi bendravimo rūšys (verbalinis ir neverbalinis bendravimas) yra svarbios, glaudžiai tarpusavyje susijusios ir nuolat papildo viena kitą. Tai rankos, akys, veido išraiška, balso tembras.
Pokalbio svarba ir sunkumai išsikalbant
Būtent dėl to, jei sunkiu metu nėra su kuo pasikalbėti, „Jaunimo linijos“ savanoriai visą parą yra tie, kurie gali išklausyti, užtikrindami, kad pokalbis bus anonimiškas. „Jaunimo linijos“ atliktas reprezentatyvus tyrimas rodo, kad metams bėgant nerimo ir kitų sunkių jausmų jauni žmonės jaučia vis daugiau. Prie to prisideda ir tokie sukrėtimai kaip koronaviruso pandemija, Rusijos karas Ukrainoje, bet ir asmeniniai iššūkiai, kuriuos žmogus patiria lygindamas save su kitais. Visi esame susijungę socialiniuose tinkluose, o kiek turime nuoširdžių, tikrų draugų, pokalbių, kai tikrai galėtume pasakyti, kaip jaučiamės, nes labiau visi parodome gražiąją, instagraminę pusę. Pasilyginus gali kelti vienišumo jausmą, kad aš esu kitoks, nei kiti. Natūralu yra lygintis, bet ir labai svarbu suprasti, kad ne viskas, ką matome internete, yra pilnas žmogaus gyvenimas. Kai kalbame apie tai, kas yra sunku, dažnai per tai lengviau atrandame bendrystę su kitais žmonėmis. Labai dažnai, kai mes įninkame į socialinius tinklus, atrodo, kad visiems stebuklai vyksta, tik man vienam kažkaip nesigauna. Iš to gali prasidėti ir vienišumas, ir nerimas, ir kitos sunkios emocijos, kurias gali būti sunku pakelti. Būtent tokios emocijos, jei jomis nėra pasidalinama, kaupiasi, žmogus jaučiasi nesuprastas ir vienišas, galiausiai, ima prisigalvoti dalykų, kurių gali net nebūti. Dėl to asmuo gali pradėti kaltinti save, imti mažėti jo savivertė ir t. t.
„Jaunimo linijos“ atliktas tyrimas parodė, kad dažnai ypač jauni žmonės savo problemomis nenori apkrauti kitų, dėl to jie nėra linkę išsikalbėti. Pasak „Jaunimo linijos“ specialistų, viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori dalintis savo problemomis, yra pažeidžiamumo jausmas, kaltė ar gėda. Svarbu suprasti, dėl ko yra verta dalintis. Taip, yra sunkumai ir niekada nebus patogu, bet yra svarbu, nes kai užsilaikom savyje, kai kaupiame, nekalbame su kitais, tada mūsų galvose prasideda keisti dalykai - prisifantazuojame. Kai viskas lieka mintyse, daug prikuriame. „Jaunimo linija“ kviečia visus, kurie susiduria su sunkumais ir neturi, su kuo apie tai pasidalinti, kreiptis į savanorius visą parą, kurie ne tik laukia skambučių, bet atrašo ir į žinutes.