XX a. Lietuvos kultūroje ryškiai šviečia Vydūno (tikrasis vardas Vilhelmas Storosta) asmenybė - filosofas, rašytojas, publicistas ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jo darbai, skirti tautos sąmoningumui, žmogiškumui ir dvasinei kultūrai ugdyti, tebėra aktualūs ir įkvepiantys. 2018-ieji buvo minimi kaip Vydūno metai, o šiai asmenybei skirti renginiai ir darbai, tokie kaip Rimos Palijanskaitės knyga „Vydūnas. Regėjimai, darbai, atradimai“, liudija apie nuolatinį susidomėjimą jo palikimu.
Vydūno Gyvenimo Kelias ir Veikla
Vilhelmas Storosta gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, Mažojoje Lietuvoje. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją 1888 m., jis mokytojavo Kintuose, o vėliau - Tilžėje. Studijų metais gilinosi į filosofiją, religiją, kultūrą, istoriją ir gamtos mokslus įvairiuose Vokietijos universitetuose, mokėsi prancūzų, anglų ir sanskrito kalbų. Nuo 1907 m. pasirašinėjo Vydūno slapyvardžiu.
Vydūnas aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime: 1895 m. įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją ir jai vadovavo iki 1935 m. Rengė lietuviškus vaidinimus, koncertus ir dainų šventes. 1902 m. įsteigė Vokietijos teosofų draugijos skyrių Tilžėje. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, buvo Lietuvos universiteto garbės daktaras. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau dėl įtemptos tarptautinės padėties netapo laureatu. Į valdžią atėjus naciams, Vydūnas buvo persekiojamas, kalintas, o po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Vokietiją, kur ir mirė 1953 m. Detmolde. 1991 m. jo palaikai perlaidoti Bitėnuose.
Filosofinės Pažiūros ir Idėjos
Vydūno filosofija - tai idealistinis panteizmas, paveiktas senovės indų filosofijos ir teosofijos. Jis teigė, kad tikroji realybė yra dvasinis absoliutas, o žmogaus uždavinys - siekti dvasinio tobulėjimo, kuris vyksta trimis etapais: sau, tautai ir žmonijai. Sąmonė, intuicija, išmintis, dorumas, sąžinė, meilė, gėrio ir grožio jausmai - tai grynosios dvasios apraiškos žmoguje.
Vydūnas pabrėžė žmogaus sąmoningumo ryšį su sveikata, asmenybės laisvės ir vidinės darnos svarbą. Jis skatino žmones mąstyti, ieškoti tiesos ir vertinti žmogiškumą. Jo tikslas buvo duoti gaires lietuviams, kad jie pasijustų tauta ir išsiskirtų iš kitų savo dvasinėmis vertybėmis.
Taip pat skaitykite: Vydūno asmenybės analizė
Vydūnas vengė kritikos ir daugiau dėmesio skyrė tam, kas būtų tinkamiausia lietuvių tautai, akcentuodamas tautos moralinio atgimimo ugdymą. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Tautiškumas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų.
Kūrybinis Palikimas
Vydūnas parašė daugiau kaip 60 knygų - grožinių (pjesių, libretų, apysakų), filosofijos ir istoriosofijos traktatų, lietuvių kalbos vadovėlių, atsiminimų, studiją apie K. Donelaitį. Jis harmonizavo lietuvių liaudies dainas, sukūrė originalių dainų, vertė A. Tennysono, J. W. Goethe’s, I. Kanto, F. Nietzsche’s, R. Tagorės kūrinius, filosofinę poemą Bhagavadgyta.
Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Grožinėje kūryboje ryškūs protesto prieš germanizacijos politiką, lietuvių tautinės bei žmogiškosios savigarbos žadinimo motyvai. Jie susipynę su pagrindine filosofine tema - dvasingumo ir materialumo susidūrimu žmonijoje, tautoje ar atskirame žmoguje.
Dramaturgija sudaro didžiąją Vydūno kūrybinės veiklos dalį. Jis sukūrė daugiau kaip 40 dramos veikalų, kuriuose nagrinėjo žmogaus santykį su dvasine būtimi, individo atsibudimą tautoje ir dorovinio žmogaus taurumo reikšmę įveikiant prievartą. Vydūnas kūrė modernų ritualinį teatrą, kuriam būdinga ne psichologinis dramatizmas, o veiksmo sakralumas, sceninis sąlygiškumas, dvasingumo prisodrinta atmosfera.
Vydūno istoriniai veikalai yra vieni reikšmingiausių, originaliausių ir aktualiausių tuometinės Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Juose paneigiama vokiečių istorikų sukurta koncepcija, pagal kurią prūsų lietuviai nebuvo Prūsos ir Mažosios Lietuvos autochtonai. Vydūnas laikė Vokietijos valdžios asimiliacinę tautinių mažumų politiką žalinga ir vokiečių tautai, skelbė tautų sambūvio idėją, siekė parodyti lietuvių kultūros įnašą į Europos tautų civilizaciją.
Taip pat skaitykite: Vydūnas šiandien
Įtaka ir Atminimas
Vydūno idėjos turėjo didelę įtaką lietuvių tautiniam sąmoningumui ir kultūrai. Jo darbai įkvėpė daugelį žmonių siekti dvasinio tobulėjimo, puoselėti tautinę tapatybę ir kurti harmoningą visuomenę.
Vydūno atminimas įamžintas įvairiais būdais: sukurti dokumentiniai filmai apie jį, pastatyti paminklai Klaipėdoje, Detmolde, Kaune, Tilžėje, išleistas Lietuvos banko 200 litų banknotas su Vydūno atvaizdu, Lietuvos pašto ženklas, jo vardu pavadinta viena iš Pamyro viršukalnių.
Vydūno asmenybė ir kūryba tebėra svarbi Lietuvos kultūros dalis. Jo idėjos apie žmogiškumą, tautos sąmoningumą ir dvasinį tobulėjimą įkvepia mus kurti geresnę ateitį.
Vydūno Asmenybės Vertinimas
Įdomi, įvairiabriaunė Vydūno asmenybė ir jo veikla tiek jam tebegyvenant, tiek vėliau buvo vertinama prieštaringai. Jį visą gyvenimą lydėjo intuicija, o jo gyvenimo būdu tapo filosofija: buvo įsitikinęs, kad kiekvienas turi mąstyti, ieškoti tiesos - deja, filosofu amžininkai jo nelaikė. Jo tikslas buvo duoti gaires lietuviams, kad jie pasijustų tauta, vertintų žmogiškumą ir tuo išsiskirtų iš kitų.
Buvo nemažai tragizmo Vydūno veikloje: rašė ir spausdino knygas tam, kad vestų žmogų prie žmogiškumo, žadintų kilnumą, rašė tautai, kultūrai, o jo knygų mažai pirko, kūriniai buvo nepopuliarūs.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai