Įvadas
Socializacija ir adaptacija yra neatsiejami žmogaus gyvenimo procesai, ypač svarbūs nuolat kintančioje visuomenėje. Šiame straipsnyje nagrinėjama žaidimų įtaka adaptacijos ir socializacijos procesams, remiantis tyrimais ir ekspertų įžvalgomis. Dėmesys skiriamas tiek vaikų, tiek vyresnio amžiaus žmonių patirtims, siekiant išryškinti žaidimų naudą ir galimus iššūkius.
Socializacija ir jos svarba
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius, būtinus sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Šis procesas prasideda nuo pat gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą, apimdamas įvairius amžiaus tarpsnius ir socialines aplinkas. Socializacija yra itin svarbi, nes ji padeda individui integruotis į visuomenę, formuoti savo tapatybę ir savivertę, bei plėtoti socialinius įgūdžius.
Žaidimai, kaip socializacijos priemonė, atlieka svarbų vaidmenį įvairiais amžiaus tarpsniais. Vaikystėje žaidimai padeda įsisavinti socialines normas, mokytis bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir reikšti emocijas. Vyresniame amžiuje žaidimai gali padėti išlaikyti socialinius ryšius, susirasti naujų draugų ir jaustis reikalingiems.
Amžiaus tarpsnių įtaka socializacijai
Žmogus suvokiamas kaip organizmas, kuris vystosi visą gyvenimą, o kiekviena raidos pakopa priklauso ir remiasi ypatinga ankstesnių pakopų patirtimi. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savitus socializacijos ypatumus ir iššūkius:
- Kūdikystė ir ankstyvoji vaikystė: Šiuo laikotarpiu svarbiausią vaidmenį atlieka šeima, kuri formuoja vaiko pagrindinius įgūdžius, vertybes ir požiūrį į pasaulį.
- Paauglystė: Paauglystę R. Žukauskienė (2012) apibūdina kaip savotišką perėjimą iš vaikystės į jaunystę - pirmają brandos pakopą. Pasinaudodami naujais pažintiniais sugebėjimais paaugliai turi formuoti nuoseklų savasties jausmą, integruodami praeities patirtį ir ateities vaidmenų siekį. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet ir nesuaugęs, paauglys turi atsakyti į klausimą „kas aš esu" įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos bei karjeros, vertybių, pasaulėžiūros bei kt. L. C. Johnson (2003) pabrėžia sąlygų, paaugliams spręsti augimo konfliktus, svarbą.
- Jaunystė: Šiuo laikotarpiu individas ieško savo vietos visuomenėje, kuria santykius, siekia karjeros ir įgyvendina savo tikslus.
- Vidutinis amžius: Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. L. C. Johnson (2003.) pažymi, jog suaugusiems reikia sąlygų, kuriomis jie jaustųsį visaverčiai, atliktų auklėjimo uždavinius, dalyvautų grupės ir visuomenės, kurioje gyvena, gyvenime. Pasak R. Žukauskienės (2012) sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, rūpintis šeima, namų židiniu - tai savotiškas menas. Pagal E. Eriksoną šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės - kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Tokie žmonės tiksliai žino ko gyvenime siekia, dažniausiai sūkuria darnią šeimą bei tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. (G. Matulionienė, 2012).
- Senatvė: Senėjimas dažnai apibūdinamas kaip biologinių, psichologinių ir socialinių procesų visuma.
Socializacijos problemos senatvėje
Pagyvenusių ir senų žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, t. y. socialinių vaidmenų atsisakymas ar kaita, aplinkinių suvokiamas kaip natūralus senėjimo procesas (Naujanienė, 2002), patiems pagyvenusiems ir seniems asmenims sukelia ekonominių, psichologinių ir socialinių problemų.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų įveikimas
Socialinė atskirtis ir laisvės apribojimai
Yra nemaža dalis socialinės atskirties žmonių, kurie yra apriboti laisvės. Dažniausiai, tai yra asmenys, turintys menką išsilavinimą, neturintys arba praradę profesinę kvalifikaciją. Todėl svarbu, skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programas įkalinimo įstaigoje, vykdyti nuteistųjų teisinį ir socialinį švietimą, suteikti pagalbą, formuojant socialiai reikšmingų gyvenimų įgūdžių, kad palengvinti nuteistiesiems sugrįžimą į visuomenę.
Pagyvenusių žmonių socialinės problemos
Pagyvenusių asmenų socialinės problemos yra labai įvairios. Tai apima tiek ekonominius sunkumus, tiek psichologinius iššūkius.
Ekonominiai sunkumai:
- Nepakankamos pajamos dėl mažų pensijų.
- Didelės išlaidos sveikatos priežiūrai ir vaistams.
- Būsto išlaikymo problemos.
Psichologiniai iššūkiai:
- Vienatvė ir socialinė izoliacija.
- Depresija ir nerimas.
- Prasmės gyvenime praradimas.
- Baimė dėl ateities.
Socialiniai iššūkiai:
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir asmenybės ugdymas: ryšys
- Diskriminacija dėl amžiaus.
- Stereotipai ir neigiamas požiūris į senatvę.
- Ribotos galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime.
- Transporto ir mobilumo problemos.
Socializacijos problemų įveikimo būdai
Lietuvių literatūroje taip pat galima rasti įvairių socializacijos problemų įveikimo būdų pavyzdžių, kurie gali būti naudingi sprendžiant realias socialines problemas. Svarbu atkreipti dėmesį į švietimo, socialinės paramos ir individualių pastangų svarbą sėkmingai socializacijai.
- Švietimo svarba: Švietimas atlieka svarbų vaidmenį socializacijos procese, nes jis padeda individui įgyti žinių, įgūdžių ir vertybių, būtinų sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Literatūroje dažnai pabrėžiama švietimo svarba vaikų ir paauglių socializacijai, siekiant užtikrinti jų sėkmingą integraciją į visuomenę.
- Socialinės paramos svarba: Socialinė parama, įskaitant šeimos, draugų ir bendruomenės paramą, yra itin svarbi socializacijos procese, ypač susiduriant su įvairiais sunkumais. Literatūroje dažnai vaizduojami veikėjai, kurie įveikia socializacijos problemas dėka artimųjų ir bendruomenės pagalbos.
- Individualių pastangų svarba: Sėkminga socializacija priklauso ne tik nuo socialinės aplinkos ir paramos, bet ir nuo individualių pastangų. Literatūroje dažnai vaizduojami veikėjai, kurie aktyviai siekia įveikti socializacijos problemas, ugdydami savo socialinius įgūdžius, savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Praktinės rekomendacijos
- Skatinti aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje: Pagyvenę žmonės turėtų būti skatinami dalyvauti įvairiose bendruomenės veiklose, tokiose kaip klubai, būreliai, savanoriškos organizacijos ir kt. Tai padeda jiems išlaikyti socialinius ryšius, susirasti naujų draugų ir jaustis reikalingiems.
- Užtikrinti prieinamumą prie švietimo ir mokymosi galimybių: Pagyvenę žmonės turėtų turėti galimybę mokytis naujų dalykų, tobulinti savo įgūdžius ir įgyti naujų žinių. Tai padeda jiems jaustis aktyviais ir įsitraukusiais į visuomenės gyvenimą.
- Teikti psichologinę pagalbą ir konsultacijas: Pagyvenę žmonės dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip vienatvė, depresija ir nerimas. Svarbu užtikrinti, kad jie turėtų galimybę gauti psichologinę pagalbą ir konsultacijas, kurios padėtų jiems įveikti šiuos sunkumus.
- Skatinti tarpusavio pagalbą ir savitarpio paramą: Pagyvenę žmonės gali padėti vieni kitiems įveikti įvairius sunkumus. Svarbu skatinti tarpusavio pagalbą ir savitarpio paramą, kuri padeda jiems jaustis stipresniems ir labiau pasitikintiems savimi.
- Kova su diskriminacija ir stereotipais: Svarbu kovoti su diskriminacija dėl amžiaus ir stereotipais, kurie neigiamai veikia pagyvenusių žmonių savivertę ir socialinę integraciją. Reikia skatinti teigiamą požiūrį į senatvę ir pabrėžti pagyvenusių žmonių indėlį į visuomenę.
Tolerancija ir socializacija
Žodis tolerancija kilęs iš lotynų kalbos žodžio tolerantio - „kantrybė“. Pirmoji žodynuose pateikiama jo reikšmė - priešingos nuomonės arba įsitikinimų gerbimas, pakanta.
Tolerancija kitokiam
Knygose susiduriame su dvejopais tėvų tipažais ir abiem atvejais negalime kalbėti apie toleranciją. Pirmu atveju - knygose Viena princesės Viktorijos diena ir Stebuklas - pakantumą kitokiam vaikui keičia meilė - besąlyginė, nepaisanti sunkumų ir, negana to, neatsiejama nuo išminties, kurios reikia padedant tokiam vaikui rasti vietą šeimoje ir už jos ribų. Ogasto šeimos padėtį geriausiai apibūdina jo sesuo Vija: „Ogastas yra Saulė. Aš, mama ir tėtis esame planetos, besisukančios apie Saulę“ (S, p. 93). Gimus Ogastui, visas dėmesys buvo nukreiptas į jį. Vija ne tiek jau daug vyresnė už brolį, tad, regis, nieko nuostabaus, jei, netekusi tėvų dėmesio, ji būtų ėmusi jausti broliui pavydą ar net vaikišką neapykantą. Bet taip nenutiko, nes pirmas jos, dar visai mažos, santykis su Ogastu buvo meilės santykis: „<…> aš lipte prilipau prie jo: bučiuodavau, myluodavau, kalbindavau“ (S, p. 96), o matydama, ką nuolat operuojamas brolis turi ištverti, patiria empatiją ir atjautą: „Matydavau Ogastą po operacijų: sutvarstytu ir sutinusiu veidu, visą prismaigstytą gyvybę palaikančių vamzdelių ir prijungtą prie lašelinių. Kai esi matęs šitaip kenčiantį žmogų, atrodo idiotiška zirzti negavus prašyto žaislo ar mamai neatėjus į mokinių spektaklį“ (S, p.
Tolerancija sau
Ogasto santykis su savimi, priešingai negu Viktorijos, gana komplikuotas. Ogastas labiausiai norėtų būti paprastas vaikas, kaip pats sako, širdyje jis toks ir jaučiasi, bet kiti tokiu jo nelaiko, ir tai jį žeidžia: „Jei kur rasčiau stebuklingą lempą ir galėčiau jai pasakyti vienui vieną norą, paprašyčiau normalaus veido, kuris būtų visiškai nepastebimas. Paprašyčiau, kad einant gatve mane pamatę žmonės nenusuktų akių“ (S, p. 9). Būdamas mažas, Ogastas savo veidą nuo svetimų žmonių nuolat slėpė užsimaudamas žaislinį kosmonauto šalmą - tai buvo jo vaikiška gynyba. Vėliau berniukas išmoko apsimesti, kad nemato, kaip žmonės reaguoja išvydę jo veidą.
Tyrimai ir rekomendacijos
Remiantis ekspertų konsultacijomis, siūloma neformalioje dienos centro veikloje suburti specialistų darbuotojų komandas individualizuotam vaikų socializacijos problemų sprendimui, tėvų įtraukimui į bendras ugdomąsias veiklas. Atkreiptinas dėmesys į vaikų švietimą tėvų psichopatologijos klausimais.
Taip pat skaitykite: Psichologinė raida per žaidimus
Nuteistųjų socializacijos problemos
Darbo tikslas - išnagrinėti asmenų, kalinčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, socializacijos problemas ir pateikti pasiūlymus šioms problemoms spręsti. Tyrimo objektas - asmenys, kalintys Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tyrimo dalykas - asmenų, kalinčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, socializacijos problemos.
Hipotezės
- Kvalifikuotų specialistų bei profesionalios pagalbos stygius lemia nuteistųjų socializacijos problemas įkalinimo įstaigose;
- Finansiniai sunkumai, priklausomybė nuo alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų vartojimas - tai pagrindiniai veiksniai, kurie dažniausiai lemia nusikalstamumą.
Tyrimo metodai
- Literatūros šaltinių analizė;
- Teisinių dokumentų analizė;
- Anketinės apklausos tyrimas.
Rezultatai
Darbo pradžioje iškelta hipotezė, kad kvalifikuotų specialistų ir profesionalios pagalbos stygius lemia nuteistųjų socializacijos problemas įkalinimo įstaigose, pasitvirtino. Išanalizavus dabartinę padėtį Lietuvos įkalinimo įstaigose, paaiškėjo, kad šiuo metu labai trūksta kvalifikuotų specialistų, ypač psichologų, socialinių bei įkalinimo įstaigos darbuotojų. Asmenys, nepritapę visuomenėje ir patekę į įkalinimo įstaigą, dažniausiai patiria emocinius bei psichologinius sukrėtimus. Tik deja šių problemų nėra kam padėti išspręsti. Todėl nuteistasis, būdamas įkalinimo įstaigoje ir nesulaukęs tinkamos specialistų pagalbos, negali normaliai adaptuotis bei neužtikrinama asmens sėkminga socializacija. Atlikti tyrimo rezultatai parodė, kad apie 40 proc. nuteistųjų jaučia psichologinės pagalbos trūkumą ir būtent psichologai yra vieni iš pagrindinių specialistų, su kuriais nuteistieji dažniausiai bendrauja. Apklausus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojus, įsitikinome, kad tikrai labai trūksta darbuotojų dirbti įkalinimo įstaigoje, o to rezultatas - dirbantys darbuotojai su per dideliu darbo krūviu, negali užtikrinti kokybiškos ir efektyvios pagalbos nuteistiesiems. Antra hipotezė, kad nusikalstamumą dažniausiai lemia finansiniai sunkumai, priklausomybė nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų vartojimas, taip pat pasitvirtino. Tai patvirtino tyrime dalyvavę kalintys asmenys bei įstaigoje dirbantys darbuotojai.
Adaptacijos sistemos organizacijose
Personalo vadybos žžinių reikia vadybininkui, organizuojančiam ir nukreipiančiam kolektyvo darbą reikiama linkme, tačiau jos nemažiau svarbios ir eiliniam specialistui. Visi žmonės turi įgimtų savybių, gabumų, kurie, jiems sąveikaujant su aplinka, kinta ir vystosi. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir tik su didelėmis išlygomis galima žmones jungti į grupes, turinčias bendrus siekius, interesus. Priklausomai nuo charakterio, kiekvienas darbuotojas toje pačioje situacijoje dažnai elgiasi visiškai skirtingai. Žmonių poreikiai, psichologinis darbo klimatas yra galinga darbo našumą įtakojanti jėga. Priimtas į darbą darbuotojas turi prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų. Jei sunkiai sekasi prisitaikyti, veikiama darbuotojo psichika, jis negali pasiekti įprasto darbo našumo. Todėl įmonė yra suinteresuota trumpinti prisiderinimo - adaptavimosi laikotarpį. Rinkos konkurencijos sąlygomis personalo atranka ir naujų darbuotojų adaptacija tapo vienu iš svarbiausių faktorių, kuris apsprendžia smulkių įmonių išgyvenimą bei ekonominę padėtį.
Adaptacijos sistemos tikslai
- Išsiaiškinti, kokios darbuotojų adaptacijos sistemos bei kokie metodai naudojami organizacijose.
- Nustatyti, kuri iš įmonės taikomų adaptacijos sistemų yra efektyvesnė.
- Išsiaiškinti, kaip kinta darbo kokybė per pirmuosius darbo mėnesius.
Šiandien smulkios įmonės rimtai dirba rinkdamos personalą, adaptuodamos jį, didindamos jo kvalifikaciją bei praktinį pasiruošimą nebijoti prisiimti didžiulę atsakomybę. Ir vis gi, organizacijose dažnai trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Visais atvejais manoma, kad kiekvienam darbuotojui ar specialistui, kiekvienai pareigybei turi būti konkurencinga pamaina, t.y. į vieną vietą turi būti keletas kandidatų. Norint užtikrinti efektyvų personalo darbą, būtina sukurti tokią bendradarbiavimo atmosferą, kurioje kiekvienas kolektyvo narys būtų suinteresuotas išnaudoti visas savo galimybes bei sugebėjimus. Šios socialinės-psichologinės atmosferos sukūrimui būtina skirti daug dėmesio renkant bei adaptuojant naują personalą, kurio politika susideda iš darbuotojų atrankos principų, metodų, kriterijų ir tolimesnės jų adaptacijos. Visa tai reikalinga kokybiškam numatytų užduočių atlikimui, metodologijos užtvirtinimui, profesionaliam personalo vystymuisi.
Adaptacijos sunkumai
Darbovietės keitimas - stresinė situacija daugumai žmonių. Nežinomybė, kas bus ir kaip seksis, kaip pavyks susitvarkyti su darbu bei susidraugauti su naujaisiais bendradarbiais, kelia įtampą. Pareigų pakeitimas liekant toje pačioje darbovietėje taip pat stresą kelianti situacija. Yra paplitusi nuomonė, kad geras naujas darbuotojas jį “įmetus į vandenį” “išplauks”. Jei naujas darbuotojas nesusitvarkys su darbu, vadinasi jis paprasčiausiai netinkamas darbui.
Loginiai-konstrukciniai žaidimai priešmokykliniame ugdyme
Straipsnyje nagrinėjami loginiai-konstrukciniai žaidimai organizaciniu požiūriu, atskleidžiamos vaiko pedagoginio pažinimo, jo ugdymo priešmokyklinėje grupėje galimybės. Tyrimo tikslas - atskleisti loginių-konstrukcinių žaidimų pedagoginę įtaką priešmokyklinio ugdymo procese.
Tyrimo metodai
- Vaikų veiklos stebėjimas, duomenų analizė ir apibendrinimas;
- Pedagoginių situacijų sudarymas ir jų analizė;
- Mokslinės metodinės literatūros studijavimas;
- Vaikų loginių-konstrukcinių žaidimų nagrinėjimas.
Tyrimas atliktas 1995-2001 m. Klaipėdos m. vaikystės pedagogikos vaikų reabilitacijos centre darželyje „Gintarėlis“, jame dalyvavo 65 vaikai iš 5 priešmokyklinio ugdymo grupių ir 16 pedagogų.
Rezultatai ir išvados
Loginiai-konstrukciniai žaidimai yra veiksminga vaiko lavinimo(si) priemonė. Šie žaidimai padeda pedagogiškai pažinti vaiką, nustatyti adaptacijos priešmokyklinėje grupėje problemas, įvertinti išsiauklėjimo lygį, numatyti konstruktyvią pedagoginę sąveiką. Loginių-konstrukcinių žaidimų metu pedagogas turi gebėti lengvai keisti numatytą planą, kūrybingai taikyti pasirinktą metodą bei technikas, numatyti (dažnai intuityviai) geriausią veikimo taktiką. Geriau kalbantys vaikai dažniau užima lyderio poziciją negu turintys kalbėjimo sunkumų. Vaiką, kuris turi kalbėjimo sunkumų, būtina skatinti vartoti žodžius objektams ar veiklai žaidimo metu iliustruoti, reikšti savo mintis, aptariant žaidimo taisykles ar scenarijų, žaidimo metu bendrauti su bendraamžiais personažo kalba. Pedagogai neturėtų itin sureikšminti žaidimo taisyklių. Aptardami žaidybinę veiklą, situacijas ir kt. pedagogai privalo neskubėti, nemoralizuoti, nedrausminti, įkyriai nepatarinėti bei siūlyti savo pagalbos.
tags: #zaidimu #itaka #adaptacijos #ir #socializacijos #procese