Įvadas
Lietuvoje kas dešimtas moksleivis turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Ši statistika atskleidžia svarbų švietimo sistemos aspektą, kuris dažnai lieka akiračio paribyje. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama mokytojų atlyginimams, švietimo sistemos ir darbo rinkos santykiams, aukštojo mokslo kokybei, tačiau mokiniai, jų kasdienės problemos ir džiaugsmai, jų poreikiai, regis, lieka nuošalyje. Šis straipsnis - tai bandymas atkreipti dėmesį į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų situaciją Lietuvoje, jų integracijos iššūkius ir galimus sprendimo būdus.
Specialiųjų Ugdymosi Poreikių Samprata
Dar 1991 metais priimtame Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme buvo pateiktas apibrėžimas: „specialiųjų poreikių mokinys - mokinys, kurio galimybės mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų“. Šiame apibrėžime pabrėžiamas mokinio kitoniškumas dėl mokymosi sunkumų, kuriuos sukelia jo turimas sutrikimas.
Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvos švietimo sistema labai keitėsi, kartu keitėsi ir požiūris į priežastis, sąlygojančias mokymosi sunkumus, su kuriais susiduria mokiniai. Pradėta akcentuoti ne vieną ar kitą mokinio negalią, bet dėmesys perkeltas į ugdymo procesą, prabilta apie specialias pagalbos vaiko ugdymo priemones. Svarbu atsisakyti medicininio modelio, nes jis tarsi paženklindavo vaiką, kuriam reikia specialios pagalbos, akcentavo jo negalią, o ne priemones, galinčias padėti šio vaiko integracijai.
Galima teigti, kad mokyklose įvyko tyli revoliucija: mokykla atsivėrė mokinių individualių savybių įvairovei. Pradėta vadovautis prielaida, kad individualūs mokinių skirtumai yra ne tik iššūkis mokytojams, mokyklų vadovams, bet ir svarbi tolerancijos, solidarumo ugdymo paskata. Mokiniai mokosi vienas iš kito, taip pat ir iš tarpusavio skirtumų.
Iššūkiai Integruojant Specialiųjų Poreikių Mokinius
Transformacija į įtraukųjį ugdymą buvo sunkus iššūkis mokytojams. Reikėjo parengti pedagogą, kuris sugebėtų įžvelgti individualius poreikius, lanksčiai padėti mokiniams, iš jų skirtybių sugebėtų kurti harmoningą klasės bendruomenę, įveikti kitoniškumo baimę mokinių ir jų tėvų širdyse, ir atrasti laiko dirbti individualiai su kiekvienu mokiniu, esant klasėje tokiam dideliam jų skaičiui.
Taip pat skaitykite: Elgesio sutrikimai Lietuvoje
Tai buvo iššūkis ir mokyklų infrastruktūrai. Kaip pritaikyti mokyklų aplinką regos, klausos ar intelekto sutrikimą turintiems mokiniams? Kaip užtikrinti mokykloje moksleivių saugumą? Iškilo elementarus mokyklų aprūpinimo būtinomis metodinėmis ir kitokiomis priemonėmis poreikis. Taip pat kilo klausimas: o kas galės pagelbėti tiems mokiniams, kurie nesugeba patys savimi pasirūpinti? Formaliai mokyklos turi būti aprūpintos visa reikalinga kompensacine technika. Tačiau specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams mokykloje įvairią pagalbą turėtų teikti mokytojo padėjėjai, tokiu būdu netiesiogiai padėdami ir pedagogui, kurio klasėje, nepamirškime, kol kas dar didelis mokinių skaičius. Pavyzdžiui, moksleivis serga cerebriniu paralyžiumi, tai mokytojo padėjėjas turi padėti jam išsiimti ir susidėlioti medžiagą, atlikti kitus būtinus darbus. Pagaliau nepamirškime socialinių pedagogų ir psichologų trūkumo. Šiandien šių specialistų mokyklose dirba kur kas daugiau nei prieš keletą metų, tačiau jų vis dar trūksta. Pagalbą mokiniui, mokytojams ir mokyklai teikiančių specialistų ypač trūksta kaimo vietovėse esančiose ugdymo įstaigose, o juk šiandien kiekvienoje jų esama mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių.
Lietuvos Specialiojo Ugdymo Sistema: Lankstumas Ar Pasiruošimo Stoka?
Lietuva pasirinko ypač lanksčios, ugdymo formų įvairove pasižyminčios švietimo sistemos kūrimo linkme. Štai Lietuvoje veikia specialiosios mokyklos, bet tuo pat metu dauguma specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose klasėse, taip pat ten esama specialiųjų klasių. Panaši švietimo sistema Estijoje, Danijoje, Čekijoje.
„Lankstumas“, „įvairių ugdymo galimybių egzistavimas“ - tarsi tobula sistema. Tačiau tokiai sistemai reikia pasiruošti. Nemaža dalis Lietuvos mokytojų skausmingai išgyveno perėjimą prie naujų darbo sąlygų mokyklose. Tačiau, kaip rodo įvairių valstybių patirtis, vargu ar galima tikėtis, jog, išlaikant segreguotą sistemą, pavyks pasirengti kitokiai.
Kuo daugiau sistema suteikia pasirinkimo galimybių tėvams, taip pat ir vaikui, tuo ji yra veiksmingesnė. Tiesa, Lietuva pasirinko daug žmogiškųjų ir materialinių išteklių, didelio kūrybinio potencialo reikalaujančią sistemą. Akivaizdu, jog, norint užtikrinti specialiųjų poreikių mokinių ugdymosi veiksmingumą nespecialiosiose mokyklose, būtina pasiekti, kad visi būsimieji mokytojai būtų parengti dirbti su įvairių ugdymosi poreikių, neišskiriant ir specialiųjų, turinčiais mokiniais. Baigę studijas, mokytojai turėtų mokėti individualizuoti ugdymo programas, pritaikyti jas specialiųjų poreikių mokiniams. Mokytojų neturėtų gąsdinti mokinių gebėjimų ir ugdymosi poreikių įvairovė, su kuria šiandien susiduria kiekvienas. Kita vertus, mokinių skaičius klasėse turėtų būti gerokai mažesnis, o pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių specialistų skaičius - kur kas didesnis. Taip pat būtina ir toliau tobulinti mokyklų aprūpinimą specialiosiomis mokymo priemonėmis, vadovėliais, ugdymui būtina kompensacine technika, daugiau dėmesio skirti mokyklų aplinkai.
Statistika Ir Realūs Poreikiai
Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai patvirtino, kad kas dešimtas Lietuvos mokinys turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Tiesa, šie poreikiai svyruoja nuo labai nedidelių iki labai didelių, kai vaikui būtina pritaikyti ne tik ugdymo metodus, bet ir dalykų ugdymo programų turinį, teikti daug įvairių specialistų pagalbos, pritaikyti fizinę ir informacinę aplinką ir pan. Pasak oficialios statistikos, daugiau nei 90 procentų specialiųjų poreikių mokinių mokosi bendrojo lavinimo (nespecialiosiose) mokyklose.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos ugdymas vaikams
Pradėjus gilintis į specialiojo ugdymo problemas, iš karto suprantame, jog įsivaizdavome jį labai siaurai. Stereotipiškai šis ugdymas siejamas su sutrikusio intelekto, sulėtėjusio vystymosi mokiniais. Teisės aktuose įvardyta 10 sutrikimų, kurie galėtų būti specialiojo ugdymo priežastimi.
Specialiųjų Ugdymosi Poreikių Nustatymo Tvarka
Kiekvienas pedagogas privalo diferencijuoti ugdymą, individualizuoti, nepaisydamas to, su kokiu mokiniu dirba. Juk kiekvienas vaikas yra truputį kitoks. Tačiau, jei pedagogas pastebi, kad mokinys nedaro pažangos ar jo darbuose sistemingai kartojasi tam tikro pobūdžio klaidos, tuomet mokytojas turėtų kreiptis į mokykloje dirbantį specialistą - psichologą ar logopedą, ar specialųjį pedagogą. Specialistai kalbasi su mokiniu ir jo tėvais, problemos svarstomos mokyklos specialiojo ugdymo komisijoje. Prireikus kreipiamasi į kiekvienoje savivaldybėje veikiančią pedagoginę psichologinę tarnybą. Pastaroji pateikia savo išvadą, rekomenduoja tolesnio mokinio ugdymo organizavimo, specialistų pagalbos, programos pritaikymo būdus. Norint, kad mokykla vadovautųsi pedagoginės psichologinės tarnybos išvada, su ja turi sutikti vaiko tėvai.
Svarbu akcentuoti, jog specialiojo ugdymo paskyrimas tikrai nereiškia vaiko nuvertinimo, „nurašymo“. Jį vertėtų traktuoti kaip papildomą pagalbą mokiniui. Ši pagalba nėra neterminuota. Neretai po tam tikro laiko, tinkamai pritaikius ugdymo procesą ir suteikus pagalbą, mokinio specialieji ugdymosi poreikiai išnyksta, ir jam nebereikia netgi programų modifikavimo, kai pritaikomi tik ugdymo metodai, o mokinys įgyja visavertį išsilavinimą ir gauna brandos atestatą. Pavyzdžiui, moksleiviui diagnozuota akustinė disgrafija, jis nesugeba be klaidų užrašyti tai, ką išgirsta. Visa kita jam sekasi pakankamai gerai.
Bendraujant su specialistais, paaiškėjo, kad Lietuva specialiojo ugdymo poreikių vaikų skaičiumi neišsiskiria iš kitų Europos valstybių. Beje, įdomu, jog didžiausias tokių vaikų skaičius yra Suomijoje, kuri garsėja labai kokybiška švietimo sistema. Tai gali būti paaiškinta tuo, kad čia prie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių priskiriami mokiniai, kuriems dėl įvairių priežasčių tam tikrą laiką teikiama papildoma pedagoginė pagalba (grįžusiems po ligos, praradusiems mokymosi motyvaciją ir apleidusiems mokymąsi ir pan.).
Lietuvoje kiekviena mokykla mokslo metų pradžioje pateikia savo steigėjui skaičių mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Savivaldybėje yra paskirtas specialistas, kad tuos skaičius įtrauktų į duomenų bazę, tada jie patenka į Švietimo informacinių technologijų centrą.
Taip pat skaitykite: Specialiosios pedagogikos ir psichologijos kursų aprašas
Pedagogų Rengimas Ir Praktiniai Įgūdžiai
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gana sėkmingai patobulinome savo teisinę bazę - sudarėme galimybę tėvams ir specialiųjų poreikių vaikams rinktis arčiausiai namų esančią mokyklą. Tačiau išlieka abejonė, jog pedagogų rengimas aukštosiose mokyklose pasikeitė pernelyg mažai - baigę studijas mokytojai jaučia stygių žinių ir praktinių įgūdžių, reikalingų ugdyti įvairių gebėjimų vaikus, neišskiriant ir specialiųjų poreikių mokinių, tarp kurių yra ir neįgaliųjų. Kita vertus, šiandien tenka kalbėti apie mokytojų trūkumą apskritai.
Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje buvo įsiplieskusi diskusija, kaip turime elgtis: ar pradžioje paruoškime specialistus ir paskui integruokime vaikus, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, ar abu procesus vykdykime paraleliai? Nuspręsta rinktis antrąjį variantą. Šiandien beprasmiška svarstyti, kiek teisingas buvo toks sprendimas. Aišku tik tai, kad reikalinga ne tik praktika, bet ir gerai išplėtota įvairialypės pagalbos mokytojui ir mokyklai sistema. Pavyzdžiui, būtina galimybė tobulinti kvalifikaciją, išklausyti specialius kursus, reikėtų patobulinti studijų programas, kuriose rengiami būsimieji pedagogai.
Vertinant dabartinę pedagogų rengimo situaciją, galima tik apgailestauti, kad iki šiol būsimiesiems pedagogams siūlomas tik vienas pasirenkamas kursas apie specialųjį ugdymą, kuris, be to, yra teorinis. Aukštosiose mokyklose siekiama suteikti žinių pradmenų apie specialiųjų poreikių mokinių ugdymą, integruojant informaciją į skirtingų disciplinų programų turinį, tačiau, kiek teko bendrauti su pedagoginių universitetų absolventais, absoliuti dauguma tiesiai pripažįsta, jog neturi žinių dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais. Tiesa, šiuo metu yra rengiamas Pedagogų rengimo reglamento projektas, kuriame bus numatyti atitinkami reikalavimai.
Gabūs Vaikai Ir Individualizuotos Programos
Vienas iš dabartinės specialiojo ugdymo sistemos nenuoseklumų - tai, kad pamiršti gabesni už kitus vaikai. Šiandien jie gali dalyvauti įvairių sričių olimpiadose, ir viskas. Tokia situacija yra ilgai ugdymo sistemoje gyvavusio klinikinio modelio reliktas, kai specialusis ugdymas buvo siejamas tik su tam tikra negalia. Akivaizdu, kad pritaikytos programos reikia ne tik tam vaikui, kuris nespėja su kitais, bet ir tam, kuriam telieka nuobodžiauti per pamokas, nes bendroji programa pernelyg jam paprasta. Švietimo ir mokslo ministerijos specialistų tvirtinimu, jie šią problemą mato, analizuoja ir rengia galimus jos sprendimo būdus.
Elgesio Sutrikimai Ir Trauminės Patirtys
Panevėžio rajono Raguvos gimnazijoje mokosi net trečdalis mokinių, turinčių specialiųjų poreikių. Pasak gimnazijos vadovės Inesos Vietienės, didžiausias iššūkis šiandien - dėl vaikų su elgesio sutrikimais.
Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) apklausę respondentus 25 valstijose nustatė, kad 64% apklaustųjų yra patyrę bent vieną traumuojantį įvykį, o 1 iš 6 apklaustųjų yra patyrę 4 ir daugiau traumuojančių įvykių. Blodgett, C., & Lanigan, J. D. (2018) atliktame tyrime iš 2101 pradinių klasių vaikų, 44% buvo patyrę bent vieną traumuojančią patirtį vaikystėje, 13% buvo patyrę tris ir daugiau neigiamų vaikystės patirčių. Didėjant neigiamų patirčių skaičiui didėjo ir mokyklos nelankymo tikimybė, elgesio problemos bei mokymosi sunkumai. Kitame tyrime, kuris apėmė penkias Nyderlandų specialiųjų poreikių mokyklas vaikams su elgesio ir emocijų sutrikimais, beveik visi mokiniai (96,4%) įvardino patyrę bent vieną neigiamą patirtį vaikystėje, o daugiau nei pusė (74,5%) keturias ir daugiau (Offerman, E. C.
Apie traumines patirtis informuota intervencija gali pagerinti psichologinę ir socialinę vaikų sveikatą bei gerovę. Svarbu mokykloje ir klasėse sukurti tokią atmosferą, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir saugus, galėtų išreikšti savo nuomonę, daryti klaidas ir mokytis iš jų. Suteikiamos galimybės sprendimų priėmimui, galios pasidalinimui. Asmenys ir grupės (ir darbuotojų ir mokinių) yra įgalinami priimti sprendimus, turėti savo balsą.
Specialiųjų Ugdymosi Poreikių Turintys Vaikai Ir Elgesio Sutrikimai
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai pasižymi elgesio sutrikimais, kurie skirstomi į aktyvumo, dėmesio ir/ar elgesio sutrikimus. Tai yra vystymosi sutrikimai, kurie daro įtaką vaiko savikontrolei, reguliuojančiai dėmesio, impulsų ir aktyvumo lygį. Tai - centrinės nervų sistemos sutrikimas. Pagrindinis akcentas - tai smegenų skirtumai. Dažniausiai kylančios problemos - vaikai būna nekantrūs, nori dėmesio čia ir dabar, sunkiai priima taisykles, lengvai išsiblaško, yra užmaršūs, sunkiai pradeda ir užbaigia darbus/užduotis, lengvai susierzina, siekia dominuoti, nepriima pasekmių. Jie aktyviai siekia bendraamžių dėmesio, tačiau stokoja socialinių įgūdžių, jiems sunku sekti užduotis ir ramiai nusėdėti vienoje vietoje, yra per daug šnekūs, neorganizuoti ir netvarkingi, perdėm aktyvūs, triukšmingi ir įžūlūs.
Svarbu susitelkti į pagalbos procesų organizavimą ir atkreipti dėmesį į šių vaikų stipriąsias puses. Tai irgi gali turėti didelę reikšmę įtraukties proceso kūrime, panaudojant vaikų potencialą. Jie juk energingi, spontaniški, kūrybingi, smalsūs, išradingi, rizikuojantys, nuolat pilni idėjų, pastabūs, artistiški ir t.
Individualūs Poreikiai Ir Individualus Požiūris
Galime pradėti nuo to, jog kiekvienas asmuo turi individualių bruožų, gebėjimų ir iššūkių, iškylančių mokantis bei tobulėjant, profilį. Tai pasireiškia individualiais intelekto, kūrybiškumo, mąstymo stiliaus, motyvacijos ir gebėjimo apdoroti informaciją, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais skirtumais. Tarp (iki)mokyklinio amžiaus vaikų labiausiai paplitęs dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), mokymosi sutrikimai, disleksija ir kalbos sutrikimai.
Yra skirtingi mokymo/si būdai. Vieni geriau mokosi klausydamiesi arba stebėdami vaizdinę medžiagą, o kitiems reikia daugiau praktinės veiklos, kad suprastų tam tikrus dalykus. Daugelis vaikų, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, turi visiškai ne specialiųjų poreikių. Jiems reikia bendrauti, valgyti, eiti į mokyklą, turėti draugų, susirasti darbus, turėti laisvalaikį. Ar šie poreikiai kuo nors skiriasi nuo jūsų ar mano poreikių? Nemanau. Bet patys poreikiai nėra specialieji. Specialieji poreikiai - tai individualieji poreikiai.
Laikydami specialiuosius poreikius kažkokia negalia, mes iškreipiame šių abiejų sąvokų prasmę ir vertę. Šių žodžių negalima naudoti kaip sinonimų. Daugelis vaikų, neturinčių negalių, mokyklose yra ugdomi pagal specialiuosius poreikius, daugelis specialiųjų poreikių turinčių žmonių neturi negalios. Specialieji poreikiai taip pat nėra pats tiksliausias terminas, nes kas gi žemėje neturi specialiųjų poreikių? MES VISI TURIME. Šis žodis yra klaidinantis, jo pagrindu yra teigiama: „Šiuos vaikus reikia mokyti kitaip nei visus kitus“, bet juk KIEKVIENĄ reikia mokyti kitaip nei VISUS! Mūsų daug ir mes visi skirtingi. Ir visiems yra vieta šiame nuostabiame pasaulyje, po šia nuostabia saule.
Kai aplinka atsižvelgia į poreikius, žmogus gali funkcionuoti, siekdamas išpildyti kiek įmanoma aukštesnį savo galimybių potencialą. Tokias galimybes yra svarbu sudaryti kiekvienam žmogui, mažam ir dideliam. Jeigu vaikas kažko nepadaro, tai ne visada reiškia, kad jis negali to padaryti, kartais jam reikalingos tam tikros sąlygos ir suaugusiųjų pareiga yra užtikrinti šių sąlygų sukūrimą kiekvienam asmeniškai ir individualiai, nes dabartiniai ikimokyklinukai yra ateitis.
Poreikių Realizavimas Ir Asmeninis Tobulėjimas
Poreikis - tai tarsi noras žengti žingsnį pirmyn savęs realizavimo link. Kaip sako A. Moslow, - „Kuo dažniau žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo žmogus yra ir kuo galėjo tapti“. Apleisti poreikiai gali sukelti neigiamas emocijas - ypač liūdesio ar savigraužos jausmą, depresiją, nerimą. Poreikių formavimasis atlieka milžinišką vaidmenį žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau net apie 70 tūkst. Lietuvoje augančių vaikų susiduria su sunkumais siekdami realizuoti savo poreikius.
Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą. Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą. Apie 8 tūkst. (10 %) visų vaikų su specialiais poreikiais turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė - specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose. Taigi specialiųjų poreikių turi dažnas vaikas. Tai gali būti masažo, logopedo, kineziterapeuto paslaugos, vaistų sugirdymas ligos atveju.
Specialiųjų Ugdymosi Poreikių Grupės
Vienoje klasėje gali mokytis įvairių ugdymosi poreikių turintys vaikai: įprastos raidos, ypač gabūs, patiriantys mokymosi sunkumų. Išskiriamos šios mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės: mokiniai, turintys negalių; mokiniai, turintys sutrikimų; mokiniai turintys mokymosi sunkumų. Prie turinčiųjų specialiųjų ugdymosi poreikių priskiriami ir itin gabūs vaikai.
Negalios
Negalioms priskiriami raidos, sensorinių, fizinių funkcijų ir kiti įgimti ar įgyti sveikatos sutrikimai, kurie trukdo pažinti, tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę, emocinę ir asmenybės raidą. Negalioms priskiriami: intelekto sutrikimai, regos sutrikimai, klausos sutrikimai, kochlearinių implantų naudotojai, judesio ir padėties bei neurologiniai sutrikimai, įvairiapusiai raidos sutrikimai, kurčneregystė*, kompleksinė negalia (kai yra kelios negalios).
Intelekto Sutrikimas
Pasireiškia pažintinių, elgesio, kalbinių, motorinių gebėjimų pažeidimais. Vaikams sudėtinga susivokti aplinkoje, bendrauti, tvarkytis buityje, įgytas žinias pritaikyti gyvenime, sutrikę jų socialiniai, savisaugos įgūdžiai. Intelekto sutrikimas gali būti: nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus ir nepatikslintas. Specialiuosius ugdymosi poreikius dėl šio sutrikimo nustato savivaldybės Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT).
Intelekto sutrikimą turintys mokiniai ugdomi pagal individualizuotas bendrojo ugdymo programas, pagalbą jiems teikia specialusis pedagogas ir, esant poreikiui, kiti specialistai. Svarbu paprastinti, konkretinti, siaurinti ugdymo programos turinį, daugiau laiko skirti pakartojimui, įtvirtinimui, mokinio socialinių, orientacinių gebėjimų ir savarankiško gyvenimo įgūdžių lavinimui, praktinių žinių pritaikymui gyvenime. Vis dėlto programos turinys turi sietis ir derėti su bendru ugdymo turiniu, kad mokinys galėtų dalyvauti bendroje klasės veikloje.
Regos Sutrikimas
Regėjimo sutrikimas, trukdantis mokytis, orientuotis erdvėje, savarankiškai gyventi, kurio negalima koreguoti akiniais ar kontaktiniais lęšiais iki normalaus regėjimo. Gali būti: vidutinė silpnaregystė, žymi silpnaregystė, aklumas su regėjimo likučiu, praktiškas aklumas, visiškas aklumas, kiti regėjimo sutrikimai. Specialiuosius ugdymosi poreikius dėl regos sutrikimų nustato savivaldybės PPT kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) specialistais.
Turintieji regos sutrikimą ugdomi bendrojo ugdymo mokykloje arba, tėvų ar globėjų pasirinkimu, mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl regos sutrikimų. Šiems mokiniams svarbu užtikrinti jiems reikalingą tiflopedagogo pagalbą, esant poreikiui pagalbą teikia ir kiti švietimo pagalbos specialistai. Reikalingas mokymo(si) aplinkos ir mokymo priemonių pritaikymas. Jiems leidžiami vadovėliai Brailio raštu. LASUC fondą sudaro apie 10 000 knygų Brailio raštu, apie 1 500 įgarsintų leidinių, beveik 20 000 egz.
Klausos Sutrikimas
Klausos sutrikimas, dėl kurio vaikas negali girdėti aplinkos garsų, suvokti informaciją, išmokti sakytinės kalbos ir ja bendrauti. Svarbu atsižvelgti į ugdymo sąlygas ir individualius vaiko ypatumus. Gali būti: nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus ir gilus (kurtumas). Specialiuosius ugdymosi poreikius dėl klausos sutrikimų nustato savivaldybės PPT kartu su Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (LKNUC) specialistais.
Šie vaikai ugdomi bendrojo ugdymo mokykloje arba, tėvų ar globėjų sprendimu, mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl klausos sutrikimų. Jiems turi būti užtikrinama reikalinga surdopedagogo pagalba. Surdopedagogai padeda lavinti vaiko klausą, pataria, kaip jį ugdyti, mokyti lietuvių ir gestų kalbos. Esant poreikiui pagalbą teikia ir kiti švietimo pagalbos specialistai.
Kochleariniai Implantai
Kochlearinis implantas - sudėtingas elektroninis prietaisas, kuris implantuojamas į vidinę ausį ir perduoda tiesiai į klausos nervą. Jis skirtas vaikams ir suaugusiesiems, turintiems didelį klausos praradimą ir negaunantiems jokios naudos iš klausos aparatų. Sėkmingas kochlearinio implanto naudojimas priklauso nuo daugelio faktorių: tinkamos kandidatūros implantacijos operacija, klausos likučių lavinimo iki operacijos, pooperacinio reabilitacijos proceso ir bendro specialistų ir tėvų ar globėjų bendradarbiavimo teikiant pagalbą vaikui. Po implantacijos surdopedagogai, logopedai moko vaikus girdėti ir suvokti kalbą, vėliau ištarti girdimus garsus ir žodžius. Vaikui gali kilti sunkumų dalyvaujant grupinėje veikloje, gali būti sudėtinga suvokti garsus ir kalbos intonacijas, kirčiuoti žodžius, mokytis rišliai kalbėti, gali atsirasti socialinės adaptacijos sunkumų. Šių vaikų ugdymas bendrojo ugdymo mokykloje, gaunant reikiamą pagalbą yra svarbus jų socialinei integracijai.
Įvairiapusiai Raidos Sutrikimai
Tai heterogeniška grupė sutrikimų, pasireiškianti trimis pagrindinėmis sritimis: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Būdingi riboti, stereotipiniai interesai, pasikartojanti veikla, gali būti stebimi sunkumai elgesio ir bendravimo, kalbos ir komunikacijos, sensorinės integracijos ir pažintinių procesų srityse. Dažniausiai raida būna sutrikusi nuo pat kūdikystės, išimtiniais atvejais sutrikimai pasireiškia per pirmuosius 5-erius gyvenimo metus. Šiems sutrikimams priskiriami: autizmo spektro sutrikimai (vaikystės autizmas, atipiškas (netipiškas) autizmas, Asperger'io sindromas), Retto sindromas, kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai savitai suvokia aplinką, dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems sudėtinga pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Kiekvienas šių sutrikimų turintis vaikas yra individualus, turintis savo galias ir sunkumus. Gali išsiskirti itin netolygiais gebėjimais įvairiose srityse. Retto sindromas yra autizmo forma, nustatoma tik mergaitėms: iki pusantrų metų jos vystosi normaliai, o tada praranda turėtus įgūdžius. Specialiuosius ugdymosi poreikius dėl įvairiapusių raidos sutrikimų nustato savivaldybės PPT, remdamasi tėvų pateiktais išrašais iš sveikatos priežiūros įstaigų.
Šie vaikai ugdomi bendrojo ugdymo mokykloje kartu su bendraamžiais arba, tėvų ar globėjų sprendimu, klasėje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl įvairiapusių raidos sutrikimų. Ugdytis vaikui padeda pritaikyta, emociškai saugi ir priimanti aplinka, teigiami paskatinimai, tinkami ugdymo, vizualinio struktūravimo metodai ir būdai bei mokymo priemonės.