Vytautas Mačernis - jauniausias lietuvių literatūros klasikas, poetas, kurio kūryba ir asmenybė žavi net ir šiandien. Jo liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, vertimai, vizijos ir mintys yra neįkainojamas palikimas. Šis žmogus žavi kiekvieną besidomintį lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, bet ir kaip įsimintina asmenybė.
Pažintis su Vytautu Mačerniu
Su Vytautu Mačerniu susipažinta neakivaizdiniu būdu 1936-1937 metais, kai jis mokėsi Telšių gimnazijoje. Tuo metu jau buvo nemažai eilėraščių išspausdinta periodikoje. Maždaug tuo metu Vytautas dėjo savo literatūrinio kelio pradžią. Iš kronikos žinučių moksleivių spaudoje žinota, kad Telšiuose yra jaunas poetas Vytautas Mačernis. Paskui pradėta susirašinėti. Vėliau susitikdavome moksleivių literatų literatūros vakaruose, kuriuose dalyvaudavo kelių gimnazijų literatų atstovai.
Gimnazijos metai ir literatūriniai interesai
Mokantis Telšių gimnazijoje, Vytautui patiko Bernardo Brazdžionio poezija, domėjosi J. Kossu-Aleksandravičium. Pačiuose pirmuose jo eilėraščiuose, išspausdintuose tuometinėje moksleivių spaudoje, šiek tiek jaučiama B. Brazdžionio įtaka. Ypač vertino V. Mykolaičio-Putino poeziją. Mėgdavo pabrėžti, kad atėjęs laikas lietuvių poezijoje sustiprėti gilesnei filosofinei tėkmei.
Asmenybės bruožai
Vytautas buvo gabus, labai darbštus, atkaklus, bet gana silpnos sveikatos. Jis kartais skųsdavosi plaučiais, bet šiaip jau daug kalbėti apie sveikatą, ligas nemėgdavo. Dar besimokydamas gimnazijoje gana intensyviai skaitė filosofijos veikalus. Vis teigdavo, kad mažos tautos atstovui yra būtina mokėti kelias užsienio kalbas.
Bendravimas ir kūryba
Kol mokėmės gimnazijoje, mudu buvome susitikę tik kelis kartus, bet dėmesingai sekėme vienas kito kūrybą, spausdinamą periodikoje. Vytautas mėgo ir teigiamai vertino Salomėjos Nėries poeziją, nemažą jos eilėraščių mokėjo atmintinai. Bet jo poetinė prigimtis ieškojo sau atramos kitur. Gal tai buvo tam tikra intuicija, slypinti pačioje meninėje Vytauto prigimtyje. Jis iš pradžių rašė palyginti nedaug. Neskubėdavo spausdinti savo eilėraščių. Bet noriai dalyvaudavo moksleivių literatų poezijos vakaruose, mėgdavo pabendrauti su kitais moksleiviais literatais. Būdavo draugiškas, gal šiek tiek susimąstęs, nepasižymėjo ekspresyviu temperamentu. Bet jis būdavo visados įdomus pašnekovas, besistengiantis daug ką suvokti giliau, esmingiau.
Taip pat skaitykite: Apie asmenybės slėpimą
Atsiskyrėlis ar intelektualas?
Nenorima sutikti su tais, kurie bando teigti, kad Vytautas Mačernis buvęs lyg atsiskyrėlis. Tiesa, jis mėgdavo vienišumą, ypač kai gyvendavo savo tėviškėje, Šarnelėje. Gal specialiai ir neieškodavo draugų būrio, bet susitikus su juo visados būdavo įdomu. Be to, kartais Vytautas mėgdavo ir humorą, mokėdavo ir šmaikščiai pašnekėti, ir pajuokauti. Ypač mėgdavo sykiais labai švelniai ir atlaidžiai pasišaipyti iš kai kurių merginų.
Dar vienas Vytauto Mačernio bruožas - jis nemėgdavo specialiai pamokslauti, mokyti kitų, bet vis dėlto ne kartą pasijusdavo esąs pranašesnis už kitus. Jis šito neparodydavo, bet savaime jo pašnekovai tai pajusdavo, nes, objektyviai vertinant, vienu ar kitu atveju pasirodydavo esąs intelektualesnis, labiau apsiskaitęs už kai kuriuos savo bičiulius ar pašnekovus.
Studijų metai ir bendraminčiai
Ypač suartėjome su Vytautu Mačerniu, kai pradėta studijuoti. Tada mes - Paulius Jurkus (V. Mačernio kraštietis, prozininkas), Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Pranė Aukštikalnytė ir dar kai kurie - draugavom. Tuo metu taip pat pradėjo ryškėti poezijoje nauji vardai - Henrikas Nagys, Leonas Švedas ir kiti. Iš pradžių ir V. Mačernis, ir aš studijavome Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, o nuo 1940 metų persikėlėm į Vilniaus universitetą. Jau tada mes vertinome ir gerbėme Vytautą Mačernį. Ypač mums didelį įspūdį padarė jo perskaityti fragmentai iš „Vizijų“. Jis dar šio viso ciklo nebuvo užbaigęs, bet mėgdavo sakyti, kad lyg ir užčiuopęs tikrąją savo poetinio kelio pradžią, kad dabar jaučiąs, kur jam eiti toliau. Rašydamas „Vizijas“ Vytautas neskubėjo, bet viską stengėsi giliai išgyventi, subrandinti savo viduje. Ir mes, ir pats poetas jautė, kad jis tolsta nuo tuometinės lietuvių poezijos tradicijos ir jau bando užčiuopti kažką savito.
Filosofiniai interesai ir įtaka
Tuo laikotarpiu Vytautas gana intensyviai skaitė anglų poetus, domėjosi Oskaru Milašium. Iš pradžių studijavo anglų kalbą, paskui pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. Jį labai mėgo profesorius V. Sezemanas, pranašavo net žymaus filosofo ateitį ir, atrodo, būdavo šiek tiek nepatenkintas, kad Vytautas per daug dėmesio skiria poezijai.
Laiškai ir kūrybiniai planai
Vytautas mėgdavo susirašinėti su draugais, rašydavo ilgus, įdomius laiškus, ypač tada, kai būdavo tėviškėje, Šarnelėje. Iš Vytauto Mačernio laiškų galėtų iškilti gana įdomus ir ryškus jo paties portretas. Turbūt laiškuose labiausiai atsiskleidė jo estetinės, filosofinės pažiūros. Apie savo kūrybinius sumanymus, apie savo maksimalistinės ateities planus jis mėgdavo užsiminti laiškuose, rašytuose draugams. Man atrodo, daugiausia apie savo kūrybinius planus, apie savo dvasios būklę, apie savo svajones, abejones ir pasiryžimą, apie santykius su didžiąja pasauline literatūra, su kai kuriomis meno vertybėmis jis yra rašęs laiškuose Bronei Vildžiūnaitei, kurią mes laikėme lyg ir Vytauto sužadėtine.
Taip pat skaitykite: Gero elgesio citatos
Kūrybos sklaida karo metais
Vokiečių okupacijos metais, kai buvo labai maža lietuviškos spaudos, o bendrauti su savo kūrybos draugais norėjosi, būdavo gana daug susirašinėjama, būdavo siunčiami eilėraščiai bičiuliams, laukiama jų įvertinimo. 1942-1944 metų laikotarpiu Vytauto Mačernio poezijos kūriniai gana plačiai pasklido po Lietuvą, nors jis nebuvo išleidęs nė vienos savo knygos. Naujus savo eilėraščius siųsdavo iš karto net keliems draugams. O jo kūryba tuo metu buvo labai domimasi. Tuos eilėraščius iš atsiųstų originalų nusirašydavo kiti. Ir tokiu būdu Vytauto kūriniai keliavo į žmones, į skaitytojų auditoriją. Ir pokario metais susidarė tam tikra prasme įdomus, bet gana problematiškas Vytauto Mačernio literatūrinio palikimo archyvas, nemažas pluoštas įvairių jo kūrinių nuorašų; yra likę ir jo autentiškų rankraščių. Man atrodo, visas tas rankraštinis palikimas dar laukia atidžių ir rimtų tyrinėjimų, reikia atrinkti paskutiniuosius variantus.
Literatūrinio palikimo tvarkymas
Daug nuveikė Vytautas Kubilius, parengęs Vytauto Mačernio poezijos rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1970). Bet vis dėlto jo rankraštinis palikimas nėra sukauptas vienoje vietoje. Pats V. Mačernis užbaigtu kūriniu laikė „Vizijas“ ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939-1942 m. Jis norėjo sutvarkyti ir kitus savo rankraščius. Perrašinėjo ankstesnius eilėraščius, dar juos šiek tiek taisė. O sonetų ciklų taip ir nebespėjo užbaigti ir sutvarkyti, nors rašė ir dirbo iki pat savo mirties dienos. Kaip tik 1944 metų vasarą ir rugsėjo mėnesį, kiek sąlygos leido, Vytautas Mačernis tvarkė savo rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti lyg ir savotišką ranka ar mašinėle perrašytą knygą arba net kelis rinkinius.
Būdas ir pomėgiai
Vytautas Mačernis mėgdavo su draugais dalyvauti pobūviuose, jis nebuvo nuobodžiai asketiškas arba visiškai tokiais atvejais užsidaręs. Truputį ir išgerdavo. Su juo ne kartą esame jaukiai ir įdomiai pasivaišinę vienoje karčiamoje J. Basanavičiaus gatvėje (Vilniuje), netoli dabartinio Valstybinio dramos teatro. Dabar tos karčiamėlės nebėra. O jos šeimininkas buvo įdomus žmogus, juodo gymio, su ūsais. Atrodo, šiek tiek rytietiškos kilmės. Mėgdavo kartais Vytautas ir alaus išgerti. Mėgdavo ir padainuoti. Šia prasme ypač sutardavo su Bradūnu, - jie neblogai dainuodavo. Kai susirinkdavome, Vytautas nevengdavo ir savo eilėraščių padeklamuoti. Nemažą ir kitų autorių eilėraščių jis mokėjo atmintinai.
Domėjimasis kalbomis ir filosofija
Jis ypač gerbė Levo Tolstojaus ir Dostojevskio kūrybą. Rusiškai šiek tiek pramoko 1940-1941 metais. Paskui tas žinias gilino, skaitydamas rusų klasikos autorius. Buvo pramokęs ir lenkų kalbos. Neblogai mokėjo vokiečių ir anglų kalbas. Pramoko skaityti prancūziškai ir itališkai. Ypač atkakliai mokėsi graikų ir lotynų kalbų, norėdamas pats savarankiškai skaityti didžiųjų Antikos rašytojų ir filosofų veikalus. Vokiečių okupacijos metais jis buvo įsigilinęs į F. Nietzsche’s ir K. Jasperso filosofiją. Domėjosi egzistencializmo filosofija, ieškojo atsakymo į daugelį žmogaus būties klausimų. Vytautas skaitydavo metodiškai. Apskritai savo laiką buvo suskirstęs labai griežtai, taupydavo kiekvieną valandėlę, mokėdavo nuolatos turtinu savo intelektą, savo vidinį pasaulį.
Filosofinis skepticizmas ir pasaulėžiūra
Vytautas Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmesdamas lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik didžiųjų būties tiesų pažinimas ir suvokimas gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl ir nefiksavo nuožmaus ir realaus istorizmo faktų, kurie čia pat mūsų akivaizdoje vyko Lietuvoje. Tad neatsitiktinai dabar kai kurie kritikai ir V. Studijų metais V. Mačernis ypač domėjosi Oskaro Milašiaus kūryba, sakydavo, kad jo poezija jam esanti labai artima, gimininga.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo pamokos
Kūrybos bruožai
Mačerniui patiko Albino Žukausko eilėraščių knyga „Laikai ir žmonės“. „Vizijos“ buvo artimos A. Bet po „Vizijų“ V. Mačernis pasuko prie klasikinės formos, nes jis tada ypač buvo įsigilinęs į Antiką ir Šekspyrą, pradėjęs siekti formos ir žodžio glaustumo. Visa tai gana ryškiai atsispindi jo sonetų ir trioletų cikluose. V. Mačernis jautė, kad nelengva valdyti griežtąją klasikos formą. Jis gana sunkiai surasdavo rimus, daugiau dėmesio skirdavo prasmei. Todėl ne kartą sakydavo, kad prie savo sonetų ir trioletų grįšiąs, juos dar taisysiąs, tobulinsiąs. V. Mačernis nebuvo iš tų autorių, kuris lengvai, nerūpestingai gali bematant sueiliuoti. Poetinę formą jis gana sunkiai įveikdavo, bet užtat visados turėdavo dideles turinio ir minties atsargas.
Literatų būrelis pas V. Mykolaitį-Putiną
Ne kartą su Vytautu Mačerniu, Kaziu Bradūnu, Prane Aukštikalnyte ir kai kuriais kitais to meto literatais studentais esame buvę pas Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis buvo suorganizavęs studentų literatų būrelį, kuris retkarčiais rinkdavosi jo bute. Tai vokiečių okupacijos metais mums suteikdavo dvasios stiprybės. V.Mykolaitis-Putinas labai vertino ir mėgo V.
Vytautas Mačernis: Gyvenimo kelias
Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime, Plungės rajone. Iš paprastų kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi - susimąstęs, užsisklendęs savyje, įsikniaubęs į knygas - tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji. Jis vertino mokslą, baigęs Telšių gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo, o nuo 1940 m. - Vilniaus universiteto Teologijos - filosofijos fakultete anglų ir vokiečių kalbas. Priklausė „Šatrijos” draugijai, vienijusiai kūrybiškus katalikiškos pakraipos studentus. Lankė žymių lietuvių filosofų (Sezemano, Maceinos, Girniaus) paskaitas, skaitė filosofijos veikalus, Antikos, anglų (Šekspyro, Edgaro Po), vokiečių (Nyčės, Rilkės) literatūrą, žavėjosi Dostojevskiu. Lankė Sruogos teatro, Mykolaičio - Putino seminarus. Ypač domėjosi Nyče - jo darbuose Mačernį traukė žmogaus dvasios didybės (antžmogio) idėjos.
Grįžimas į gimtinę ir kūryba
Okupantams uždarius Vilniaus universitetą, V. Mačerniui kilo grėsmė būti paimtam į nacių armiją, todėl 1943 m. vasarą jis grįžo į atokų Žemaitijos kaimą, į gimtinę. Ten užsidaręs studijavo savarankiškai, intensyviai rašė poeziją. Vos antrą dešimtmetį perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas - vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. V. Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai. Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas.
Tragiška žūtis
1944 m. rudenį V. Mačernis ketino pasitraukti iš Lietuvos, tačiau nespėjo - spalio 10 d. poetas žuvo nuo atsitiktinio ir vienintelio tą dieną kritusio sviedinio skeveldros Žemaičių Kalvarijoje. Jam buvo tik 23 - eji. Palaidotas gimtinės kalnelyje, kurį labai mėgo. Dabar čia vyksta kasmetiniai poezijos vakarai.
Kūrybos kelias pas skaitytojus
Bičiuliai iš nuorašų jo poezijos rinkinį išleido užsienyje, o Lietuvoje ilgus metus V. Mačernis buvo nežinomas, užmirštas. Nedidelis rinkinėlis išleistas tik 1970 metais. Jauno poeto tragiška žūtis, neišleisti eilėraščiai, bičiulių nostalgiški prisiminimai sukuria pagrindą sklisti legendoms.
Asmenybės bruožai ir vertybės
Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti. Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai nušlifuotu rimu ir - pagaliau - nuoširdumu. V. Mačernis rašė, jog gyvenimas - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. Savo nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais V. Mačernis pasiekė išsvajotą tikslą - juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones pajusti tas aukštąsias akimirkas.
Reikšmingiausi kūriniai
„Vizijos“
Tai - reikšmingiausias V. Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos - dvidešimt vienerių metų (1939 - 1942). Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusias klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. Vizijų ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Svarbus skaičius septyni - mistinis, magiškas. Į žemę piktas vakaras atėjo, Toks baisiai svetimas ir neramus, O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas Ir lyg keleivis beldžias į duris.
„Metų sonetai“
Kita labai svarbi Vytauto Mačernio kūrybos fazė - tai Metų sonetai, kuriose apmąstoma žmoniškosios egzistencijos prasmė, žmogaus būties esmės stabilumas ir realumas. Sonetas - eilėraščio forma, turi labai ryškią minties tėkmę. Šį sonetą sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Dviejuose ketureiliuose sukuriama vaizdi lyrinio subjekto situaciją, nusakoma savijauta, o trieiliuose meninio vaizdo lieka nedaug - ši savijauta perkeliama į filosofinį lygmenį - plėtojama filosofinė tema ir klausimai.
Laiškai
V. Mačernio laiškuose mylimajai, jo straipsniuose matome sąmoningą gyvenimo kelio ieškojimą. Studentiškame paranešime Mūsų gyvybės upė Mačernis rašė apie kuriančiųjų pareigą žemdirbių bendruomenei, dvasinį vadovavimą tautai. Poetas, anot jo, turi išreikšti tautos gyvybinę jėgą, turi kalbėti apie tai, iš kur jis kyla. Pats bandė suvokti savo žemaitiškumą, save kaip ūkininkų vaiką, aprašyti savo karšto šaknis.
Atminimo įamžinimas
Pagerbdamas V. Muziejininko, pirmojo Žemaičių akademijos garbės nario, kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912-2005) sumanymu, poeto pamėgtas vietas Šarnelėje įamžina „Akmeninės vizijos“. Septyniose vietose 1995-1996 m. 1987 m. poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva Žemaičių Kalvarijoje įkurtas V. 1989 m. 2016 m. Vytauto Mačernio vardu pavadinta Sedos gimnazija, gatvės Šarnelėje, Plungėje, Vilniuje. Telšiuose, Žemaitės gimnazijoje yra išlikusi V. Poeto šimtmečiui pažymėti išleistos trys knygos: pakartotinai V. Mačernio poezijos ir poetinės prozos knyga ,,Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir Aldonos Ruseckaitės ,,Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ bei Viktorijos Daujotytės knyga ,,Žemės keleiviai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas platina marškinėlius su V. Mačernio atvaizdu ir jo citata „Man patiko tik vandenys gilūs…“. Tai, kad šiais marškinėliais labai domisi jaunimas, kad V. Mačernio puslapis Feisbuke turi daugiau kaip 10 tūkst.