Įvadas
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595-1640) - vienas žymiausių XVII a. Europos poetų, rašiusių lotynų kalba. Jis buvo Lietuvos jėzuitų auklėtinis ir Vilniaus universiteto profesorius. Pasaulyje jis buvo žinomas kaip "Krikščionių Horacijus", "Sarmatų Horacijus" arba tiesiog Kazimieras. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jis buvo vadinamas "Lietuvos Horacijumi". Sarbievijaus kūryba ir veikla turėjo didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos kultūrai.
Biografija
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Motiejus Kazimieras Sarbievijus gimė 1595 m. vasario 24 d. Sarbievo kaime, netoli Plonsko, Mozūrijoje, Lenkijoje. Jis gimė mozūrų bajorų šeimoje. Būdamas septyniolikos metų, 1612 m., jis įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Po dvejų metų, praleistų naujokyne, Sarbievijus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje.
Pedagoginė veikla
1617-1620 m. Sarbievijus dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. Jis buvo vienas pirmųjų mokytojų Kražių jėzuitų kolegijoje, kuri buvo atidaryta 1616 m. Šiuo laikotarpiu jis pradėjo rašyti eiles lotynų kalba. 1620 m. Sarbievijus pradėjo teologijos studijas Vilniaus universitete.
Studijos Romoje
1622-1625 m. Sarbievijus tęsė teologijos studijas Collegium Romanum - garsiojoje jėzuitų kolegijoje Romoje. Romoje jis domėjosi Romos istorija, archeologija ir literatūra. Jis rinko medžiagą knygai apie senovės romėnų dievus. Sarbievijus viešai skaitė savo poeziją ir poetikos paskaitas, kuriose dėstė Lietuvoje sukurtą literatūrinę teoriją apie aštrų ir šmaikštų stilių. Popiežius Urbonas VIII įvertino Sarbievijaus poeziją ir paskyrė jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Pasakojama, kad Lietuvos poetas, kaip anksčiau Dantė ir Petrarka, paties popiežiaus buvo vainikuotas laurų vainiku. Tačiau šis faktas nėra pagrįstas tiesioginiais šaltiniais.
Grįžimas į Lietuvą ir darbas Vilniaus universitete
Grįžęs į Lietuvą 1625 m., Sarbievijus mokė poetikos Nesvyžiuje bei retorikos Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete - retoriką, filosofiją ir teologiją. Jis ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. jis buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis Vilniuje.
Taip pat skaitykite: Apie M. K. Sarbievijų
Paskutiniai gyvenimo metai Varšuvoje
1635 m. Sarbievijus tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu - kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje ir Vilniuje. Paskutiniais gyvenimo metais, dirbdamas valdovo pamokslininku, Sarbievijus kūrybai laiko turėjo mažiau, jį slėgė dvaro intrigos, kamavo ligos. Apie šiuos metus nemažai žinių teikia jo laiškai bičiuliui vyskupui Stanislovui Liubienskiui.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus mirė Varšuvoje 1640 m. balandžio 2 d.: sakydamas pamokslą krito ištiktas širdies smūgio.
Kūryba
Poezija
Poeto kelią Sarbievijus pradėjo nuo panegirinių kūrinių, skirtų Lietuvos didikams. Juose minimi ir lietuvių vietovardžiai: Kražiai - Crosi, Crosos, Kražantė - Crosenta, Medžiokalnis - Medocalna cacumina. Gyvendamas Romoje, sudarė pirmąjį poezijos rinkinį "Trys lyrinių eilėraščių knygos" (Lyricorum libri tres), kuris buvo išleistas 1625 m. Kelne, Vokietijoje. Papildytas rinkinys 1628 m. išėjo Vilniuje, vėliau Antverpene ir kituose Europos miestuose. 1632 m. leidimui antraštinį puslapį nupiešė garsus flamandų dailininkas Peteris Paulius Rubensas.
XVII-XVIII a. Sarbievijaus poezijos rinktinė įvairiose Europos leidyklose buvo išleista apie 60 kartų. Jo eilėraščiai buvo išversti į anglų, prancūzų, italų, vokiečių, lenkų, čekų ir lietuvių kalbas. Lietuvių poetas Dionizas Poška XIX a. buvo įsitikinęs, kad Kražiuose Sarbievijus rašė lietuviškas eiles ir palikęs jų rankraščius.
Sarbievijaus poezijoje susikerta daugybė antikinių ir krikščioniškų įtakų, pagal baroko literatūros madą antikiniais įvaizdžiais reiškiamos krikščioniškos tiesos.
Taip pat skaitykite: Stoicizmas ir harmonija Sarbievijaus poezijoje
Literatūros teorija
Geriau suprasti Sarbievijaus kūrybą padeda jo literatūros teorijos knygos. Knygoje "Apie aštrų ir šmaikštų stilių" (De acuto et arguto), kurią rašyti pradėjo dar Kražiuose, konsultuodamasis su garsiausiais Europos mokslininkais tęsė Romoje, o pabaigė grįžęs į Lietuvą, Sarbievijus aptarė naują - Baroko - poezijos stilių. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai - metaforiškas, mįslingas kalbėjimas ir konceptų vartojimas. Konceptai - tai kūrinio konstravimo principai, pagrįsti analogijomis ir kontrastais. Konceptą Sarbievijus nusakė kaip aštrų stilių ir pateikė tokį jo apibrėžimą: "Aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną." Kaip pavyzdį nurodė posakį: "taiki nesantaika arba netaiki santaika." Konceptas vienu metu užčiuopia ir atskleidžia tiek reiškinio ar įvykio visuotinumą, bendrumą, tiek ir to reiškinio ar įvykio nepakartojamumą, unikalumą, išskirtinumą. Tokiu apibrėžimu Lietuvos jėzuitų poetui pavyko tiksliai apibūdinti ne tik savo meto naujovišką poeziją, literatūrą, bet ir pačią Baroko dvasią. "Taiki nesantaika arba netaiki santaika" (Concors discordia vel discors concordia) tapo Baroko epochos ženklu, kuriuo buvo galima nusakyti to amžiaus kūrybą, mąstymą ir gyvenimo būdą. Sarbievijaus sukurtą naujojo meno stiliaus apibrėžimą perėmė ir plėtojo garsiausi XVII a. Europos teoretikai.
Kitoje knygoje "Apie tobulą poeziją, arba Vergilijus ir Homeras" Sarbievijus pateikė barokinę, alegorinę romėnų poeto Vergilijaus Eneidos interpretaciją: Enėjas esąs ne tik antikinis herojus, bet bendras, universalus išminties ir aukščiausio gėrio ieškančio žmogaus vaizdinys, Enėjo palikta deganti Troja - tai jaunystės malonumų ugnis, po gyvenimo kelionių pasiekta Italija - tikroji išmintis.
Kūrybos bruožai
Metaforos, konceptai ir alegorijos būdingos ir Sarbievijaus poezijai. Daugeliu atvejų jis rėmėsi antikinės Romos poeto Horacijaus kūryba - jos motyvus ir įvaizdžius jungė su Biblijos vaizdiniais bei Baroko epochos žmogaus išgyvenimais. Antika, Biblija ir XVII a. Lietuvos bei Europos tikrovė buvo svarbiausi Sarbievijaus poezijos šaltiniai. Pasaulis jo kūryboje vaizduojamas kaip teatro scena, žmogaus gyvenimas - kaip aktoriaus vaidyba. Net sielos išgyvenimai primena spektaklį. Gyvenimo dramoje žmogui svarbu neprarasti savęs, likti "šeimininku pačiam sau", būti "maža karalyste". Sarbievijus išpažįsta stoišką filosofiją: žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti dorybės (virtus) ir sielos ramybės. Tik dorybė ir jos skatinami geri darbai gali išaukštinti ir pratęsti trumpą žemiškąjį gyvenimą. Tik rami siela gali patirti Dievo artumą.
Sarbievijaus eilėraštis atveria naujas, netikėtas erdves: jame pasaulis gali būti apžvelgiamas iš paukščio skrydžio ar nuo sparnuoto žirgo Pegaso nugaros, papildomas sapno, vizijų ir regėjimų tikrovėmis. Poetas jaučia turįs galių kurti savus pasaulius. Teigdama trapios būties grožį, žmogaus sielos ryšį su anapusybe, su Dievu, Sarbievijaus poezija tarsi įveikia mirtį. "Krikščioniškasis Horacijus" yra parašęs stiprių mistinių, religinės meilės eilėraščių, pagrįstų asmenine žmogaus ir Dievo jungties patirtimi. Jo tekstai turėjo įtakos XVII a. Europoje suklestėjusiai metafizinei ir mistinei poezijai.
Patriotizmas ir europietiškumas
Sarbievijus savo kūryboje iškyla ne vien kaip egzistencinę bei metafizinę dramą išgyvenantis Baroko žmogus, bet ir kaip Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos bei krikščioniškosios Europos pilietis. Jis tęsė ir plėtojo mitinį pasakojimą apie lietuvių kilmę iš romėnų: lietuvius eilėraščiuose pabrėžtinai vadino "senaisiais kviritais" (Romos gyventojais), Lietuvą - "Didžiojo Palemono karalyste", "Palemono valdomis", Vilniaus Gedimino pilį lygino su Romos Kapitolijumi. Pasak Sarbievijaus, tautų valdovė "Karalienė Laisvė" (Regina Libertas) labiausiai yra pamėgusi lietuvių ir lenkų žemes, lietuvis su lenku esą "šlovingo Marso giminė". Kartu lietuviškam ir lenkiškam patriotizmui jėzuitų poetas suteikė gerokai visuotinesnį europinį, krikščioniškąjį matmenį. Didįjį kunigaikštį Vytautą jis aukštino kaip Europos civilizacijos gynėją nuo "grėsmingos Azijos". Odėse skelbė Europos krikščioniškų tautų vienybės idėją, piktinosi brolžudiškais europiečių karais, ragino Europos valdovus susijungti ir susigrąžinti turkų užimtą Graikiją bei buvusią Rytų imperiją. Taigi politiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatre Sarbievijus vaidino nuoseklaus europiečio, Dievo pasaulio likimu besirūpinančio krikščionio vaidmenį: savo gyvenimu ir kūryba liudijo, kaip išlikti garbingam ir darniam prieštaringame ir nedarniame Baroko pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
"Lyrikos knyga"
Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kaip ir Horacijus, yra "vienos knygos autorius" (homo unius libri). Jis visą laiką taisė ir pildė savo poezijos rinktinę "Lyrikos knyga" (Lyricorum libri), kuri pirmą kartą buvo išleista Kelne 1625 m. Iš viso vien XVII amžiuje pasirodė 30 jos leidimų. Labiausiai pagarsėjo 1632 metų "Lyrikos knygos" leidimas, kuriam titulinį lapą sukūrė Paulius Rubensas. M. K. Sarbievijui gyvam esant išėjo 5 pagrindiniai jo lyrikos rinkiniai kartu su viena epodžių ir viena epigramų knyga.
Įvertinimas ir atminimo įamžinimas
XVII a. - popiežiaus Urbono VIII premija Romoje. M. K. Sarbievijus vainikuotas laurų vainiku ir apdovanotas aukso žiedu (manoma, kad tai legenda).
- Kražių kultūros centras pavadintas Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus vardu (jame vykdoma edukacinė programa "Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Kražiai").
- M. K. Sarbievijaus gatvė Kražiuose.
- M. K. Sarbievijaus garbei pavadintas vienas iš Vilniaus universiteto kiemų.
- M. K. Sarbievijaus portretas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje (dailininkė S. Veiverytė).
- Atminimo lenta M. K. Sarbievijui Vilniaus universitete, scraffito paveikslas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (dailininkas R. Gibavičius).
- M. K. Sarbievijaus portretas Krokuvos nacionaliniame muziejuje (XVII a., dailininkas nežinomas), tondo "Horacijus ir Sarbievijus" Vilanovų rūmų karališkojoje bibliotekoje Lenkijoje, vario graviūra "Garsusis poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus SJ" Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje (1825-1850, F. K. Prek (eskizas), A. Oleszczak (graviūra)).
Lietuvių kalba išleista poezijos rinktinės "Lemties žaidimai" (1995 m.), "Poetica" (2 t., 2009 m.), odžių rinktinė "Akmens pašventinimas" (2009 m.), laidotuvių pamokslas "Maršalo lazda…" (2017 m.), "Silviludijos" ("Miškų žaidimai" - 1958, 2022 m.).
tags: #motiejus #kazimieras #sarbievijus #asmenybe