Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz, 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko - 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje, dabartiniame Stambule) - pasaulinio masto poetas, dramaturgas, publicistas, laikomas vienu ryškiausių romantizmo atstovų Europos literatūroje. Nors rašė lenkų kalba, jo kilmė, gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su Lietuva, kurią jis vadino savo Tėvyne. Mickevičiaus kūriniai pasižymi giliu patriotizmu, jausmų intensyvumu, maištinga dvasia ir tautosakos motyvais. Jis įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą.
Kilmė ir vaikystės įspūdžiai
Adomas Mickevičius gimė 1798 m. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. vakarų Baltarusija, Gardino sritis), smulkiųjų bajorų šeimoje, turinčioje lietuviškų šaknų (protėvis Rimvydas). Iš lenkų tyrinėjimų žinoma, kad sena lietuviška Rimvydų-Mickevičių giminė yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje - Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes. Ši giminė kalbėjo lenkiškai, nors save laikė lietuvių bajorais.
Tėvas Mikalojus Mickevičius, Naugarduko advokatas, buvęs Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, namuose palaikė Vyriausiojo vado kultą, senosios Respublikos patriotinę dvasią. Pasak šeimos legendos, akušerė, norėdama, kad vaikas užaugtų protingas, naujagimio Adomo virkštelę perpjovė padėjusi ant knygos. Kadangi A. Mickevičiaus tėvas buvo teisininkas, šeimoje nuolat buvo girdimos kalbos apie teisės dalykus. Visa tai būsimajam poetui įstrigo pasąmonėn.
Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Naugarduke, kur tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmą. Nuo pat vaikystės, Adomui buvo skiepijamas tautiškumas, patriotiškumas, meilė tėvynei.
Studijos Vilniaus Universitete
1807-1815 m. Adomas Mickevičius mokėsi Naugarduko apskritinėje mokykloje, vadovaujamoje vienuolių dominikonų. Mokykloje praleisti metai kėlė slogius prisiminimus - mokytojai buvo atsiriboję nuo bet kokių švietimo naujovių, mokinius vertė kalti lotynų kalbą, skaityti antikos klasikų darbus ir nuolat melstis. Nepaklusnieji buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis.
Taip pat skaitykite: Adomo Mickevičiaus atminimas ir Daujotytės interpretacijos
1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą - iš pradžių į Fizikos ir matematikos, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Atvykęs į sostinę poetas turėjo tik mokyklos baigimo liudijimą ir vienuolika dukatų, kuriuos kelionei davė mama. Kadangi jis turėjo mažai pinigų, vienintelis Adomo išsigelbėjimas buvo stipendija. Vaikinas ją gavo, tačiau su įpareigojimu, kad baigęs universitetą, šešis metus turės mokytojauti. Universitete susitiko bičiulių ir bendraminčių iš istorinės Lietuvos bajorų šeimų (Tomas Zanas, Jonas Čečiotas, Juozapas Ježovskis, Pranciškus Malevskis, Anupras Petraškevičius). Čia praleisti ketveri studijų metai turėjo didelę įtaką tolesniam asmenybės formavimuisi ir poetinio talento brendimui.
Universitete jam dėstė žymūs profesoriai (G. E. Grodekas, L. Borovskis, J. Lelevelis), įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą. Studijų metais A. Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo F. Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Žukovskio baladėmis, Dž.G. Bairono poemomis.
1817 m. rudenį šie studentai įkūrė Filomatų, „mokslo bičiulių“, draugiją, kurioje siekė intelektualinio bei moralinio tobulėjimo, vėliau svarbi tapo ir patriotinė veikla. Filomatų šūkis - tas pats idealas gyvenime ir poezijoje - mokė A. Mickevičių rimtai žiūrėti į savo kūrybą. Jau tada A. Mickevičius išsiskyrė iš draugijos, kaip didis, kūrybingas žmogus.
Draugija studentams buvo savitos kūrybinės dirbtuvės, kuriose trys jos poetai - Mickevičius, Zanas ir Čečiotas - skaitydavo eiles, vykdavo poetų turnyrai. Filomatų kūryboje iš pradžių dominavo Apšvietos literatūriniai orientyrai. Ypač populiari buvo Voltero kūryba: Mickevičius sukūrė ir filomatų susirinkimuose skaitė jo poemų perdirbinius „Mieško, Naugarduko kunigaikštis“, „Ponia Anelė“.
Universiteto profesoriaus J. Lelevelio veikiamas, A. Mickevičius susidomėjo istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau buvo labai reikšminga jo kūryboje. Poetas buvo kilingas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bajoras.
Taip pat skaitykite: Adomas Mickevičius: „Jaunystė“
Būtent studijavimo metais Adomas Mickevičius parašė pirmuosius savo eilėraščius. 1818 m. debiutavo Vilniaus spaudoje meistrišku klasicistinės stilistikos eilėraščiu „Miesto žiema“. Tačiau į filomatų akiratį pateko ir Romantizmo judėjimą skirtingose šalyse įžiebę autoriai - Žanas Žakas Ruso, Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris, Džordžas Baironas. Ryškėjančią naują Mickevičiaus kūrybos linkmę žymėjo 1819 m. žiemą Vilniaus spaudoje paskelbta stilizuota sakmė „Živilė“, išspausdinta anonimiškai, kaip senų kronikų ištrauka. Jos siužetą vėliau Mickevičius perkūrė poemoje Gražina, o šį pasakojimą apie „garbingą karienę“ pastebėjo ir į savo pirmąją Lietuvos istoriją 1822 m. įtraukė buvęs Mickevičiaus bendrakursis Simonas Daukantas.
1816 m. A. Mickevičius gavo filosofijos kandidato laipsnį. 1822 m. A. Mickevičius įgijo filosofijos magistro laipsnį.
Mokytojavimas Kaune ir Kūrybos Pradžia
1819 m. baigęs Vilniaus universitetą, Mickevičius buvo paskirtas mokytoju į Kauno apskritinę mokyklą. 1819 metais baigęs studijas, Adomas privalėjo tesėti savo įsipareigojimą ir išvyko į Kauną mokytojauti. Kaunas tuomet buvo nyki provincija, todėl Adomas ten nesijautė laimingas. Keleri Kaune praleisti metai jaunuoliui buvo gana sunkūs: jis skundėsi esąs vienišas, išgyveno gilią meilę Marilei Vereščak .
Gavo apgyvendinimą prie Kauno rotušės, kur dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija. Mokykloje Mickevičius mokė visuotinės literatūros, lotynų kalbos, antikinės istorijos, poetikos, retorikos, gramatikos ir net politinės ekonomikos. Daugeliu atžvilgių tai suformavo Mickevičiaus atsakomybės jausmą, nes jis, nors ir trūko žinių ir laiko, uoliai mokėsi ir ruošėsi savo dėstomų dalykų medžiagą, ją uoliai mokėsi ir nagrinėjo, tuo pačiu mokydamasis ir pats. Laiko trūkumą lėmė ir tai, kad labai dažnai iš Kauno važinėdavo į Filomatų susirinkimus Vilniuje.
Jis vedė lotynų literatūros, lenkų retorikos, istorijos ir teisės pamokas. Pradėjo rašyti romantinės stilistikos ir žanrų eiles - jos sudarė 1822 m. Vilniuje išleistą debiutinį rinkinį Poezija (I t.) Pagrindinė jo dalis - ciklas „Baladės ir romansai“ - laikomas Romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir Lietuvos literatūrose. Mickevičius šiame cikle perkūrė viduramžių žanrines formas - epinę-draminę baladę ir lyrinį romansą. Baladė buvo patraukli romantikams dėl savo formos laisvumo, stebuklinio prado, liaudiškos poetikos panaudojimo galimybių (balades yra rašę Frydrichas Šileris, Johanas Volfgangas Gėtė, Aleksandras Puškinas, Maironis).
Taip pat skaitykite: Nuteistųjų iki gyvos galvos kasdienybė
Jo gyvenime netrūko ir dramų. 1820 m. mirė Mickevičiaus motina, o 1821 m. jo mylima moteris ištekėjo už kito vyro. Šias nuoskaudas rašytojas sudėjo į kūrinį pavadinimu „Vėlinės“. Mokytojaudamas pradėjo daug rašyti. Kaip pirmuosius mokytojavimo metais parašytus kūrinius galima įvardinti „Odę jaunystei“, „Adomo“ dainą, „Filaretų“ dainą ir kt. Tuo sunkiu laikotarpiu jis parašė du kūrinius: Odė jaunystei ir Romantika. 1820 m., per žiemos atostogas Adomas sužinojo apie motinos mirtį. Jo draugai, iš Filomatų draugijos, ilgai tai slėpė, nes nujautė, kad jaunajam romantikui ir taip sunkus laikotarpis. 1821 metų vasarį ištekėjo Adomo mylimoji. Filomatai jaudinosi dėl draugo gyvybės.
Pagrindinė poetinio ciklo tema - nematomos, paslaptingos, grėsmingos pasaulio pusės apraiškos. Žmogus pasirodo daugeriopais, slaptais ryšiais susisaistęs su anapusybe, su kosminėmis (pasaulio tvarką palaikančiomis) gamtos galiomis. Gamta ir žmogus iškyla kaip vieno gyvybingo organizmo dalys. Nauja buvo ir tai, kad susidūrimai su antgamtine paslaptimi baladėse įkomponuoti į atpažįstamą, geografiškai konkretų istorinės Lietuvos peizažą, susieti su Lietuvos istorinėmis, kultūrinėmis detalėmis (pvz., „Svitezis“).
Programinis ciklo eilėraštis „Romantika“ sukomponuotas kaip nedidelis draminis vaizdelis, kuriame iškyla pasaulio pažinimo problema. Kelių veikėjų dialogais atskleidžiama Romantizmo epochai būdinga skirtingų pasaulėvaizdžių sandūra. Vienas jų - racionalistinis, švietėjiškas, pagrįstas moksliniu pažinimu, protu, dėsniais ir normomis. Kitas pasaulėvaizdis - romantinis, paremtas empatija ir vaizduote, jausmu ir tikėjimu, atviras anapusybės nuojautoms, religiniam patyrimui. Kaip alternatyva technologizuotam mokslininko žvilgsniui („stiklui“), iškeliama kita pasaulio pažinimo galimybė - tiesioginis „širdies žvilgsnis“ (emocinis susitapatinimas, intuityvi įžvalga, vaizduotė). Teorinis mokslininko mąstymas skirtas pasauliui tirti iš šalies, iš atstumo, o „širdies žvilgsnis“ padeda įsitraukti į tarpasmeninius ryšius su žmonėmis, juos suprasti ir su jais gyventi. Toks santykis atveria „gyvąją tiesą“ - tokią, kuri skatina suvokti žmogaus gyvenimo prasmę, žmogiškų ryšių paslaptį, patirti pasaulio šventumą.
Dėl cenzūros į rinkinį nepateko 1820 m. parašyta „Odė jaunystei“, kurią Mickevičius perskaitė viename filomatų susirinkime. Eilėraštyje su patosu aukštinama revoliucinė jaunystės energija - kūrybinė galia. Skelbiama ateinanti nauja laisvės epocha, apimanti visą žmoniją ir pasaulį (panašiai kaip Šilerio odėje „Džiaugsmui“). Kaip būdinga ankstyvojo Romantizmo literatūrai, emocingai išsakomas kūrybinis polėkis idealo link, įsipareigojimo jam vertė ir grožis, nors pats idealas - „dvasios pasaulis“ - lieka mįslingas, pridengtas bibline vaizdinija. Naujoji epocha - kūrybingo, todėl laisvo žmogaus epocha. Ši idėja aktuali ir XX a. modernizmo kultūroje.
Areštas, Tremtis į Rusiją ir Kūrybinis Klestėjimas
1823 m. Lietuvoje prasidėjo Rusijos valdžios vykdomi jaunimo slaptųjų organizacijų išaiškinimo ir teismo procesai. Rudenį buvo suimti filomatai, tarp jų ir Adomas Mickevičius, persekioti moksleiviai iš Kėdainių, Kražių mokyklų. Šių įvykių patirtimi Mickevičius vėliau pasirėmė kurdamas Vėlinių III dalies siužetą.
1823 m. pasirodė antrasis Mickevičiaus poezijos rinkinys, tačiau savivaliaujant caro valdžiai ir šiai susekus Filaretų ir Filomatų draugijas, suėmė daug jos narių, tarp kurių buvo ir pats Mickevičius. Jis pusę metų buvo įkalintas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Jis ir jo draugai buvo kaltinami ir baudžiami kaip slaptos politinės priešvalstybinės organizacijos dalyviai.
Nuosprendis poetui, palyginti su kitais, buvo gana švelnus - tremtis į Rusiją. Per šį procesą buvo išblaškyta aktyvi, kūrybinga istorinės Lietuvos jaunuomenės karta. Mickevičius iš Lietuvos išvyko 1824 m. spalio 25 d. - kaip pasirodys, visam laikui. Niūriai ir priešiškai nusiteikęs poetas išvyko į Rusiją.
Iš pradžių nukeliavo į imperijos sostinę, kartu su Malevskiu ir Ježovskiu gavo paskyrimą į Odesos licėjų. Neradęs tarnybos Odesoje pragyveno keletą mėnesių, aplankė Krymą. Su šia kelione, egzotiško krašto, jo kultūros patirtimi, keliautojo, piligrimo nuotaikomis susijęs Mickevičiaus ciklas „Krymo sonetai“, paskelbtas 1826 m. Maskvoje publikuotame rinkinyje Sonetai. Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.
Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės“, įvedančiu į naują gamtos vaizdavimą. Tai Romantizmo epochoje susiformavusi peizažo kaip subjekto vidinių būsenų atitikmens poetika (būdinga, pvz., anglų romantikams, ypač Viljamui Vordsvortui). Jutimiškai konkretūs, tikroviški vaizdiniai kuriami taupiomis, bet taikliomis detalėmis. Kartu jie atveria tiesiogiai neišsakomą potekstę, egzistencinius eilėraščio motyvus: gyvenimas kaip kelionė ar klaidžiojimas, tikrų orientyrų, suvaldančių kelionės atsitiktinumą, ieškojimas, dvasinio centro (namų, tėvynės) ilgesys ir atmintis, gyvenimo ribos ir už jos plytinčios nežinomybės pojūtis, tos ribos peržengimo būtinybė, atsigręžimas atgal prieš lemtingą žingsnį. Griežta klasikine soneto forma atskleidžiamas išorinio ir vidinio, žmogaus sąmonės peizažo susipynimas - nauja Mickevičiaus poetinės meistrystės išraiška.
Apsistojus Sankt Peterburge nuotaika praskaidrėjo: čia susipažino su būsimais dekabristais - K. Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui artimos jų idėjos - atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti baudžiavą.
Nuo 1825 m. pabaigos Mickevičius apsistojo Maskvoje, įsitraukė į rusų aristokratinio, kūrybinio elito gyvenimą, tapo laukiamu svečiu žymiausiuose Maskvos salonuose. Ypač išgarsėjo kaip neprilygstamas improvizatorius (kuriantis eiles lenkų kalba ar prozą prancūzų kalba spontaniškai, pagal duotą temą, lydimą muzikinio akompanimento). Susipažino ir bendravo su poetu Aleksandru Puškinu. Mickevičiaus kūryba tuo metu pradėta versti į rusų ir vokiečių kalbas, poeto šlovė ėmė sklisti Europoje.
1828 m. Maskvoje A. Mickevičius gavo tarnybą, čia jo laukė naujos pažintys su pažangiaisiais rusų inteligentais. Kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius, įkvėpimo pagautas improvizavo.
Tremtyje išryškėjo naujos Mickevičiaus kūrybos tendencijos - siekis literatūrine kūryba tiesiogiai veikti skaitytojų politines nuotaikas (poema Konradas Valenrodas, Peterburgas, 1828). Poemoje Konradas Valenrodas pasinaudota istorinės kaukės poetika - jos siužetas paremtas Viduramžių Lietuvos kovų su kryžiuočiais realijomis, o iš tiesų keliama aktuali, į dabartį nukreipta slaptai ruošiamo maišto prieš politinę priespaudą idėja. Ją poetas traktavo romantinio mesianizmo dvasia kaip teisingą kovą ne tik prieš imperijos agresiją, bet ir metafizinį blogį, kurį galima įveikti ir neteisėtais būdais. Amžininkai šioje poemoje įžvelgė sukilimo prieš Rusijos imperiją moralinę motyvaciją.
Emigracija ir Tautinio Poeto Vaidmuo
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, Mickevičius 1829 m. vasarą galėjo palikti Rusiją. Artimi bičiuliai rusai padėjo poetui 1829 m. pavasarį išvykti į užsienį. Prasidėjo ilgas ir neramus poeto emigranto gyvenimas.
Laivu pasiekė Vokietiją, Veimare aplankė Šilerio kapą, susitiko su Gėte. Toliau keliavo į Šveicariją, Italiją. Romoje apsistojo ilgiau, tyrinėjo senovės paminklus - antikinės ir krikščioniškosios kultūros pėdsakus. Aplankė Neapolį, Siciliją, didelį įspūdį padarė Pompėja.
Būnant Romoje, atėjo žinia apie 1830 m. sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje. Rašytojas norėjo jame dalyvauti, bet dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m.
Poeto likimą nauja vaga pakreipė 1830 m. lapkritį prasidėjęs sukilimas Lenkijoje, vėliau Lietuvoje. Pats ketino prie kovotojų prisijungti, tačiau kažkodėl delsė, galiausiai su padirbtu pasu iškeliavo į Lenkiją. Ten praleido kelis mėnesius, bet sukilimui akivaizdžiai pralaimint kovos lauko taip ir nepasiekė. Dėl to buvo dalies amžininkų smerkiamas.
Šis metas laikomas nauju Mickevičiaus biografijos etapu, kuriame jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį - savo kūryba palaikyti istorijoje nukentėjusios lenkų tautos dvasią, savo raštais tarnauti tautai, atverti jai naują, moralinę-religinę misiją Europoje - „skleisti patriotizmo evangeliją“.
1832 m. atvyko į Drezdeną ir per trumpą laiką sukūrė Vėlinių III dalį, kurioje siekiama įprasminti žmogaus ir tautos istorijoje patiriamą kančią - kaip atpirkimą, dalyvaujant Dievo numatytame žmonijos išganymo plane. Konkretus istorinis-politinis siužeto lygmuo glaudžiai susipynęs su religiniu-metafiziniu: vaizduojama, kaip Rusijos valdžios vykdytose Vilniaus studentų represijose dalyvauja kosminės gėrio ir blogio jėgos.
Tais pačiais metais apsistojo Paryžiuje, parašė ir išleido Lenkų tautos ir piligrimystės knygas - evangeliniu stiliumi sukurtą „patriotinį katekizmą“, skirtą Lenkijos ir Lietuvos emigrantams, užplūdusiems Europą. Knygose keliamas buvusios Lenkijos-Lietuvos Respublikos pavyzdys kaip galimas būsimos Europos tautų konfederacijos provaizdis. Šio laikotarpio lyrikoje vis labiau ryškėjo religinės temos, vėl iškilusi proto ir tikėjimo dilema, puikybės ir nuolankumo etinė įtampa, ezoterinės minties atgarsiai. Įsitraukė į prancūzų ir vokiečių mistinę filosofiją, studijavo Liudviko Klaudijaus de Sen-Marteno, Jakobo Biomės veikalus.
1832 metais, grįžęs iš Poznanės, Adomas įsikūrė Paryžiuje, kur praleido daug laiko.
1833 m. ėmėsi poemos Ponas Tadas, kurią pabaigė per beveik vienerius metus (išėjo 1834 Paryžiuje).
„Ponas Tadas“ - Lenkų Tautinis Epas
Ponas Tadas - poema, tapusi lenkų tautiniu epu, turėjusi didelį poveikį lietuvių Romantizmo literatūrinei vaizduotei ir XIX a. lietuvių tautinei savimonei. 1834 metais, A. Mickevičius išleido didžiausią savo kūrinį - Poną Tadą. Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Šiame kūrinyje’ pasireiškė geriausieji rašytojo talento bruožai.
Jos veiksmas vyksta 1812 m. Napoleono karo su Rusija išvakarėse buvusios LDK teritorijoje, šiaurės Gudijoje, turtingo bajoro dvare. Poema meniškai įamžino Respublikos ir konkrečiai LDK bajoriškosios kultūros realijas, papročius, daiktus, žmonių tipus, jų gyvenimo būdą, pasaulėjautą, kalbą. Šis pasaulis vaizduojamas kaip gyvybingas, jaukus, palankus ir pakankamas žmogui, nors nėra uždaras nuo istorinių epochos įvykių, jis atsidūręs ant esminių permainų slenksčio. Senojo pasaulio keitimasis į naują - viena iš pagrindinių poemos temų. Šis pokytis paveikia ir bendruomenę (bajorų kova nuo privataus kivirčo iki išsivaduojamosios tautinės kovos), ir asmenį, jo atskirą gyvenimą (pagrindinio veikėjo Jackaus Soplicos istorija nuo puikybės kupino šaunaus šlėktos iki konspiratoriaus, siekiančio išpirkti kaltę dėl padaryto nusikaltimo). Poema yra ir vienas pirmųjų „prarasto laiko ieškojimo“ temos kūrinių - praeities, paliktos tėvynės pasaulis, jo patirtis sugrįžta atmintyje ir vaizduotėje, meninė išraiška jam teikia tvarumo.
Putinas taip apibūdino „Poną Tadą”: „Epinis ramumas, vaizdų plastiškumas, žmonių bei charakterių ryškumas - štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai”. Per visą poemą ryškiai praeina nacionalinio išsivadavimo kovos idėja. Rašytojas smerkia lenkų šlėktų vaidus ir vidinę nesantaiką, kviesdamas visus susivienyti, kovojant už Lenkijos nepriklausomybę. Tiesa, Mickevičius nepavaizduoja, kokį vaidmenį toje kovoje vaidina liaudis, neatskleidžia ir prieštaravimų tarp lenkų bajorų ir valstiečių, tačiau ryškiais vaizdais parodo į praeitį grimztančios feodalinės dvarininkijos pasaulį, priešpastatydamas jai naujus, pažangesnius žmones - Tadą, jo sužadėtinę Zosę ir kitus. Veikėjų charakteriai poemoje nupiešti visapusiškai ir sodriai. Tai ne ypatingi žmonės, o paprasti, būdingi tai aplinkai, kurioje jie užaugo ir kurioje gyvena. Poetas nemaža vietos skiria jų buities aprašymui, nepaprastai gyvai atkuria tokias scenas, kaip medžioklė, grybų rinkimas ir kt. Vaizdžiai aprašo pietus, vakarienes, netgi būdingus lietuvių ir baltarusių patiekalus. Tikroviški buitiniai paveikslai susipina su lyriniais nukrypimais, išreiškiančiais poeto meilę savo kraštui, subtilų gamtos grožio pajutimą. Poemos nuotaiką paįvairina gaivus jumoro jausmas neatskiriamai įaugęs į visą poemos audinį, ir sodri liaudiška kalba.
tags: #adomas #mickevicius #asmenybe #ir #kuryba