Vaikų elgesio ir emocinės problemos kelia nerimą tėvams, pedagogams ir specialistams. Šiame straipsnyje nagrinėjamos pagrindinės šių problemų priežastys, rizikos veiksniai ir galimi sprendimo būdai.
Kas Yra Emocijų Ir Elgesio Sutrikimas?
Emocijų ir elgesio sutrikimas - tai žmogaus negebėjimas kontroliuoti savo emocijų. Tai dažnai pasireiškia vaikams, kadangi jų nervų sistema dar nėra subrendusi. Suaugęs žmogus geba sureguliuoti savo jausmus ir emocijas, atpažįsta, kad, pavyzdžiui, smarkiau plakanti širdis reiškia nerimą, baimę ar stresą. Vaikų emocinė disreguliacija yra problema, kuri trukdo tinkamai valdyti emocijas ir reaguoti į išgyvenimus. Šiai būklei būdingi dažni pykčio protrūkiai, stiprios emocinės reakcijos ir sunkumai nusiraminti. Dėl to vaikai gali tapti užsisklendę, nesilaikyti reikalavimų ir patirti socialinių sunkumų.
Emocinė disreguliacija - tai prastai kontroliuojamos emocinės reakcijos, neatitinkančios socialinėje aplinkoje priimtino elgesio. Šis terminas apibūdina sunkumus reguliuojant ir organizuojant emocijas bei reaguojant į jas pagal situacijos kontekstą. Jei vaiko elgesys yra neįprastas ir skiriasi nuo kito to paties amžiaus vaiko elgesio arba nuo paties vaiko ankstesnio elgesio, permainos atsirado staiga arba lėtai, tai gali reikšti, kad vaikui gali reikėti pagalbos. Ji atsiranda, kai vaikas patiria stresą, kai jam pernelyg sunku įveikti iškilusius sunkumus. Dažnai matoma problema yra elgesys, nematoma - emocijos. Netinkamas elgesys dažnai yra gilesnes problemas rodantis simptomas.
Pagrindinės Emocinių Sutrikimų Atsiradimo Priežastys
Elgesio ir emocijų sutrikimai vaikams atsiranda dėl trijų pagrindinių priežasčių:
- Biologiniai sutrikimai ir ligos. Žmogus, turintis tam tikras ligas, greičiausiai gali turėti ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, jis gali turėti nerimo sutrikimus.
- Netinkama aplinka švietimo įstaigoje.
- Patologiniai santykiai šeimoje. Jeigu vaikas neturi pakankamo prisirišimo prie mamos arba tėčio, jeigu vaikas nesijaučia pakankamai mylimas arba jam nėra skiriama dėmesio, jeigu jis mato netinkamus santykius šeimoje. Galbūt jis mato smurtą tarp mamos ir tėčio, gali būti, kad smurtas yra nukreiptas ir į patį vaiką. Gal jis jaučiasi nereikalingas, nes šeimoje yra keli vaikai.
Taip pat emocinių ir elgesio sutrikimų priežastys yra kompleksinės: turi reikšmės genetiniai faktoriai, temperamentas, šeimos santykiai, socialinė aplinka. Nerimastingesni yra vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų yra lengvai sujaudinamas, jautrus. Vaikai gali tiesiog išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas. Sulaukus 3-5 metų formuojasi vaiko įsimenamasis-aš", o pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip nepriežiūra, netinkamas elgesys ar chroniškos negalios, gali reikšmingai sutrikdyti vaiko emocinę raidą. Aplinkos veiksniai, įskaitant tėvų psichologinį distresą, motinos prisirišimo problemas, šeimos stresą ir skurdą, trukdo vaikams formuoti sveikus emocinės reguliacijos įgūdžius. Neurobiologinės priežastys, tokios kaip genetinis polinkis, neuromediatorių disbalansas ir prefrontalinės žievės sutrikimai, taip pat prisideda prie emocinio reguliavimo sutrikimų rizikos.
Vaikų Emocinės Disreguliacijos Pagrindas
Vaikų emocinės disreguliacijos pagrindas slypi sudėtingoje neurobiologinėje sąveikoje. Prefrontalinė žievė (PFC) yra pagrindinė smegenų sritis, atsakinga už emocijų reguliavimą. Jos vystymasis gerina gebėjimą filtruoti nereikalingą informaciją ir stiprina kognityvinę kontrolę. Jutiminė disreguliacija, susijusi su ADHD, kyla iš dopamino sistemos ir centrinės nervų sistemos slopinimo sutrikimų.
Kaip Tėvai Gali Padėti?
Tėvų santykiai su savo atžalomis turi didžiulę reikšmę pastarųjų gebėjimui valdyti savo emocijas. Tėvai praleidžia didžiąją laiko dalį su vaikais ir vaikai, jausdami tėvų emocinę būseną, ją perima. Jeigu tėvai jaučia susierzinimą, pyktį, pagiežą, tai ir vaikai pradeda taip pat jaustis. Ir kai tėvai geba susitvarkyti su savo emocine būsena, identifikuoja, kokia dabar yra emocija, ją atpažįsta, tada ją validuoja, sako, kad taip yra normalu, kai užduoda klausimą, ką aš jausdamas susierzinimą dabartinėmis sąlygomis galiu padaryti, ir vaikas šalia rimsta. Tam, kad vaikai gebėtų valdyti savo emocijas ir elgesį, yra labai svarbu, ir kaip mes, tėvai, į tą situaciją reaguojam. Labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali pasitikėti savo tėvais. Mes, kaip tėvai, turim atliepti vaiko poreikį, pabandyti pabūti tais detektyvais ir ieškoti, kas slepiasi už to elgesio. Tipinė situacija, kaip pasakoja tėvai, yra kai vaikas parduotuvėje nukrenta ir verkia.
Mes privalom visada atskirti vaiką nuo elgesio. Jeigu mes nuolat sakysim, kad šitas yra blogas vaikas, tai jis niekada nežinos, kur jis turi pasitaisyti, jam visą laiką tai bus kaip etiketė, kad „aš esu blogas“. Neretai tais momentais, kada vaikas nekontroliuoja savo emocijų ir elgiasi netinkamai, tėvai gali jausti jiems pyktį, norą juos atstumti. Vaikai, kurie turi elgesio ir emocijų sutrikimų, dažniausiai yra tie vaikai, kuriems labiausiai reikia meilės ir pagalbos, o tais konkrečiais momentais atrodo, kad jie yra mažiausiai to verti, nes jie yra iššūkingi, jie yra labai labai sunkūs, jie mūsų neprisileidžia. Svarbu ryšys, tikėjimas tokiais vaikais ir supratimas, kad iššūkingi vaikai yra mūsų mokytojai. O aš visą laiką taip galvoju - kad iššūkis yra man, ne vaikui. Aš turiu surasti būdą, aš turiu surasti priemonę, aš turiu surasti žodį ir aš turiu surasti daugiau jausmo, nes šiems vaikams jo visą laiką reikia daugiau. Jeigu tai įvyksta ir vieną kartą, ir antrą kartą, ir trečią, visi veiksmai, kuriuos įprastai atlikus vaikas turėtų taip nebesielgti, vis kartojasi ir mes matome, kad prie šitų veiksmų prisideda papildomi veiksmai (vaikas nenori valgyti pusryčių, nenori keltis iš lovos), mes turime kreiptis į specialistus. Čia jau bus kalba, kad reikia dirbti ne tiktai su vaiku, bet ir su visa šeima ir išmokti taikyti kitus pagalbos būdus.
Tėvai ir pedagogai gali naudoti priemones kaip įrankį mokyti vaikų atpažinti, valdyti ir išreikšti emocijas. Supratimas apie vaiko emocijų raišką ir emocijų reguliavimą padeda spręsti konfliktus bei didina jų gebėjimą prisitaikyti prie socialinių situacijų. Siekiant skatinti sveiką socialinę ir emocinę raidą, svarbu mokyti vaikus atpažinti, įvardyti ir valdyti stiprias emocijas. Globėjai turėtų skatinti emocijų supratimą nuo kūdikystės - kalbėti apie jausmus, aptarti emocijas knygose ir filmukuose. Vaikams su reguliacijos sunkumais naudinga bendra reguliacija ir saugi emocijų raiška. Autoritetingas auklėjimas, kuris derina šilumą su aiškiomis ribomis, skatina sveiką emocijų valdymą. Priešingai, autoritarinis ar pernelyg atlaidus auklėjimas gali padidinti emocinės disreguliacijos riziką.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Emocinių Ir Elgesio Sutrikimų Simptomai
Emocinės reguliacijos sutrikimai gali pasireikšti nepaklusnumu, socialiniu uždarumu ar agresyviu elgesiu. Nepaklusnumas ir nesilaikymas yra reikšmingi būsimo opozicinio iššaukiančio sutrikimo (ODD) ar elgesio sutrikimo (CD) rodikliai. Šie sunkumai gali neigiamai paveikti santykius šeimoje ir mokymosi rezultatus. Socialinis uždarumas, susijęs su emocinės reguliacijos sutrikimais, gali reikšmingai paveikti vaiko raidą ir gerovę. Ankstyva nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip netinkamas elgesys ar emocinė nepriežiūra, gali sutrikdyti emocijų reguliaciją, sukelti internalizacijos problemas, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją.
Agresija ir impulsyvumas, dažnai susiję su emocinės reguliacijos sutrikimais, daro didelę įtaką vaikų elgesiui. Emocinė disreguliacija sieja stresą su agresija - vaikai, kurie pernelyg stipriai reaguoja į emocinius dirgiklius, dažnai negali valdyti nusivylimo, o tai lemia kraštutinius emocinius protrūkius. Impulsyvumas ir prasti savireguliacijos įgūdžiai dar labiau apsunkina situaciją, prisidedant prie dirglumo ir agresyvaus elgesio. Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai apima platų spektrą problemų, kurios gali pasireikšti vaikystėje ir paauglystėje. Šie sutrikimai gali apimti nerimo sutrikimus, depresiją, elgesio sutrikimus, hiperaktyvumą ir kt. Pagrindiniai simptomai gali apimti nuolatinį nerimą, depresijos požymius, elgesio problemas, tokias kaip agresija ar nepaklusnumas. Vaikai gali patirti sunkumų bendraujant su bendraamžiais, jausti socialinę izoliaciją arba turėti žemą savivertę.
Emocinių Ir Elgesio Sutrikimų Paplitimas
Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia 3-20 % vaikų, o dažniausiai - nuo 6,6 % iki 11,26 %, priklausomai nuo amžiaus. Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia įvairiose amžiaus grupėse: 11,26 % vaikų nuo 5 iki 8 metų, 9,40 % vaikų nuo 8 iki 12 metų ir 6,60 % vyresnių nei 12 metų.
Aktyvumo Ir Dėmesio Sutrikimas (ADS)
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra raidos sutrikimas, pasireiškiantis dėmesio išlaikymo sunkumais ir per dideliu aktyvumu. Šiam sutrikimui būdinga ankstyva pradžia dar vaikystėje, iki 12-os metų amžiaus, dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiame amžiuje. Suaugusiesiems simptomai yra mažiau ryškūs, kadangi asmuo išmoksta prisitaikyti. Hiperaktyvumas / impulsyvumas: perdėtas susijaudinimas, negalėjimas išsėdėti ramiai, kai iš asmens to tikimasi, tam tikrose situacijose ar atliekant monotonišką veiklą. ADS turi pasireikšti bent dviejose iš svarbių sričių: socialinėje, šeimyninėje ar santykiuose, akademinėje ar profesinėje. Asmens elgesys yra impulsyvus ir nenustygstantis vietoje.
Gydymo Būdai
Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimų gydymas reikalauja visapusiško požiūrio, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir sunkumų priežastis. Šeimos parama - tėvystės kursai, nuosekli kasdienė rutina ir struktūruota aplinka - taip pat prisideda prie vaiko gerovės. Ankstyva intervencija padeda spręsti problemas dar vaikystėje ir užkerta kelią rimtesniems emociniams bei elgesio sunkumams. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas yra kompleksinis. Šį gydymą sudaro gyvensenos įpročių keitimas, psichoedukacija apie sutrikimą, palaikomoji psichoterapija, orientuota į simptomus, poros ar šeimos psichoterapija bei medikamentinis ADS simptomų gydymas. Įtarus simptomus, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją ir gauti nukreipimą pas psichikos sveikatos specialistą.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Gyvensenos įpročių keitimas - šiuo sutrikimu sergančiam žmogui būtinas rutinų bei miego ir būdravimo režimo aptarimas ir įgyvendinimas, adekvatus fizinis aktyvumas, darbo ir poilsio režimo balansas, psichoaktyvių medžiagų rizikos valdymas. Psichoedukacija - šis etapas orientuotas į geresnį simptomų bei savo stipriųjų savybių suvokimą ir išteklių panaudojimo galimybes, yra aptariami kylantys impulsyvūs elgesio, mokymosi, karjeros ir tarpasmeninių santykių iššūkiai. Palaikomoji psichoterapija - šis etapas orientuotas į adaptacijos išteklių nukreipimą, siekiant valdyti ADS. Medicininiai sprendimai gali apimti antidepresantus ar kitus psichotropinius vaistus, kurie padeda reguliuoti emocijas ir elgesį. Nemedicininiai sprendimai gali apimti psichoterapiją, tokią kaip kognityvinė elgesio terapija, kuri padeda vaikams suprasti ir keisti neigiamus mąstymo modelius. Taip pat svarbu įtraukti šeimos terapiją ir socialinę paramą, kad būtų užtikrintas holistinis požiūris į gydymą. Vaistai, pavyzdžiui, stimuliatoriai ADHD simptomams gydyti, antidepresantai ar nuotaikos stabilizatoriai, gali būti veiksmingi. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant medikamentus su elgesio terapija.
Svarbūs Ženklai, Rodantys Didelę Psichologinę Įtampą Vaikui
Psichologas išvardija išorinius požymius, kurie tėvams, kaimynams, pedagogams ar kitiems šalia vaiko esantiems žmonėms gali rodyti apie jo patiriamą itin didelę psichologinę įtampą:
- Vaikas nuolat atrodo nelaimingas.
- Vaiko, ypač jaunesnio amžiaus, patiriami dažni pilvo, skrandžio skausmai.
- Apie seksualinę prievartą, ypač patiriamą mažų vaikų, gali signalizuoti neadekvačiai seksualus elgesys.
- Negebėjimas susikaupti, susikoncentruoti pamokai.
- Jei vaikas šeimoje patiria įtampą, girdi konfliktus, jo galva užimta visai kitais dalykais, o ne mokslais.
- Būtina atkreipti dėmesį į vaiką, jei jis pradeda žalotis ar bent užsimena apie tai.
Jeigu vaiko elgesyje bent kas nors kelia nerimą, reikia tuo susirūpinti, nors ir vengti daryti skubias išvadas.
Netoleruotinas Joks Smurtas
Geriausia būtų, jei mūsų visuomenė ir atskiri jos nariai netoleruotų jokio smurto. Nesvarbu, kokio. Ir nėra tokio dalyko, kaip „jeigu truputį pamuša, tai nieko tokio. Svarbu, kad nedaug, nesmarkiai“. Joks kiekis smurto neturi būti priimtinas.