Šis straipsnis skirtas pažvelgti į Viktorijos Daujotytės ir Adomo Mickevičiaus figūras, remiantis įvairiais kontekstais - nuo V. Daujotytės kalbos išėjimo į emeritūrą iki jos įžvalgų apie literatūrą ir tautos kultūrą, taip pat Adomo Mickevičiaus kūrybos ir jo įtakos lietuvių literatūrai ir tapatybei.
Išmintingas Ratas ir Paraščių Broliai: Viktorijos Daujotytės Atsisveikinimo Žodis
2011 m. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, išėjimo į emeritūrą proga, Viktorija Daujotytė pasidalijo įžvalgomis, kurios atspindėjo jos ilgametį darbą literatūros lauke. Kalbos pradžioje cituotas Rainerio Marijos Rilke’s teiginys „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“ tapo leitmotyvu, jungiančiu skirtingas mintis apie literatūrą, kalbą ir kultūrą. Šis ratas simbolizuoja hermeneutinį ratą, nuolatinį grįžimą prie tekstų ir idėjų, siekiant gilesnio supratimo.
V. Daujotytė pabrėžė paraščių svarbą - prierašus, perrašus, įrašus. Šie „mažieji paraščių broliai“ atskleidžia paslėptas prasmes ir galimybes, kurios slypi tarp eilučių. Ji kvietė tyrinėti santrumpą „ir kt.“, iššifruojant priklausomybės laiko kūrybą ir atrandant tai, kas buvo suskliausta į šią santrumpą.
Literatūros fenomenologijos vardu V. Daujotytė siekė išsaugoti žmogaus gyvenamojo pasaulio gyvybę, skatindama sąmonę suvokti pačią save, semtis iš savo patirties ir gebėjimo suprasti save, savo kalbą, savo tylą. Fenomenai literatūroje yra gyviausi, sklaidžiausi ir raiškiausi.
Kalba kaip Tautos Tvarumo Pagrindas
V. Daujotytė akcentavo kalbos svarbą, teigdama, kad kalba yra atskiroji kiekvienos sąmonės teritorija, kurią galima tyrinėti fenomenologiniu žvilgsniu, matant nenutraukiamą kalbos ir literatūros ryšį. Kiekvienas žodis gali būti pasakojimo branduolys, o kalba yra atnaujinama vis kitų metodologinių perspektyvų.
Taip pat skaitykite: Grigaliūnienės apžvalga
Anot V. Daujotytės, lietuvių kalbotyra turi gerus pamatus, padėtus pačios kalbos ir sutvirtintus ankstyvosios raštijos bei vėlesnės literatūros klasikos. Kol gyva lietuvių tauta, tol turime aiškintis visa, kuo ji gyva.
Mokyto Žmogaus Įsipareigojimai
V. Daujotytė priminė, kad esame mokyti žmonės, turintys savyje turtų, kurie gali praversti įvairiose situacijose. Mokyto žmogaus statusas įpareigoja savo kalbai, tautai, respublikai, saviesiems ir apskritai žmogaus pasauliui, žmogiškumui. Ji kvietė pasitikėti Vilniaus universitetu, jame dirbti ir įsigyventi mokyto žmogaus jausmą, kuris sutvirtina gyvenimus nematomais, bet jumyse esančiais turtais.
Prisilietimai prie Atminties: Auditorijų Kvapai ir Istorinės Asmenybės
V. Daujotytė apeliavo į auditorijų kvapus, kurie jaudina ir teikia energijos. Ji prisiminė lemtiną auditoriją Bernardinų skersgatvyje, kur vyko profesoriaus Donato Saukos literatūros seminaras, pakreipęs jos gyvenimą didesnio sąmoningumo linkme. Toje auditorijoje, kur buvo Adomo Mickevičiaus memorialinės patalpos, vyravo koklinės krosnies, anglių, voratinklių ir vijoklių kvapai.
Ji taip pat prisiminė profesorę Vandą Zaborskaitę, kuri jautė čia buvusių, dirbusių ir kūrusių žmonių dvasias. Pereidama Didįjį kiemą, V. Daujotytė pajunta ne tik Bibliotekos kiemo klevų dvelksmą, bet ir kraujo kvapą, susijusį su universiteto jubiliejumi ir studentės sužeidimu.
Viktorija Daujotytė: Tarp Savęs ir Kitų
Profesorė Viktorija Daujotytė beveik niekada nekalba apie save - vis apie kitus. Ji mano, kad pokalbyje turėtų būti bent kiek savityros ir bandymo apie save bent iš dalies kalbėti kaip apie kitą. Priartėti prie savęs kiek įmanoma, bet ir atsitraukti.
Taip pat skaitykite: Viktorija Vaišvilaitė: karjeros apžvalga
V. Daujotytė prisiminė savo vaikystės traumas, svarstymus apie Dievą ir mokytojos teiginius, kad Dievo nėra. Ji atpažino Užvenčio „seną dvarą“, autentiškai pavaizduotą Šatrijos Raganos, kaip vietą, kurioje kažkada klajojo ir jos siela.
Mama turėjo ir nuosavos „literatūros“, persikurtos, prisitaikytos, pusbalsiu vis ką niūniuodavo, nors nebuvo balsinga. Ir vis graudžiai apie „kareivius“, apie žūstančius brolius. Pasakų, vėlgi sumišusių su gyvenimo atsitikimais ir atitikimais, daugiausia girdėjo iš babūnėlės Paulinos Stulginskienės.
V. Daujotytė norėjo tikros savo gimimo dienos, nors spalis jai gražus, ypač pradžia, atitinka jos melancholines būsenas. Ji gimė 1944 metų gruodžio 23 dieną. Literatūros žodžio jos pirminėje aplinkoje tikrai nebuvo, ji nebuvo jo girdėjusi. Ilgai nežinojo ir to, kad yra rašytojai, poetai.
Apie savo kambarį ir baigdama vidurinę, rodos, nebuvo girdėjusi. Žinojo, kad Aldona Norvilaitė bus mokytoja. Ir pati norėjo ja būti. Žmogui per daug žmogaus. Tarp žmogaus ir žmogaus turi būti tarpas, tuštuma distancijai, atokumui. Pamatyti kitą iš toliau, kad galėtum pamatyti, o jau pamatytą prisitraukti.
Žodį „literatūra“ sąmoningiau pradėjo vartoti aštuntoje klasėje, jau Pavandenės vidurinėje mokykloje, iki tol tik skaitė, rašė „atpasakojimus“. Geras gimtosios kalbos kūrinys yra iš to paties branduolio kaip ir pasaulinė literatura. Lituanistika pirmiausia jai yra kelias į tai, kas sukurta lietuvių kalba; toliau tik atsišakojimai.
Taip pat skaitykite: Adomas Mickevičius: „Jaunystė“
Adomas Mickevičius: Tarp Lietuvos ir Lenkijos
Adomas Mickevičius (1798-1855) - iškiliausias XIX a. Lietuvos poetas, lenkų literatūros klasikas, reikšminga Europos Romantizmo figūra. Gimė Naugarduke (dab. vakarų Baltarusija, Gardino sritis), smulkiųjų bajorų šeimoje.
1817 m. rudenį studentai įkūrė Filomatų, „mokslo bičiulių“, draugiją, kurioje siekė intelektualinio bei moralinio tobulėjimo, vėliau svarbi tapo ir patriotinė veikla. Draugija studentams buvo savitos kūrybinės dirbtuvės, kuriose trys jos poetai - Mickevičius, Zanas ir Čečiotas - skaitydavo eiles, vykdavo poetų turnyrai.
1819 m. baigęs studijas, Mickevičius buvo paskirtas mokytoju į Kauno apskritinę mokyklą. Pradėjo rašyti romantinės stilistikos ir žanrų eiles - jos sudarė 1822 m. Vilniuje išleistą debiutinį rinkinį Poezija (I t.) Pagrindinė jo dalis - ciklas „Baladės ir romansai“ - laikomas Romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir Lietuvos literatūrose.
1823 m. Lietuvoje prasidėjo Rusijos valdžios vykdomi jaunimo slaptųjų organizacijų išaiškinimo ir teismo procesai. Rudenį buvo suimti filomatai, tarp jų ir Adomas Mickevičius. Mickevičius iš Lietuvos išvyko 1824 m. spalio 25 d. - kaip pasirodys, visam laikui.
Tremtyje išryškėjo naujos Mickevičiaus kūrybos tendencijos - siekis literatūrine kūryba tiesiogiai veikti skaitytojų politines nuotaikas (poema Konradas Valenrodas, Peterburgas, 1828). Amžininkai šioje poemoje įžvelgė sukilimo prieš Rusijos imperiją moralinę motyvaciją.
1832 m. atvyko į Drezdeną ir per trumpą laiką sukūrė Vėlinių III dalį, kurioje siekiama įprasminti žmogaus ir tautos istorijoje patiriamą kančią - kaip atpirkimą, dalyvaujant Dievo numatytame žmonijos išganymo plane.
1833 m. ėmėsi poemos Ponas Tadas, kurią pabaigė per beveik vienerius metus (išėjo 1834 Paryžiuje). Ponas Tadas - poema, tapusi lenkų tautiniu epu, turėjusi didelį poveikį lietuvių Romantizmo literatūrinei vaizduotei ir XIX a. lietuvių tautinei savimonei.
Juozas Mickevičius: Tautosakininko Pašaukimas
Iš reikšmingųjų pastarojo meto istorijos, tautosakos, kraštotyros darbų išskirtinas Juozo Mickevičiaus (1900-1984) dvitomis. Dvi knygos, apimančios tai, kas J. Mickevičiaus užrašyta-parašyta, kas saugoma Lietuvos muziejuose, bibliotekose, archyvuose. Labai daug visko - ir visa laukia tyrimų, aiškinimų, įrašymų į jau žinomus ir naujai susidarančius kontekstus.
Į etninį paveldą reikia žvelgti plačiau, matyti jo vietą humanistikoje. Tokios įspūdingos asmenybės kaip J. Mickevičius iškėlimas į viešumą atrodo labai svarbus. Dar prieškariu, dar gimnazistas, J. Mickevičius suprato, kad senoji žemaičių patirtis nesulaikomai dingsta. Todėl kiek įmanydamas stengėsi ką tik galima saugoti, užrašyti, surinkti.
Neklystamai jutęs - tai yra ar gali būti svarbu. Dabartis taip greit virsta praeitim - net naujoviškos žemaičių vestuvės, lyg ir nerišlios, eklektiškos, jam atrodė vertos aprašyti. Ypatinga žmogaus sąmonės struktūra, reaguojanti į gyvenimą kaip į kūrinį, kurį reikia skaityti ir skaityti, skaitant permąstyti, kas suvokta, užrašyti, stengiantis nepažeisti autentikos, ją tikrinti, tikslinti.