Stresas - neišvengiama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Nors Lietuvoje įtvirtinta pagarba žmogaus teisėms, visgi visuomenėje stipriai reiškiasi įvairios prievartinio bendravimo formos, o tai gali sukelti papildomą stresą. Neseniai atliktas tyrimas parodė, jog Lietuvoje stresą patiria 9 iš 10 gyventojų. Net pusė jų teigia, kad tokioje situacijoje atsiduria dažnai. Psichoterapeutė Aistė Diržytė dalijasi įžvalgomis, kaip valdyti stresą ir išlaikyti pusiausvyrą. Šiame straipsnyje apžvelgsime A. Diržytės patarimus, mokslinius tyrimus ir praktinius metodus, padedančius susidoroti su stresu ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Streso reikšmė ir poveikis
Garsus JAV ekonomistas Toddas Buchholzas savo knygoje teigė, kad stresas yra reikalingas išgyvenimui - neva esant tokios būsenos mintys išlieka judrios, o tai verčia žmones savimi didžiuotis ir netgi prailgina jų gyvenimą. Psichoterapeutė Aistė Diržytė pritaria tokiai pozicijai ir sako, kad minimalus, nuosaikus stresas žmogų mobilizuoja.
„Jeigu mes visiškai nejaustume streso, tai gal rytais liktume gulėti lovose, būtume visiškai atsipalaidavę. Bet mintis, kad reikia eiti į darbą, kad reikia daryti užduotis, mus mobilizuoja. Tai tas stresas gali būti netgi ir malonus, nes žmogus įveikia vieną ar kitą užduotį ir jaučia pasitenkinimą“, - teigė A. Diržytė.
Tačiau per didelis stresas kenkia tiek žmogaus fizinei, tiek psichinei sveikatai - jis paralyžiuoja žmogų, tampa sunku susikaupti, koncentruoti dėmesį, gali pasireikšti liūdesio, pykčio, įniršio reakcijos, apimti apatija, neviltis.
Dažniausios streso priežastys
A. Diržytės teigimu, nemažai žmonių stresą patiria darbe. Su finansais dirbantys žmonės esą dažnai patiria atsakomybės stresą, įmonėms diegiant inovacijas darbuotojams, ypač vyresniems, stresą sukelia informacijos gausa. Kiti esą itin dažnai nervinasi dėl laiko trūkumo.
Taip pat skaitykite: Kelias atgal į sportą po traumos
„Kai kurie neturi gerų laiko valdymo įgūdžių. Anksčiau žmonės gal buvo įpratę gyventi lėtesnį gyvenimą, dabar mūsų tokioje konkurencinėje visuomenėje darbo tempai labai greiti, reikia labai daug ir labai greitai padaryti, kai kurie dėl to labiausiai ir jaučia įtampą“, - teigė psichoterapeutė.
Visgi dažnai stresines situacijas žmonės susikuria patys, lygindami save su geriau gyvenančiais, gražesniais ar protingesniais žmonėmis.
„Stresas, kaip ir laimė, gali būti ir proto būsena. Kai mes save lyginame su kitais ir matome, tarkime, kad mes gal kokių nors visuomenės lūkesčių neatitinkame ar norime visiems patikti, būti geriausi, daug uždirbti, gerai įsitvirtinti, tada patiriame stresą“, - priežastis aiškino A. Diržytė.
Nuolatinis stresas ir nerimas perauga į apatiją, kartais netgi klinikinę depresiją. Tam, kad taip neatsitiktų, A. Diržytė pataria kartais sau pakartoti, kad kiekvienam žmogui - savas gyvenimo kelias ir svarbiausia rasti tai, ko pats gyvenime nori ir ką gali veikti, o ne siekti to, ką jau turi kiti.
Stresą skatina aplinka. Psichoterapeutės teigimu, stresuoti dažnai žmogų verčia aplinka, noras prisitaikyti prie jos ir konkuruoti. S.Diržytė teigia, kad dažnai žmogus lygiuojasi į vadinamuosius sėkmės žmones, ir, jei jam sekasi ne taip gerai, pradeda stresuoti.
Taip pat skaitykite: A. Adomaitytės patarimai
Visgi dažnai sėkmės lydimi žmonės nėra laimingi. „Daug yra tekę bendrauti su sėkmės žmonėmis. Išoriškai atrodo, kad jiems labai sekasi, bet jie patys negali pasakyti, jog yra laimingi. Jie sako, kad viską lyg ir turi, bet dirba nežinia ką arba santykiuose yra pasimetę. Tikra tiesa - buvimas sėkmės žmogumi dar neužtikrina, kad žmogus bus laimingas“, - pasakojo A. Diržytė.
Ji patarė į tokius žmones nesilygiuoti. Svarbiausia esą rasti tokią veiklą ir gyventi taip, kad būtum laimingas, o kiti dalykai tada jau ateina savaime.
„Yra Šventojo Rašto tokia citata: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, visa kita bus jums pridėta.“ Tai, pavyzdžiui, mano gyvenime ir pildosi. Pirmiausia išsiaiškini, ką gali ir nori daryti, tada visa kita gyvenime dėliojasi žymiai lengviau“, - sakė psichoterapeutė.
A.Diržytė pasakojo ir pati išgyvenusi tokių situacijų, kuomet jautė didelį stresą ir diskomfortą: „Aš, pavyzdžiui, pati nuo septyniolikos metų dirbu. Kai jau dėsčiau, buvau doktorantė Vilniaus universitete, būdavo gėda - Saulėtekyje išeidavau iš paskaitų ir važiuodavau troleibusu namo, o mano studentai lipdavo į brangiausius automobilius ir pro šalį prašvilpdavo.“
Streso valdymo būdai
Psichologijos konsultantės G. teigimu, stresas padeda sukaupti jėgas, staigiai mobilizuotis, kad sugebėtume reaguoti į kažkokią netikėtą, grėsmingą situaciją. Stresas gali veikti ir kaip motyvuojantis faktorius, skatinti keisti situaciją.
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas kovai su krūties vėžiu
Psichologė A. Diržytė taip pat pažymi, kad stresas gali būti „gerasis“ ir „blogasis“. „Stresas mobilizuoja veiklai ir tam tikra streso dozė turi adaptacinę funkciją. Tačiau kiekvienam žmogui egzistuoja individuali riba, kurią peržengus, stresas yra vadinamas pertekliniu. Toks stresas turi griaunamąjį poveikį. Jis labai pavojingas imuninės sistemos veiklai, žmogus dėl jo gali susirgti įvairiomis fizinėmis ligomis. Pasekmės gali būti ne psichosomatinės, bet ir psichologinės, žmogus gali išgyventi neviltį ir bejėgiškumą, liūdesį. Bejėgiškumas yra blogiau už stresą“, - pažymi A.
Anot A. Diržytės, į stiprius dirgiklius žmogus reaguoja dvejopai - yra greitoji ir lėtoji sistemos. „Greitoji - kai smegenų žievė reakcijoje nedalyvauja, lėtoji - kai smegenų žievė reakcijoje dalyvauja. Tačiau savo mintimis stresą galime ir sukelti, nes kartais dirgiklis yra menkas, o reakcija į jį - neadekvačiai stipri.
JAV mokslininkai yra nustatę, kad tų žmonių, kurie stresą laiko vien tik blogu ir žalingu dalyku, kraujagyslių diametras po stresinės situacijos susiaurėjęs išlieka dar kurį laiką. Tų žmonių, kurie įžvelgia ir teigiamų streso aspektų, susitraukusios kraujagyslės kur kas greičiau grįžta į normalią padėtį.
Pasak jos, lietuviai nelabai suvokia, kiek stresas yra žalingas ir kenkia. Vieno universalaus recepto, kaip išnaudoti teigiamus streso aspektus ir jį suvaldyti, visiems žmonėms nėra, sako A. Diržytė.
Jei žmogus suvokia, kad jis iš savo pusės daro viską, ką gali, kad būtų geriau, ir pasitiki gyvenimu, įmanoma truputį labiau atsipalaiduoti. Kitas būdas sau padėti valdyti stresą - naudoti priimtinus streso mažinimo būdus. Kai kas renkasi sportą, kiti - pasivaikščiojimus ar muzikos klausymąsi, skaitymą, pogulį. Yra labai daug būdų, tereikia juos išnaudoti.
Rytiniai pratimai
Psichoterapeutės teigimu, streso galima išvengti arba bent jau jį sumažinti. Tam esą būtina dvasinė, arba emocinė, higiena.
„Fizinę higieną mes visi puikiai suprantame: dantų valymas, mankšta, sveikas maitinimasis. Taip pat būtina ir emocinė, dvasinė higiena. Daugelis žmonių ryte, nuskambėjus žadintuvo signalui, automatiškai eina rūpintis savo kūnu, bet lygiai taip pat būtų svarbu pasirūpinti ir savo emocine sveikata“, - dėstė A. Diržytė.
Dvasine higiena skirtingi žmonės ir rūpinasi skirtingai. Auditorikams psichoterapeutė pataria dar gulint lovoje pasiklausyti įvairių garsų - tai gali būti tiesiog iš gatvės sklindantys garsai, arba kelias minutes pasiklausyti mėgstamos muzikos. „Dar reikia mintyse pasakyti - ačiū tau, gyvenime, už dar vieną dieną, kurią aš šiandien gyvensiu“, - teigė specialistė.
Vizualams A.Diržytė siūlo ryte gulint atlikti įvairius valdomus vaizduotės pratimus: „Tai gali būti tokie meditacijos pratimai, kaip įsivaizdavimas, kad iš tavęs sklinda šviesa, kuri apglėbia visą pasaulį.“
Pasak specialistės, ryte atlikus tokius pratimus, įvairūs išoriniai stresą sukeliantys veiksniai nebeatrodo tokie reikšmingi. Žmogus pradeda žiūrėti į tuos dirgiklius kaip į smėlio dėžėje besipešančius vaikus - jie atrodo tiesiog juokingai.
Kognityvinės elgesio terapijos (KET) metodai
Lietuvoje projekto “Vaikų trauminės patirties įvertinimo ir intervencijos (TF-CBT) metodikų diegimas Lietuvoje” įgyvendinimo metu validuotos įvairios vaikų trauminės patirties ir su ja susijusių simptomų (pavyzdžiui, potrauminio streso, disociacijos, depresiškumo) įvertinimo metodikos, taip pat patikrintas į traumą fokusuotos kognityvinės elgesio terapijos (TF-KET) efektyvumas sergančių vaikų (klinikinėje) imtyje. Tai rodo, kad KET metodai gali būti veiksmingi įveikiant potrauminį stresą.
Finansinio streso valdymas
Pinigai nėra vien skaičiai banko sąskaitoje - jie veikia mūsų emocijas, motyvaciją ir kasdienius sprendimus, o psichologinė būsena savo ruožtu formuoja tai, kaip leidžiame, taupome ir rizikuojame. Psichologiniai šališkumai (pvz. dabarties šališkumas, praradimų vengimas) lemia, kad trumpalaikės emocijos neretai nugalį ilgalaikius tikslus - tiek kasdienėse išlaidose, tiek investuojant. Todėl finansinis raštingumas yra vienas iš būdų, kaip susitvarkyti su neigiama emocijų įtaka finansams. Finansinis stresas nėra vien „nemalonus jausmas“ - jis fiziologiškai didina kortizolio lygį, prastina miegą, mažina dėmesio koncentraciją ir produktyvumą.
Praktiniai patarimai, kaip valdyti finansinį stresą:
- Svarbu „psichologiškai draugiškas“ planas. Veikia automatinės taisyklės (pvz., automatinis 10-20 % pajamų pervedimas į santaupas tą pačią dieną), išlaidų „vokeliai“ (t. y. iš anksto nustatytos sumos kategorijoms), 24 val. atvėsimo laikotarpis pirkiniams virš tam tikros sumos ir „iš anksto priimti sprendimai“ (pvz., maksimalus leistinas įmokų santykis, apsauga nuo „pirk dabar - mokėk vėliau“).
- Lygiagrečiai stiprinkite emocinę ir finansinę gerovę. Praktikoje tai reiškia atvirus pokalbius apie pinigus šeimoje, prireikus - konsultacijas (finansines ar psichologines), pasitikėjimą patikimais šaltiniais (pvz., Lietuvos banko Finansinio raštingumo centro medžiaga) ir žinojimą, kur kreiptis dėl emocinės pagalbos.
Jautrumo svarba ir valdymas
Profesorės A. Diržytės teigimu, jautrumo nereikia gėdytis. Tai išskirtinė žmogaus savybė, gebėjimas pajusti, pamatyti pasaulyje tai, ko nemato ir nepajaučia kiti. O psichiatras-psichoterapeutas R. Alekna priduria: nebijokime savo emocijų.
Aistė Diržytė: Valdyti galima daug ką. Labai geras klausimas: ar reikia? Ypatingas jautrumas yra išskirtinė, unikali žmogaus savybė, ir ji iš tikrųjų būdinga tik nedaugeliui. Moksliniai tyrimai rodo, kad tik apie 15-20 procentų žmonių pasižymi ypatingu jautrumu. Ypatingas jautrumas yra ne nuskurdinantis ar iš žmogaus kažką atimantis, bet priešingai - jį apdovanojantis. Kai kurie tyrinėtojai sako, kad tai yra, galima sakyti, toks aristokratiškas bruožas. Ar reikia valdyti savo gebėjimą subtiliai, jautriai jausti pasaulį, žmones, jautriai kreipti dėmesį į detales? Atsakymas - kartais taip, kartais ne. Priklausomai nuo to, kaip jūs, jeigu esate itin jautrus asmuo, jaučiatės. Jeigu, pavyzdžiui, pertekliniai stimulai jums kelia didelį stresą, jeigu sunku priimti sprendimus, jeigu jus vargina kitų žmonių emocijos, pozicija, nuomonės, stiprus triukšmas, kvapai, pirmiausia atkreipkite dėmesį, įsisąmoninkite, kas jus vargina, kas trukdo jūsų gyvenimo kokybei, ir būkite išrankūs. Būkite išrankūs aplinkai, žmonėms, su kuriais bendraujate, pasišalinkite iš tos aplinkos, kuri jus vargina. Jeigu pasišalinti neįmanoma nei fiziškai, nei socialiai, nei emociškai, jeigu jums tiesiog tenka būti tam tikroje aplinkoje, kur gausu stimulų, į kuriuos reaguojate labai stipriai, tuomet gali padėti keletas dalykų. Taigi trumpas atsakymas į klausimą, ar jautrumą reikia valdyti - tik tada, jeigu tai kenkia jūsų gyvenimo kokybei.
Istorijos, įkvepiančios įveikti sunkumus
Gyveno kartą mažame kaime didysis mokytojas, kuris buvo labai gerbiamas. Visą laiką jis leido vienumoje medituodamas. Kaimiečiai manė, kad jis buvo didysis, šventas asmuo ir atnešdavo jam maisto ar ko nors kito. Kiekvienas kalbėjo apie jį labai pagarbiai. Jis gyveno saugiai ir paprastai. Tada netikėtai vieną dieną jauna kaimo moteris suprato, kad yra nėščia, o vaiko tėvas pasakė, kad jis ketina išvykti. Jis nebuvo pasiruošęs būti tėvu ar ja rūpintis. Nežinodama, ką daryti, ir apimta nevilties, jauna moteris pasakė kaimiečiams, kad kūdikio tėvas yra didysis mokytojas. Kai mokytojas išgirdo apie tai, viskas, ką jis pasakė, buvo: "Ar taip yra?" Kaimiečiai buvo apimti siaubo. Jų jausmai mokytojui visiškai pasikeitė. Jų veidai paniurdavo, kai buvo paminimas jo vardas. Jie pradėjo blogai kalbėti apie jį, daugiau nebelankė ir nebenešė jam maisto. Kai mokytojas išgirdo, kaip jis buvo šmeižiamas, viskas, ką jis pasakė, buvo "Ar taip yra?" Po to, kai kūdikis gimė, jauna moteris atnešė vaiką mokytojui ir pasakė: "Štai, paimkite savo kūdikį." "Ar taip yra?" - atsakė mokytojas, ir su didele meile ištiesė rankas, kad paimtų vaiką. Mokytojas su dideliu atsidavimu rūpinosi vaiku keletą metų. Tada netikėtai vieną dieną į kaimą sugrįžo tikrasis vaiko tėvas. Jį labai graužė sąžinė, kad buvo išvykęs, ir jis norėjo pradėti rūpintis jauna moterimi ir vaiku. Sujaudinta jauna moteris pasakė visam kaimui tiesą apie tai, kas įvyko. Tada ji ir jaunuolis nuėjo pas mokytoją prisipažinti apie vaiką. "Ar taip yra?" - pasakė mokytojas, ir su meile grąžino vaiką jo tėvams. Dabar visas kaimas vėl pradėjo girti mokytoją. Kai jie kalbėjo apie jį, jų veidai švytėjo. Jie sugrįžo į jo namus, atnešdami dovanas ir maistą. Šis didysis mokytojas visai nebuvo paveiktas praeinančių aplinkybių, pagyrų ar kaltės, gaudamas arba pralaimėdamas. Jis buvo bebaimis, jis visiškai sugebėjo priimti tai, kas prasidėdavo, ir taip pat buvo pasiruošęs atsisakyti kažko, kai tam ateidavo laikas. "Ar taip yra?" - tai yra praktika, būdas atliepti į įvykius, kurie atrodo geri, ir įvykius, kurie atrodo blogi, į tuos, kurie atneša malonumą ir tuos, kurie atneša skausmą. Užuot šokinėjęs gyvenimo kalneliais aukštyn žemyn, vykite į išvyką, gėrėkitės jauduliu, ir paskui, kai išvyka yra baigta, išgyvenkite pabaigą, nes ir mokytojas liko visiškai susitelkęs į savo vidų, neleisdamas praeinančioms aplinkybėms padaryti jam įtaką. Jis žinojo, kad viskas yra laikina, kad geri dalykai gali pavirsti į blogus, o blogi į gerus, kad malonumas gali sukelti skausmą, ir skausmas gali pasikeisti į malonumą. Likdamas susitelkęs, tiesiog stebėdamas gyvenimą, priimdamas ir rūpindamasis tuo, kas buvo prieš akis, jis buvo laisvas nuo nerimo dėl to, kas įvyko. Jis taip pat buvo laisvas nuo pagyrų troškimo ir kaltinimų bijojimo. Kai gyvenate gyvenimą, sugebėdamas atleisti, niekas negali jums pakenkti. Ir jums suteikiama didžiulė konstruktyvi ir džiaugsminga jėga.
Nuostabus to pavyzdys yra Rabino Joseph Gelberman gyvenimas, kurio aprašymą pateikia žinoma JAV psichologė B. "Rabinas Joseph Gelberman visada sveikina studentus ir draugus su plačiai atverta širdimi. Devyniasdešimt septintaisiais savo gyvenimo metais jis vis dar yra stiprus, visiškai gyvybingas, veda pokalbių laidas, seminarus, apmąstymus, ir jo seminarai visada labai džiaugsmingi. Iš pradžių augęs Vengrijoje, Rabinas Gelberman Holokauste prarado savo visus šeimos narius - tėvus, seseris ir brolius, žmoną ir dukterį. Užuot leidęs sau auginti kartėlį ir tapti piktu, jis tiesiog pasakė: "Aš gyvensiu dabar už juos visus". Jis nusprendė skirti savo gyvenimą dialogo ir taikos tarp skirtingų religijų sukūrimui, su viltimi, kad panaši tragedija niekada nepasikartotų vėl. "Baimė, nerimas, liūdesys yra tik apgaulinga akivaizdybė, kuri atrodo tikra" - dažnai sako rabinas. "Jei jūs iš tikrųjų žinote, kad yra Dievas, ir kad jis jus myli, kaip jūs galite bijoti ar dėl ko nors liūdėti, nerimauti? Jūs išsigąstate ar nuliūstate tik todėl, kad tai užmirštate. Baimė yra klaida, ir taip pat nuodėmė", sako jis. Kalbėdamas apie nuodėmę, jis turi galvoje tai, kad užmirštama svarbiausia tiesa. "Aš daug išmokau iš savo tėvo" - sako rabinas. "Vieną kartą, prieš daug metų, mūsų namuose Vengrijoje, visa šeima nuėjo į sinagogą Šventadieniui, kaip reikalavo tradicija. Kai mes grįžome namo, pamatėme, kad plėšikas įsilaužė į mūsų namus ir beveik viską pavogė. Jis net paėmė mūsų Šventadienio valgį. Nebuvo nieko palikta apskritai. Mano motina pradėjo verkti, o mano broliai ir seserys buvo pripildyti baimės. Mano tėvas tik suplojo garsiai rankomis ir pasakė - "Sustokite, juk šiandien Šventadienis. Šis plėšikas gali paimti iš mūsų viską, bet jis negali paimti mūsų Šventadienio džiaugsmo. Jis negali paliesti mūsų sielų." Tada jis pradėjo dainuoti ir šokti Šventadienio garbei, ir mes visi prisijungėme. Aš niekada neužmiršau tos gražios popietės. Jei kas nors baisaus vyksta, aš visada prisimenu, kad nesvarbu, kas ką daro, bet kiti negali paimti iš manęs mano džiaugsmo, jie negali paliesti mano sielos, jei aš neatiduodu. Viena iš priežasčių, kodėl aš gyvenau taip ilgai, yra ta, kad aš neatkreipiu daug dėmesio į bjaurius žodžius ar piktus veidus. Kai kažkas yra labai nemalonus, aš tik dėkoju Dievui, kad nepanėšėju į tai ir nepriimu to. Svarbu surasti kažką gražaus kiekviename, ir aš stengiuosi tai daryti. Ar aš myliu visus? Kita priežastis, kodėl aš gyvenu taip ilgai, yra ta, kad aš atradau vienuoliktą įsakymą. Aš dabar privačiai mokau vieną jaunuolį, bet jis iš pradžių buvo ganėtinai nesidomintis mokslais. Pagaliau, vieną dieną, aš jam pasakiau - "ar suprantate, kad Dievui reikia jūsų?" Tai patraukė jo dėmesį. Jis buvo nustebintas. "Jam reikia jūsų labai stipriai," pasakiau aš jam. "Jūs esate jam svarbus. Jis negali padaryti visko pats vienas." Jaunuolis buvo nustebintas. Tai padarė jį labai laimingą. Jis grįžo namo po pamokų ir pasakė savo motinai: "Mama, ar žinai, kad Dievui reikia manęs?". Motina šypsojosi. "Ką aš darau, yra labai svarbu" - pasakė jaunuolis. Po to jo mokymasis pasikeitė. Žinokite savo tikslą. Dievui reikia mūsų visų. Jei mes nežinome, ką turime čia padaryti, lengva tapti užpildytu baimės, liūdesio, nerimo. Kai tik mes sužinome, mes įgyjame kryptį ir palaikymą. Tada nėra jokios priežasties kažko bijoti. Tikėjimas daro mus stipriais, nesvarbu, kas vyksta. Kiekviename iš mūsų yra žvakė, bet kai kuriuose ji dar nėra uždegama. Laikas, praleistas vienatvėje su Dievu, padeda mums uždegti mūsų žvakę, ir tada galime pamatyti, kur mes einame. O vėliau galėsime duoti šviesos ir kitiems, kurie pasimetė kelyje. Mūsų darbas - išlaikyti žvakę degančią. Ir kaip mes tai darome? Iš esmės, tai ganėtinai lengva. Seminarijos baigimo ceremonijoje visi mano studentai gieda tą pačią giesmę. Jie nuolat gieda vieną frazę. Joseph Gelberman sako: "Jūs taip pat galite giedoti šią giesmę, kas bebūtų, ir kur jūs bebūtumėte. Tada pradėkite daugiau negu giedoti - pradėkite daryti tai, kas joje sakoma. Suraskite kažką, kas gera ir gražu, ir darykite tai kiekvieną dieną. Kai jūs būsite tuo užsiėmęs, liūdesys, nerimas ar baimė niekada daugiau neturės jums įtakos".
Krizė ir stresas: skirtumai ir valdymas
Gyvenimo įvykiai arba pokyčiai mus užgriūna neatsižvelgdami į metų laikus. Kaip atpažinti, kad išgyvenau krizę? Pirmasis krizės bruožas yra jautimasis bejėgiu netikėtų gyvenimo įvykių akivaizdoje. Pavyzdžiui, jūs netikėtai prarandate mylimą žmogų, jūs netikėtai turite pakeisti gyvenimo būdą, jūs netikėtai nebegalite daryti to, kas buvo jūsų didžiausio džiaugsmo šaltinis, jūs netikėtai nepasiekiate tikslo, kurį tikėjotės pasieksiąs. O stresą mums kelia situacijos, apie kuria žinome iš anksto - kontrolinis, egzaminas, patikrinimas. Antrasis krizės požymis - nežinojimas, kaip rasti išeitį. Visi mes turime daug streso valdymo būdų - atsipalaiduojame bendraudami su draugais, žiūrėdami Simpsonus, meninius filmus, šou laidas, skaitydami knygas, būdami gamtoje, melsdamiesi. Kai kurie vyksta meškerioti, pagulėti pliaže. O kas atsitinka, jeigu esu krizėje? Jei išgyvenu krizę - kur bebūčiau, kur beeičiau - mano neramios mintys seka iš paskos ir lieka kartu su manimi. Jei aš žvejoju - jos šalia manęs valtyje, jei aš pliaže - nors guliu nejudėdamas, jos vis tiek sukasi mano galvoje. Trečiasis požymis - pasekmių pavojingumas. Visi yra girdėję, kad stresas pavojingas sveikatai, bet krizė - dar labiau! Pagalvokime apie žmogų, kuriam labai skauda galvą, arba dantį, arba pilvą, arba koją. Jei to žmogaus skausmas labai stiprus, ar gali jis džiaugtis gyvenimu? Ir kas atsitiks, jei jis nesikreips į gydytoją, jei nevartos jokių vaistų ir niekaip kitaip sau nesuteiks pagalbos? Panašu, kad jo egzistencija taptų gilia kančia, jis negalėtų normaliai džiaugtis gyvenimu, jam būtų neįdomu, kas vyksta aplink, jo visą gyvenimo energiją „vogtų― jo skausmas. Panašiai yra ir su žmogumi krizėje. Kai skauda „kažkur giliai viduje― ir skauda taip, kad net negali apsakyti, bet nieko su tuo nedarai, gyvenimas gali tapti kančia.