Sporto traumos - neišvengiama aktyvaus gyvenimo dalis, tačiau reabilitacijos procesas dažnai tampa iššūkiu, kuriame sportininkai patiria didžiausią nusivylimą. Medicinos sistema, sukurta grąžinti žmones į normalų gyvenimą, kartais nepakankamai supranta specifinius sportininkų poreikius. Reabilitacija po sporto traumų - tai ne tik fizinis, bet ir emocinis, psichologinis bei socialinis procesas. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip užtikrinti visapusišką atsigavimą po traumos, atsižvelgiant į fizinius ir psichologinius aspektus.
Fizinės reabilitacijos iššūkiai ir sprendimai
Gydytojai ir fizioterapeutai dažnai susitelkia tik į anatominius aspektus, ignoruodami psichologinę traumos dimensiją. Reabilitacijos individualizavimo stoka taip pat kelia problemų. Profesionalūs sportininkai gauna visapusišką priežiūrą, o mėgėjai dažniausiai paliekami su keliais pratimais popieriaus lape ir miglotu patarimu „nepervargt”.
Fizioterapijos metodai: efektyvumas ir ribotumai
Fizioterapija išlieka kertinis reabilitacijos elementas, tačiau ne visos metodikos vienodai efektyvios. Ultragarsas, elektrostimuliacija, šilumos terapija gali suteikti trumpalaikį palengvėjimą, bet moksliniai įrodymai apie jų ilgalaikį efektyvumą yra gana riboti. Dažna klaida - pernelyg ilgas imobilizavimas. Senoji paradigma „ilsėkis, kol sugis” užleidžia vietą ankstyvam kontroliuojamam judėjimui. Kita vertus, daugelis fizioterapeutų pernelyg susitelkia į traumuotą sritį, ignoruodami biomechaninius ryšius. Pavyzdžiui, čiurnos trauma gali būti susijusi su klubo stabilumo problemomis, o peties skausmas - su stuburo judesio sutrikimais.
Mitybos svarba reabilitacijos procese
Mityba - vienas labiausiai ignoruojamų reabilitacijos aspektų. Gydytojai retai kada aptaria mitybos svarbą su traumuotais sportininkais, o jei ir aptaria - apsiriboja bendro pobūdžio patarimais „valgyti sveikai”. Baltymų suvartojimas tampa ypač svarbus traumos gijimo metu. Traumuotiems audiniams reikalingas padidintas baltymų kiekis - apie 1,6-2,0 g/kg kūno svorio per dieną. Tačiau vien baltymų nepakanka. Uždegimą mažinantys maisto produktai, tokie kaip imbierai, kurkuminas, žaliosios arbatos ekstraktas, gali papildyti įprastinį gydymą. Tačiau svarbu suprasti, kad uždegimas nėra vien tik neigiamas reiškinys - jis būtinas pradinėse gijimo stadijose. Hidratacija - dar vienas dažnai pamirštamas aspektas. Dehidratacija gali sulėtinti medžiagų apykaitą ir toksinų pašalinimą iš pažeistų audinių.
Psichologinė reabilitacija: grįžimas į sportą be baimės
Psichologinė reabilitacija dažnai lieka šešėlyje, nors būtent psichologiniai veiksniai gali tapti didžiausia kliūtimi grįžtant į sportą. Tyrimai rodo, kad net 30% sportininkų negrįžta į ankstesnį aktyvumo lygį po sunkios traumos, nors fiziškai jie visiškai pasveiksta. Priežastis - psichologiniai barjerai.
Taip pat skaitykite: Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinika
Psichologinės technikos ir socialinė parama
Psichologinės technikos, tokios kaip vizualizacija, tikslų nustatymas, pozityvus vidinis dialogas, gali ženkliai pagerinti reabilitacijos rezultatus. „Kūnas negali pasveikti, jei protas netiki pasveikimu." Socialinės paramos svarba taip pat negali būti pervertinta. Trenerių, komandos draugų, šeimos narių palaikymas sukuria saugią aplinką, kurioje sportininkas gali atvirai kalbėti apie savo baimes ir abejones.
Alternatyvūs reabilitacijos metodai: ar verta rizikuoti?
Alternatyvūs reabilitacijos metodai - kontroversiška tema. Vieni juos laiko revoliuciniais, kiti - pinigų švaistymu. Akupunktūra, nors dažnai laikoma pseudomokslu, turi nemažai mokslinių įrodymų, patvirtinančių jos efektyvumą mažinant skausmą ir gerinant judesių amplitudę. Krioterapija (šalčio terapija) visame kūne tampa vis populiaresnė tarp elitinių sportininkų. Nors subjektyvūs atsiliepimai dažnai entuziastingi, moksliniai įrodymai apie jos efektyvumą reabilitacijai išlieka prieštaringi. Kinesio teipavimas - dar vienas metodas, kurio populiarumas viršija mokslinius įrodymus.
Technologijų vaidmuo reabilitacijoje
Technologijos keičia reabilitacijos veidą. Nešiojami įrenginiai leidžia stebėti judėjimo parametrus realiuoju laiku, suteikdami objektyvius duomenis apie reabilitacijos progresą. Virtuali realybė (VR) atveria naujas galimybes, ypač psichologinei reabilitacijai. VR aplinkoje sportininkai gali saugiai praktikuoti judesius, kurie realybėje kelia baimę, taip palaipsniui įveikdami kinezofobiją. Dirbtinis intelektas pradeda transformuoti individualizuotą reabilitaciją. Tačiau technologijos turi ir tamsiąją pusę. Pernelyg didelis pasikliovimas įrenginiais gali sumažinti kūno suvokimą ir intuiciją, kuri yra esminė sportininkams.
Gyvenimas po traumos: chroniškos būklės ir skausmo valdymas
Ne visos traumos visiškai išgydomos. Chroniškų būklių atveju tikslas dažnai yra ne visiškas išgydymas, o simptomų valdymas ir funkcijos optimizavimas. Skausmo edukacija tampa esminiu elementu. Sportininkai turi suprasti, kad chroniško skausmo atveju, skausmas nebūtinai reiškia audinių pažeidimą. Gyvenimo būdo modifikacijos - miego kokybės gerinimas, streso valdymas, mitybos optimizavimas - tampa ne mažiau svarbios nei fiziniai pratimai.
Grįžimas į sportą: procesas, o ne momentas
Grįžimas į sportą po traumos - tai ne momentas, o procesas. Deja, daugelis gydytojų ir fizioterapeutų šį procesą supranta pernelyg supaprastintai, dažnai apsiribodami fraze „kai nebejausi skausmo, galėsi grįžti į sportą”. Funkcinis testavimas, o ne kalendorinės datos ar subjektyvūs pojūčiai, turėtų lemti, kada sportininkas pasiruošęs grįžti į sportą. Laipsniškas grįžimas, o ne „viskas arba nieko” principas, sumažina pakartotinių traumų riziką. Paradoksalu, bet daugelis sportininkų grįžta į sportą fiziškai stipresni nei buvo prieš traumą. Reabilitacijos metu jie dažnai atranda ir ištaiso biomechaninius trūkumus, kurie galėjo prisidėti prie pradinės traumos. „Traumos reabilitacija - tai ne tik grįžimas į pradinį tašką.
Taip pat skaitykite: Kompleksinės paslaugos
Išvados: menas ir mokslas reabilitacijoje
Reabilitacija po sporto traumų išlieka tiek menas, tiek mokslas. Svarbiausia suprasti, kad reabilitacija nėra pasyvus procesas, kuriame sportininkas tiesiog „laukia, kol sugis”. Kritiškas požiūris į „standartines” reabilitacijos praktikas yra būtinas. Kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Galiausiai, nepamirškite, kad kūnas ir protas yra neatsiejami. Fizinė reabilitacija be psichologinio atsigavimo yra tik pusė darbo. Traumos - tai ne tik iššūkis, bet ir galimybė geriau pažinti save, savo kūną ir savo sportą.
Aistė Žemaitytė: psichologinis elito sportininkų rengimas
"Vilniaus universitetas man buvo ir yra studijų Meka Lietuvoje, be to, jame - didžiausia įvairių specialybių pasiūla. Čia gautų žinių pakako toliau studijuoti Vakaruose." Studijų programos komiteto pirmininkė doc. dr. Aistė Žemaitytė, psichologė, žinoma dėl elito sportininkų mentalinio rengimo, mokslinės ir švietėjiškos veiklos Lietuvoje ir užsienyje. Daugiau kaip 30 jos rengtų sporto žvaigždžių jau yra tapę Europos ir pasaulio suaugusiųjų čempionatų, olimpinių žaidynių prizininkais.
Virgilijaus Aleknos pavyzdys
Virgilijus Alekna, iškiliausias Lietuvos sportininkas, dukart olimpinis čempionas, vienąkart olimpinių žaidynių bronzos medalininkas, dukart pasaulio čempionas ir dukart vicečempionas, Europos čempionas, vicečempionas ir bronzos medalininkas. Lietuvoje yra nemažai sportininkų, kurie galėtu būti nugalėtojais, bet dėl vidinių priežasčių tokiais netampa. Dažnas tiek didelio meistriškumo, tiek pradedantis sportininkas dairosi į tuos, kuriems pavyko užlipti ant aukščiausio pakylos laiptelio daugelį kartų. Virgilijus Alekna tarptautinėje arenoje nuolat skynė pergales, garsinančias jį tiek šalyje, tiek pasaulyje, jis buvo tituluotas ne tik tarp Lietuvos ir pasaulio disko metikų, tačiau ir tarp pasaulio lengvaatlečių, ne kartą buvo renkamas geriausiu šalies metų sportininku. Pagal pasiekimus analogo Virgilijui Aleknai neturime. Virgilijus Alekna yra lyderis, peržengęs ribas to, kas atrodytų neįmanoma. Į jį lygiuojamasi ir dabar. Sektinais pavyzdžiais tampa gerbiami, aukštą socialinį statusą, įvaizdį turintys modeliai. Virgilijus Alekna.
"1989 metais atvažiavęs iš kaimo į didelį miestą sportuoti patekau tarp geriausių Lietuvos metiku. Buvo toks „Dinamo” maniežas (dab. Vilniaus g.), kur visi metikai treniravosi, tai ir aš jiems į kompanija. Sportavau kartu su Romu Ubartu. Pas skirtingus trenerius, bet tose pačiose patalpose. Po naujųjų jis išvažiuodavo į stovyklas, vasara ir vėl jį pamatydavau. 1992 metais, kai Romas Ubartas tapo olimpiniu čempionu, aš tebuvau 20-metis jaunuolis. Vis dėlto man buvo svarbu, kad lietuvis, kurį matydavau kasdien per treniruotes, tapo olimpiniu čempionu. Vadinasi, ir man tai yra įmanoma, tai visiems pasiekiama." - teigia Virgilijus Alekna.
Daugybė vaidmenų ir savivaizdis
Aistė Žemaitytė teigia: "Kiekvienas iš mūsų atliekame daugybę vaidmenų: vyro / moters, brolio / sesers, dukros / sūnaus, mamos / tėčio, moksleivio / studento / darbuotojo, draugo, sportininko ir t. t. Tyrimai patvirtina: jei gyvenimo būdą, mintis ir elgesį lemia išimtinai sportininko vaidmuo, pastebimi dažnesni sveikatos sutrikimai, rezultatų stagnacija ir per ankstyvas sportinės karjeros nutraukimas (angl. drop out)."
Taip pat skaitykite: Iššūkiai medicinos psichologijos praktikoje
Virgilijus Alekna prisimena: "Atvykęs į Vilnių susidūriau ne tik su geriausiais metikais, bet ir dideliais įššūkiais. Visų pirma reikėjo pinigų, nes tėvai padėti negalėjo, todėl 1993 metais pradėjau dirbti Vadovybės departamente (VAD) prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos (VRM). Buvau sportininkas mėgėjas, o ne profesionalas. Dirbau ir tik laisvalaikiu treniruodavausi. Tai truko iki 1996 metų, kai nutariau rengtis olimpinėms žaidynėms. Manimi patikėjo olimpinis komitetas ir skyrė 300 Lt stipendija. Tačiau labiausiai esu dėkingas VAD, kuris sudarė galimybę dirbti ir treniruotis. Ir vėliau tą modelį taikėm: vieną laiko dalį dirbdavau, o kitą imdavau nemokamas atostogas sportavimui. Sezonui pasibaigus, po visų varžybų vėl pasinerdavau į kitą veiklą - darbą VAD. Ten kitokios treniruotės, kitokia aplinka, mokoma taktinių dalykų, šaudymo, savigynos, psichologijos. Man tas išėjo į naudą."
Aistė Žemaitytė akcentuoja: "Savivaizdis (angi. self-image) apima praeitį, dabartį ir ateitį: koks aš buvau? koks esu? koks noriu būti? Dažnai mes, nors ir patobulėjame, matome save iš praeities perspektyvos nemokanti kažko, todėl būtina kartais įsivaizduoti save ateityje, koks būsiu, kai išmoksiu kažką konkrečiai, kai tapsiu nugalėtoju ar lyderiu: Kaip aš elgsiuosi? Ką galvosiu? Kaip jausiuosi?"
Svajonės ir pasiruošimas
Virgilijus Alekna teigia: "Tuo, kad nugalėti olimpinėse žaidynėse - ne taip jau sunkiai įgyvendinamas dalykas, patikėjau, kai lietuvis mano panosėje tapo olimpiniu čempionu. Tačiau svajoti atsargiai, nes svajonės išsipildo. Tu prisisvajoji, o kai viena dieną tos svajonės ima pildytis, gali sutrikti. Žmonės tarsi išsigąsta: „Negi štai ims ir išsipildys?.. Nejaugi tu čia taip ir tapsi nugalėtoju?..“ Taip nutinka, jeigu rezultatą pasieki netikėtai. Arba: ateina paskutinis bandymas, tu pirmas, bet kažkas po tavęs dar meta, ir tu jau nebe pirmas! Nes kitas buvo pasiruošęs kovoti iki galo, o tu - ne, nes manei, kad jau nugalėjai. Svajoti reikia atsargiai."
"Pirmiausia turi pasirengti rezultatui, kuris leistų tikėtis tam tikros vietos. Vis tiek aukščiau bambos neiššoksi. Yra tavo galimybių riba. Kiek tu pasirengęs, tiek ir pasieksi. Aišku, gali būti įvairių atsitiktinumų, kurie nulems galutinį rezultatą, bet vis tiek turi būti pasirengęs norimą rezultatą pasiekti. Yra nemažai atletų, kurie susikaupia ir pasiekia gerą rezultatą per kvalifikacines varžybas. Dažniausiai jiems kvalifikacinės varžybos ir yra pagrindinės varžybos, nes nuo jų priklauso, ar pateks į kitą etapą." - priduria V. Alekna.
Vidinė energija ir tikslai
Virgilijus Alekna pastebi: "Į kitą varžybų etapą toks sportininkas ateina išsikrovęs, jau pasiekęs savo geriausią rezultatą, nepasiruošęs dar vienam tokiam pačiam ar geresniam, nes čia jo galimybių riba, nes jau padarė, įgyvendino, ko išsavęs tikėjosi. Yra ir tokiu, kurie perdega pamatę savo rezultatą tarp geriausių. Taip nutinka, kai lyderiai nepasiekia jiems įprasto rezultato. Vidinė energija yra kaip degtukas, kurį nekontroliuojamai uždegta tiesiog sudega, ir jos nebelieka. Kitas dalykas, kai užsiprogramuoji, kaip šita (kvalifikacinių varžybų) etapą įveiksi, nes tavo pagrindinės varžybos vakare. Čia ne tik fizinis parengtumas, bet ir savitaiga svarbu (kaip nusiteiksi, kam užsiprogramuosi). Dar svarbu, kokį žmogus sau išsikelia tikslą?"
Aistė Žemaitytė teigia: "Olimpinės žaidynės - tai pirmiausia varžybos. Kitokios, ypatingos, tačiau jos turi visus esminius, kiekvienoms varžyboms būdingus elementus. Jeigu Jums patinka įveikti kliūtis, sporto šaka Jums teikia džiaugsmą, siekiate pagerinti asmeninį rezultatą, mėgstate išbandyti savo jėgas su kitais, ryžtingai einate iki galo, Jums patinka nugalėti, tai esate iš esmės pasirengęs ir šioms varžyboms."
Pirmosios olimpinės žaidynės
Virgilijus Alekna prisimena: "Mano pirmosios olimpinės žaidynės buvo 1996 metais Atlantoje. Į olimpinį traukinį aš išokau vos ne paskutinę minutę, nes tuo metu olimpiniai normatyvai buvo gana aukšti, o aš 1995 m. pasaulio čempionate buvau 17-as. Tada mesdavau apie 62-63 m. Šio rezultato nepakako, kad patekčiau į Lietuvos olimpinę rinktinę. Jaučiau, kad galiu daugiau, kad galiu pasiekti dar geresnių sportinių rezultatų, ir pradėjau treniruotis kaip profesionalas - išvažiavau į savo pirmąsias treniruočių stovyklas. Rezultatai augo kaip ant mieliu. Daug buvau girdėjęs apie olimpines žaidynes iš draugų, trenerių, kitų žmonių, tačiau yra visai kas kita, kai pats tai patiri, pamatai. Iš tikrųjų tikėjausi daugiau. Varžovai praktiškai tie patys. Belieka padaryti tai, ka tu gali padaryti. Sakyčiau, kad pirmosios olimpinės žaidynės man buvo nebloga žvalgyba. Žinoma, viena vertus, aš iškovojau šiaip ar taip aukštą 5-ą vietą, bet, kita vertus, lengvai pasiekiamas buvo ir medalis: apie 70 cm pritrūko iki bronzos ir apie 1 m iki sidabro. Po analizės, ka galima buvo padaryti geriau, supratau, kad tai man įveikiama - aš galėjau tai pasiekti; galbūt per jaunystę daug klaidų privėliau. Pirmosios olimpinės žaidynės buvo žvalgyba, per kurią įsitikinau, kad nesu prastesnis už tuos, kurie užlipa ant pjedestalo, kad galiu padaryti geriau."
Aistė Žemaitytė teigia: "Dvejonė tarp alternatyvių pasirinkimų - tai kognityvinis disonansas."
Trenerio keitimas ir naujos metodikos
Virgilijus Alekna prisimena: "2000-aisiais pakeitėte trenerį, treniravimosi metodiką. Kodėl? Treneris aklai kopijavo vieną disko metiką, nes norėjo, kad mesčiau taip, kaip jis. Mes darėm bandėm tai įgyvendinti gal kokius penkerius metus. Na, aš mesdavau taip, kaip jisai, bet mesdavau 5 m mažiau, negu mesdamas kaip man patinka. Treneris, manau buvo sugalvojęs neįgyvendinamą dalyką - mes daug metų bandėm tą patį ir tą patį… Ir vis tiek nepasiekiame to, ką norėjome pasiekti. Tai ir buvo priežastis, kad atėjo laikas keisti, nes einam tuo pačiu keliu siekiam vėl to paties tikslo ir vėl neišeina. Pervargstam, išnaudojam daug jėgų ir vis tiek neišeina. Ir jeigu vis nepasieki norimo rezultato arba pasieki ne tuo metu, tai, vadinasi, yra konkreti priežastis, ir atėjo metas daryti kitaip. Nors labiausiai kliudė, kad pagrindinių varžybų pradžioje, esant didžiulei įtampai, aš nežinodavau, kaip man mesti: ar taip, kaip treneris moko, ar kaip man geriau.. Na, tokie visokie niuansai. O neužtikrintų metimų neturėtų būti. Tai - diskomforto zona. Ir varžybų nelauki, ir treneriui tai, ką tu darai, atrodo klaidos.."
Aistė Žemaitytė teigia: "99 % žmonių orientuojasi į klaidas; dalis jų kyla bandant sau priderinti netinkančias populiarias elgesio schemas, taip prievartaujant save ir nusivylant, kai neišeina. Tai tas pats kaip spraustis į netinkančius, bet madingus drabužius - kas tinka vienam, nebūtinai tinka visiems. Iš tiesų pats noras / tikslas diktuoja veikios būdus - ne būdą, o būdus, kurie yra individualiai optimalūs rezultatui pasiekti. Kai nusprendžiama daryti kitaip, rizikuojama viskuo. Tave arba pasmerks, arba išaukštins - būsi didvyris, tautos numylėtinis arba niekas."
Atsakomybė ir motyvacija
Virgilijus Alekna prisimena: "Kai buvau jaunas, nepatyręs, dirbau kartu su treneriu. Žinoma, labai gerai, kai treneris tave moko, kai bendras darbas virsta rezultatais, gerais rezultatais. Tačiau gerai yra, kai sutampa nuomonės, požiūriai su treneriu, bet visa kas kita, kai treneris mano, kad jis tikrai viską žino ir kad tai, ką jis žino, yra vienintelė tiesa, o kitų tiesų nėra. Tai tampa problema. Besikartojančios klaidos, negerėjantys rezultatai, spragos treniruotės metodikoje… Aš jaučiau, kad aš nerealizuoju savęs. Ir taip metai iš metų. Galų gale ateina momentas, kai turi apsispręst, ar tu nori bandyti siekti daugiau, ar tu nori likti tokiame pačiame lygyje. Nuo 2000 metų pradėjau treniruotis vienas. Ir rezultatas šovė į viršų. Tapau visiškai kitų žmogumi, kitu sportininku. Kai yra treneris, esi su juo viena komanda, tada nesėkmes pasidalijamos. Bet kai tu lieki vienas, visa atsakomybė tenka tau. Už tavęs nieko nėra. Ir tas mane motyvavo. Niekas manęs neprižiūri, kai važiuoju į treniruočių stovyklą - galiu nesitreniruoti, galiu leisti laiką, kaip noriu, bet pats būsiu kaltas - nepasitreniruosiu, nepadarysiu ar netinkamai padarysiu ir būsiu kaltas, nes nepasieksiu rezultato. Ankščiau nesėkmių atveju didesnė dalis atsakomybės tekdavo treneriui, o dabar už mano nugaros nieko nėra."
Eksperimentavimas ir naujovės
Virgilijus Alekna teigia: "Nebijodavau ir paeksperimentuoti. Bandyti reikia, jei nori pažangos. Vasarą, kai varžybų metas (man varžybų būdavo 20 - 22 per sezoną; rekordas - 30) pabandymams laiko nelieka. Kai varžybos baigdavosi, o kitos dar būdavo toli, eksperimentuodavau. Stengdavausi sezonui pasibaigus raumenyną kitaip treniruoti ir nedarydavau tų pratimų kuriuos, pvz., dariau praėjusiais metais. Dalį pratimų atnaujindavau visiškai. Pakeisdavau kitais. Tas man padėdavo ne tik naujais raumenų grupes įtraukti, bet ir nuo tos rutinos pabėgti. Pasižiūri į kitus, kaip treniruojasi, ruošiasi, matai, ką jie daro, ir pasižymi. Kitais metais ir pats pabandai. Buvau įsitikinęs, kad reikia ieškoti ir metimų naujovių, nes gal kažką kitaip darydamas galėsi patobulinti ir jį."
Aistė Žemaitytė akcentuoja: "Didžiausio meistriškumo sportininkai iš kitų išsiskiria tuo, kad jie yra smalsus, siekiantys žinių, trokštantys sužinoti kažką naujo, kas leistų pagerinti savo rezultatą. Tie, kas pasiryžta palikti komfortišką zoną ir imasi naujovių, išgyvena asmeninį augimą."
Virgilijus Alekna prisimena: "leškodavau naujų pojūčių. Kartais kaire ranka diską pamėtydavau. Būdavo, kad į kairę pusę išeidavo taisyklingesnis metimas nei į dešinę. Greičiausiai todėl, kad nedarydavau įsisenėjusių klaidų. Žinoma, į kitą pusę išleistas diskas arčiau skrisdavo. Trupučiuka. Visiškai nedaug mažiau - kokiais 10 m. Mėtydavau kitokius įrankius - ne diską, net ir pagalius. Atlikdavau man nebudingus metimus. Vėl kitas jausmas, kiti pojūčiai. Žiūrėdavau, kaip kiti meta. Labai patikdavo stebėti, kaip meta vaikai, nes jų fizinės galimybės dar nedidelės. Yra tokiu, kurie, rodos, gimę mesti diską. Jei kažkas įdomaus, kur geras momentas, geras greitis ir man tinka, kodėl nepabandžius? Pasižiūri, kaip kiti daro, panagrinėji, pats pabandai. Kartais išeidavo nesąmonė."
Dopingas ir jo pasekmės
Tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma sportininkų yra pasiryžę vartoti bet ką, kad tik pasiektų savo siekiamybę - kad užliptu ant nugalėtojų pakylos. Aistė Žemaitytė teigia: "Dopingas yra didelis moralinis sporto principu pažeidimas. Sportininkas tampa priklausomas nuo rezultato, kai jam reikia išorinio pripažinimo ar apdovanojimo, nes bijo būti pasmerktas visuomenės, negauti pajamų ar pan. Dopingas matomas kaip vienintelė priemonė, leidžianti pasiekti pergalę. Kiek dopingą vartojusių sportininkų nugalėtojais taip ir netampa, nutylima."
Virgilijus Alekna pabrėžia: "Dopingas nėra teisingas kelias į tikslą. Nes kas tas sportas? Sportas - tai trumpas tarpas gyvenime. Retas kuris išbūna didžiajame sporte daugiau kaip 10 metų. Aš sporte prabuvau daugiau nei pusę dabartinio savo gyvenimo (30 metų), retai kam tai pavyksta - dažniausiai 10-15 metų."
Sveikatos priežiūra ir profilaktika
Virgilijus Alekna akcentuoja: "Kaip prižiūrėdavot savo kūną? Yra sportininkų, kurie atvažiuoja į savo gyvenimo varžybas ir negali pasiekti rezultato, nes sutrukdo lėtiniai uždegimai ar pan. Koks Jūsų požiūris į sveikatą? Bent kartą, per metus būtinai pasitikrindavau dantų būklę pas odontologą. Ne varžybų laikotarpiu, o tuo laisvesniu laiku. Reguliariai eidavau tikrintis sveikatos į sporto medicinos dispanserį. Dar kai labai gerų rezultatų nebuvau pasiekęs, atvykdavau rudenį ne tik sveikatos pasitikrinti, bet ir prašydavau dr. L. Kuzminienes parodyti nugarai tempimo pratimų. Ji man vis sakydavo, kad esu toks vienintelis, kuris ateina ne sezono metu, be problemų, tiesiog profilaktiškai pasitikrinti sveikatos ir sužinoti, kokius tempimo pratimus nugarai daryti, kad traumu išvengtų. Medicininė profilaktika yra sportininko režimo dalis."
Aistė Žemaitytė teigia: "Diena ar kelios dienos poilsio reikiamu laiku apsaugo nuo ligos ar traumos. Visiška kompensacija. Sunku atlikti dienos užduotis, kompensuojama per asmenybės savybes (pvz., aš galiu, privalau, vėliau pailsėsiu)."
#
tags: #medicinos #psichologe #aiste #zemaityte