Įvadas
Lietuvos mokyklos susiduria su iššūkiu - žemais mokymosi pasiekimais. Tarptautiniai ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad Lietuvos mokinių rezultatai yra netolygūs, pastebimi dideli skirtumai tarp įvairių grupių (berniukų ir mergaičių, mokinių iš skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio konteksto, skirtingo tipo vietovių ar besimokančiųjų skirtingomis kalbomis). Siekiant atliepti visuomenės lūkesčius ir užtikrinti visiems vaikams kokybišką ir lygiavertį ugdymą, būtina atsižvelgti į akademinių pasiekimų psichologinius aspektus. Straipsnyje nagrinėjama, kaip mokymo procesas gali būti konstruojamas, atsižvelgiant į smegenų veiklą, ir kokie mokytojo veiksmai padeda mokymuisi.
Neuromokslas ir ugdymo sąsajos
Šiuolaikinėje ugdymo erdvėje vis dažniau diskutuojama apie ugdymo neuromokslą (angl. educational neuroscience), kuris siekia sujungti neuromokslus ir ugdymo praktiką. Nors neuromokslininkai teikia vertingos informacijos apie mokymąsi, ji dar retai pritaikoma tiesioginėje mokymo praktikoje. Šį neatitikimą lemia skirtingi neuromokslininkų ir ugdymo profesionalų požiūriai į mokymąsi, grįstą smegenų darbu (angl. brain-based learning), nerealiūs lūkesčiai dėl ugdymo neuromokslo poveikio, kalbos barjerai, silpna komunikacija, filosofiniai ir epistemologiniai skirtumai. Todėl svarbu ieškoti neuromokslų ir ugdymo sąsajų, bandant užpildyti neapibrėžtumo prarają tarp sąmoningumo ir biologinių (neuroninių) procesų.
Mokymasis yra smegenų veiklos rezultatas, neuroreiškinys, kurio analizė apima atsakymus į klausimus: kas yra mokymasis, kaip vyksta mokymasis, kokie veiksniai gali palengvinti mokymąsi ir kokios yra mokymosi pasekmės? Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas mokytojo darbo plotmei, aiškinantis, kokie mokytojo veiksmai padeda mokymuisi.
Mokymasis ir smegenų struktūra
Mokymasis keičia smegenų struktūrą ląsteliniu lygmeniu
Yra du procesai, kurie ypač paveikia vaikų smegenų struktūrą - sinaptogenezė (angl. synaptogenesis) ir genėjimas (angl. pruning). Nuo gimimo iki dvejų metų vyksta selektyvi ir intensyvi sinaptogenezė - sinapsių (neuronų bei neuronų ir raumeninių ląstelių jungčių) susidarymas, tad šiame amžiuje sinapsių yra kur kas daugiau, nei jų turi suaugę žmonės. Nuo trečiųjų metų sinapsių mažėja ir, kai vaikui sueina septyneri metai, jų skaičius yra panašus į suaugusio žmogaus, tai yra įvyksta selektyvi sinapsių stabilizacija. Būtent patirtis ankstyvoje vaikystėje yra labai reikšminga, nes įgalina sinapsinių ryšių turtingumą. Vaikystėje vyksta ir kitas procesas - laipsniškai, genėjant, neuroninė raizgalynė tampa paprastesnė, o nereikalingos, nepanaudotos ar mažai naudotos sinapsės išnyksta. Šis procesas trunka beveik iki paauglystės pabaigos, kai išnyksta apie pusę sinapsių. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad, nors smegenų struktūra ypač kinta vaikystėje ir šiek tiek mažiau - paauglystėje, ji išlieka plastiška visą gyvenimą. Todėl mokymo(si) procesas yra labai reikšmingas - jis gali keisti neuronų ryšius; gali būti suformuojami nauji ryšiai (naujos sinapsės), o esami ryšiai - prarasti, silpnėti arba sustiprėti.
Smegenų struktūra paveikia mokymąsi
Nuo to, kaip neuronai yra sujungti, priklauso, kaip vyksta mokinio mokymasis jo smegenyse. Todėl būtinas vis gilesnis suvokimas, kas vyksta besimokančiose smegenyse, padedantis suprasti, kaip geriau mokyti, tai yra šį procesą grįsti smegenų veikla.
Taip pat skaitykite: Akademinė sėkmė VDU
Mokymo pobūdis keičia smegenis
Visų mokinių smegenims yra būdingas neuroplastiškumas - nervų sistemos tarpneuroninių ryšių ar biocheminių struktūrų kitimas mokantis. Šis reiškinys (neuroplastiškumas) yra naujos informacijos ir naujų elgesio būdų išmokimo pagrindas. Todėl mokinių mokymosi sunkumai arba tam tikrų žinių trūkumas neturėtų atrodyti nekintamas arba nepakeičiamas, derėtų į tai žvelgti kaip į iššūkius, kuriuos reikia įveikti mokiniams, nes smegenys gali keistis ir tobulėti mokantis. Čia vėl ryškėja svarbus mokytojo vaidmuo. Mokytojas gali padėti mokiniui - nuo to, kaip vyks mokymas, kokios pedagoginės strategijos bus pasirinktos, priklausys, ar ir kaip bus vystomi mokinių smegenų neuroryšiai. Kiekvieno žmogaus, taip pat ir mokinio, nervų sistemoje mokymosi metu vyksta du labai svarbūs procesai: (1) jutimas (psichinis procesas - organizmo išorėje ir viduje vykstančių reiškinių ir jų pokyčių aptikimas, priėmimas ir reagavimas į juos), (2) gautos informacijos apdorojimas (tai informacijos įvesties, laikymo ir išvesties procesai). Informaciją apdorojant dalyvauja visi pažįstami pojūčiai: rega, klausa, lytėjimas, skonis ir uoslė.
Mokytojo vaidmuo ir mokymo strategijos
Mokančios smegenys
Anot Rodriguez (2013b), dažnai į mokymo ir mokymosi procesą linkstama žvelgti kaip į paprastą linijinę sistemą. Atrodo, kad mokytojas sukuria vienokias ar kitokias sąlygas, mokinys įgyja žinių ir, panaudojus standartizuotus vertinimo būdus, abu ugdymo proceso dalyviai gali matyti pasiekimus. Tačiau mokymas, pasak šios mokslininkės, yra interaktyvi abipusė sistema, kuri sujungia mokytoją, besimokantįjį ir jų sąveiką. Neurolygmeniu tai būtų trys pagrindinės sistemos: mokančiojo asmens (mokytojo) smegenys, besimokančiojo asmens (mokinio) smegenys ir tai apimanti mokytojo ir mokinio sąveikos sistema. Rodriguez (2013a) įveda naują sąvoką - mokančios smegenys (angl. the teaching brain), kuri atspindi sudėtingą, dinaminį, besimokančių smegenų lemiamą mokymo pobūdį ir suformuoja tris mokytojo mokymo lygmenis: instinktyvųjį lygmenį, aukštesnį - į mokinį orientuotą mokymą ir dar sudėtingesnį - mokančių smegenų mokymą (angl. teaching brain teaching). Pagal trečią lygmenį mokytojas sąmoningai suvokia, ką daro mokydamas, ir supranta pedagoginio proceso sistemą: (1) jis atsižvelgia į mokinį: tiek į biologinius jo požymius (prigimtines kognityvines galias ir sunkumus, atminties savitumą ir emocinį atsaką), tiek į išorines mokymosi įtakas (pvz., draugus ar kultūrinius savitumus); (2) įvertina savo kaip pedagogo vidinius ir išorinius veiksnius (lūkesčius, pasirengimą ir patirtį) ir (3) tai sujungia į didelę sąveikaujančią sistemą, kurioje informacija (plačiąja prasme, tai yra žiniomis, gebėjimais, nuostatomis) dalijamasi ir į ją atsižvelgiama - iš mokinio gautą informaciją mokytojas įvertina ir teikia atitinkamą atsaką, kuris įgalina mokinį toliau dirbti.
Tiesioginis ir aiškus mokymas
Dešimtmečio tyrimai patvirtino, kad visiems pradedantiems mokytis mokiniams tiesioginis, aiškus mokymas yra kur kas efektyvesnis ir veiksmingesnis nei dalinis vadovavimas. Taigi, kai mokytojai moko naujo turinio ir įgūdžių (o ypač tai pasakytina apie vaikus, kurių pasiekimai prastesni), yra efektyviau, jei jie naudoja tikslų vadovavimą (angl. explicit instruction). Pastebėta, kad patys mokiniai, turintys žemesnius gebėjimus, labiau linksta turėti vadovaujančius mokytojus. Jei jie pasirenka mažesnį vadovavimą, jų testų rezultatai reikšmingai yra žemesni (Clark, 1989). Tokį šių mokinių prielankumą vadovaujančiam mokymui galbūt galima paaiškinti kaip tinkamas sąlygas jų mokymuisi, nes, pasak Helmke (2012), vadovavimas pamokoje skirtingais būdais ir lygmenimis yra būtina sąlyga geriausiems mokymosi pasiekimams pasiekti, nenuvarginant mokinių. Svarbiausia, kad mokymosi pagalba visada būtų pasiūloma pagal turimas pirmines mokinių žinias ir gebėjimus.
Konstruktyvizmas ir aktyvus mokymasis
Konstruktyvizmas yra plačiai paplitusi mokymosi teorija, kuri reiškia, kad vaikai, įsitraukę į aktyvų kognityvų procesą, turi susikurti savas pasaulio protines reprezentacijas (angl. mental representations of world). Tačiau ar tada galime teigti, kad pats geriausias mokymas yra mokinių skatinimas atrasti naujas žinias ar išspręsti įvairias problemas be aiškaus mokytojo vadovavimo? Anot mokslininkų (Clark et al., 2012), ši prielaida yra plataus masto, bet neteisinga. Remdamiesi R. E. Mayer darbais, jie teigia, kad kognityvi veikla ne visada yra pagrįsta matomu elgesiu ir taip pat įvairios aktyvios veiklos ne visada yra mokinio kognityvios veiklos garantija. Akivaizdu, kad mokymuisi reikia žinių konstravimo, tačiau, anot tyrėjų, informacijos neatskleidimas mokiniams tikrai nepalengvina žinių konstravimo.
Savivaldus mokymasis
Savivaldus mokymasis yra galutinis tikslas, kiekvienas mokinys, baigdamas mokyklą, turi mokytis savivaldžiai. Tačiau iki šio siekinio yra ilgas pedagoginis kelias, kuriame mokytojo atsakomybė ir meistriškumas yra pagrindiniai veiksniai, padedantys kiekvienam mokiniui to siekti. Pritardamos Rodriguez (2013a, 2013b) įžvalgoms, manome, kad mokytojai, suprasdami visus mokymo proceso dėmenis (mokinį, patį save ir tarpusavio pedagoginę sąveiką), gali padėti mokiniui eiti mokymosi keliu. Taip tinkamas mokytojo darbas - mokymas - sudarytų sąlygas mokiniui, turinčiam žemus mokymosi pasiekimus, įsitraukti į mokymo ir mokymosi procesą, nepaliekant jo tik pasyviu stebėtoju ar visai nedalyvaujančiu pamokoje.
Taip pat skaitykite: Parama studentų gerovei
Taip pat skaitykite: Bendradarbiavimas vertinant autizmo spektro vaikus
tags: #akademiniu #pasiekimu #psichologinis #apibudinimas