Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama dekonstrukcijos teorija, jos sąsajos su psichoanalize ir ideologijos kritika. Taip pat aptariama dekonstrukcijos raida ir recepcija lietuvių literatūros kritikoje per tris Nepriklausomybės dešimtmečius, atskleidžiant jos įtaką humanitariniam mąstymui ir literatūros interpretavimo metodams.
Dekonstrukcijos teorijos ištakos ir esmė
Dekonstruktyvizmas - tai poststruktūralistinė filosofijos ir literatūros kritikos teorija, susiformavusi XX a. 7-ajame dešimtmetyje Prancūzijoje kaip atsakas į struktūralizmą. Terminas "dekonstrukcija" pirmą kartą pavartotas Jacques'o Derrida, kuris rėmėsi Martino Heideggerio sąvokomis Destruktion (filosofinių konstrukcijų pagrindų ardymas) ir Abbau (nugriovimas). Dekonstruktyvizmas kritikuoja tradicinį Vakarų metafizinį mąstymą, logocentrizmą ir fonocentrizmą, teigdamas, kad visos sąvokos iš prigimties yra metaforiškos.
Dekonstrukcijos esmė - dogmomis paverstų teiginių aiškinimas ir dekonstravimas, atskleidžiant jų vidinius prieštaravimus ir nestabilumą. Ši teorija ypatingą reikšmę teikia rašymui (écriture), kuris anksčiau buvo laikomas tik antriniu procesu, atkartojančiu fonetinę raišką. Dekonstruktyvizmas naikina ribas tarp literatūros mokslo ir filosofijos, nes pripažįsta kalbos retoriškumą ir komplikuoja tiesos supratimo problemą.
Svarbios dekonstrukcijos sąvokos:
- Diseminacija (prasmės išbarstymas ir rinkimas)
- Pėdsakas (kalbos ženklas, neturintis referentinio ryšio su daiktu ar idėja)
- Papildymas (keičiantis nusistovėjusią teksto prasmę)
- Skirsmas (uždelsimas, atidėjimas, ardantis opozicijas)
- Farmakonas (vaistai, nuodai, reiškiantis priešingų prasmių egzistavimą tame pačiame žodyje)
Visos šios kategorijos pasižymi ambivalentiškumu ir dalyvauja nesibaigiančiame semiozės procese. Dekonstruktyvistai teigia, kad nieko nėra anapus teksto, o kalba nėra transcendentali. Juos domina nesupratimo problema tekste, reikšmių opozicijos ir prieštaravimai. Kiekviena interpretacija laikoma klaidos galimybe, o kiekviena prasmė - problematiška.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Dekonstrukcijos recepcija lietuvių literatūros kritikoje
Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius dekonstrukcija rado vietą lietuvių literatūros kritikoje, paveikdama humanitarinio mąstymo įpročius. Sovietmečiu cenzūra stabdė šios teorijos plitimą, o emigracinėje kritikoje ji nebuvo itin populiari. Tik po Sovietų Sąjungos griūties Lietuvos universitetų dėstytojai ir rašytojai galėjo susipažinti su Jacques'o Derrida ir kitų Jeilio mokyklos kritikų darbais.
Dekonstrukcija Lietuvoje pakeitė humanistinės literatūrologijos tradiciją, kuri rėmėsi pozityvistinių socioistorinių tyrimų tradicija ir tokiomis sąvokomis kaip autoriaus originalumas, tautinė savimonė, intuicija ir pan. Po Nepriklausomybės atkūrimo literatūros "antihumanistinis" interpretavimas, susietas su atidaus skaitymo praktika, buvo perkeltas į mokyklas.
Lietuvoje ankstyviausia dekonstrukcijos recepcija prasidėjo ir aktyviausiai skleista filosofijos darbuose. Audronės Žukauskaitės knygoje "Anapus signifikanto principo: Dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika" (2001) dekonstrukcija aptariama kartu su psichoanalize ir ideologijos kritika, pabrėžiant jų panašumus: sau tapataus subjekto ir esencializmo kritiką, antiracionalizmą ir reliatyvizmą. Jūratės Baranovos knygoje "Filosofija ir literatūra: Priešpriešos, paralelės, sankirtos" (2006) analizuojamos literatūros rašymo ir skaitymo problemos.
Lietuvių literatūrologai dekonstrukciją perėmė trimis kryptimis:
- Bendrųjų teorinių konceptų aiškinimasis: Jūratė Baranova, Eugenijus Ališanka, Birutė Meržvinskaitė ir kiti.
- Pačių literatūros kūrinių dekonstrukcinių požymių tyrimai: Algis Kalėda, Jūratė Čerškutė, Inga Bartkuvienė ir kiti.
- Literatūros kultūrologinė integracija ir paveldėtų chrestomatinių kūrinių interpretacijų kritikos sustiprėjimas: Paulius Subačius, Nerija Putinaitė, Artūras Tereškinas ir kiti.
Šios kryptys atspindi dekonstrukcijos įtaką literatūros tyrimams, skatinant kritinį požiūrį į tradicines interpretacijas ir atveriant naujas perspektyvas.
Taip pat skaitykite: Senelių namų gyventojų dvasinė būsena
Dekonstrukcija ir postmodernistinė literatūra
Dekonstrukcijos teorijų kritiškumas totalitarizuojantiems "didiesiems pasakojimams" tapo didžiausiu postmodernistinės literatūros stimulu. Postmodernistinė literatūra prasidėjo nuo ekscentriškų pasakojimų ir veikėjų, labiau suproblemindama vartojamas sąvokas nei jas išaiškindama. Pagrindinis klausimas, "užgulęs" visus postmodernizmo tekstus: ar galime pažinti žmogaus pasaulį ir kaip jį pažįstame?
Dekonstrukcinės literatūros kritikos pradžioje matome intelektualiosios poezijos ir eseistikos rašytoją Eugenijų Ališanką, kuris savo straipsnyje "Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje" (1999) ir knygoje "Dioniso sugrįžimas: Chtoniškumas, postmodernizmas, tyla" (2001) daug dėmesio skyrė dekonstrukcinio rašymo problemoms, pabrėždamas, kad kvalifikuota postmodernistinės kūrybos analizė neįmanoma be dekonstrukcinės savimonės ir žodyno.
Ališanka polemizavo su posovietinės kultūros inercija ir uždarumu, dėl kurio postmodernizmas buvo nurašomas kaip žalinga nihilistinės kultūros apraiška. Jis aptarė svarbiausius klausimus, kuriuos Derrida iškėlė kalbos filosofijai, kritikuodamas pozityvistinį požiūrį į kalbą ir teigdamas, kad visuose mūsų tekstuose esti nepasakomas ir neaprašomas jų prasmės pagrindas.
Logocentrinę literatūrą, sukurtą slopinant pasąmoninius impulsus, postmodernūs rašytojai dekonstruoja pakeisdami antiromanu, antiliteratūra, paraliteratūra, antikritika, atsisakiusiomis bet kokių aiškesnių žanrinių nuorodų. Dekonstruojantis rašymas praktikuoja skirtingiausių rašymų kombinacijas: metalingvistiką, (neo)romantinę, siurrealistinę ar absurdo vaizduotę, deformacijos, disonansų, dviprasmių ir ironijos, paradoksų ir parabolės, alegorijos ir simbolių poetiką, kurias derina su neutraliu dokumentiniu stiliumi.
Dekonstrukcija ir psichoanalizė
Audronė Žukauskaitė savo knygoje "Anapus signifikanto principo: Dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika" nagrinėja dekonstrukcijos, psichoanalizės ir ideologijos kritikos teorinį ryšį, atskleisdama jų bendrą mąstymo stilių ir pagrindinę temą - vientiso ir sau tapataus subjekto kritiką. Visos šios disciplinos suvokia subjektą ne kaip save kontempliuojanti ir sau skaidri tapatybę, bet kaip nesibaigiančią signifikacijų tėkmę, grįstą skirtumais.
Taip pat skaitykite: Bruožų žemėlapis: psichoanalizės perspektyva
Psichoanalizė, kaip ir dekonstrukcija, tiria kalbos ir pasąmonės sąveiką, atskleisdama, kaip kalba formuoja mūsų suvokimą ir troškimus. Jacques'as Lacanas, vienas įtakingiausių psichoanalitikų, teigė, kad pasąmonė yra struktūruota kaip kalba, o mūsų subjektyvumas yra nuolat konstruojamas per kalbos žaidimus.
Dekonstrukcija ir ideologijos kritika
Ideologijos kritika, kaip ir dekonstrukcija bei psichoanalizė, tiria diskurso ribas ir galios santykius. Ideologija suprantama kaip sistema įsitikinimų ir vertybių, kuri pateisina esamą socialinę tvarką. Dekonstrukcija padeda atskleisti, kaip ideologijos veikia per kalbą ir diskursą, konstruodamos mūsų suvokimą apie pasaulį ir mus pačius.
Žukauskaitė teigia, kad ideologijos kritika, kaip ir dekonstrukcija, siekia atskleisti paslėptus galios santykius ir subjekto konstrukcijos mechanizmus. Abi disciplinos pabrėžia, kad mūsų suvokimas apie pasaulį yra visada ideologiškai determinuotas, o mūsų subjektyvumas yra konstruojamas per diskursus ir kalbos žaidimus.
Literatūros pavyzdžiai
Straipsnyje minimi įvairūs lietuvių autoriai ir jų kūriniai, kuriuose galima įžvelgti dekonstrukcijos elementų:
- Jurgis Kunčinas
- Herkus Kunčius
- Alfonsas Andriuškevičius
- Gintaras Beresnevičius
- Sigitas Geda
- Sigitas Parulskis
- Giedra Radvilavičiūtė
- Rolandas Rastauskas
- Remigijus Treigys
- Andrius Jakučiūnas
- Marius Ivaškevičius
- Valdas Papievis
- Kęstutis Navakas
- Gytis Norvydas
- Benas Januševičius
- Vaiva Rykštaitė
Šių autorių kūryboje galima rasti postmodernaus stiliaus elementų, tokių kaip referencijos, politinis groteskas, niūrios tikrovės atkūrimas, metaforiškumas ir kalbos fikciškumo išpažinimas. Jų kūriniai dažnai dekonstruoja tradicinius pasakojimus ir žanrus, atskleisdami pasaulio grožį, nesuprantamumą ir naiką.
tags: #anapus #signifikanto #principo #dekonstrukcija #psichoanalize #ideologijos