Socialinė psichologija yra mokslas, tiriantis individo elgesį ir psichinius procesus socialiniame kontekste. Ji nagrinėja, kaip žmonių mintys, jausmai ir veiksmai yra veikiami kitų žmonių, grupių ir socialinės aplinkos. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines socialinės psichologijos prielaidas, kurios padeda suprasti žmogaus elgesį socialiniame pasaulyje.
Individualiosios psichologijos principai
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą.
Menkavertiškumo jausmas ir pranašumo siekis
Adleris kalba apie siekiamo tikslo Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne).
Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Pažiūrėkime pavyzdį. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Galbūt prie vairo, tikėdamiesi kuo greičiau pasukti į kairę, gal prie teatro kasos, o bilietai tuoj gali baigtis, gal universitete prie kopijavimo aparato, o pertrauka trumpa. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri.
Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.”
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris.
Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Gyvenimo tikslas ir apercepcija
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų.
Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką” (R. Dreikursas).
Netinkamo elgesio tikslai
R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: 1) dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys; 2) jėgos kova -vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus; 3) kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas; 4) pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali. Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu.
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika
Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką. Apie tai, kad taikant šią terapiją kiekvieno kliento, jo logikos unikalumas yra svarbesnis nei metodas ar diagnozė, dar kalbėsime.
Žmogus kaip socialinė būtybė
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Įdomu tai, kad vokiškai A. Adleris vartojo terminą Gemeinshafts-gefuhl. Emigravęs į Ameriką jis pradėjo rašyti angliškai ir 1929 m. bendruomeniškumo jausmą įvardijo socialiniu interesu.
Bendruomeniškumo jausmas ir socialinis interesas
Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis.
Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas. Taigi matome, kad dvasinio gyvenimo lygmuo Adlerio teorijoje sietinas su bendruomeniškumo jausmo raida - individualiai ir visuomeniškai. A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą. Mes nesame palaiminti žinoti absoliučią tiesą, todėl esame priversti galvoti apie žmonijos ateitį. Ką jums tai primena? Krikščionybę. Adleris teigė, kad jis tik padėjo suprasti tai, ką žmonija žinojo jau seniai ir kas žmonijos labui atsirado evoliucijos procese. Adlerio požiūris į religiją buvo toks: krikščionybė buvo reikalinga, kol žmogus, vien remdamasis mokslu, nežinojo, kaip reikia gyventi. Reikėjo Dievo, kuris pasakytų: mylėk artimą kaip pats save.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis.
Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje
Socialinio intereso ugdymas
Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo.
Galime įsivaizduoti, kad vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi. Tokio giliai vidinio sprendimo padarinys gali būti vaiko nuostata perimti tiek suaugusiojo vertybių, kiek jam atrodys naudinga.
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą. Taip, žmogus socialus nuo pirmųjų gyvenimo minučių (o gal ir anksčiau) - jis orientuotas į santykį su kitu žmogumi, su pasauliu. Intersubjektyvioje erdvėje, kitais žodžiais tariant, per bendravimą, dialogą tarp suaugusio ir vaiko vyksta biologinės paveldėtos centrinės nervų sistemos branda, augimas (taip ir norisi vartoti kompiuterinį terminą - įkrovimas).
Asmens vientisumas
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis.
Holizmas ir gyvenimo stilius
Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją j atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma. Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės.
Matome, kad Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus. Pagal Adlerio sampratą asmuo yra aktyvus siekdamas savo tikslo tais būdais, kurie jam atrodo tinkamiausi.
Kritinė psichologija: socialinio konteksto svarba
Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje psichologizavimas tampa vis labiau paplitęs, svarbu atsižvelgti į kritinės psichologijos įžvalgas. Kritinė psichologija teigia, kad neįmanoma padėti žmogui, neatsižvelgiant į sistemines socialines problemas, su kurių simptomais psichologai susiduria individualiu lygmeniu.
Asmens ir aplinkos sąveika
Kritiniai psichologai pabrėžia būtinybę peržengti individo ir visuomenės dualizmą, kad būtų galima suvokti, kaip žmogiškas subjektyvumas formuojasi ir funkcionuoja konkrečiame socioistoriniame kontekste. Tai svarbu, nes teorinės prielaidos formuoja pagalbos praktikų metodus. Jeigu asmuo suvokiamas kaip atskiras nuo visuomenės ir jos konteksto, tai ir jo psichologinis sutrikimas laikomas tik individualia problema, o psichologinė korekcija - tik jo paties atsakomybe.
Anot kritinio psichologo Iano Parkerio, asmuo (individualus subjektas) yra kūno ir socialinės aplinkos sankirtos laukas, šių dviejų materialų pavidalą turinčių jėgų produktas. Individuali psichologinė patirtis egzistuoja, bet ji nėra ontologiškai atskira nuo aplinkos kontekstų. Mūsų asmeninė patirtis visada yra proksimali, nes įkūnyta. Kitaip tariant, tolimosios jėgos perduoda savo poveikį asmeniui per artimąsias, šioms maskuojant tolimųjų įtaką. Čia susiduriame su paradoksu: nors dažniausiai tolimosios jėgos turi svaresnį poveikį mūsų gyvenimui, mums jas sunkiau pastebėti nei tas, kurios yra čia pat.
Galios horizontas ir prasminės struktūros
Kritinė psichologija naudoja galios horizonto sąvoką, kuria siekiama atskleisti, kaip subjektyviai suvokiamos asmenį supančios ir veikiančios jėgos. Kiekvienas asmuo yra supamas įvairių galios struktūrų (artimųjų ir tolimųjų), kurios tęsiasi tolyn į horizontą, todėl nėra prieinamos galutiniam suvokimui. Lengviausiai suvokiamas artimosios galios poveikis ir tik labai miglotai atpažįstamos tolimosios, nors didelę jėgą turinčios galios (politiniai, ekonominiai ar ideologiniai procesai).
Pavyzdžiui, pastebėję irzlų, apatišką ir prislėgtą asmenį, esame linkę tai aiškinti individualaus charakterio ypatumais, negatyviu mąstymu, nesveiku jo gyvenimo būdu ar kokiais nors situaciniais veiksniais. Taigi, nors psichologinė patirtis yra individuali, asmeniška ir pasireiškianti vidujybėje, neturėtume apsigauti intuityviai tvirtindami, kad dėl to ir šios patirties priežastys lokalizuotinos asmens viduje. Psichologija įprastai yra akla tolimosioms įtakoms, t. y. galios struktūroms, supančioms individą, tad pasilieka prie proksimalių individualių paaiškinimų: mąstymo būdo, nuostatų, valios, tarpasmeninių santykių.
Be to, mūsų tiesioginis, kūniškas pasaulio pajutimas visada yra medijuojamas prasmių / reikšmių, kurias pateikia kultūra ir ideologija, - tai vadinama prasminėmis struktūromis. Ilgainiui asmuo šias prasmes įsisavina ir taip formuoja savo individualią psichologiją (kalbines ir nekalbines prasmines struktūras). Anot autoriaus, dažna klaida yra šį mediacijos produktą (asmens psichologiją) suvokti ir tyrinėti tarsi nepriklausomą nuo aplinkos.
Socialinė nelygybė ir psichologinė sveikata
Kritinės psichologijos atstovai pabrėžia, kad individualūs skirtumai (asmenybė, mąstymo stilius, streso įveikimo būdai, saviveiksmingumas) kyla ne iš žmonių individualumo gelmių, o kaip sąveikų tarp biologinių predispozicijų ir aplinkos produktas. Patirti galios santykiai vaikystėje (šeimoje) ir klasinė (socialinė) padėtis sąveikauja tarpusavyje ir formuoja asmenybės pagrindą.
Tokie veiksniai kaip trauma, prievarta, apleistumas ir socialinė nelygybė turi reikšmingą poveikį asmens psichologinei sveikatai. Šiuolaikiniai psichiatrijos tyrimai patvirtina, kad socialiniai veiksniai turi svarų poveikį psichologiniams sutrikimams išsivystyti. Socialinė deprivacija reikšmingai padidina psichotinių sutrikimų tikimybę suaugusiojo amžiuje. Tyrimų duomenimis, asmenys, gimę darbininkų rajonuose, turi didesnę tikimybę suaugę būti diagnozuoti šizofrenija, o žemo išsilavinimo tėvų atžalos turi didesnę riziką būti diagnozuoti depresija. Moterims yra dažniau diagnozuojami depresijos ir nerimo sutrikimai, tai siejama su patiriamu psichologiniu, fiziniu ir seksualiniu smurtu.
Psichologinis distresas yra įgytas ir įkūnytas buvimo pasaulyje patyrimas, todėl prasminga jį suprasti socialinių ir materialinių aplinkybių kontekste. Kai psichologinės problemos individualizuojamos ir jų „gydymas“ išimtinai siejamas su psi-komplekso profesionalų pagalba, tai žalinga, nes nepaisoma ydingų socialinių, kultūrinių ir politinių reiškinių, kurie sistemiškai sukelia žmonėms distresą, skatina kaltę ir stigmą, sumenkina palaikančių socialinių ryšių ir bendruomenės svarbą.
tags: #socialines #psichologijos #prielaidos