Įvadas
Antanas Baranauskas - XIX a. antros pusės lietuvių romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas ir matematikas, palikęs gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir literatūroje. Jo kūryba atspindi tautinio atgimimo idėjas, gamtos grožio pajautimą ir dvasines vertybes. Straipsnyje apžvelgiama A. Baranausko biografija, kūrybinis kelias ir jo indėlis į lietuvių kalbos ir kultūros raidą.
Biografija
Vaikystė ir Mokslai
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Utenos apskrityje, gausioje karališkųjų valstiečių šeimoje. Poeto vaikystė buvo sunki, jis nuo mažens dirbo ūkio darbus. Pirmųjų mokslo žinių A. Baranauskas gavo iš savo tėvo. 1841-1848 m. lankė Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai.
1848-1849 m. Baranauskas tarnavo Gelvonų klebonijoje. Vėliau, 1851 m., pradėjo mokytis Rušiškių dvimetėje raštininkų mokykloje. Būtent būdamas šioje vietoje poetas parašė pirmuosius savo dvidešimt eilėraščių.
Raštininko Darbas ir Pažintis su Karolina Praniauskaite
Nuo 1853 m. Baranauskas dirbo raštininko padėjėju Vainute, Raseiniuose, Sedoje bei Skuode. 1855 m. jis susipažino su Karolina Praniauskaite, kuri dažnai įvardijama kaip pirmoji lietuvių literatūroje žinoma moteris poetė. Jos dėka Baranauskas detaliai susipažino su lietuvių literatūra bei klasikine lenkų poezija.
Studijos ir Karjera
Karolinos Praniauskaitės brolis Otonas Praniauskas sudarė palankias sąlygas Antanui Baranauskui įstoti į Varnių kunigų seminariją 1858 m. Žemaičių vyskupija Baranauską išsiuntė į Sankt Peterburgą, kur jis mokėsi teologijos toliau dvasinėje akademijoje. 1861 m. balandžio mėn. Baranauskas buvo iškilmingai įšventintas į diakonus, o 1862 m. į kunigus.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kančios
1864 m. Sankt Peterburge buvo paskirtas Dvasinės akademijos, kur mokėsi anksčiau, profesoriumi, pastoralinės teologijos dėstytoju. Po metų dėl tam tikrų priežasčių buvo atšauktas iš pareigų, tad grįžo į Lietuvą. Čia jis toliau tęsė savo darbus, puoselėjo tikėjimo idėjas, tačiau žinoma, kad jau nuo pat 1884 iki 1900 Antanas Baranauskas intensyviai domėjosi ir matematika, tyrinėjo pirminių skaičių savybes ir kt.
1866-1884 m. A. Baranauskas dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1884 m. tapo Žemaičių pavyskupiu, o 1897 m. - Seinų vyskupu. Antanas Baranauskas gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui. Palaikė ryšius su aušrininkais, vėliau nuo visuomeninės lietuvių veiklos nutolo. Seinuose pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba.
Antano Baranausko antkapinė lenta Švč.
Kūryba ir Jos Bruožai
Antano Baranausko kūryba yra ypatinga savo idėjomis. Labiausiai jos atsiskleidžia jo žymiausioje poemoje „Anykščių šilelis“. Būtent iš šio kūrinio galima spręsti apie Baranausko kūrybos idėjas ir bruožus. Taigi, pirmiausia, svarbu pabrėžti Baranausko norą parodyti tai, kad gamta nuo žmogaus yra neatsiejama. Jis tarsi bando iš naujo parodyti žmonėms gamtos reikšmę įvardindamas visus teigiamus dalykus gamtoje. Jo kūrybos tikslas - protestuoti prieš nacionalinę priespaudą, įtikinti žmogų, kad jis turi būti laisvas, mylėti gamtą, atsigręžti į senųjų dienų istoriją ir patirties semtis iš šios, kad ir toliau būtų galima gyventi darnoje bei harmonijoje.
A. Baranausko kūryba davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai.
Taip pat skaitykite: Miškinio kūrybos analizė
Pagrindiniai Kūriniai
- „Anykščių šilelis“
- „Kelionė Petaburkan“
- „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“
- „Dievo rykštė ir malonė“
„Anykščių Šilelis“
Svarbiausias kūrinys - romantinė poema Anykščių šilelis (parašyta 1858-59, išspausdinta 1860-61 Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu L. Ivinskio kalendoriuose), parašyta silabine eilėdara. Joje apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys.
„Anykščių šilelis“ - klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Rašytas „Anykščių šilelis“. Pirmojoje lyrinėje dalyje svarbiausia estetinis.
Ši poema išversta į anglų, latvių, lenkų, vokiečių, rusų ir kitas kalbas.
Kiti Kūriniai
Poemoje Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva (parašyta 1859, išspausdinta 1895) išdėstyti skirtingi požiūriai į Lietuvos likimą, plėtojama būsimos modernios valstybės vizija. Didaktinėje poemoje Dievo rykštė ir malonė (parašyta 1859, išspausdinta 1861) tautos istorija vertinama katalikiškos moralės požiūriu, retorinės intonacijos derinamos su šnekamąja kalba.
Kalbininko Veikla
A. Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Sukaupė tarminės medžiagos, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną / Zametki o litovskom jazyke i slovare 1898). Išvertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką, parašė gramatiką Kalbomokslis lietuviškos kalbos (ne visa išleista 1896), sukūrė kalbotyros terminų, originalią bendrinę rašybą.
Taip pat skaitykite: A. Mockus apie depresijos centrą
Religinė Kūryba
Sukūrė, išvertė iš lotynų ir lenkų kalbų religinių giesmių (ciklas Artojų giesmės šventos 1860, rinkinys Graudūs verksmai 1898, fotografuotinis leidimas 1998); kai kurios (Linksma diena) giedamos iki šiol. Vertė Katekizmą, Bibliją (nebaigė).
Atminimo Įamžinimas
Antano Baranausko atminimas įamžintas įvairiais būdais:
- Paminklai Anykščiuose, Rumšiškėse, Seinuose, Sedoje.
- A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus Anykščiuose (atidarytas 1927 m.).
- A. Baranausko vardu pavadintos mokyklos Rumšiškėse (1938) ir Anykščiuose (1992).
- Tiltas per Šventąją Anykščiuose (1932).
- Krateris Merkurijuje (2015).
tags: #antanas #baranauskas #asmenybe