Antanas Garšva - sudėtinga ir prieštaringa asmenybė, įkūnijanti XX amžiaus žmogaus egzistencinę patirtį. Jo gyvenimas, paženklintas istorinių kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų, atsispindi kūryboje, kurioje gvildenamos žmogaus būties prasmės, laisvės ir tapatybės temos.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Antanas Škėma, labiausiai katastrofistinio modernizmo paveiktas lietuvių teatralas, prozininkas ir dramaturgas, gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje (Lenkija). Inteligentiškoje, kūrybiškoje, bet valdingoje gimnazijos direktoriaus šeimoje prabėgo jo vaikystė, paženklinta revoliucinių neramumų Rusijoje ir Ukrainoje. 1929 m. baigęs „Aušros“ gimnaziją Kaune, Škėma įstojo į Lietuvos universitetą, kur iš pradžių studijavo mediciną, vėliau - teisę. Studijų metais atsiskleidė jo aktoriniai gabumai, jis įstojo į teatro studiją ir netrukus buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune, kur atliko įvairius antraeilius vaidmenis.
Kūrybinės Paieškos Lietuvoje
1940 m. Škėma persikėlė į Vilniaus valstybinį teatrą, kur ėmė bandyti jėgas režisūroje. Karo pradžią jis sutiko kaip Lietuvos aktyvistų fronto surengto Birželio sukilimo dalyvis. Vokietmečiu Škėma dirbo teatre, pratindamas publiką prie tiems laikams dar neįprastų išraiškos formų.
Emigracija ir Literatūrinis Palikimas
1944 m. pasitraukęs į Vakarus, Vokietijoje dalyvavo pabėgėlių stovyklų meniniuose susibūrimuose, čia pasirodė ir pirmasis novelių rinkinys "Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947). Persikėlus gyventi į JAV, Škėmai nepavyko rasti darbo, kuris bent minimaliai atitiktų rašytojo ir teatralo profesiją, tad liko juodadarbis - fabriko darbininkas, lifto operatorius, dėžių pakuotojas. Nepaisant to, jis buvo aktyvus lietuvių kultūrinio ir teatrinio gyvenimo dalyvis. Amerikoje pasirodė novelių rinkiniai "Šventoji Inga" (1952), "Čelesta" (1960), romanas "Balta drobulė" (1958) ir keletas dramų (žymiausia iš jų - "Pabudimas" (1956)).
Škėmos kūryboje iškylantis pasaulis - nervingo, psichologiškai suluošinto, prieš veidmainišką miesčionių etiką ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos laukas. Jo knygos dažnai sukeldavo skandalą, ir atrodė, kad Škėma sąmoningai provokuodavo prie „čiobrelinės lyrikos“ ir klojimo teatrų vaidinimų įpratusią publiką. Daug nepasitenkinimo sukėlė novelių rinkinys "Šventoji Inga" ir drama "Pabudimas". Skaitytojus šiurpino juose užfiksuoti žmogiškos prigimties patologiniai pavidalai, nors visas apsakymus ir dramą persmelkęs žiaurumas buvo psichologiškai motyvuotas - rašytojas su visomis šiurpiomis detalėmis vaizdavo sovietinį totalitarinį režimą, kurį laikė viena iš XX amžiui būdingų nužmogėjimo formų, nebuvo palankus ir vartotojiškos Vakarų civilizacijos, kuriai žmogus svarbus vien kaip verslo sistemos sraigtelis, atžvilgiu. Pasitelkdamas sudėtingą modernistinę formą, jis atskleidė individo laisvę žlugdančios sistemos veikimo mechanizmą.
Taip pat skaitykite: Tautodailės įtaka asmenybės formavimuisi
"Balta Drobulė": Romano Analizė
Svarbiausias Škėmos veikalas, atskleidęs beprotišką „persodinto augalo“ būklę, - romanas "Balta drobulė", parašytas 1952-1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, o jam pasirodžius 1958-aisiais daugelio skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi. Romano struktūra grįsta kelių pasakojimo plotmių persiklojimu: vieną lygmenį sudaro nepilna para iš lietuvių poeto ir Niujorko viešbučio keltuvininko gyvenimo, antąjį - skyriai „iš Antano Garšvos užrašų“, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje, trečiąjį - praeitis, kurią atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens - pasakotojo balsas.
Baltoje drobulėje kaitaliojami ryškūs praeities prisiminimai ir kapota ekspresionistine technika apibūdinama ankšta viešbučio erdvė, kurioje kaip narve uždarytas šinšilas pasmerktas vegetuoti pagrindinis herojus Antanas Garšva. Racionalius samprotavimus keičia karščiuojančios sąmonės vizijos, žargoniškas frazes įvairiomis kalbomis - improvizuotas poetinis srautas. Antaną kamuoja neurotiška savijauta ir epilepsijos priepuoliai, jo negelbsti nei meilė Elenai, nei gydytojo Igno konsultacijos. Antano liga - visą išeiviją kamuojančios negalios metafora. Kita vertus, keltuvininkas nėra tipiška egzodo prozos figūra: nors ir tapatinasi su archetipiniais lietuvių kultūros įvaizdžiais (Mažvydo kaukais, sutartinių ir neoromantikų kartos poetika), jis nepriklauso organizuotai bendruomenei, visur pabrėžia savo individualumą, šaiposi iš patriotiniais štampais manipuliuojančio poeto Vaidilionio, net mistinėje Juozapato pakalnės vizijoje mįslingų vėlių klausiamas, kokius įsakymus vykdęs gyvųjų pasaulyje, atsako: „Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus“. Škėmos žmogus gyvas, kol nerimsta ir ieško. Išprotėjusio Antano veidas „ramaus idioto“, vadinasi, paieškos baigtos.
Vėlyvoji Kūryba ir Tragiška Mirtis
Vėlyvoji Škėmos kūryba buvo dar novatoriškesnė ir labiau šokiruojanti, tačiau kai kurios temos liko iki galo neišplėtotos. Ypač verta paminėti apysaką "Izaokas" ir dramą "Ataraxia", parašytas prieš pat mirtį. Abejose susitinka amžini priešai ir paradoksalūs sąjungininkai - lietuvis Andrius Gluosnis ir žydas Izaokas, kurie susivienija prieš bendrą priešininką - mechanistinės Vakarų civilizacijos anoniminės visuomenės atstovą misterį Smitą. Paliečiami išeivijoje skausmingai vertinti žydų genocido bei lietuvių kaltės ir pasiaukojimo, nuolankumo ir maišto klausimai. Kaltė apmąstoma kaip filosofinė, egzistencinė kategorija.
Tragiška Škėmos žūtis 1961 m. rugsėjo 11 d. Pensilvanijos greitkelyje, grįžtant iš kasmetinio liberalios akademinės organizacijos „Satara-Šviesa“ susirinkimo, tapo daugybės eilėraščių, nekrologinių straipsnių ir memuarinių etiudų siužetu. Ypač išgarsėjo Algimanto Mackaus eilėraščių ciklas "Chapel B" ir Henriko Nagio eilėraščiai iš rinkinio "Broliai balti aitvarai".
Antanas Garšva ir Antanas Škėma: Tapatybės Paieškos
Antanas Škėma (1910-1961), panašiai kaip ir jo patarėjas literatūriniais klausimais poetas H. Radauskas, yra miesto kultūros žmogus. Būsimasis rašytojas lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats. Dar vaikystėje išryškėjo maištingas jo būdas ir nepriklausoma laikysena. Vėliau kaip aktoriui ir režisieriui Škėmai buvo būdingas tam tikras artistiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką: ,,Škėma nemėgo nei pigaus sentimentalizmo, nei nusistovėjusios moralės, nes laikė juos dirbtiniais“ (J. Kaupas).
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Rašytojui rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą - palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki. 1954 m. parašytas romanas ,,Balta drobulė“ dėl šių priežasčių keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Konservatyvių pažiūrų kritikai jį peikė dėl atvirų erotikos scenų ir pernelyg didelio pesimizmo, ,,o autoriui artimesni modernizmo rašytojai gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros“. Iš tiesų ,,Balta drobulė“ - tai sąmonės srauto romanas apie kūrėją ir kūrybą, meilę ir, svarbiausia, žmogaus išbandymą ribinėje situacijoje, sudužusių iliuzijų pasaulyje (toks pasaulis po karo egzistavo realybėje), kurį perskaityti ir suvokti reikia nemenkos erudicijos. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva - žmogus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę.
Škėmai buvo svarbu perteikti autentišką XX a. žmogaus egzistencinę patirtį, todėl, kitaip negu H. Radausko, jo kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, autobiografiška. ,,Supratau, kad Antano Škėmos kūryba yra autobiografiška. Jo gyvenimas turėjo būti sunkus ir nuviliantis nuo pat vaikystės. Žiaurumas, neištikimybė, prievartavimas visuomet lydėjo jį. Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interview, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas“. Pats Škėma laiške Marijai Gimbutienei rašė: ,,,,Bl. drobulėj“ bandžiau būti tikras, bandžiau matyti, jausti, samprotauti, išgyventi, tartum A. Garšva būtų gyvas žmogus“. Akivaizdu, kad Škėma dažnai tapatino save su kuriamu veikėju, nes romane yra nemažai detalių iš autoriaus vaikystės, santykių su tėvais, gyvenamosios aplinkos, kurią įtakojo tuo metu susiklosčiusi sudėtinga istorinė situacija, netgi kūrybos bei asmenybės bruožų. Romane Garšva - paties Škėmos prototipas. Taigi rašytojui pavyko sukurti personažą, įkūnijantį ne tik to meto egzistencinį žmogaus modelį, bet ir jo, autoriaus, asmeninius išgyvenimus bei patirtį.
Vaikystės Įspūdžiai: Autobiografiniai Motyvai
Škėmos romane ,,Balta drobulė“ galima įžvelgti gana ryškią paralelę tarp autoriaus ir romano protogonisto vaikystės bei tėvų. Škėma savo autobiografiją pradeda žodžiais: ,,Pirmieji kūdikystės prisiminimai nėra per daug dramatiški“. Romane ,,Balta drobulė“ Garšva apsiminimuose rašo: ,,Mano pirmieji prisiminimai nėra dramatiški“. Iš to galima daryti išvadą, kad Škėma svarbiausius savo vaikystės įvykius aprašo romane, susiedamas juos su pagrindinio vaikėjo biografija.
Škėmos romano ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva gimė pedagogų šeimoje kaip ir pats autorius. Škėmos tėvas buvo gamtininkas, o Garšvos - matematikas, kuris mylėjo gamtą. Garšva prisimena: ,,Motina buvo mano pirmasis mokytojas (tėvas mokė aritmetikos)“. Škėma autobiografijoje rašo apie motiną: ,,Ji mokė mane kalbų ir vakarais pasakodavo keistas improvizacijas“. Romane ,,Balta drobulė“ iš Garšvos užrašų sužinome, kad motina jam taip pat dėstė humanitarinius dalykus, daugiau istoriją bei literatūrą. Veikėjas motinos pamokas apibūdina žodžiais: ,,Tai buvo įspūdžiai žmogaus, kuris laikinai apsistojo žemėje“. Abiem Antanam motinų pamokos namuose atmintyje pasiliko kaip keistos improvizacijos.
Tiek Škėmos, tiek Garšvos tėvas mėgo muziką, grojo smuiku. Užaugę sūnūs domėjosi Bartoko, Stravinsko, Bartoko, Bacho (minimas romane kaip Garšvos mėgiamas kompozitorius, o Škėmai jis atrodė ,,simpatiškas senelis, bet per daug paprastas, nemodernus“) ir kt. muzika. Romane, pasakojant apie Garšvos vaikystę, miniminas tikslus autoriaus biografijos faktas - motina gydė inkstus Karlsbado kurorte, Austrijoje. Apie tai Škėma ir Garšva užsimena pačioje vaikystės atsiminimų pradžioje. Svečioje šalyje sutiktas žmogus pavaišino vaikus vyšniomis. Garšva jų likimo nebeprisimena, tik žino: ,,vyšnios buvo gražios, norėjau į jas žiūrėti; vyšnios buvo saldžios, norėjau jas suvalgyti“. Nepažįstamojo dovanota vyšnių kekė įsiminė ilgam. Šį atsitikimą autobiografijoje mini Škėma, romane - Garšva.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Rašytojas kiekvieną vasarą praleisdavo Palangoje, kaip tai darydavo daugelis Lietuvos šeimų. Garšvai Palanga svarbi dėl to, kad šiame kurorte romano veikėjas patyrė labai humanišką atsitikimą, kai plaukimo varžybose jo konkurentas, pastebėjęs, kad Garšvai pasidarė bloga, padėjo jam pasiekti finišą ir netgi laimėti pirmąją vietą: tąkart buvo pripažinta, jog Garšva ,,pralenkė Mažeiką puse kūno“. Taip pat vieną kartą jiedu su tėvu apgavo šizofrenija sergančią motiną, kad važiuoja atostogauti į Palangą, o iš tiesų nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Sunki motinos liga užtemdė Škėmos ir Garšvos vaikystę.
Vaikystės žaidimai irgi užima svarbią vietą Škėmos atsiminimuose bei Garšvos užrašuose. Škėma pamena: ,,Mes, vaikai, sukdavome gatvėje ant žibintų pakartus baltųjų karininkus ir subtiliai keikėmės“. Garšvos žaidimai taip pat nebuvo vaikiškai naivūs: ,,Mano draugai žaidė plėšikus ir detektyvus“. Škėmos vaikystė nebuvo lengva dėl motinos ligos bei istorinių aplinkybių. Jis, rašydamas romaną, nenorėjo apgaudinėti savęs ir kurti to, kas netikra. Tam, kad Garšva atrodytų realesnis (toks buvo Škėmos tikslas), rašytojas panaudojo ryškiausias savo biografijos detales. Dėl šios priežasties ir Garšvos vaikystė neatrodo lengva, tačiau ji labai svarbi, nes vaikystę įtakojo aplinka, o vaikystė - asmenybės formavimąsi.
Istorinis Kontekstas ir Egzistencinės Patirtys
Škėmos ne tik vaikystė, bet ir visas gyvenimas praėjo esant sudėtingoms istorinėms aplinkybėms. Romano ,,Balta drobulė“ autorius pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, pilietinį karą Rusijoje, nelengvą tarpukario laikotarpį, Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos okupacijas XXa. pirmojoje pusėje. Rašytojas savo akimis matė sudužusias žmonių viltis po karo. Dėl to jo kūryba yra egzistencinė, kūriniuose gvildenamos žmogaus būties prasmės problemas. Beje, šia tema rašė ir kiti to meto rašytojai: F. Kafka, A. Kamiu, K. Jaspersas, Ž. P. Sartras ir kt. Suprantama, kad karo nuniokoto pasaulio gyventojo patirtį Škėma minėjo ,,Baltoje drobulėje“.
Garšva yra kūrybos žmogus. Rusų okupacijos metais Lietuvoje buvo draudžiama rašyti tai, ką nori, jeigu parašyti kūriniai neatitinka sovietinės ideologijos. Rašytojai buvo stipriai suvaržyti, o už menkiausią ,,prieštaravimą“ susidariusiai politinei situacijai - žiauriai baudžiami. Škėma biografijoje prisimena: ,,supratau, kad bolševizmas - ne juokai“. Romane jis rašo, kaip Garšvą verbavo NKVD žmonės, bet poetas nepasidavė net po fizinio smurto ir nesutiko garbinti to, kas jam nepriimtina, taip dar kartą parodydamas svarbiausią autoriaus ir jo sukurto personažo tikslą - vaizduoti tik tai, kas tikra.
Atrodytų, jog galima teigti, kad Garšva yra didelis Lietuvos patriotas, tačiau tiek jis, tiek jį sukūręs romano autorius, nepasidavė okupacijos metu vyraujančiai patriotizmo bangai ir, tik pabandę pabūti partizanais, pasitraukė iš Lietuvos. Tokį ,,bandymą“ ginklu priešintis okupantams Škėma biografijoje vaizduoja ironiškai: ,,šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu“. Jaunuolis buvo rusas ir Garšva tik gynėsi, tačiau absurdiška yra tai, jog pasakotojas Garšvos pasakymą, kad jis nužudė žmogų, komentuoja ne tik ironiškai, bet ir apatiškai: ,,šie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų ,,šiandien gražus oras“, arba ,,ne, dėkui, aš negeriu pieno“. Akivaizdu, kad Škėma, būdamas partizanu, nesijautė esantis sau tinkamoje vietoje: ,,neišlaikiau šio žygio ir su šeima atsidūriau Vokietijoje“. Galbūt dėl šio nepritapimo rašytojas nesugebėjo pavaizduoti romano veikėjo, atsidavusio, kaip ne vienas tuo metu manė, beprasmiškai partizanų kovai, nes Garšva, kaip ir Škėma, netrukus išvyko iš Lietuvos.
Pasitraukimą savo valia iš Tėvynės Škėma nebuvo linkęs traktuoti kaip tremtį (taip elgėsi daugelis to meto išeivių): ,,niekas mūsų netrėmė, o patys pabėgome“. Rašytojas netgi juokėsi iš jų skelbiamo heroizmo sakydamas, kad ,,pirmaeiliai herojai žuvo ir žūsta Lietuvoje“.
Gyvenimas Emigracijoje ir Kūrybinės Kančios
Atsidūręs Vakaruose, Škėma ėmė dirbti liftininku. Romane pagrindinio veikėjo darbas lygiai toks pat. Neįprastas, formalumo reikalaujantis darbas tik dar daugiau skatina ilgėtis Tėvynės. Autobiografijoje Škėma aprašė pačius ryškiausius savo gyvenimo įvykius, kurie daugiausia įvyko gyvenant Lietuvoje. Apie gyvenimą Amerikoje jis užsiminė labai nedaug, tarsi jie nebūtų svarbūs ar reikšmingi. Išvardijęs pasiekimus Lietuvoje, į kūrybą Amerikoje nekreipė didelio dėmesio ir nesivargino jos aprašyti: ,,mano amerikinė veikla kultūrinėje srityje žinoma iš laikraščių“. Dėl to galima daryti prielaidą, jog rašytojas nepritapo prie svetimos kultūros kitoje šalyje, toli nuo gimtinės.
Romano ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Garšva realiam buvimui Amerikoje taip pat neskiria tokios didelės reikšmės kaip atsiminimams apie gyvenimą Lietuvoje. Garšva nuolat mintimis grįžta į praeitį, praėjusiems laikams jaučia nostalgiją. Nemaloni emigranto dalia (nepritapimas, Tėvynės ilgesys, artimųjų nebuvimas šalia) personažui tampa dar viena priežastimi nusivilti pasauliu.
Sudėtingos istorinės aplinkybės privertė Škėmą į gyvenimą žvelgti ne tik skeptiškai, bet ir ironiškai, sarkastiškai, groteskiškai tam, kad būtų lengviau išgyventi ir nepalūžti pasaulyje po katastrofos. Rašytojas kurdamas romaną nebuvo neįprastai jautrus, todėl ir jo sukurtas personažas į po karų pasikeitusį pasaulį žiūri ironiškai: ,,Belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja“.
Romanas ,,Balta drobulė“ visų pirma sužavi išskirtiniu pagrindinio veikėjo Garšvos portretu. Kūrinyje Garšva yra mylintis ir nekenčiantis, ironiškas ir desperatiškas, kūrėjas ir nihilistas. Skaitytojas gali personažą teisti, gailėti arba tiesiog jo nesuprasti. Romano autorius taip pat nebuvo neutrali asmenybė. Kritikai dažnai klausia: koks iš tiesų buvo Škėma - donkichotas ar cinikas? Rašytoją visą gyvenimą persekiojo mintis, kad jis gali būti paveldėjęs sunkią motinos ligą - šizofreniją. Šį ,,rašytojo nerimą išduoda laiškai bičiuliui psichiatrui Kaupui, su kuriuo konsultavosi sveikatos klausimais“. Ta pati problema kankina ir romano protogonistą (jis, beje, taip pat turi gana artimą draugą psichiatrą Igną), kuris dėl paveldėtos motinos ligos, kurios požymiai ima ryškėti, atsisakė galimos laimės su mylima moterimi.
Romano pagrindinis veikėjas turi tikriausiai ryškiausias paties autoriaus asmenybės savybes: norą šokiruoti ir sudominti, polinkį azartiškiems žaidimams (Škėma ir jo sukurtas personažas vienu savo gyvenimo laikotarpiu užsidirbdavo pinigų lošdami kortomis), nusistovėjusių visuomenės vertybių neigimą, kovą už tikrovės vaizdavimą, cinizmą ir ironiją, savotišką atsiskyrimą nuo bendrijos (Škėma buvo linkęs užsisklęsti savyje, atsiskirti nuo žmonių).
Kūrinyje jaučiama ryški Garšvos apatija aplinkai. Jis ne kartą save vadina egoistu, bet tai sako be jausmo, tarsi konstatuodamas nepavojingą faktą. Veikėjas atvirai juokiasi iš jam priešiško poeto Vaidilioko ir neigia jo skelbiamas vertybes, nes laiko jas netikromis. Romane daugiausia dėmesio yra skiriama poeto kūrybinėms kančioms. Garšva jaučia didžiulį kontrastą tarp menininko prigimties ir liftininko darbo, kurio metu uždrausta net ,,nepaklusni poeto garbana“. Liftininko darbą romano autorius gavo atvykęs į Vakarus. Tuo metu imigrantai dirbdavo įvairius panašaus pobūdžio darbus ir, kaip sakė pats Škėma, bandė padėti Amerikai.
Nors Škėma skelbė, kad ,,kūrybos procesas menininkui yra būtinumas“, tačiau jis paneigė kai kurias nusistovėjusias tiesas. Rašytojo teigimu, neegzistuoja joks įkvėpimas (romane ,,Balta drobulė“ Garšva ironiškai juokiasi iš poeto Vaidilioko, kuris rašo tik tada, kai jį aplanko įkvėpimas), o menininkas yra toks pat žmogus kaip ir kiti, tik jis sugeba savo patirtus išgyvenimus išreikšti teptuku, kaltu ar pan. Škėmos požiūriu, rašytojas turi ieškoti turinio savo kūriniui. Tokią idėją skelbia ir romano pagrindinis veikėjas poetas Garšva: ,,jau savaitė, kaip ieškau kelių strofų“.
Garšva neatitinka tradicinio šeimos žmogaus modelio). Jis, kaip ir Škėma, nesiekia karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laiko kūrybą. Romano pagrindinis veikėjas tokį savo tikslą maksimaliai sukonkretina - Garšva tik siekia parašyti tobulą eilėraštį. Pats Škėma skaudžiai išgyvendavo literatūrinę kritiką ir tai, kad jam būdavo sunku rasti leidėjus savo kūriniams (ypač nelengva tą padaryti buvo su ,,Balta drobule“). Garšvai artimų žmonių kritika taip pat reiškia daug, nes jam svarbu, ką Elena, jo mylima moteris, pasako apie jo eilėraščius. Elena padeda atskleisti dar vieną Garšvos kūrybos bruožą - norą sukelti kančią skaitytojui: ,,jūsų kūryba verčia kentėti“. Iš tiesų šis bruožas buvo labai ryškus paties Škėmos kūryboje. Didžiąją gyvenimo dalį Škėmą lydėjusi kritika galiausiai jį palaužė: paskutiniųjų metų korespondencijoje ryškėjo depresijos ir nevilties ženklai. Rašytojas suvokė, kad jo noras išjudinti surambėjusią publiką nebuvo priimtinas to meto visuomenei.
Svarbiausia, kad rašytojas, kaip ir jo sukurtas personažas, išliko savimi, neišdavė idealų, nenutraukė kūrybos proceso. Galima teigti, kad romano ,,Balta drobulė“ pabaiga nėra desperatiška, nes Garšva prieš išprotėdamas parašo gyvenimo tikslu virtusį eilėraštį. Tokiu būdu romano veikėjo gyvenimas įgyja prasmę.