Įvadas
Kultūrinė aplinka, susidedanti iš tradicijų, papročių, meno ir istorijos, daro didžiulį poveikį asmenybės formavimuisi. Lietuvoje, kurioje gilios medžio drožybos tradicijos siekia neolito laikus, kultūrinis paveldas atlieka svarbų vaidmenį ugdant individualų identitetą. Šis straipsnis nagrinėja kultūrinės aplinkos, ypač tautodailės, įtaką asmenybės raidai Lietuvoje, remiantis istorinėmis įžvalgomis ir šiuolaikiniais pavyzdžiais.
Medžio Drožybos Tradicijos Lietuvoje: Istorinis Kontekstas
Lietuvių tautos meniniai bandymai valdyti formą prasidėjo dar neolito laikais. Akmuo, kaulas, gintaras ir medis buvo naudojami kaip medžiagos kūrybai. Laiko išbandymai išugdė tradiciją drožti iš liepos, beržo, alksnio ir ąžuolo medienos. Medinės skulptūros tradicija siekia senus laikus ir yra glaudžiai susijusi su aisčių būtimi bei pasaulėjauta. Šie klausimai visada domino menininkus, besigilinančius į šią temą.
Laikas įvedė savo pataisas, o išlikęs vaizdas įgavo tikroviškumo. Lietuvių garbintas ir šventu laikytas medis, apdainuotas pasakose, sakmėse ir raštijoje, keliauja per kuparų raštus, knygų puošybą ir baldų ornamentus. Baltų šventovės, kaip ir kitų archajiškų tautų, yra gamtoje.
Marcelijus Martinaitis teigė, kad statydamas sau lygius šventuosius, lietuvis jautėsi ramus, stiprus ir galintis susikalbėti su aukščiausiomis galiomis. Lietuviams būdinga eiti į gamtą nusiraminimo, vienybės ir susitaikymo, nes šventieji jiems buvo tai, kuo gamta mąsto, girdi ir atsako. Susakralintoje gamtos aplinkoje kalba yra prasminga, jaučiama ir suvokiama kitaip nei buityje. Už ją atsiteisiama žemės gėrybėmis, ji išklausoma.
Šventųjų garbinimo apeigos dažnai turėdavo kasdienių tikslų, primindavo sutarčių sudarymą su aukštesnėmis galiomis arba reikšdavo abipusį pasikeitimą gėrybėmis. Žmonės savo kiemo ir pakelių šventųjų nelaikė be darbo, jiems užkraudavo savo rūpesčius, todėl jie ir vadinami rūpintojėliais. Praktinės mąstysenos požiūriu, viskas tikslinga ir susiję: pjautuvas ir kalendoriniai ciklai, rūbai ir saulės šviesa, derlius ir šventojo palankumas. Pasakojama, kaip „bausdavo“ tinginius šventuosius, kai jie „sulaužydavo“ per metines šventes sudarytas sutartis.
Taip pat skaitykite: V. Kavolio teorijos apie kultūrinę psichologiją
Supratimas apie žmogų kaip gamtos dalį įprasminamas „gyvybės medžio“ simbolyje. Vaidotas Daunys yra pastebėjęs, kad tradicinis baltų menas yra funkcionalus giliausia prasme, nes jungia grožį ir praktiškumą, atskleidžia tautos dvasinę būklę - santarvę su Visata. Nors laiko tėkmėje atskirų prasmių aiškinimas pasimetė ir tobulėjo pasaulio suvokimas, pagarba medžiui išliko.
Liaudies Meistrų Indėlis Į Asmenybės Formavimąsi
Šiandieniniai liaudies meistrai jungia dabarties liaudies kūrybą su šimtmečius puoselėta tradicija, iš kurios talentingiausieji perėmė nacionalinius meninės kalbos bruožus - lakonišką formą, vidinę ekspresiją, improvizacijos momentą kūrybos procese ir mokėjimą jautriai susikalbėti su medžiu. Tautodailininkų gretose galime rasti ne vieną, kuris savo kūryba teigia pagarbą kūrybinei medžiagai - medžiui.
Pavyzdžiui, skulptorius Stepas Nečiūnas iš Ukmergės supranta kūrinį kaip temą, žanrinę sceną. Pasakojimas autoriui yra svarbiausias, todėl nesistengiama apibendrinti ar taupyti. Į akis krenta temą pabrėžiančios smulkmenos, proporcijų ir masių santykio tikroviškumas. Kuriamas realistiškas vaizdas. Autorius turbūt nejaučia, kad jo kuriamo tikroviškumo riba ir yra medienos kaip plastinės medžiagos galimybės.
Vertingiausia S. Nečiūno kūrybos dalis yra skulptūros, vaizduojančios dirbančius žmones, esančius savo charakteringoje aplinkoje. Vaizdas komponuojamas stebint iš tolo, išlaikoma tikroviška erdvės perspektyva. Nėra fantastinių, sklandančių dėmenų. Dažnai personažai vaizduojami judantys, kažką veikiantys, bet judesys fiksuotas ir stabilus. Pavyzdžiui, kompozicijoje su kieme šokančiomis poromis judesiai parinkti taip, kad kiekviena vertikali skulptūros detalė kalba apie amžinąją žemės trauką. Griežtas komponavimas kūrinius daro statiškus, bet juos perskaičius supranti vyksmo intensyvumą ir svarbą. Toks kūrimo metodas naiviajame mene padeda perteikti intrigą. Stebėtojui kyla klausimai: kam? kas? kodėl meistrui svarbi ta tema? kokia reikšmė, prasmė? Kiekvienas žiūrovas pagal savo išprusimą, intelektą ir vaizduotę pats atsako į šiuos klausimus. Taip iš meistrystės ir talento auginamas vidinis kūrinio turinys, kuris atspindi tautodailininko brandą.
Gyvenimiška S. Nečiūno patirtis pasireiškia kompozicijų daryba. Jis atrenka vaizduoti tik svarbiausias detales, tokias kaip temą apibrėžiantys rakandai, baldai ir įrankiai. Nevengiama buitiškumo. Komponuodamas autorius nesiekia kurti gilių portretinių ar psichologinių scenų, jam svarbu žiūrovui aiškiai pateikti siužetą. Pasirinktos raiškos priemonės stebėtojus ir žiūrovus išlaiko autoriaus nustatytu atstumu. Kuriamas konkretus interjeras dažniausiai apibrėžiamas grindų ar kambario sienos dalimi, todėl žiūrovas neturi laisvai pasirenkamo stebėjimo taško. Skulptūra dažniausiai galime grožėtis apeidami kūrinį ratu, o S. Nečiūno režisūra yra griežtesnė.
Taip pat skaitykite: Kavolio įtaka kultūrinei psichologijai
Monumentalumas Ir Detalumas Lietuvių Skulptūroje
Vaizdo apibendrinimo ar jo smulkmeniško tikslumo pavyzdžiai tradicinėje lietuvių skulptūroje turi plačią amplitudę. Stambių eksterjero kūrinių aptakumas ir formų monumentalumas yra logiškai pagrįstas. Tai tūkstantmetė patirtis, formavusi tautinės skulptūros įvaizdį. Puikus to įrodymas - archeologinių tyrimų Šventojoje metu Rimutės Rimantienės rastas akmens amžiaus medinis dievybės drožinys. Kurdami kamerinę skulptūrą, daugelis meistrų išlaiko monumentalumą tik mažesniu masteliu.
Žinomas lietuvių skulptorius Ipolitas Užkurnys yra radęs tikslią monumentalumo ir detalumo pusiausvyrą savo kūryboje. Jo kompozicija „Perkūnas“ (1971 m.) išdrožta iš vientiso ąžuolo gabalo. Meistrui reikėjo daug pastangų išdrožti erdvėje esančias smulkmenas ir detales. Dalis jų dėl pasirinkto techninio sprendimo atsisakyta, todėl iš anksto tikslingai apmąstyta būsima kompozicija. Monumentalumą kamerinėse skulptūrose išlaiko P. Balsys, A. Viluckis, R. Zinkevičius, A. Petrulis ir daugelis kitų žymių meistrų.
Kitą požiūrį savo kūryboje demonstruoja L. Šepka, A. Jusevičius, J. Tvardauskas, S. Lampickas ir A. Juškevičius. Šiai grupei priklausytų ir S. Nečiūnas. Jis, kaip ir Lionginas Šepka, išdrožia atskiras detales ir iš jų konstruoja kūrinį. L. Šepka nesistengdavo slėpti techninės kūrinio sandaros, jungčių vietos aiškiai matomos, jomis tarsi didžiuojamasi. Meistras ir pasirašinėdavo ypatingai: „Arkitektas Šepka“. S. Nečiūnas detales sujungia visiškai švariai, plika akimi jungčių nematyti. Baigta forma kruopščiai nušlifuojama, siluetas branginamas. Tai yra vienas iš kuriamos estetikos elementų. Techninės dalies neapčiuopiamumas konstrukcijai suteikia lengvumo. „Švarą“ pabrėžia pasirinkta medienos rūšis, dažniausiai tai yra liepa, eglė ar pušis. Išsaugomas šviesumas ir natūralus medienos tekstūros grožis. Meistras nenaudoja polichromijos, jam, kaip ir L. Šepkai, vertingas yra grynas „medinis“ vaizdas.
Savitai S. Nečiūno stilistikai nebūdingas darbas su faktūra. Nėra nei natūralaus medienos šerpetojimo, nei įrankiais išryškintos faktūros. Klostės, drabužių raukšlės ir plaukų sruogos perteikiamos nedrąsiai ir neturi ryškesnio vaidmens visame raiškos priemonių arsenale. Nugludintos formos išryškina šviesotamsos efektus, siluetą ir natūralų medienos grožį.
Tautodailės Įtaka Asmenybės Vertybėms
Pranas Gudynas yra rašęs, kad menininkas mums ne tik parodo grožį, kurio kartais patys nė nepastebime, bet per savo kūrinius atveria ir savąjį „aš“, savo nuotaikas ir požiūrį į žmones, daiktus bei įvykius. Kuo menininko pasaulis turtingesnis ir kuo giliau menininko šaknys įaugusios į savo liaudį, tuo turtingesnė jo kūryba. Be nežinomų meistrų darbų, esančių muziejuose, šiuolaikinės tautodailės tradicijos formavosi didelės grupės meistrų kūrybinio palikimo vagoje.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie pseudo kultūrinę motyvaciją
XX a. antroje pusėje susiformavę ir kūrę skulptoriai buvo skirtingo išsilavinimo, o jų pagrindinės specialybės buvo labai plataus spektro. Kai medinės skulptūros amato pagrindus papildo tarnybinė-darbinė veikla, kūrybos rezultatai būna brandūs. Kitai šiuolaikinių tautodailininkų grupei darbas su medžiu tampa pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, profesija. Tai profesionalai, visa savo būtimi pasinėrę į šiuolaikinės tautodailės procesą, dalyvaujantys parodose, teoriniuose ir kūrybiniuose seminaruose. Kaip ir visame meno pasaulyje, kiekvienam dalyvaujančiam skirtingai sekasi įgyvendinti užsibrėžtus siekius, įvairiausi veiksniai skatina arba trukdo. Vienų „sėkmės žvaigždė“ pakyla iškart, kitus puola likimo bangos.
Dauguma primityvistiniu stiliumi kuriančių meistrų gyvena regionuose, toliau nuo civilizacijos centrų, didmiesčių. Šis bruožas būdingas ne tik Lietuvos kultūrai. XX a. antroje pusėje monumentalių eksterjerinių skulptūrų kūrėjai paprastai dirbdavo nuvykę į užsakymo vietą. XXI a. mobilumas lemia kur kas didesnes galimybes keliauti.
Mobilumu ir aktyviu dalyvavimu kūrybiniuose renginiuose šalyje ir už jos ribų pasižymi alytiškis Saulius Lampickas. Jo interpretuotas monumentalumas kartais atitinka tradicinį, o kartais tampa „šepkišku“. Tada kūrinys konstruojamas pasikliaujant intuicija, jausmu ir pasakojamos temos plėtojimu. Pavyzdžiui, paukščio skrydžio ir lengvumo iliuziją kuria prijungti išskleisti sparnai, medžio lapija nusagstoma žiedais, piliarožė skulptūroje „Laiminantis Kristus“ tampa žiedų vėriniu.
„Pasakojime apie kitų gyvenimą“ meistras tiesiog pasakoja dėdamas detalę prie detalės: stogą aplipdydamas lapais, tvorą kaukėmis ir patvorį augmenija. Skulptūra virsta teatro scenografija. Už pastogės, langelių ir pamatinės dalies atsiveriančios tolimesnio plano erdvės, detalių rakursų ekspresija ir dinamiškas kraigo angelo, kaukių, žmonių bei giltinės vaizdavimas sudaro visuotinio šurmulio vaizdą. Įprasto romaus monumentalumo nelieka nė pėdsako. Ekspresyvūs vaizdiniai sąmoningai konstruojami kompozicijose: „Kaip tautiečiai laimės siekia“, „Kaip dzūkai su gamta bendrauja“ ir „Kaip tautiečiai svajoja“.
Šiuolaikinėje lietuvių tautodailėje yra ir daugiau autorių, ypač primityvistų, mėgstančių vaizduoti siužetines scenas. Tai kamerinio formato, įvairaus sudėtingumo laipsnio ir dydžio sustingę „performansai“. Kurdami išplėtoto vaizdo kūrinius, S. Nečiūnas (Ukmergė), I. Užkurnys (Vilnius), Justinas Jonušas (Kretinga), Alfonsas Skiesgilas (Kretinga), A. Jusevičius (Kaunas) ir Robertas Žaliūkas (Panevėžys) vartoja skirtingas stilistikas ir technologijas, tačiau puikiai išlaiko vientisumą ir sugeba išvengti eklektikos.
Polichromiją naudojantys autoriai labiau komplikuoja „žaidimo“ sąlygas, tačiau juos gelbsti pasirenkamos spalvų gamos nuoseklumas. Geri meistrai sąmoningai ar intuityviai išreiškia darną ir ryšį tarp skulptūrinės formos, detalių, siluetų ritmikos ir spalvų pulsavimo. Atsiradusią formos raiškos pauzę A. Skiesgilas suvirpina teptuku brūkštelėjęs kontrastingą spalvą, o S. Lampickas žanrinių kompozicijų nemargina. Dažniausiai tai dažyta mediena, o šviesotamsos efektai sužadinami faktūra, ornamentais ir aktyviais siluetais.
Meistrišką monumentalios visumos valdymą S. Lampickas demonstruoja kurdamas 3-6 metrų aukščio eksterjerines skulptūras. Svarbiausias simbolinę prasmę turinčias detales išdrožia raiškiai, bet nepažeisdamas masės monolitiškumo, faktūra ir ornamentai griežtai tvarkomi pagal pagrindinį, lengvai suprantamą piešinį. Tik profesionalus ir metodiškas skulptoriaus darbas gali lemti tokį didelės meninės vertės rezultatą.
Kitas pavyzdys šiuolaikinės tautodailės panoramoje - panašiai veiklus skulptorius iš Suvalkijos Antanas Lastauskas. Menininko kelią jis pradėjo brandžioje jaunystėje. Ieškodamas savojo kelio, Kalvarijos maisto pramonės technikume įgijo mechaniko specialybę. Būdamas keturiasdešimt dvejų, rimtai apsisprendė būti medžio skulptorius. Kita vertus, kūrybingą asmenybę žavėjo ir molio plastikos galimybės. Taip dažnai atsitinka tautodailininkams: kol neįsitikina, kas yra tikrasis pašaukimas, pereina išbandymų vingius.
Kūrybos žavesį Antanui padėjo atrasti skulptorius tautodailininkas S. Lisauskas, rimtai domėjęsis pagonybe, tradicine skulptūra ir keramika. Jis atvėrė langą į nekomercinės, nekonjunktūrinės kūrybos erdves ir dvasinės būties karaliją. Vėlesnei A. Lastausko kūrybos raidai įtakos turėjo pažintis su skulptoriais Juozu Videika ir Pranu Labučiu. Aktyviai dalyvaudamas bendruose kūrybiniuose renginiuose, meistras stebi ir bendrauja su kolegomis skulptoriais, stengiasi tobulėti ir perimti gerąją patirtį. Pasirinktas tradicinis mokymosi kelias duoda rezultatų. Iš pradžių ėmęsis mažų kamerinių skulptūrinių formatų, vėliau perėjo prie monumentalių eksterjerinių parametrų. Tai liudija kūrėjo imlumą informacijai, sugebėjimus ją analizuoti ir priimti teisingus sprendimus. Antanui iš pat pradžių nebuvo keblu interpretuoti ir išreikšti monumentalumą. Panašus didelių ir mažų kūrinių vienalytiškumas būdingas B. Dabruko, I. Užkurnio, Antano Česnulio ir kitų gabių vyresnės kartos meistrų kūrybai.
Kuriant siužetines scenas, Antanui puikiai pavyksta išspręsti erdvinės kompozicijos uždavinį. Skulptūra „Grybautojai“ (2008 m.) yra įdomi žiūrėti iš visų apžvalgos taškų. Toks rezultatas nėra lengvai pasiekiamas drožiant iš vientiso ąžuolo gabalo, nes nepavykusios formos neištaisysi. Skirstydamas daiktų mases, ne tik šiame darbe, bet ir kituose Antanas virtuoziškai naudojasi stilizacijos priemonėmis. Stilizacija tampa lyg burtų lazdele - išeitimi iš sunkiausių padėčių. Čia meistras suvalkietiškai gudrus, nes tuo pačiu išsprendžia kitą esminį uždavinį - formuoja savitą stilistiką.
„Grybautojų“ skulptūroje kelmas, žiedas ir ypač paparčiai atlieka svarbų bei intriguojantį vaidmenį. Kamerinei erdvei, parodoms skirta skulptūra nedrąsiai liudijamas ypatingas jautrumas paviršiams ir faktūrai. Mažos segmentų masės neleidžia smarkiau pasidarbuoti kaltukais. Dėl atlikimo technikos kai kurios detalės nurodo prėską realistiškumą (veidai, grybų pintinė), bet proporcijos ir bendras vaizdas grąžina prie tautodailės pradų. Vaizdas virsta nerealia pasaka, literatūrine iliustracija.
Daugeliui A. Lastausko siužetinių kompozicijų būdingas iliustratyvumas („Šv. Jurgis“, 2008 m., „Artojas“, 2003 m.). Kartais vaizdas meistriškai suvedamas į uždarą žiedą („Aludariai“, 2008 m., „Mirtis“, 2009 m., „Beržas“, 2006 m.). Ąžuolinės autoriaus skulptūros skoningai dera prie akmeninio pjedestalo - girnapusės. Toks junginys nėra naujiena tautodailėje, bet santūrus meistro braižas šiuo atveju vykusiai pabrėžia vidinį turinį.
Daugelyje skulptūrų Antanas Lastauskas vaizduoja vieną žmogaus figūrą, tarsi užsispyręs išsemti visas plastines galimybes. Kai kurios prasmingos tik „statistiškai“, gilesnės vidinės minties užuominų neatsiranda, o gal autoriaus tik tiek ir tenorėta („Malkautojai“, 2004 m., „Bičiuliai“, 2011 m.). Bet štai 2003 m. ciklas „Duonos kelias“ yra brandus. Sumanymas išplėtotas sukūrus dešimtį atskirų darbų, jungiamų vienos temos. Figūros vaizduojamos lyg ir judančios, bet dinamikos neįgyja. Naiviajame mene taip būna dažnai. Pavyzdžiui, Stepo Nečiūno (Ukmergė), Vasil Sidak (Ukraina) ir Ryszard Rebeszko (Lenkija) skulptūrose. Ciklo darbai įdomesni todėl, kad jų architektonika aiškiau pabrėžia vertikalių ir horizontalių ritmiką, aštriau įrėžtos masių ribos lemia kontrastingesnius tonus ir išraiškingesnis bendras siluetas. Visa tai sukelia žiūrovo jausmų įtampą. Skulptūras jungia panašaus aukščio apskritas pagrindas - labai tradicinė lietuvių tautodailės šiuolaikinės skulptūros detalė.
Jono Basanavičiaus Gimtinės Įtaka Kultūrinei Savimonei
Minint Jono Basanavičiaus gimimo metines, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia lankytojus į prasmingų susitikimų, edukacijų, kūrybinių dirbtuvių ir šventinių iniciatyvų ciklą. Renginiai vyksta Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose ir Signatarų namuose Vilniuje, kur daktaras praleido daugiau nei dvidešimt gyvenimo metų.
Šių metų programa kviečia pažvelgti į Basanavičių kaip į asmenį, formavusį modernios Lietuvos tapatybę, puoselėjusį tautos kultūrinį paveldą ir išlikusį simboline figūra, skatinančia šiandienos visuomenę kurti, tyrinėti ir saugoti savąją kultūrą. Renginiuose susiburia tyrėjai, jaunieji kūrėjai, bendruomenės ir visi, kuriems brangi lietuvių kultūra ir jos gyvybingumas.
Susitikimas Su Nacionalinės Jono Basanavičiaus Premijos Laureatais
Jono Basanavičiaus gimtinėje vyksta susitikimas su iškiliais Lietuvos etninės kultūros puoselėtojais, kuriems buvo skirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Susitikimo tema - Sūduvos/Suvalkijos regioninė tapatybė ir jos šaknys. Svečių pasakojimuose atsiveria šio krašto žmogaus savivoka, būdingos vertybės ir charakterio bruožai, ryšys tarp dvasinės bei materialinės kultūros. Diskusijoje keliamas klausimas, kaip sparčiai kintančiame pasaulyje išlaikyti unikalius kultūrinius bruožus ir kaip šioje misijoje gali padėti nuoseklus tyrėjų, kūrėjų ir paveldosaugos specialistų darbas.
Susitikimas Su Kauno Jono Basanavičiaus Gimnazijos Bendruomene
Basanavičiaus gimtinėje laukiama jaunųjų kūrėjų - Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos mokinių ir mokytojų komandos, pristatančios TŪM programos projektą „Technologijų ir dailės dalykų integravimas ir atnaujinimas“. Projekto metu mokiniai ieškojo intriguojančių, mažiau žinomų Jono Basanavičiaus biografijos detalių, kurios padėtų šiuolaikiniam žmogui iš naujo atrasti šią asmenybę. Susitikimo lankytojai gali susipažinti su moksleivių sukurtais komiksais apie J. Basanavičių, kurie šiuo metu eksponuojami gimnazijoje ir ateityje papuoš jos sienas. Tai vizualus įrodymas, kad patriotinės, kultūrinės ir istorinės temos šiandien gali tapti patraukliu, jaunajai auditorijai artimu pasakojimo formatu.
Ekskursijos Po Jono Basanavičiaus Gimtinę Ir Edukacijos
Lankytojai kviečiami į ekskursijas po atnaujintas Jono Basanavičiaus gimtinės ekspozicijas. Tai proga susipažinti su sodyba, kuri mena Basanavičių giminės istoriją, ir su muziejuje saugomais autentiškais eksponatais. Šiame LNM padalinyje siūlomas platus edukacijų pasirinkimas: „Nuo fonografo iki skaitmenos", „Susipažinkime - Jonas iš Ožkabalių", „Nuo Ožkabalių iki Vilniaus: Jono Basanavičiaus gyvenimo keliu", protų mūšis „Ką žinau apie Joną Basanavičių?“ ir „Pro vaikystės langą" (nuotolinė edukacija).
Pasivaikščiojimas „Basanavičiaus Vilnius“
Vilniuje įsikūrę Signatarų namai, kuriuose buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas, kviečia į specialią ekskursiją, skirtą Jono Basanavičiaus gimtadieniui. Šįkart lankytojai leisis į pasivaikščiojimą po Vilnių, kuriame Basanavičius praleido daugiau nei du dešimtmečius. Ekskursijos metu atgis XX a. pradžios Vilnius - daugiakalbis, įvairiatautis ir intensyviai pulsuojantis kultūrinis miestas.
Kultūrinė Spauda Ir Tapatybės Formavimas JAV Lietuvių Bendruomenėje
Kultūrinė spauda yra glaudžiai susijusi su socialinio, kultūrinio ir politinio lauko reiškiniais, reflektuoja jų santykį su visuomene ir išryškina vertybinį matmenį, todėl ji yra svarbus visavertės visuomenės požymis ir atspindys. Komunikacijos kontekste kultūrinė žiniasklaida yra tam tikros rūšies medija, kuria perduodamas specifinis pranešimas. Spauda gimtąja kalba pirmiausia laikoma bendruomenės narių tarpusavio komunikacijos priemone, o kitakalbė spauda didžiąja dalimi skirta komunikacijai su kitu, už bendruomenės ribų esančiu adresatu, jam aktualios informacijos perdavimu. Kultūrinė spauda šiame procese yra ypač svarbus įrankis, nes pateikia unikalų, bendruomenės savasties elementus aprėpiantį turinį.
JAV lietuvių kultūrinė spauda anglų kalba formavo nuoseklią komunikacinę strategiją, konstruodama lietuvio tapatybės ir lietuvių bendruomenės vaizdinį, reprezentuodama savo šalies išskirtinumą ir kartu ieškodama sąlyčio su kitų etninių bendruomenių atstovų patirtimis. Kitaip tariant, literatūriniai ir kultūriniai tekstai buvo naudojami lietuviškosios tapatybės konstruktui emigracijos sąlygomis kurti.
Pasak filosofo Broniaus Kuzmicko, „daugiakultūrės valstybės visuomenė yra ir įvairiu laipsniu daugiatautė, daugiakonfesė visuomenė. Tai taip pat daugiaplanė skirtingų vertybinių nuostatų sandūros visuomenė.“ Todėl pastangos pristatyti lietuvių literatūros, kultūros ir kt. temas šioje daugiatautėje šalyje reiškė ieškoti ir surasti tinkamus, esminius prieigos taškus, sukurti tokią komunikacinę strategiją, kuri būtų paveiki, jos rezultatai pasiektų adresatą ir būtų jo tinkamai suvokti.
Tyrime remiamasi vieno iš žymiausių XX a. prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu, teoriniu lygmeniu išnagrinėjusio ir literatūros sociologijos lauką, įžvalgomis. Jo teorijoje pirmiausia ypač svarbus literatūros socialumo konceptualizavimas. P. Bourdieu teorijos taikymas leidžia pažvelgti į visų kultūros komunikacijos proceso dalyvių vaidmenis ir indėlį. Visi jie veikia socialiniame lauke, o jų pažiūroms ir apsisprendimams lemiamą įtaką turi vertybinių nuostatų visuma. Todėl vertybinė dimensija ir aksiologinis matmuo yra esminis rezultatų vertinimo rodiklis. Tyrimo lauke, remiantis P. Bourdieu, atsiduria kultūrinės spaudos tekstų autoriai, taip pat leidėjai, vertėjai bei jų sukurti (redaguoti, versti ir publikuoti) tekstai kaip komunikacinės strategijos įgyvendinimo rezultatai. Šiame kontekste ypač svarbus leidėjų ir redaktorių vaidmuo, nes jų rengiamos spaudos produkcijos visuma ir formavo lietuviškosios tapatybės vaizdinį.