Psichologija, būdama palyginti jaunas mokslas, susiduria su iššūkiu tirti sudėtingą ir nuolat kintantį objektą - žmogaus psichiką. Dėl šios priežasties psichologijoje egzistuoja įvairios paradigmos, kryptys ir mokyklos, kurių kiekviena išryškina skirtingus žmogaus psichikos aspektus. Kiekviena teorija, mokslinė paradigma ar nuosekli pažiūrų sistema remiasi tam tikromis pamatinėmis prielaidomis, kurios tarnauja kaip pagrindas visiems jos teiginiams. Mokslo raidoje vienos pasaulio aiškinimo teorijos keičia kitas, vienos užima dominuojančias pozicijas, o kitos nugrimzta į užmarštį. Šiame straipsnyje apžvelgsime skirtingus požiūrius į asmenybę psichologijoje, nuo mechanistinio iki holistinio, taip pat aptarsime asmenybės tyrimų tendencijas ir naujas kryptis.
Požiūriai į psichiką psichoterapijos mokyklose
Psichoterapijos mokyklas galima skirstyti į grupes, atsižvelgiant į tai, kaip jos įvardija psichiką kaip sistemą ir jos veikimo principus, kitaip tariant, kas lemia žmogaus elgesį.
Mechanistinis požiūris teigia, kad visos sistemos apibūdinamos išoriškai, stebint jų veikimą, ir netyrinėja to, kas vyksta sistemos viduje. Tokiu požiūriu vadovaujasi biheivioristinė mokykla, kuri teigia, jog asmenybė tėra elgesys, paremtas mechaniniu „stimulas-reakcija“ veikimu.
Pliuralistinis požiūris akcentuoja, kad psichikoje vyksta sudėtingos sąveikos tarp skirtingų jos elementų, pavyzdžiui, tarp kūno ir proto, sąmonės ir pasąmonės, ego ir superego.
Monistinis požiūris teigia, kad individo psichikoje egzistuoja vienas pagrindinis elementas, dažniausiai turintis valią, kuri lemia viso organizmo veiklą ar elgesio kryptį.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri lemia tikslingą jos veikimą. Šiuo požiūriu vadovaujasi individualioji psichologija, kuri akcentuoja, jog siekiant suprasti žmogaus elgesį, reikia suprasti individą kaip visumą, turintį tikslą ir jo link kryptingai judantį.
Holistinė perspektyva individualiojoje psichologijoje
Holistinės perspektyvos ištakos siekia senovės laikus, kai Aristotelis teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Terminas „holizmas“ iškilo 1926 m., kai Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“ reflektavo principus, kuriais turėtų remtis šiuolaikinis mokslas. Smuts teigė, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, turinčias saviorganizaciją ir bendrą funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis.
Anot Smuts, asmenybė save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Jis kritikavo empirinę psichologiją, kuri remiasi abstrakčiu, matematiškai išvestu vidutiniu žmogumi, ir teigė, kad praktinė psichologija turėtų atsižvelgti į konkretų, tikrą žmogų ir jo patyrimą, į socialinį kontekstą, į jo praeitį ir ateitį.
Adleris, susipažinęs su Smuts knyga, pripažino holizmo svarbą individualiajai psichologijai. Individualioji psichologija didžiausią dėmesį skiria subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje. Anot Adlerio, žmogų galima pažinti tik matant jį kaip visumą: „Labai anksti savo darbe aš supratau, kad žmogus yra visuma! Ir pirmiausia Individualiosios Psichologijos užduotis yra parodyti šią vienovę kiekviename žmoguje - jo mąstyme, jausmuose, veiksmuose <…> kiekvienoje jo asmenybės išraiškoje. Šią visumą mes vadiname žmogaus gyvenimo stiliumi“.
Gyvenimo stilius yra pagrindinė individualiosios psichologijos teorijos sąvoka, atspindinti holistinį požiūrį į žmogų. Tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus. Kiekvienas žmogaus gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas, pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. individo asmenybės bei tikslo, kurio jis siekia.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus. Individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva.
Holistinė perspektyva atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, ir jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje. Individualioji psichologija teigia, jog žmogus kūrybiškai dalyvauja tame, kaip jį veikia jo paveldėjimas, aplinka, įvairios patirtys. Kitaip tariant, žmogus pats nusprendžia, kas jis yra, ir tai lemia jo elgesį.
Penkių faktorių modelis (PFM)
Pastaruosius du dešimtmečius asmenybės psichologiniuose tyrimuose Penkių faktorių modelis (PFM), kitaip žinomas kaip „Penketas svarbiausiųjų“, tampa dominuojančia paradigma. NEO PI-R klausimynas (Costa and McCrae, 1992) yra skirtas būtent PFM empiriškai tyrinėti. Naudojant savistaba paremtus klausimynus būtina, kad tie patys teiginių rinkiniai būtų lygiaverčiai, t. y. skirtingose kultūrose turėtų tą pačią reikšmę. NEO PI-R, kaip ir bet kurio kito klausimyno, vertimas ir naudojimas kitose kultūrose priklauso nuo tos kalbos ir kultūros ypatumų, todėl toje šalyje, kur metodikos bus taikomos, būtina psichometrinių rodiklių analizė ir standartizacija.
Vienas tyrimas pateikia lietuviškosios NEO PI-R versijos psichometrinius rodiklius. Tyrime dalyvavo 317 vyrų ir moterų, kurių amžius nuo 19 iki 64 metų, savanoriškai sutikę užpildyti NEO PI-R klausimyną. Tyrimo rezultatai rodo, kad vidinis didžiųjų dimensijų (neurotizmo, ekstraversijos, atvirumo patyrimui, sutariamumo bei sąmoningumo) suderinamumas pakankamai geras. Kai kurių asmenybės dimensijų žemesnio lygmens bruožus įvertinančių subskalių vidinis suderinamumas gana prastas, bet panašūs rezultatai gauti JAV, analizuojant amerikiečių normatyvinės imties tyrimų rezultatus. Be to, tikrinant PFM struktūros generalizacijos galimybes dar vienoje kultūroje, hipotetinė penkių faktorių struktūra gauta ir analizuojant lietuvių tiriamųjų rezultatus.
Psichologijos raidos tendencijos
Psichologijos profesorius iš JAV Paulas C. Vitzas svarsto apie psichologijos vystymosi tendencijas XX amžiuje ir XXI amžiaus pradžioje. Jis teigia, kad labai pasikeitė psichologijos požiūris į religiją, ir džiaugiasi, jog dabartinės psichologijos raidos tendencijos teikia daug vilčių. Šiuolaikinė psichologija skirstoma į tris sritis: eksperimentinę, tyrimo ir matavimo, terapinę.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Eksperimentinė psichologija
Ši psichologijos sritis atsirado XIX amžiaus viduryje ir akcentavo materijos svarbą. Buvo tiriami jausmai, suvokimas ir elgesys. Iš pradžių buvo atliekami eksperimentai su gyvūnais, bet vėliau pagrindiniu tyrimų objektu tapo žmogaus smegenų funkcija. Per praėjusius 30 metų šios sritys vėl transformavosi. Fiziologinė psichologija ryžtingai pasuko atgal prie savo biologinių pradmenų ir tapo neurologija. Naujos mokslo sritys - neurologija ir kognityvinė psichologija - neišsaugo savo pavadinimuose jokio ryšio su terminu „psichologija“, ir šių sričių atstovai nelabai domisi tuo, kas paprastai suprantama kaip psichologija.
Tyrimų ir matavimo psichologija
Ši sritis padeda identifikuoti įvairias protines ligas: pavyzdžiui, MMPI-2 metodas įvertina ir matuoja depresiją, nerimą, šizofreniją ir asmenybės charakteristikas. Diagnozės ir statistikos žinynas suteikia psichologams galimybę nustatyti kiekvieno kliento psichikos sutrikimų diagnozės kategoriją. Sociologijos tyrimai, atlikti pagal tyrimų ir matavimo psichologijos metodus, yra labai informatyvūs.
Psichoterapija
Psichoterapija koncentruojasi į protinę sveikatą ir žmogaus individualumą. Šiandien psichoterapija - daug apimanti, kompleksinė sritis, kuriai būdingos įvairios terapijos formos ir būdai. Šiuolaikiniai psichoterapeutai mokosi eklektiškai, tačiau į šią mokymosi programą daugiau neįeina S. Freudo psichoterapija, kuri beveik visiškai dingo iš specialistų rengimo programų JAV.
Psichoterapijos atstovai pripažino, kad jų žmogaus supratimas netapo mokslinis. Be to, jie jo daugiau nesiekia priskirti psichoterapijos mokslui ir mano, kad tai neįmanoma nei teoriškai, nei praktiškai. Atvirkščiai, jie mano, kad psichoterapija, kaip humanitarinių mokslų dalis, geriausiai patenkina pacientų poreikius, pasinaudodama humanitarinių mokslų koncepcijomis ir metodais. Šiuolaikiniai teoretikai pabrėžė žmogaus asmenybės pasakojamąjį supratimą ir pasakojimo aspektų svarbą bendroms žinioms bei terapijos seansui konkrečiai. Kiti mokslininkai psichologiją priskyrė plačiai hermeneutikos sričiai, kurioje psichologija tampa interpretuojančių struktūrų dalimi, labiau susijusia su teologija, filosofija, etika negu su tradiciniu mokslu.
Akivaizdžiai naują šiuolaikinės psichoterapijos supratimą patvirtina judėjimo, vadinamo pozityviąja psichologija, raida.
Pozityvioji psichologija
Pozityviosios psichologijos dėmesio centre - žmogaus jėgos ir teigiamos savybės. Teigiamų žmogaus charakteristikų, galinčių išgydyti mūsų ligas ir padėti išvengti psichologinių problemų gyvenime, pripažinimas leidžia geriau suprasti žmogų. Dėl šios priežasties pozityvioji psichologija akcentuoja bruožus, kurie padeda pasiekti laimę ir gerovę, taip pat tokias savybes kaip optimizmas, gerumas, sugebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas, atkaklumas ir dėkingumas.
Ch. Petersonas ir M. Seligmanas savo knygoje „Charakterio jėgos ir vertybės: vadovas ir klasifikacija“ siūlo, kad psichologija „atnaujintų charakterio jėgų ir vertybių studijas, nes šios temos turi būti psichologinių tyrimų objektas. Reikia sukurti būdus kalbėti apie charakterio jėgas ir matuoti jas žmogaus gyvenimui bėgant. Ši charakterio ir vertybių klasifikacija leis atsirasti mokslui apie žmogaus jėgas, kuris yra platesnis už kabinetų filosofiją ir politinę retoriką."
Ch. Petersonas ir M. Seligmanas išskyrė tris konceptualius lygius: vertybės, charakterio teigiamos savybės ir situacinės temos. Jų teigimu, vertybės - svarbiausios charakteristikos, įvertintos filosofų ir religijos mąstytojų: išmintis, drąsa, žmogiškumas, teisingumas, santūrumas ir pranašumas. Šios plačios šešios vertybių kategorijos nuosekliai yra vardijamos kaip dorybės ir yra universalios, tikriausiai atsiradusios žmogaus biologijoje vykstant evoliucijai.
Psichologija, ieškodama teigiamų žmogaus savybių, kurias reikėtų ugdyti, norint sustiprinti žmogaus charakterį ir padėti atsikratyti praeities kančių, padarė svarbų konceptualų pokytį.
Psichologijos požiūris į religiją
Kalbant apie psichologijos ateitį, reikia paminėti, kad psichologijos, kaip mokslo, supratimui didelę įtaką turėjo psichologijos požiūrio į religiją pokytis. Anksčiau į religiją buvo žiūrima kaip į neigiamą, nesubrendusį arba patologinį reiškinį. Dabar religija daugiau neniekinama, ir daugelis psichologų įžvelgė jos teigiamas savybes. Tai atsitiko todėl, kad tyrimų rezultatais įrodyta, jog nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau.
Asmenybės bruožų ir kognityvinio stiliaus sąsajos
Tiek asmenybės bruožai, tiek kognityviniai stiliai yra reikšmingi kintamieji ugdymo, organizacijų bei kituose kontekstuose. Jau keletą dešimtmečių asmenybės ir stilių sąsajos išlieka daugelio mokslininkų tyrimų dėmesio centre.
Nors pasaulyje atlikta nemažai tyrimų analizuojant asmenybės bruožų ir kognityvinių stilių sąsajas, vis dėlto lieka neatsakytų klausimų (pavyzdžiui, tyrimų rezultatai yra prieštaringi neurotizmo bruožo ir kognityvinio stiliaus sąsajų atžvilgiu; nėra atsakyta į klausimą, ar sutariamumo bruožas susijęs su kognityviniu stiliumi). Be to, nors asmenybės bruožų ir kognityvinio stiliaus sąsajų tyrimai atlikti įvairiose šalyse, stokojama tyrimų, nagrinėjančių asmenybės bruožų ir kognityvinio stiliaus sąsajas Lietuvoje.
Vienu tyrimu siekta patikrinti, ar kultūrinis kontekstas nekeičia šių sąsajų, jų kombinacijų ir Lietuvoje aptinkamos tos pačios sąsajos, kaip ir kitose šalyse. Pagrindinis šio straipsnio tikslas - nustatyti darbuotojų asmenybės bruožų ir jiems būdingo kognityvinio stiliaus sąsajas. Tyrime dalyvavo 110 darbuotojų (58 moterys ir 52 vyrai). Tiriamieji užpildė Kirtono adaptyvumo - novatoriškumo inventorių (KAI) ir Didžiojo penketo NEO-PI-R testą.
Nustatyta, kad darbuotojų kognityvinis stilius arba kognityvinio stiliaus dimensijos pavieniui yra susiję su tam tikrais asmenybės bruožais. Atvirumas patyrimui susijęs su novatorišku kognityviniu stiliumi grupės ir taisyklių atitikimo, o ekstraversija - originalumo dimensijoje. Darbuotojai, kuriems būdingas adaptyvus kognityvinis stilius, pasižymi labiau išreikštu sąmoningumu ir sutariamumu. Adaptyvus kognityvinis stilius taip pat susijęs su ekstraversija efektyvumo dimensijoje ir su neurotizmo bruožu originalumo dimensijoje.
Istorinis požiūris į asmenybės tipus
Žmogaus asmenybė yra viena įdomiausių psichologijos mokslo tyrimo objektų. Iki atsirandant šiuolaikiniams, mokslu pagrįstiems asmenybės tyrimo metodams, apie žmogų buvo sprendžiama iš delno, gimimo datos, veido bruožų ar net kaukolės formos. Tačiau šiuolaikinio psichologijos mokslo istorijoje yra atvejis, kai žmogaus asmenybę buvo bandoma nustatyti pagal jo kūno sudėjimą. Tai amerikiečių psichologas Viljamas Herbertas Šeldonas, kuris žmonių kūnus bandė suskirstyti į tris tipus, o vėliau tuos tipus sieti su žmogaus temperamentu. Nors ši teorija yra nepripažinta ir susilaukusi nemažai kritikos, ji vis dėlto yra vienas „moksliškesnių“ bandymų analizuoti žmogaus kūno ir asmenybės ryšį, taikant statistinius metodus.
Šeldonas savo teoriją pradėjo plėtoti 5-ąjame dešimtmetyje. Jis buvo pirmasis, kuris naudojo standartizuotas fotografijas, siekdamas įvertinti žmonių fizinius bruožus. Jis bandė žmones suskirsyti į tris somatotipus (kūno tipus): endomorfus, mezomorfus ir ektomorfus.
Endomorfai pasižymi dominuojančia virškinimo sistema, jie dažnai esti „minkštesni“, apvalesnių formų, šiek tiek stambesni. Jiems būdingas viscerotoninio tipo charakteris, jie labiau atsipalaidavę, linkę bendrauti su kitais, mėgsta ir vertina komfortą, jų reakcijos būna lėtesnės, santykiuose linkę būti prieraišūs.
Mezomorfai yra labiau „kampuoti“, tvirto, raumeningo sudėjimo asmenys, jų kūnuose dominuoja skeletas ir raumenys. Jiems būdingas aktyvumas, dinamiškumas, agresyvumas, atkaklumas. Jie mėgsta riziką bei varžytis su kitais, yra linkę dominuoti, o komfortas jiems nėra prioritetas. Šie žmonės vaikšto garsiai, demonstratyviai, jų balsas ir juokas garsus, kartais gali būti įžeidžiantis.
Ektomorfai dažniausiai būna liekni, aukšti, siaurais pečiais, klubais, krūtine ir aukšta kakta. Jų kūnuose dominuoja nervų sistema. Šiems žmonėms būdingi cerebrotoninės savybės, jie labiau intravertai, uždari, linkę į kūrybą, intelektualinę veiklą, mėgsta vienatvę, yra jautrūs, greitai reaguoja į aplinką.
Šeldonas taip pat didelę savo darbo dalį skyrė tyrimui - kūno bruožų bei asmenybės bruožų ryšiui nustatyti su nusikalstamumu. Jam pavyko nustatyti, kad nusikaltėliai dažniausiai yra asmenys, kurie pasižymi ryškiais mezomorfo bruožais ir žymiai mažiau išreikštais ektomorfo bruožais.
Šeldono darbai populiarumo viršūnę išgyveno 6-ąjame dešimtmetyje, tačiau vėliau sulaukė kritikos dėl to, jog spręsti apie žmogaus asmenybę pagal jo kūno sudėjimą yra gana siauras požiūris. Kai kurie tyrėjai teigia, kad Šeldono teorija apskritai nėra teorija, o tik bendra prielaida apie kūno ir elgesio ryšį. Kiti peikia jį už tai, jog šis tyčia ignoravo faktą, kad žmogaus kūnas keičiasi su amžiumi.
Nors ir kritikuojamas, Šeldonas padarė reikšmingą darbą psichologijos moksle. Psichologijoje ėjimas į kraštutinumus, kaip, šiuo atveju, kai teigiama, kad žmogaus asmenybę lemia vien jo kūno sudėjimas, dažnai sukeldavo kritikos bangas, kurios atnešdavo įdomių tyrimų rezultatų.
tags: #asmenybe #moksliniai #straipsniai