Psichologija yra mokslas, nagrinėjantis psichiką ir jos reiškinius. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius psichologijos aspektus, susijusius su bendravimu, emocijomis, asmenybės formavimusi ir tarpasmeniniais santykiais.
Psichikos reiškiniai
Psichologija apima įvairius psichikos reiškinius, kurie formuoja mūsų patirtį ir elgesį:
- Emocijos ir jausmai: Tai betarpiški santykiai su tikrove, atspindintys tam tikrus išgyvenimus.
- Jutimai: Penki pagrindiniai jutimai, leidžiantys mums suvokti pasaulį.
- Suvokimas: Unikalus kiekvieno žmogaus būdas interpretuoti gaunamą informaciją.
- Kalba ir mąstymas: Mąstymas yra turimos informacijos pertvarkymas, o kalba - būdas ja išreikšti.
- Vaizduotė: Naujų vaizdinių kūrimas.
- Dėmesys: Gebėjimas sutelkti psichinę energiją į tam tikrą objektą ar veiklą.
- Atmintis: Informacijos įsiminimas, laikymas ir atgaminimas (trumpalaikė ir ilgalaikė).
Sąmonė, pasąmonė ir savimonė
Žmogaus psichikoje išskiriamos trys pagrindinės sritys:
- Sąmonė: Tai psichikos reiškiniai, kuriuos žmogus suvokia.
- Pasąmonė: Reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nežino arba žino labai neapibrėžtai. Tai apima:
- Sapnus ir reiškinius, kurie vyksta miegant.
- Hipnozę.
- Automatizmus: vaikščiojimą, kalbą, kvėpavimą.
- Instinktyvius potraukius: valgyti, mylėtis.
- Savimonė: Savęs paties, asmenybės su aplinka atspindėjimas ir savo "Aš" pažinimas.
Psichiniai reiškiniai pagal pastovumą ir vaidmenį gyvenime
Psichiniai reiškiniai skirstomi pagal pastovumą ir vaidmenį žmogaus gyvenime:
- Psichiniai procesai: Dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, susidarantys veikiant išoriniams arba vidiniams dirginimams ir išnykstantys jiems nutrūkus. Pvz., skausmo pojūtis.
- Psichinės būsenos: Ne visai pastovūs reiškiniai, apibūdinantys tam tikrų psichinių procesų funkcines ypatybes, pvz., darbinga nuotaika, įkvėpimas, įtampa.
- Psichinės savybės: Relatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove ir nepriklausomi nuo dirginimų (žmogaus būdas, charakterio bruožai, jautrumas, darbštumas).
Pagrindinės psichologijos kryptys
Psichologija kaip mokslas vystėsi įvairiomis kryptimis, kurių kiekviena turėjo savitą požiūrį į žmogaus psichiką ir elgesį:
Taip pat skaitykite: Etiketo patarimai bendraujant telefonu ir internetu
- Struktūralizmas: Vilhelmas Vuntas (Wilhelm Wundt) ir jo pasekėjai grindė psichologiją moksline prasme, naudodami eksperimentus. Introspekcija - metodas, kai apmokyti žmonės aprašydavo savo patirtis, reaguodami į tam tikrus stimulus.
- Funkcionalizmas: Viljamas Džeimsas (William James) ir Herbertas Spenseris (Herbert Spencer) teigė, kad psichologija padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Ši kryptis inicijavo pirmuosius intelekto testus (Alfredas Binė) ir pedagoginės psichologijos pradžią.
- Biheviorizmas: Džonas Vatsonas (John Watson) ir Edvardas Torndaikas (Edward Thorndike) teigė, kad sąmonė negali būti tyrimo objektas, o reikia tirti elgesį.
- Geštaltpsichologija: Maksas Vertheimeris (Max Wertheimer), Kurtas Kofka (Kurt Koffka) ir Volfgangas Keleris (Wolfgang Köhler) akcentavo suvokimo vientisumą ir visumą.
- Psichoanalizė: Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) teigė, kad asmenybės pagrindą sudaro Id (nesąmoninga), Ego (pasąmoninė) ir Superego (sąmoninga). Žmogaus elgesį motyvuoja seksualiniai ir agresijos impulsai, o asmenybės problemas kuria išstumti vaikystės konfliktai. Normali asmenybės raida remiasi savalaikiu seksualinės raidos perėjimu ir integracija. Froidas išskyrė kelias seksualinės raidos fazes:
- Oralinė fazė (nuo gimimo iki 1 metų).
- Analinė fazė (1-2/2,5 metų).
- Falinė fazė (2-5 metų).
- Latentinė fazė (5/6 metų iki paauglystės).
- Genitalinė fazė (nuo paauglystės iki).
- Neopsichoanalizė: Alfredas Adleris, Karlas Jungas ir Karen Horni atsiskyrė nuo Froido ir ėmė prieštarauti jo teorijoms. Adleris sukūrė individualiosios psichologijos mokyklą, akcentuojančią pozityvią žmogaus prigimtį. Jis teigė, kad vaikystėje kiekvienas žmogus formuoja unikalų gyvenimo stilių, kuris metams bėgant mažai kinta. Žmogaus elgesį motyvuoja socialinis interesas, tikslų siekimas ir gyvenimo uždavinių sprendimas. Jungas aiškino, kad žmogaus bendra psichinė energija lemia elgesį, ir išskyrė kolektyvinę, individualiąją pasąmonę ir sąmonę. Horni teigė, kad žmogaus elgesį lemia aplinka.
- Biheviorizmas (toliau): Edvardas Tičeneris (Edward Titchener), Edvardas Torndaikas ir Albertas Bandūra (Albert Bandura) teigė, kad žmogus yra aplinkos produktas ir kartu kūrėjas. Žmogaus elgesys yra išmokstamas, o problemos kyla dėl blogo išmokimo. Elgesį galima taisyti persimokant pastiprinimo ir imitacijos būdu.
- Kognityvinė psichologija: Albertas Ellis (Albert Ellis) teigė, kad žmogus gimsta su tendencija mąstyti ne tik racionaliai, bet ir iškreiptai, ir linkęs tapti savo iracionalių idėjų auka. Gyvenimo problemas kuria neteisingi įsitikinimai, o normaliai elgtis išmokstama taisant mąstymą ir sprendimus. (Mintis → Emocija → Elgesys).
- Humanistinė psichologija: Karlas Rodžersas (Carl Rogers) akcentavo pozityvią žmogaus prigimtį ir siekį tapti pilnaverčiu. Problemos kyla išstumiant tam tikras mintis ir jausmus iš sąmonės lauko ir iškraipant patyrimo vertinimus. Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp realaus ir idealaus "Aš", pasiekiamas realizuojant savo asmenybės potencialą, siekiant geriau pažinti save ir spontaniškumo. Gyvenimas suprantamas kaip brendimo ir būties procesas, o žmogus - aktyvi ir kūrybiška esybė. Normali asmenybės raida siejama su kiekvieno žmogaus unikalumu.
Poreikiai ir motyvacija
Tam tikro poreikio patenkinimas iškelia tam tikrus jo patenkinimo motyvus, kurie kreipia elgesį į tam tikrą tikslą.
Poreikis → Motyvai → Elgesys → Tikslas. Pasiekus, nepasiekus ar iš dalies pasiekus tikslą, kyla naujas poreikis ir ratas sukasi iš naujo. Pseudomotyvai - vidinė paskata, kuri suveikia atsiradus tam tikroms sąlygoms.
Poreikių klasifikacija
- Biologiniai: Išgyvenimo poreikiai (valgyti, gerti, miegoti).
- Socialiniai: Poreikiai bendrauti, priklausyti grupei, būti pripažintam.
- Psichologiniai: Poreikiai saviraiškai, tobulėjimui, prasmei.
Biosocialiniai poreikiai - biologinių poreikių socialinis padarinys.
Maslou poreikių hierarchija
Abrahamas Maslou (Abraham Maslow) 1954 m. sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, kuri paaiškina, kaip poreikiai veikia žmogaus elgesį. Pagal šią teoriją, poreikiai išsidėsto hierarchine tvarka:
- Fiziologiniai poreikiai: Miegoti, valgyti, gerti, be kurių žmogus mirtų.
- Saugumo poreikiai: Darbas, namai, pinigai.
- Socialiniai poreikiai: Bendravimas, draugystė.
- Pagarbos poreikiai: Meilė, pripažinimas.
- Savirealizacijos poreikiai: Siekis atskleisti savo potencialą.
Kad siekti kito poreikio, prieš tai esantį reikia patenkinti bent minimaliai.
Taip pat skaitykite: Apie bendravimą pagal R. Želvį
Motyvacija
Motyvacija skirstoma į:
- Vidinę: Kylanti iš asmeninio intereso ir pasitenkinimo.
- Išorinę: Kylanti iš išorinių paskatų (atlygis, bausmė).
Vidiniai prieštaravimai - pasirinkimas tarp dviejų vienodai reikšmingų žmogaus gyvenimo tikslų - motyvų kova. Motyvacija priklauso nuo dominuojančio motyvo ir nuo tų pačių dalykų, nuo kurių priklauso bet koks motyvas.
Kognityvinis disonansas atsiranda po sprendimo priėmimo, kai alternatyva įgyja didesnį svorį, socialinis palaikymas arba priverstinis sutikimas.
Temperamentas
Temperamentas - įgimta nervų sistemos savybė, lemianti žmogaus reakcijas į aplinką.
Temperamento tipai
- Sangvinikas: Žvalus, energingas, lengvai prisitaikantis.
- Cholerikas: Impulsyvus, greitai supykstantis, bet greitai atleidžiantis.
- Flegmatikas: Ramus, lėtas, sunkiai išvedamas iš pusiausvyros.
- Melancholikas: Jautrus, linkęs į liūdesį, uždaras.
Hipokratas (5 a. pr. Kr.) suskirstė žmones ir davė tipams pavadinimus pagal vyraujantį skystį organizme: Sangvinikas - kraujas, Cholerikas - geltonoji tulžis, Melancholikas - juodoji tulžis, Flegmatikas - gleivės.
Taip pat skaitykite: Bendravimo psichologiniai aspektai
Šeldonas ir Krečmeris (19 a. pab.) sukūrė konstitucinės psichologijos teorijas.
Kantas pirmasis aprašė skirtingus temperamentus.
Temperamento savybės
- Temperamento savybės nekinta ilgą laiką žmogaus gyvenimo arba net visą gyvenimą.
- Temperamento savybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai tarpusavy susijusios ir sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą tam tikram tipui.
Temperamento charakteristikos
- Sensityvumas (jautrumas): Sprendžiama iš silpniausių nervinių reakcijų.
- Reaktyvumas: Kaip stipriai žmogus reaguoja į išorinius dirgiklius.
- Aktyvumas: Kaip stipriai žmogus veikia aplinką.
- Emocinis pažeidžiamumas: Kaip lengvai žmogus patiria neigiamas emocijas.
- Reakcijų tempas: Psichinių reakcijų ir procesų greitis.
- Plastiškumas ir frigidiškumas: Kaip lanksčiai ir lengvai žmogus prisitaiko prie išorinio poveikio.
Temperamento tipų ypatybės
- Cholerikas: Jaudinimo persvara prieš slopinimą, būdingos greitai kylančios stiprios ir pastovios emocijos. Emocijų išraiška labai ryški išorėje.
- Sangvinikas: Karštas produktyvus veikėjas, bet tik tada, kai yra daug ir įdomių reikalų. Kai jam įdomios veiklos nėra - tingus ir suglebęs. Būdinga greitai kylančiu, bet nepastoviu jaudinimu, nuotaikų kaita, gyvumas, judrumas, karštumas. Jie greitai ir karštai visko imasi, bet taip pat greitai ir atvėsta. Nelinkę ilgai ir kryptingai veikti.
- Flegmatikas: Ramus individas, kurį silpnai veikia išorinė aplinka, retai juokiasi arba pyksta, tas emocijas „perskaityti“ iš viso neįmanoma. Darbe ištvermingi, tačiau dirba be entuziazmo. Būdingos palengva kylančios, silpnos ir trumpalaikės emocinės reakcijos. Vaikai: ramūs, lygių poelgių, nelinkę į bendravimą, į triukšmingus žaidimus. Jie nieko neužkalbina, stengiasi išvengti ir konfliktų.
- Melancholikas: Silpni, būdinga jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumas, kuris neleidžia pakankamai gerai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Greitai palūžta ir suserga, kai susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Sunkiai paklūsta disciplinai. Tinkamai tvarkosi tik ypatingomis sąlygomis. Aiškiai slopinamos nervinės veiklos tipas. Iš aplinkos tikisi tik blogiausio. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai silpni. Nepakeičiami jautruoliai. Linkę į pastovias, ilgai trunkančias emocijas, bet išorėje to neparodo.
Emocijos
Emocijos yra viena iš svarbiausių komunikacinių priemonių.
Emocijų funkcijos
- Komunikacinė: Leidžia suprasti kitų žmonių jausmus ir ketinimus.
- Reguliacinė: Reguliuoja psichinę veiklą, kelia arba slopina psichinį tonusą, reguliuoja mąstymą, dėmesį, atmintį ir kitus kognityvinius dalykus.
- Motyvacinė: Skatina veikti tam tikra linkme.
- Adaptacinė: Padeda prisitaikyti prie aplinkos.
Aleksetimija - nesugebėjimas įsisąmoninti ir verbalizuoti savo jausmus.
Pagrindinės emocinės būsenos
- Afektas: Trumpalaikis, stiprus, teigiamas arba neigiamas emocinis išgyvenimas, kurį lydi organizmo išoriniai ar vidiniai pokyčiai.
- Aistra: Labai stiprus išgyvenimas, tačiau labiau pastovus, sąmoningesnis ir ramesnis jausmas, dominuojantis visų kitų jausmų atžvilgiu.
- Baimė: Kyla susidūrus su pavojumi, visada turi objektą (konkretų). Būdinga: įtampa, nerimas, susijaudinimas, pakitęs sumanumas. Siejama su nežinia.
- Depresija: Liūdnai prislėgta nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Ilgai trunkanti nelaimingumo būsena, kai žmogaus niekas nebedžiugina, dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai (nemiga ir pan.).
- Empatija: Kito žmogaus emocinės būsenos pajautimas, įsijautimas į jo emocinius išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas vaizduotėje į jo pasaulio supratimą. Empatija susideda iš trijų komponentų: 1) motorinės funkcijos; 2) kognityvinė, sugebėjimas palyginti, ieškoti analogijų; 3) predikcinė, numatanti žmogaus išgyvenimus.
- Frustracija: Psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus manymu neįveikiamų sunkumų ir kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas (aukščiausia streso forma).
- Nerimas: Būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, įtampos ar nelaimės. Atsiradimo priežastys panašios į baimės (kyla susidūrus su pavojumi), bet konkretaus objekto dažnai nežinome. Yra 3 llygiai: 1) neuroendokrininis, kai kinta hormonų (adrenalino ir epimefrino) santykis organizme; 2) psichinis, nerimo objektas gali būti įsisąmonintas ir ne. Jaučiame nerimą dėl daug priežasčių.
- Nuotaika: Sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip teigiamas ar neigiamas žmogaus veiklos fonas, kuriame pasireiškia daugiau ar mažiau ryškūs, atskiri išgyvenimai. Priklauso nuo: sąlygoja reikšmingi įvykiai, žmonės; savijauta; narkotikai, alkoholis, vaistai, saldainiai.
Nuotaikos dimensijos
- Malonumas: Patenkintas, nerūpestingas, atsipalaidavęs.
- Nemalonumas: Irzlus, susierzinęs, nusivylęs.
- Aktyvacija: Energingas, susijaudinęs, susidomėjęs.
- Deaktyvacija: Pavargęs, apsnūdęs, abejingas.
Šiomis dimensijomis galima aprašyti bet kokią nuotaiką.
Stresas
Ilgai trunkanti, stipraus nerimo ir įtampos būsena. Priežasčių daug (dažniausia tam tikri ekstremalūs pokyčiai).
Streso tipai
- Fiziologinis: Maistas, šaltis, karštis, liga.
- Psichologinis: Darbas, santykiai, finansai.
- Socialinis: Izoliacija, diskriminacija, neteisybė.
Seljė (Selye) - streso teorijos tėvas, klasikas, 1936 m. pirmasis išsamiai aprašė stresą ir apibūdina streso įtaką organizmui bendru adaptaciniu sindromu, bendrų stresorių poveikis. Kūnas patiria 3BAS fazes ir jo mąstymu yra 3 pakopų žmogaus reakcija į stresą:
- Aliarmo reakcija: Stresui paveikus organizmas turi kovoti arba bėgti, kinta visi jo parametrai, fiziologiniai poveikiai - nesugebėjęs kovoti žūna.
- Atsipriešinimo stadija: Nerimo požymiai išnyksta ir pasipriešinimas pakyla aukščiau normalaus, jei stresorius nepašalinamas, lygis nenukrenta, išnykus - organizmas grįžta į normalią veiklą.
- Išsekimo stadija: Stresorius stiprus - kyla nerimo požymiai ir leidžiasi kreivė, adaptacinės jėgos senka ir organizmas nebesusidoroja.
Streso įveikimas
- Problemų sprendimas: Aktyvus veikimas, siekiant pašalinti streso priežastį.
- Emocijų reguliavimas: Streso sukeliamų emocijų valdymas.
- Socialinė parama: Pagalbos ieškojimas iš kitų žmonių.
- Racionalus laiko paskirstymas.
Streso valdymo būdai
- Fizinis aktyvumas.
- Sveika mityba.
- Miego režimas.
- Atsipalaidavimo technikos (meditacija, joga).
- Pozityvus mąstymas.
- Laiko planavimas.
- Prioritetų nustatymas.
- Pomėgiai ir hobiai.
- Socialinis bendravimas.
Emocijos yra visų kitų emocinių būsenų sudėtinės dalys.
Socialinė psichologija
Socialinė psichologija tiria, kaip žmonių mintys, jausmai ir elgesys yra veikiami kitų žmonių.
Socialinės grupės
Socialinė grupė - tai žmonių visuma, kuri turi bendrų tikslų, interesų ir normų.
Grupių tipai
- Realios grupės: Jų nariai veikia tuo pačiu metu, bendroje erdvėje ir turi kažkokių tarpusavio santykių.
- Didelės grupės: Jose nėra realių tarpusavio kontaktų, nors gali būti realios ir nesąlyginės.
- Mažos grupės: Kurias sudaro nedaug narių, turi daug bendrų tikslų ir tiesioginius kontaktus.
Mažų grupių požymiai
- Dydis: Diada (iš mažiausiai dviejų žmonių), didžiausia 20-30 žmonių, turi tiesioginį kontaktą. Jos skyla į dar mažesnes grupes (mikrogrupes 2-7 žmonės).
- Sąveika: Grupės nariai bendrauja tarpusavyje.
- Bendri tikslai: Grupės nariai siekia tų pačių tikslų.
- Normos: Grupės nariai laikosi tam tikrų elgesio taisyklių.
- Vaidmenys: Grupės nariai atlieka skirtingus vaidmenis.
- Savanoriškumas: Toje grupėje gali būti kiek nori ir pan.
- Konformizmas: Elgsenos formų, mąstymo būdų, pažiūrų ar vertinimo priėmimas grupei darant tiesioginį arba ne spaudimą.
- Homogeniškumas.
- Santykių intymumas: Vienas iš pagrindinių mikro grupės požymių.
- Stabilumas.
Grupės savivalda
Kiekviena grupė, tai savarankiškas vienetas su lyderiu, taisyklėmis, tačiau autonomija sąlyginė, nes priklauso didesnei grupei ir vadovaujasi aukštesnės instancijos taisyklėmis.
Klikos
Ypatingos rūšies grupės - klikos. Tai mikrogrupės, neturinčios tikslaus visuomeninio tikslo, padėties visuomenėje, oficialių veikimo taisyklių, tačiau griežtai reglamentuojančių savo narių elgseną, grupės viduje susidariusiais papročiais ir tam tikromis moralės normomis (mafija, sektos, teroristai, kontrabandininkai) - izoliuotos.
Referentinė grupė
Reikšmingiausia asmenybės grupė: kurios vertybės žmogui svarbiausios, į kurią žiūrimą, kai vertini savo padėtį, grupė, kurios nariu žmogus norėtų tapti (ta grupė gali būti menama), ta grupė, kurios vertybės priimtiniausios.
Grupės raidos fazės
- Orientacinė fazė: Kas yra kiti, metas skirtas orientuotis grupėje. Santykiai neryžtingi, dažnai laikosi distancijos, tam, kad jaustųsi saugus. Rodo pačias geriausias savo savybes. Linkimas kategorizuoti, vyksta grupės normų užuomazgos. Nesudaro tvirtų grupės ryšių.
- Kovos dėl valdžios fazė: Kur yra mano vieta, grupė susipažįsta, bet kyla įtampa. Grupės nariai kuo nors nepatenkinti, kryžminė ugnis. Grupę palieka dalis narių ar grasina palikti. Kiekvienas narys turi įtakos, tačiau suabejoja tuo, kas vyko iki šiol, dar kartą tariasi dėl tvarkos, vadovavimo, normos, kovoja dėl valdžios. Neformalus lyderis atsiranda, apie jį vienijasi koalicija. Kovą formalus lyderis turi pripažinti. Viską dėstyti atvirom kortom.
- Pasitikėjimo fazė: Taip, mes esame drauge. Susitikimais džiaugiamasi, net bijo kažkur nesudalyvauti. Tarpusavy atvirai bendrauja. Generuojamos idėjos, jų daug. Auga pasitikėjimas grupės nariais. Išmokstama vertinti ir toleruoti vienas kitą. Santykių aiškinimasis, smulkūs konfliktai gali kilti. Veiklos rezultatai ne tokie, kokių norima, nes šioje stadijoje svarbiausia - santykiai. Vadovas turi skatinti pasitikėjimą, idėjų įgyvendinimą. Grupė nesugeba priimti naujų narių. Vadovas turi deleguoti atsakomybę.
- Diferenciacijos fazė: Mes esame skirtingi, bet mums reikia kiekvieno mūsų. Nariai vieningi, įvairioje veikloje dalyvauja, noras veikti didelis.
Bendravimo psichologija ir konfliktai
Bendravimas yra įprasta, kasdieninė veikla, kuri nuo pat gimimo tampa svarbia kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi. Bendraudami žmonės neretai įsivelia į didesnius ar mažesnius konfliktus. Konfliktai yra neišvengiami, todėl labai svarbu žinoti, kaip juos tinkamai spręsti.
Kas yra bendravimas?
Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir penkių minučių pokalbį, ir ne vienerius metus trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu. Dėl šios priežasties yra skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai.
Pirmiausia galima skirti bendravimą su savimi (intrapersonalinį bendravimą) ir bendravimą su kitais (interpersonalinį, tarpasmeninį bendravimą). Žmogus ir bendravimo problema šiuolaikinėje psichologijoje. Asmenybė ir bendravimas. Charakteris ir bendravimas. Aš vaizdas ir bendravimas. Pagrindinės Aš vaizdas formos. "Sunkūs" žmonės ir bendravimas. Socialinė percepcija. Emocijos ir bendravimas. Stresas ir bendravimas. Smurtas ir bendravimas. Neverbalinis bendravimas. Asmeninės erdvės valdymas. Verbalinė komunikacija. Efektyvaus kalbėjimo sąlygos. Kritika bendravime. Bendravimo orientacijos. Kai kurie bendravimo šeimoje aspektai. Pagrindiniai retorikos principai. Trys retorikos funkcijos. Viešųjų kalbų rūšys. Keletas svarbiausių patarimų. Patarimai oratoriui. Jei nori būti geras oratorius.
Kas yra konfliktas?
Konfliktas - susidūrimas.
Konfliktų sprendimo būdai
Konfliktų sprendimo būdai priklauso nuo konflikto tipo ir dalyvių. Svarbu atsižvelgti į abiejų pusių interesus ir ieškoti kompromiso.
tags: #bendravimo #psichologijos #konspektas