Įvadas
Mikalojus Daukša - iškili XVI amžiaus Lietuvos asmenybė, kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas ir raštijos kūrėjas. Jo gyvenimas ir darbai paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo biografiją, kūrybą, idėjas ir įdomius faktus, kurie padės geriau suprasti šią reikšmingą figūrą.
Biografija
Kilmė ir Studijos
Mikalojus Daukša gimė tarp 1527 ir 1538 metų Babėnuose, Kėdainių rajone, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), bajorų šeimoje. Tikslių duomenų apie jo jaunystę ir išsilavinimą nėra daug, tačiau spėjama, kad jis galėjo studijuoti viename iš Vakarų Europos universitetų. Jo išprusimas prilygo to meto Vakarų Europos studentų žinioms. Nėra rasta dokumentų, patvirtinančių studijas konkrečiame universitete, tačiau neatmetama galimybė, kad jis mokėsi Krokuvos arba Karaliaučiaus universitetuose.
Kunigystės Pradžia ir Veikla
Apie 1570 m. Mikalojus Daukša pradėjo klebonauti Krakių mieste, Kėdainių apskrityje. Po kelerių metų jis persikėlė į Varnius, tačiau ir toliau buvo laikomas Krakių klebonu. Be klebonavimo Krakiuose, Daukša buvo ir Kražių koplyčios altarista. Apie 1592 m. jis tapo Žemaičių vyskupijos oficiolu, o mirus M. Giedraičiui, tapo Žemaičių vyskupijos administratoriumi.
Katalikybės Gynėjas
Daukša gyveno Reformacijos klestėjimo laikais, tačiau aktyviai gynė katalikybę ir Katalikų bažnyčios atnaujinimo idealus. Jo raštai rodo, kad jis gerai išmanė protestantiškąsias doktrinas. Net būsimieji Daukšos mecenatai, tokie kaip vyskupai Jurgis Petkūnas-Petkevičius ir Melchioras Giedraitis, jaunystėje buvo protestantizmo pusėje.
1579 m. popiežiaus Grigaliaus XIII įgaliotas pasiuntinys Tarkvinijus Pekulas vizitavo Žemaičių vyskupiją ir tikrino, kaip įgyvendinamos Tridento Susirinkimo reformos. Pekulo apklausiamas Daukša paliudijo, kad kunigauti į Krakių parapiją atvyko 1570 m. Pekulas nurodė Daukšai atsisakyti tokių skaitinių kaip Pilypo Melanchtono bei Erazmo Roterdamiečio veikalai.
Taip pat skaitykite: Apie Mikalojaus Daukšos „Postilę“
Mirus vyskupui Giedraičiui, Daukša administravo visą Žemaičių vyskupiją, kol buvo išrinktas naujas vyskupas Mikalojus Pacas.
Mirtis ir Palaidojimas
Mikalojus Daukša mirė Varniuose ir buvo ten palaidotas. Varniai, Žemaičių vyskupijos centras, Daukšos dėka ėmė formuotis kaip kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo židinys.
Kūryba
Nors Mikalojaus Daukšos kūrybos žinoma ne ypač daug, jo indėlis į lietuvių raštiją yra nepaprastai svarbus. Jis išleido pirmąsias lietuviškas knygas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
„Katekizmas“ (1595 m.)
Svarbiausias Mikalojaus Daukšos kūrinys yra 1595 m. išleistas „Katekizmas“. Tai pirmoji išlikusi lietuviška knyga, išleista LDK teritorijoje. „Katekizmas“ buvo parengtas pagal lenkišką ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos katekizmą. Jame išspausdintos ir dvi pirmosios katalikiškos lietuviškos giesmės.
Ši knyga yra ypač savita, nes atspindi senosios kultūros bruožus, kalbėsenos ir kitus niuansus. Mikalojaus Daukšos kūrybai būdinga turtinga kalba, kurioje buvo vartojami naujadarai, akcentuojantys tuometinės kūrybos naujumą ir unikalumą.
Taip pat skaitykite: Sirvydo indėlis į lietuvių kultūrą
„Postilla catholicka“ (1599 m.)
Svarbiausias M. Daukšos darbas - J. Wujeko mažosios postilės vertimas „Postilla catholicka“ (1599 m. Vilniuje). Tai didelės apimties pamokslų rinkinys, interpretuojantis ir komentuojantis Naujojo Testamento Evangelijas. Postilė buvo laisvas lenkiškos jėzuito Jokūbo Vujeko postilės vertimas.
Postilės turinys polemiškas, pamoksluose karštai kritikuojamos protestantų doktrinos ir ginami Katalikų bažnyčios papročiai bei tradicijos. Daukšos teigimu, jo pamokslų tikslas buvo „apginti tiesą prieš naujųjų laikų nemokėlius“.
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“
Postilėje išspausdinta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, parašyta lenkų kalba. Šioje prakalboje reiškiama naujųjų laikų tautos valstybinio ir kultūrinio suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui, katalikybės idėjų skleidimui.
Daukša paskelbė kalbą pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu. Jis teigė, kad lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas, mokytis mokyklose.
Kalbos Svarba Tautai
Mikalojaus Daukšos kūrybos svarbiausia užduotis buvo kreiptis į Lietuvos visuomenę, vardan kurios jis ir rašė. Kreipdamasis į ją, Daukša skatino gerbti savąją kalbą ir apskritai kurti kuo daugiau raštijos būtent lietuvių kalba.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Daukša pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės išlikimui. Jis teigė, kad pati prigimtis moko kiekvieną žmogų gerbti ir vartoti savo kalbą. Žmogus, kuris paniekina tokią prigimtinę dievišką sąrangą, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką.
Įdomūs Faktai
- Mikalojus Daukša mokėjo keletą kalbų, turėjo nemažą biblioteką.
- Jo „Katekizmas“ 2007 m. įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.
- Daukšos laikais Varniuose apie dešimt metų gyveno ir kanauninko pareigas ėjo garsiausias XVI a. Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis.
- Priešingai nei vanduo, nepakenktų retiems leidiniams.1579 m. balandžio 1 d.
- 2006 m. M.Mažvydo „Katekizmas“ buvo pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir tapo pirmuoju Vilniaus universiteto bibliotekos dokumentu, įtrauktu į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą.
tags: #atkleisti #idomiausius #m #dauksos #biografijos #gyvenimo