Įvadas
Mikalojaus Daukšos „Postilė“, išleista 1599 m., yra vienas reikšmingiausių XVI amžiaus pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) literatūros paminklų. Šis didelės apimties (627 puslapių) pamokslų rinkinys, parengtas remiantis jėzuito Jokūbo Vujeko „Postilla Catholicka“, ne tik turtingas teologinės minties, bet ir išsiskiria kaip ryškus renesansinės iškalbos, humanistinių idėjų pavyzdys lietuvių literatūroje. „Postilė“ svarbi dėl joje iškeltų tautos, kalbos ir pilietiškumo idėjų, kurios aktualios ir šiandien.
Mikalojaus Daukšos Asmenybė ir Veikla
Mikalojus Daukša (apie 1532-1613) - lietuviškos katalikiškos literatūros pradininkas, pirmųjų LDK lietuviškų knygų autorius. Gimė Babėnuose, netoli Kėdainių, Žemaitijos seniūnijoje, bajorų šeimoje. Daukša puikiai mokėjo lietuvių, lenkų, rusėnų ir lotynų kalbas, turėjo humanistinį ir teologinį išsilavinimą. Nors nėra patvirtinančių dokumentų, spėjama, kad jis galėjo studijuoti Krokuvos arba Karaliaučiaus universitetuose.
Daukša gyveno Reformacijos klestėjimo laikais, tačiau savo veikla gynė katalikybę. 1570 m. jis tapo Krakių (Kėdainių r.) klebonu, o nuo 1572 m. iki mirties buvo Žemaičių vyskupijos kanauninkas, artimas vyskupo padėjėjas ir oficiolas (bažnytinio teismo teisėjas). Daukša buvo vienas iš nedaugelio Žemaitijos kunigų, turėjusių knygų, tarp jų - Pilypo Melanchtono ir Erazmo Roterdamiečio veikalų.
Žemaičių vyskupijos centras Varniai (dar vadinami Medininkais) XVI a. antrojoje pusėje ėmė formuotis kaip kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo židinys. Daukša artimai bendravo su Žemaičių vyskupystės vyskupais Jurgiu Petkūnu-Petkevičiumi ir Melchioru Giedraičiu, taip pat su istoriku Motiejumi Strijkovskiu.
„Postilės“ Turinys ir Struktūra
„Postilę“ sudaro pamokslai, interpretuojantys ir komentuojantys Naujojo Testamento Evangelijas. Tai laisvas lenkiškos jėzuito Jokūbo Vujeko postilės vertimas, pasižymintis turtinga, raiškia lietuvių kalba. Daukšos teigimu, jo pamokslų tikslas buvo „apginti tiesą prieš naujųjų laikų nemokėlius“.
Taip pat skaitykite: Įtakingas LDK valstybininkas ir karvedys
Į „Postilę“ įdėtos dvi Daukšos parašytos prakalbos - lotyniškoji, skirta vyskupui Giedraičiui, ir lenkiškoji „Prakalba į malonųjį skaitytoją“.
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“: Tautos Samprata ir Kalbos Svarba
„Prakalba į malonųjį skaitytoją“ yra vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros tekstų. Jame pirmą kartą LDK literatūros istorijoje buvo apibrėžta tautos samprata. Daukša teigė, kad tauta - tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir ta pati kalba. Jis pabrėžė lietuvių kalbos vartosenos ir jos rašytinės tradicijos įgyvendinimo būtinybę.
Daukša, remdamasis humanistine prigimties teorija, teigė, kad kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo, ir todėl yra dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas. Žmogus, kuris paniekina tokią prigimtinę dievišką sąrangą, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką.
Daukša kalbą paskelbė pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu. Jis teigė, kad lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas, mokytis mokyklose.
Kalba kaip Tautos Gyvybės Šaltinis
Daukša rašė: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją,- užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.
Taip pat skaitykite: M. Daukšos gyvenimas ir kūryba
Ši citata atspindi Daukšos įsitikinimą, kad kalba yra esminis tautos identiteto ir valstybės išlikimo elementas. Jis suprato, kad daugiakalbystės aplinkoje kyla grėsmė tautos identitetui, ir pabrėžė kalbos svarbą tautos ir valstybės išlikimui.
„Postilės“ Kalba ir Stilius
Daukšos „Postilė“ pasižymi turtinga ir vaizdinga kalba. Jis stengėsi sukurti gyvą, vaizdingą ir liaudžiai suprantamą literatūrinę kalbą, sukaupė didžiulius leksikos lobius. Daukšos kalba išsiskiria sinonimų gausa, antikinės retorikos taisyklių taikymu, ypatinga pamokslų ritmika, abstrakčių sąvokų bei gyvosios kalbos derme.
Z. Zinkevičius pažymi, kad Daukšai teko sugalvoti ne tik nosines ų ar į, bet ir kai kuriuos tikrinius vardus ir pavadinimus, sakomus ir šiandien. Daugelis vardų ir pavadinimų, parašytų „Postilėje“, išliko nepakitę iki mūsų dienų, pavyzdžiui, Adomas, Augustas, Antanas, Dovydas, Elžbieta, Monika, Morta, Vincentas ir kt. Taip pat išliko ir Daukšos šalių pavadinimai: Afrika, Amerika, Egiptas, Indija, Japonija, Palestina ir kt.
„Postilės“ Reikšmė ir Palikimas
Mikalojaus Daukšos „Postilė“ yra svarbus LDK literatūros paminklas, turėjęs didelę įtaką lietuvių literatūros raidai. Tai pirmoji Daukšos parengta lietuviška katalikiška knyga. Ji tapo visos lietuviškos LDK literatūros pradininke ir tautinės literatūros tąsos LDK įkvėpėja. Daukšos „Postilė“ įkvėpė tautinio atgimimo idėjas ir padėjo pagrindus lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimui.
„Postilės“ egzemplioriai saugomi įvairiose bibliotekose, įskaitant Vilniaus universiteto biblioteką, Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, Gottingeno universiteto biblioteką, Rusijos mokslo akademijos Peterburgo skyriaus biblioteką ir Vatikano biblioteką.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
tags: #mikalojaus #dauksos #postile #teksto #suvokimas