Įvadas
Švietimo sistema nuolat kinta, ieškodama būdų, kaip geriausiai paruošti vaikus ateičiai. Vienas iš svarbiausių aspektų šiame procese - tėvų vaidmuo. Ar įmanoma sustiprinti tėvų vaidmenį švietime? Grupė Seimo narių sako „taip“ ir siekia sudaryti tėvams (globėjams ir rūpintojams) teisines galimybes būti ne tik pasyviais švietimo proceso stebėtojais, bet ir dalyviais. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip tėvų įsitraukimas gali paveikti mokinių elgesio suvokimą ir kokios kliūtys bei galimybės slypi šiame procese.
Tėvų vaidmens svarba
Akivaizdu, kad tėvai yra patys pirmieji ugdytojai savo vaikams. Konstitucijoje įtvirtinta „tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“, o Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad „tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu bei atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis“. Tad nenuostabu, kad patikint savo vaikus ugdymo įstaigoms, tėvams dažnai skauda širdį, nes vaikus pasitinka muštro pedagogika, savo galią ir valdžią demonstruojantys pedagogai, menkai suprantantys vaikus. Vis dažniau tėvai pastebi: ,,Išleidžiame į mokyklą smalsius, žingeidžius vaikus ir matome, kaip gesta jų akių spindėjimas, entuziazmas“. Tėvų dalyvavimas švietimo procese gali padėti užtikrinti, kad vaikai ne tik įgytų akademinių žinių, bet ir išlaikytų savo smalsumą bei entuziazmą mokymuisi.
Dabartinės švietimo sistemos iššūkiai
Pasak J. Ramonienės, susiklostė ydinga situacija, kai tėvai išlaisvinami nuo pareigos būti pagrindiniais vaiko vertybinių nuostatų ugdytojais ir visa tai ant savo pečių perima švietimo sistema. Dabartinė švietimo sistema - garbaus amžiaus senutė, kurią reikėtų pagarbiai išlydėti vardan šviesios vaikų dabarties ir ateities. Pedagogai verčiami dirbti tarsi masinio konvejerio darbuotojai, kurie į vaikų galvas įrašinėja akademines žinias. Žinome, kad akademinių žinių kultas lavina tik vieną žmogaus (vaiko) būties lygmenį - protą, kiti svarbūs vaiko būties lygmenys lieka nepamaitinti. Liūdina, kad mokykloje vaikai suniveliuojami, graduojami - gabūs, negabūs, specialių poreikių. Vaikų kolektyvo formavimas tiesiog paliktas savieigai. Vaikuose reiškiasi ankstyvos depresijos. Liūdni, sužeisti vaikai jau ankstyvame amžiuje nepasitenkinimui malšinti griebiasi žalingų įpročių. Dėl šių išvardintų priežasčių auga begalės socialinių problemų, kurioms spręsti reikia didžiulių investicijų. Po 12 metų mokymosi kiekvienam moksleiviui įteikiamas brandos atestatas, tik neaišku, kiek jame atspindima branda?
Mokykloje visi nuolat skuba, santykiams ir žinių įprasminimui trūksta laiko, pagrindinis dėmesys skiriamas programoms, akademiniams rodikliams, egzaminams, bet ne vaiko asmenybės formavimui. Deklaruojama, kad ugdymo paskirtis padėti tėvams suteikti vaikams dorinės, sociokultūrinės brandos pagrindus. Vis dar klesti monologinė muštro pedagogika ir ieškoma tėvų, kurie perkeltų į šeimą tuos muštro principus kaip tęstinę mokyklos praktiką. Tėvai verčiami patikėti, jog jie turi išreikalauti, kad vaikas padarytų namų darbus. Taip tėvų ir vaikų santykiai užnuodijami namų darbų prievole. Teisingais tėvais laikomi tie, kurie verčia vaikus vykdyti mokytojų nurodymus, neprieštarauti sistemai, suspėti įsisavinti programą, samdyti korepetitorius ir vis gąsdinti vaikus, kad jei gerai nesimokys, gyvenime prapuls. Paradoksas - skaityti, rašyti, skaičiuoti mokykla vaikus moko, bet jei vaikai nemoka tinkamai elgtis, tai jau įvardijama tik kaip šeimos problema. Jei vaikas ateina į mokyklą alkanas, jis gauna pietus. Jei vaikas jaučia dvasinį, emocinį, psichinį alkį, sulaukia moralizavimo, baudimo. Nuoseklios, efektyvios pagalbos sistemos kiekvienam vaikui vis dar nėra.
Tėvų pozicijos bendraujant su mokykla
Yra keletas pozicijų, kurias užima tėvai bendraudami su mokykla:
Taip pat skaitykite: Auklėjimo strategijos
- Vengiantys: Vieni tėvai vengia mokyklos, nes jiems iš praeities išlikę liūdni prisiminimai, ir nesinori į ją sugrįžti net ir dėl savo vaikų. Šie tėvai sužeisti, pikti.
- Kritikuojantys: Antri - kritikuojantys, bet nieko nesiūlantys.
- Prisitaikėliai: Treti - prisitaikėliai, pataikūnai, gražbyliaujantys, galvojantys, kad nuo to bus geriau jų vaikams. Jie mato problemas, bet tyli ir savyje kaupia nepasitenkinimą, lankosi mokyklos susirinkimuose ir aklai vykdo mokyklos nurodymus.
- Inovatoriai: Ketvirti - inovatoriai, aktyvistai, matantys problemas ir turintys konkrečių pasiūlymų. Jie linkę atvirai diskutuoti, praktikuoja dialogą su administracija, mokytojais, mokiniais ir kitais tėvais.
Svarbu suprasti, kad kiekviena iš šių pozicijų turi savo priežastis ir motyvus. Siekiant efektyvaus bendradarbiavimo, būtina atsižvelgti į kiekvienos grupės poreikius ir lūkesčius.
Tėvų įsitraukimo nauda mokinių elgesiui
Tėvus liūdina, kai vaikai iš švietimo įstaigų į šeimas parsineša prieštaringas vertybes, žalingus elgesio modelius, smurtinę kultūrą. Gerų rezultatų vaikai mokykloje gali pasiekti, jei bus kuriama sveika aplinka, kurioje bus patenkinti visų poreikiai, nebus kovos, konkurencijos. Vaikai išgyvena aktyvius ir pasyvius periodus, būna susidomėję ir nesusidomėję tam tikrais dalykais. Tačiau švietimo programos nelaukia. Štai keletas aspektų, kuriuose tėvų įsitraukimas gali turėti teigiamą poveikį:
- Vertybių formavimas: Tėvai gali padėti formuoti vaikų vertybes, tokias kaip pagarba, sąžiningumas ir atsakomybė.
- Elgesio modeliavimas: Tėvai yra pavyzdys savo vaikams, todėl jų elgesys turi didelę įtaką vaikų elgesiui.
- Emocinis palaikymas: Tėvai gali suteikti vaikams emocinį palaikymą, kuris padeda jiems įveikti sunkumus ir jaustis saugiai.
- Motyvacijos skatinimas: Tėvai gali skatinti vaikų motyvaciją mokytis ir siekti savo tikslų.
Auklėjimo metodai ir jų įtaka
Auklėjimas- tai sudėtinga veikla, skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Ką auklėjimas iš žmogaus padaro, tas jis ir yra. Svarbiausiomis dabartiniu metu auklėjimo sritimis laikytume mokinių gabumų, pažintinių psichinių galių ugdymą( kūrybiškumo, profesinio mąstymo ir kt.), jų vertybių sistemos formavimą, dorovinį, tautinį, dvasinį, estetinį auklėjimą saviugdos stimuliavimą. Metodas- tai paties žmogaus savireguliacija, norint išsiugdyti kokias nors asmenybės savybes, dorovinius ar kitus įpročius. Net ir didžiausias gėris tampa blogiu jeigu jis kemšamas per prievartą. Tikslas ir metodas negali vienas kitam prieštarauti. Kiekvieno metodo vertė priklauso nuo auklėjimo sąlygų, metodas yra pavaldus tikslui. Mums dabar svarbu atgaivinti visuotines vertybes, demokratijos idealus. Auklėdami atsietai nuo gyvenimo problemų, nuo visuomenės idealų, neišauklėsime žmonių, gebančių įveikti negeroves, tobulinti gyvenimą. Žmogus, išauklėtas vienoje socialinėje terpėje, sunkiai tinka kitoje.
Žodiniams ugdymo metodams priklauso pamokymas, kurį paprastai lydi pavyzdys, palyginimas, aiškinimas, įtikinėjimas. Parodomiesiems auklėjamiesiems metodams priklauso pavyzdys. Jis sudomina mokinius, žadina jų vidinį aktyvumą, juos patraukia ar atstumia. Skirtingi auklėjimo tikslai- skirtingi ir atitinkami auklėjimo metodai. Režimas, kaip tikslus mokinių gyvenimo organizavimas. Priežiūra, t.y. mokinių veiklos sistemingas stebėjimas siekiant apsaugoti nuo blogų įpročių. Pratinimas, kaip kultūringų įpročių formavimo metodas. Jis turi sistemingai kartotis, būti sąmoningai suvoktas. Sąžinės ugdymas. Sąžinė - tai dorovinės sąmonės, dorovinių jausmų ir dorovinių poelgių aukštesnė apraiška. Žmogus prasideda tada, kai prabyla jo sąžinės balsas, kai jis nori būti naudingas šeimai, mokyklai, tautai. Geriausias auklėjimas yra saviugda. Tačiau mokiniai vargu ar išmoks be pedagogo pagalbos geriau save pažinti, tramdytis, save reguliuoti. Saviugda gali būti fizinė, intelektualinė, dorovinė, estetinė, kūrybinė. Svarbu, kad šis mokinys nebūtų kitų mokinių grupės palaikomas, priešingai - protinamas dorai elgtis. Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas.
Įtikinėjimo ir pratinimo metodai
Žodžiais atskleidžiamas moralinių normų turinys, aiškinamos elgesio taisyklės, diskutuojama, ar, pavyzdžiui, pasakinėjimas per pamokas, leidimas nusirašinėti namų darbus yra tikrasis draugiškumas. Tai dar viena įtikinėjimo metodo forma. Jį galima organizuoti literatūros, meno, mokslo, politikos, moralės ir kitais klausimais. Rengiamas paprastai visos mokyklos mastu. Kiekvienas čia gali pasakyti savo nuomonę, įsiklausyti į kitų teiginius, įvertinti vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą. Į raginimą, įtikinėjimą tinkamai elgtis reaguojama įvairiai - vieni paklūsta, kiti numoja ranka. Reikia pripažinti, jog įtikinėjimo metodas apskritai menkokai efektyvus, tai tik auklėjimo proceso pradžia. Šis metodas naudotinas jau ikimokykliniame amžiuje: vaikas turi būti įpratintas nurodyton vieton sudėti žaislus, rūbus, apavą, įpratintas prieš valgį plauti rankas, laiku eiti miegoti. Paūgėję pratinami dirbti - siunčiami ką nors atnešti, sutvarkyti, dar geriau, jei turi ilgalaikių įpareigojimų - kambarinę gėlę laistyti, palakinti kačiuką. Pratinimo būdu formuojamos, įtvirtinamos reikšmingos moralinės nuostatos. reikia teikti džiaugsmo. Taigi - ne tik imti, bet ir duoti, dalytis. Mokymo procese svarbiausia suformuoti įprotį dirbti sistemingai, kiekvieną užduotį atlikti iki galo.
Taip pat skaitykite: Kaip užauginti sėkmingą vaiką: psichologo įžvalgos
Ekonominė santvarka, pagrįsta rinkos ir konkurencijos principais, verčia individą didelį dėmesį skirti materialiesiems, kasdieninės buities dalykams. Būtų nelaimė, jeigu sunyktų idealusis pradas - noras, siekimas triūsti visų gerovei, nereikalaujant atlyginimo, negalvojant apie įvertinimą, padėką ar šlovę. Apskritai neigiamos savybės formuojasi sparčiau negu teigiamos: žmogus labai netobulas. Bent šiek tiek tokiems įpročiams kelią užkirsti gali visiškas moksleivio užimtumas, apgalvotas dienos režimas. Mat racionalus darbo ir poilsio kaitaliojimas įgalina paauglį ne tik geriau mokytis, bet ir drausmina. Pats mokinys privalo priimti, protu suvokti, kodėl reikia keltis nurodytu laiku, pamokas mokytis nustatytą valandų skaičių, nes tai tikslinga, naudinga jam pačiam. Dienos režimą lengviausia įdiegti žemesnėse klasėse. Susidaręs įprotis turi šiek tiek įtakos ir vėliau, mokantis aukštesnėse klasėse.
Mokytojo pavyzdys ir skatinimas
Didelę reikšmę auklėjimo procese turi mokytojų pavyzdys. Pedagogo pasaulėžiūra, elgsena, jo gyvenimo būdas vienaip ar kitaip veikia mokinius. Gero, autoritetingo mokytojo poveikis išlieka daugelį metų. Žinotina, kad mokytoją moksleiviai vertina ne tik kaip dalyko dėstytoją, žinovą, bet dar labiau kaip asmenybę, žmogų, mokantį su jais tinkamai elgtis. Moksleivius gerai elgtis skatina, jų elgesio, atlikto darbo teigiamas įvertinimas. Pagirtasis maloniai jaučiasi. Pastaraisiais dešimtmečiais auklėjimo teorija skatinimui, teigiamiems vertinimams skiria itin didelį dėmesį. Suformuluotas raginimas: pastebėk, kas gera žmoguje - paskatinsi jį ir toliau tokiu būti. Pagirti, pritarti reikia ir atsakinėjančiam pamoką. Tai drąsins mokinį, skatins jo iniciatyvą, originalumą.
Drausmės priemonės: draudimai ir bausmės
Kai neleistini moksleivio poelgiai vis kartojasi, aiškinimas, įtikinėjimas nepadeda, tenka pasitelkti griežtesnių poveikio būdų - draudimo ir bausmių. Ir juos reikia mokėti vartoti. Draudimus ar paliepimus reikėtų išsakyti romiu, bet nešaukiančiu balsu, nes mokiniai prie to pripranta ir vėliai visiškai nebepaiso. Pasakytą žodį, įspėjimą būtinai reikia realizuoti. Draudimas negali prieštarauti sveikam protui, o turi atitikti mokinio galimybes, jo jėgas. Draudimą reikia aiškinti, kodėl negalima taip ar anaip elgtis. Reikia argumentuoti ir taip nusakyti nurodymą, kad jo negalima būtų interpretuoti. Jeigu nepadeda draudimai lieka imtis bausmių. Dabar pedagogika bausmių nelaiko gera auklėjimo priemone, bet neatsisako jų. Mokinys turi žinoti, kad jo laisvė, teisės gali būti ribojamos, kada jisai elgiasi netinkamai, asocialiai.
Vaikų raidos ypatumai ir mokymosi sunkumai
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. 7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku.
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje. Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų isterijas
Šeimos įtaka vaiko elgesiui
Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus. Septynerių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
Psichikos sveikata ir neigiamos patirtys šeimoje
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų. Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų.
Psichikos sutrikimai ir pagalbos galimybės
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą. Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
Kliūtys ir galimybės didinant tėvų įsitraukimą
Nors tėvų įsitraukimas į švietimo procesą yra labai svarbus, tačiau susiduriama su įvairiomis kliūtimis:
- Laiko trūkumas: Daugelis tėvų yra užimti darbe ir neturi pakankamai laiko dalyvauti mokyklos veikloje.
- Komunikacijos barjerai: Tėvai gali jaustis nepatogiai bendraudami su mokytojais arba nesuprasti švietimo sistemos.
- Motyvacijos stoka: Kai kurie tėvai gali būti nemotyvuoti dalyvauti švietimo procese dėl neigiamos patirties arba įsitikinimo, kad tai yra mokyklos atsakomybė.
- Mokyklos požiūris: Dažnai nuskamba, kad tėvams nerūpi vaikai, jie neateina į mokyklas, bet realybėje, kai tėvai ateina ir siūlo savo iniciatyvas, dažniausia susiduria su ignoravimu. Pagarbiai sutinkami ir palydimi. Tačiau visi siūlymai atgula stalčiuje.
Nepaisant šių kliūčių, yra daug galimybių didinti tėvų įsitraukimą:
- Lankstūs dalyvavimo būdai: Mokyklos gali pasiūlyti įvairius dalyvavimo būdus, kurie atitiktų skirtingų tėvų poreikius ir galimybes.
- Efektyvi komunikacija: Mokyklos turi užtikrinti efektyvią komunikaciją su tėvais, naudojant įvairius kanalus, tokius kaip elektroninis paštas, telefonas ir susitikimai.
- Tėvų švietimas: Mokyklos gali organizuoti tėvų švietimo programas, kurios padėtų tėvams geriau suprasti švietimo sistemą ir savo vaidmenį joje.
- Partnerystės skatinimas: Mokyklos turėtų skatinti partnerystę su tėvais, pripažįstant jų svarbą ir įtraukiant juos į sprendimų priėmimą.
Suomijos patirtis
Pasižvalgykime. Pasaulis jau seniai žavisi Suomijos moksleivių pasiekimais, o jų septintokai, palyginus su lietuvaičiais bendraamžiais, turi žymiai mažiau pamokų per dieną. Lietuvaičiai į mokyklą eina 185 dienas, suomiai - 188 dienas, estai - 175 dienas. Pamokų skaičius per metus lietuvaičiams yra 1040, suomiams - 600, estams - 800. Pamokų skaičius per dieną lietuvaičiams yra 5-6, suomiams 3-4, estams 4-5. Norime paruošti vunderkindus?
Dr. Meilės Lukšienės įžvalgos
Dr. Meilė Lukšienė ragino atkreipti dėmesį, kad klasėse ir grupėse per daug vaikų, pedagogai nepajėgūs išgirsti, suprasti kiekvieną vaiką, parinkti kiekvienam vaikui tinkantį mokymosi stilių. Ji akcentavo, kad švietimas turi tapti prioritetu, būtina sukurti tokią mokyklą, kuri sudarytų vaikui sąlygas atsispirti blogybėms. Privalome keistis ir keisti viską iš esmės, bet ne priebėgomis mažais lopinėliais.