Žmogus yra sociali būtybė, todėl jo egzistencijoje itin svarbus socializacijos procesas. Socializacija - tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali galimybė tapti asmenybe ateityje.
Pagrindinės sąvokos
Sąvoką „žmogus“ tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priskiriamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas“. Taigi ne kiekvienas žmogus - asmenybė. Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žmogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįstamas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes. Šiuo atveju asmenybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą). Tokios sąvokos, kaip „žmogus“, „individas“, „asmenybė“, dažnai sutapatinamos. Tačiau sociologijoje jos anaiptol nelaikomos tapačiomis, nors yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir labai panašios savo esme. Kadangi sociologiją žmogus domina pirmiausia kaip visuomenės, o ne kaip gamtos produktas, tai jai svarbiausia yra ne žmogaus, o „asmenybės“ kategorija. Asmenybė paprastai nagrinėjama kaip konkreti žmogaus esmės išraiška ir kaip socialiai reikšmingų konkrečios visuomenės bruožų ir savybių sistemos įsikūnijimas žmoguje. Kaip pastebėjo sociologas A. Giddensas, „asmenybės ypatingumas yra ne jos kraujo sudėtis ar abstrakti žmogaus fizinė prigimtis, o jo socialinė vertė”. Neatskiriami asmenybės bruožai yra savimonė, vertybinės orientacijos, socialiniai santykiai, autonomija, atsakomybė už savo poelgius.
Biologinis ir kultūrinis kontekstai
Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Šios dvi kryptys - tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai.
Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Žmogus iš gamtos, jei taip galima sakyti, paveldi genetinę programą, sudarytą iš elementarių refleksų (pvz., reakcija į skausmą, šviesą, šilumą), ir instinktų (pvz., savisaugos, mitybos, dauginimosi). Tokį mūsų elgesio visuomenėje biologinį sąlygotumą (genetinį paveldimumą, gamtinės aplinkos poveikį) tiria sociobiologija, teigianti, kad daugybė žmonių elgesio tipų - nuo altruizmo iki agresyvumo - yra nulemti genetiškai.
Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka. Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą (normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Kitaip negu gyvūnų, žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų (pvz., maisto gamybos ar būsto statybos) bei šios veiklos reguliatorių. Viso to individas išmoksta tik gyvendamas visuomenėje. Kūdikiai, kuriuos augino ne žmonės, yra įrodymas, kad be socialinių kontaktų tokie kūdikiai netampa visaverčiais žmonėmis (jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais). Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Socializacija medicinos srityje
Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti ir atliekamais tyrimais, tačiau ir jų rezultatai, priklausomai nuo paties tyrimo, negali apspręsti vienos ar kitos teorijos “teisingumo”. Taipogi susiduriame su rimta problema - kurią pusę palaikyti, o galbūt ieškoti kompromiso ar bandyti suporuoti šias dvi teorijas? Tam reikia nuodugniai ištirti abi puses, įvertinti jų argumentus bei priimti savąjį sprendimą. Žinoma, galimas variantas ir toks, kad šis sprendimas bus subjektyvus, nes sociologija nėra tokia griežta ar apibrėžta kaip .pvz. matematika. Tačiau tai bet kuriuo atveju ir bus siekiamas tikslas.
Pasak A. Juodaitytės, “šiuolaikinis mokslas negali visiškai atsiriboti nuo [.] posakio, jog “vagies sūnus visada bus vagimi, o tik garbingi ir sąžiningi žmonės išaugins dar vieną tokį pat žmogų”. Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama”. A. Juodaitytės socializacijos proceso samprata yra kultūrinė, o procesą, kurio metu žmogus tampa asmenybe, ir vadiname socializacija. Tačiau autorė pripažįsta, jog “daugelis biologinių bei psichinių žmogaus savybių gali būti perduodamos genetiškai, [.] biologinės žmogaus organizacijos ypatybės kartais gali šiek tiek veikti ir žmogaus socialinę raidą”. Taigi, pats socializacijos procesas yra sudėtingas, gilus bei ilgai trunkantis procesas, kurį įtakoja išties labai daug įvairių aplinkybių, tame tarpe ir prigimtinės savybės. Juk niekas negali nuneigti nei talento, nei įgimto komunikabilumo. Tarkim, abiturientams stojant į Lietuvos karo akademiją jie turi atlikti lyderio savybių nustatymo testus, o neįvykdę testo reikalavimų studijuoti nekviečiami. Peršasi išvada, jog tokios savybės taip pat laikomos įgimtomis. Tačiau visiškai suprantami ir kultūrinio konteksto pusę palaikančiųjų argumentai, nes dažniausiai jau susiformavusios asmenybės sociokultūriniai bruožai priklauso būtent nuo aplinkos, kurioje ji formavosi. Na, tokius bruožus bent jau lengviausia pastebėti bei analizuoti. Tarkim, niekam nenuostabu, kad vaikų namuose išaugę vaikai dažnai turi įvairiausių problemų, tiek socialinių, tiek psichinių.
Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie sudėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės struktūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių, žmonių bendrijų ar grupių, socialinių institutų ar organizacijų. Žmogus tuo pačiu metu yra socialinių santykių subjektas ir objektas.
Socializacijos procesai
Sociologija skiria du socializacijos procesus: 1) kultūros priėmimą ir 2) savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kurį aiškina skirtingos teorijos. Labiausiai paplitusios yra keturios: Z. Freudo, G. H. Meadaso, Ch. H. Cooley’so, J. Z. Džordžas Herbertas Meadas (George Herbert Mead, 1863-1931) asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: subjektyvųjį „aš“, kuris yra aktyvus, spontaniškas, kūrybingas, atsirandantis dėl kiekvieno iš mūsų individualaus unikalumo, ir objektyvųjį „aš“, kuris yra suvoktas socialiai (t.y. kitų žmonių lūkesčiai, įsivaizdavimai apie mane, poreikiai kaip socializacijos rezultatas). Pagal D. H. Mūsų gebėjimas pažvelgti į save kitų akimis, t.y. būti savo pačių veiksmų žiūrovais, ir yra, pagal Č. H. Coolėjų, socialinio elgesio pagrindas. Žanas Piagetas (Jean Piaget, 1896-1980) tyrė kognityvinę (pažinimo) asmens raidą - mokymosi mąstyti procesą.
Socializacija - tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima vertybes, nuostatas, elgesį, žinias, reikalingus normaliam dalyvavimui bei gyvenimui visuomenėje. Socializacijos procesą sąlygoja du veiksniai: biologinė prigimtis ir kultūra. Abi jos daro didelę įtaką bei turi savo ypatybių, taigi sociologai nėra priėmę vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė. Vieni labiau sureikšmina pirmąją sąlygą, kiti - antrąją, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąlygų sąveikos procesas. Abi jos atitinkamai nustato žmogaus elgesį, jo galimybes ir ribas. Žmogus, norintis pritapti visuomenėje, turi laikytis socialinio gyvenimo normų - tą sąlygoja kultūra. Biologinė prigimtis žmogaus gyvenimą apibrėžia labai aiškiai - fiziškai tai gan neatsparus aplinkos poveikiui (temperatūrai, sužeidimams, atšiaurioms sąlygoms) individas. Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Šis procesas nėra momentinis ir vienkartinis, jis trunka ilgai ir kartojasi kintant aplinkybėms. Jo metu individas ne tik socializuojasi, t.y. įsijungia į jį supančios visuomenės gyvenimą, bet ir pats socialiai keičiasi. Atsiranda toks reiškinys kaip socialinis statusas, kuriuo apibrėžiamas individo dalyvavimas jį supančios visuomenės gyvenime.
Taip pat skaitykite: Apie lyčių socializaciją
Tuo tarpu A. Juospaitytė išskiria socializaciją kultūros ir lyties pagrindais, kaip du pagrindinius socializacijos šaltinius. Šiuo atveju šaltiniai yra parinkti taip, kad kuo labiau atspindėtų individo socializacijos visuomenėje raidą, o V. Pruskus šaltinius pateikia abstraktesnius, labiau tinkamus nagrinėjant socializaciją bendrais principais. Socializacijos proceso metu individą veikia atitinkami veiksniai, kurie ir formuoja proceso eigą bei ypatumus. Beje, kadangi aktyviausiai socializacijos procese dalyvauja vaikai, tai juos geriausia ir nagrinėti. Vaikai, sąmoningai ir nesąmoningai mėgdžiodami juos supančius žmones, taip iš aplinkos perima socialinę patirtį. Žmonės, kuriuos jie mėgdžioja, vadinami socializuojančiais veiksniais, arba tiesiog socialiniais institutais.
Socializacijos veiksniai
Svarbiausi socializacijos veiksniai:
- Šeima.
- Bendraamžiai (kiemo, mokyklos, būrelių, susirašinėjimo ir pan.).
- Mokykla ir kitos švietimo įstaigos (papildomos veiklos mokyklos, įvairūs fakultatyvai, ugdymo organizacijos).
- Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys - moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas - su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą - tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis - mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės - elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai - „vyriškų“ darbų. Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida - pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.
- Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį individo socializacijos procese. Viena vertus, teigiamą, sietiną su tam tikrų žinių ir objektyviu informacijos perdavimui kurį individas panaudoja socializacijos reikmėmis, kita vertus, negatyvų (pvz., prievartos, kaip vienintelio būdo spręsti visas problemas, vaizdavimas ekrane, spaudoje), kuris gali gerokai apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomenėje.
- Darbovietė.
Asmens socializacija įvairiomis formomis trunka visą žmogaus gyvenimą. Galima pasakyti ir taip: pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės.
Pirminė socializacija - tai perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdienio gyvenimo rutinoje. Šis procesas priklauso nuo tėvų - jų socialinės kilmės, išsilavinimo, puoselėjamų vertybių, supratimo apie vaikų auklėjimą. Galimą pirminės socializacijos variantų spektrą iliustruoja du visiškai skirtingi socializacijos modeliai - tai socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Suprantama, kad nė vienas iš šių modelių grynu pavidalu neegzistuoja - galimas tik polinkis į vieną ar kitą kraštutinumą.
Socializacijos slopinant pagrindiniai bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai ir bausmės, bendravimas be žodžių, bendravimas įsakinėjant. Socializacijos dalyvaujant pagrindiniai bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas sąveikaujant.
Taip pat skaitykite: Vaikų socializacijos strategijos
Antrinė socializacija. Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali parengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis - vienų atsisakome, o kitų - naujų - nuolat mokomės. Socializacijos institutai - tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese.
Socialinės tikrovės konstrukcija
Peterio L. Bergerio ir Thomaso Luckmanno knyga „Socialinė tikrovės konstrukcija: žinių sociologijos traktatas“ yra klasikinis sociologijos srities veikalas. Knygoje nagrinėjami būdai, kuriais asmenys ir grupės kuria ir palaiko savo socialinį pasaulį. Teigiama, kad socialinis pasaulis nėra duotybė, o yra žmogaus veiklos produktas.
Autoriai tyrinėja būdus, kuriais asmenys ir grupės kuria ir palaiko savo socialinį pasaulį per kalbą, simbolius ir ritualus. Jie taip pat aptaria būdus, kuriais socialiniai pasauliai išlaikomi naudojant galią ir autoritetą.
Knyga pradedama aptariant socialinio konstruktyvizmo sampratą, kuri yra idėja, kad socialinis pasaulis nėra duotybė, o yra žmogaus veiklos produktas. Tada autoriai aptaria būdus, kuriais asmenys ir grupės kuria ir palaiko savo socialinį pasaulį. Jie nagrinėja kalbos, simbolių ir ritualų vaidmenį kuriant socialinius pasaulius. Jie taip pat aptaria būdus, kuriais valdžia ir valdžia panaudojami socialiniam pasauliui palaikyti.
Tada autoriai aptaria žinių sampratą ir jų vaidmenį kuriant socialinius pasaulius. Jie teigia, kad žinios nėra duotybė, o yra žmogaus veiklos produktas. Jie aptaria žinių kūrimo, palaikymo ir perdavimo būdus. Jie taip pat aptaria būdus, kuriais žinios panaudojamos socialiniam pasauliui palaikyti. Tada autoriai aptaria tikrovės sampratą ir jos vaidmenį kuriant socialinius pasaulius. Jie teigia, kad tikrovė nėra duotybė, o yra žmogaus veiklos produktas. Jie aptaria tikrovės kūrimo, palaikymo ir perdavimo būdus. Jie taip pat aptaria būdus, kuriais realybė naudojama socialiniams pasauliams palaikyti.
Knyga baigiama aptariant socialinio tikrovės konstravimo pasekmes sociologijai. Autoriai teigia, kad socialinė tikrovės konstrukcija turi svarbių pasekmių visuomenės tyrinėjimui. Jie aptaria būdus, kuriais socialinė tikrovės konstrukcija gali būti panaudota socialiniams reiškiniams suprasti ir paaiškinti. Jie taip pat aptaria socialinio tikrovės konstravimo pasekmes socialiniams pokyčiams.
„Socialinė tikrovės konstrukcija: žinių sociologijos traktatas“ yra svarbus sociologijos srities darbas. Jame nuodugniai nagrinėjami būdai, kuriais asmenys ir grupės kuria ir palaiko savo socialinį pasaulį. Jame taip pat pateikiama žinių ir tikrovės panaudojimo socialiniam pasauliui palaikyti būdų analizė.
Pagrindinės mintys
- Socialinė tikrovė yra žmogaus veiklos produktas: Socialinė tikrovė nėra objektyvus, išorinis reiškinys, o veikiau žmogaus veiklos ir sąveikos produktas. Jis kuriamas ir palaikomas kolektyviniais individų ir grupių veiksmais, nuolat kinta ir vystosi. Žmonės kuria ir palaiko socialinę tikrovę bendraudami vieni su kitais ir bendrais reikšmėmis bei supratimu, kuriuos jie kuria. Šios bendros reikšmės ir supratimas sudaro socialinės tikrovės pagrindą ir nuolat deramasi bei iš naujo deramasi, kai žmonės bendrauja vieni su kitais. Socialinę tikrovę taip pat formuoja visuomenės institucijos ir struktūros, tokios kaip ekonomika, valdžia ir žiniasklaida. Šios institucijos ir struktūros sudaro sistemą, kurioje žmonės sąveikauja ir kuria socialinę tikrovę. Juose taip pat pateikiamos taisyklės ir taisyklės, reglamentuojančios, kaip žmonės bendrauja vieni su kitais ir kaip jie supranta bei interpretuoja juos supantį pasaulį.
- Žinios yra socialiai sukonstruotos: žinios nėra objektyvi, visuotinė tiesa, bet yra socialiai sukonstruotos ir formuojamos jas kuriančių asmenų ir grupių įsitikinimų ir vertybių. Tai reiškia, kad žinios nėra objektyvi, universali tiesa, o yra socialiai sukonstruotos ir suformuotos jas kuriančių asmenų ir grupių įsitikinimų ir vertybių. Šią žinių, kaip socialiai sukonstruoto reiškinio, idėją nuodugniai išnagrinėjo sociologai, tokie kaip Peteris L. Bergeris ir Thomas Luckmannas savo knygoje „The Social Construction of Reality: A Traktatas in the Sociology of Knowledge“. Šioje knygoje jie teigia, kad žinios nėra fiksuotas subjektas, o yra socialinės aplinkos, kurioje jos kuriamos, produktas. Jie rodo, kad žinios nuolat interpretuojamos ir iš naujo įvertinamos atsižvelgiant į naują informaciją ir patirtį, o jas formuoja jas kuriančių asmenų ir grupių įsitikinimai ir vertybės.
- Kalba yra pagrindinis veiksnys kuriant tikrovę: kalba yra galingas įrankis kuriant ir palaikant socialinę tikrovę, nes ji naudojama bendrauti ir dalytis idėjomis, įsitikinimais bei vertybėmis. Kalba yra pagrindinis veiksnys kuriant tikrovę, nes ji yra pagrindinė priemonė, leidžianti suprasti mus supantį pasaulį. Kalbos pagalba mes galime sukurti ir išlaikyti socialines struktūras, institucijas ir normas. Mes naudojame kalbą norėdami apibrėžti ir suskirstyti į kategorijas žmones, objektus ir įvykius bei suprasti savo patirtį. Kalba taip pat leidžia mums išreikšti savo mintis ir jausmus bei bendrauti su kitais. Naudodami kalbą, mes galime sukurti bendrą realybę, pagrįstą mūsų bendru pasaulio supratimu. Tada ši bendra realybė naudojama formuojant mūsų elgesį ir sąveiką su kitais.
- Socialinės institucijos yra labai svarbios kuriant tikrovę: socialinės institucijos, tokios kaip religija, švietimas ir žiniasklaida, yra pagrindinės tikrovės kūrimo pagrindas, nes jos sudaro pagrindą kolektyviniams individų ir grupių veiksmams. Socialinės institucijos yra būtinos tikrovės kūrimui. Jie sudaro pagrindą kolektyviniams individų ir grupių veiksmams ir formuoja mūsų mąstymo ir veikimo būdą. Religija, švietimas ir žiniasklaida yra socialinių institucijų, turinčių didelę įtaką mūsų gyvenimui, pavyzdžiai. Religija suteikia aibę įsitikinimų ir vertybių, kuriomis vadovaujamės mūsų elgesiu, o švietimas suteikia mums žinių ir įgūdžių bendrauti su pasauliu. Tuo tarpu žiniasklaida formuoja mūsų supratimą apie pasaulį, teikdama mums informaciją ir pramogas. Visos šios institucijos padeda sukurti bendrą tikrovę, kurioje visi gyvename. Socialinė tikrovės konstrukcija: Peterio L. Bergerio ir Thomaso Luckmanno žinių sociologijos traktatas tiria būdus, kuriais socialinės institucijos formuoja mūsų supratimą apie pasaulį.
- Socializacija yra esminė tikrovės konstravimui: Socializacija yra esminė tikrovės konstravimui, nes būtent socializuodami asmenys išmoksta savo visuomenės įsitikinimus ir vertybes bei juos internalizuoja. Socializacija yra procesas, kurio metu individai išmoksta savo visuomenės įsitikinimų ir vertybių bei juos įsisavina. Socializacijos dėka žmonės supranta juos supantį pasaulį ir kaip su juo bendrauti. Socializacija yra esminė tikrovės konstravimo dalis, nes būtent per socializaciją asmenys išmoksta savo visuomenės normas, vertybes ir įsitikinimus ir juos internalizuoja. Šis internalizacijos procesas leidžia individams suvokti savo aplinką ir susikurti savo tikrovę.
- Socialiniai vaidmenys yra svarbūs tikrovės konstravimui: socialiniai vaidmenys yra svarbūs tikrovės konstravimui, nes jie suteikia individams tapatybės ir tikslo jausmą bei padeda apibrėžti jų vietą visuomenėje. Socialiniai vaidmenys yra neatsiejama tikrovės konstravimo dalis. Jie suteikia asmenims tapatumo ir tikslo jausmą bei padeda apibrėžti jų vietą visuomenėje. Socialiniai vaidmenys svarbūs ne tik individams, bet ir kolektyvui. Jie sudaro socialinio bendravimo ir bendravimo pagrindą bei padeda sukurti bendrą pasaulio supratimą. Socialiniai vaidmenys taip pat suteikia galimybę asmenims išreikšti savo vertybes ir įsitikinimus bei prasmingai bendrauti su kitais.
- Socialinė sąveika yra būtina kuriant tikrovę: socialinė sąveika yra būtina kuriant tikrovę, nes per sąveiką asmenys ir grupės dalijasi idėjomis, įsitikinimais ir vertybėmis bei kuria bendrą pasaulio supratimą. Socialinės sąveikos metu žmonės išmoksta interpretuoti ir suprasti savo aplinką bei sukurti bendrą normų ir vertybių rinkinį, kuriuo vadovaujasi jų elgesys. Socialinė sąveika taip pat leidžia žmonėms išsiugdyti tapatybės ir priklausymo jausmą, taip pat užmegzti santykius su kitais. Be to, socialinė sąveika yra būtina kalbai, kuri yra pagrindinė bendravimo ir supratimo priemonė, vystymuisi. Galiausiai, socialinė sąveika yra būtina norint vystytis kultūrai, kuri yra bendras vertybių, įsitikinimų ir praktikos rinkinys, kuris formuoja žmonių tarpusavio bendravimą ir aplinkinį pasaulį.
- Simboliai yra svarbūs kuriant tikrovę: Simboliai yra svarbūs kuriant tikrovę, nes jie naudojami norint bendrauti ir dalytis idėjomis, įsitikinimais ir vertybėmis bei sukurti bendrą pasaulio supratimą. Simboliai yra labai svarbūs kuriant tikrovę, nes jie naudojami norint bendrauti ir dalytis idėjomis, įsitikinimais bei vertybėmis. Simboliai naudojami bendram pasaulio supratimui sukurti ir kolektyvinei grupės tapatybei išreikšti. Simboliai gali būti bet kas - nuo žodžių, vaizdų ir daiktų iki ritualų ir ceremonijų. Jie naudojami abstrakčioms sąvokoms reprezentuoti ir bendram …
tags: #berger #ir #luckman #socializacija