Šiame straipsnyje nagrinėjamas lyčių socializacijos poveikis, aptariamos tėvų vaidmens svarba, visuomenės įtaka ir kiti veiksniai, turintys įtakos vaikų lyčių tapatumo formavimuisi. Straipsnyje remiamasi įvairių mokslininkų tyrimais ir įžvalgomis, siekiant pateikti išsamią analizę apie tai, kaip socialinė aplinka veikia lyčių suvokimą ir elgesį.
Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje tėvai susiduria su iššūkiu, kaip tinkamai paruošti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač perteikiant tikrąją lytiškumo reikšmę. Anksčiau šeimoje nebuvo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau bendroji kultūra padėdavo apsaugoti pamatines vertybes. Tradicinių modelių poveikiui sumenkus, vaikai neteko nedviprasmių orientyrų, o tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams. Padėtį sunkina tai, kad sunkiai įžiūrima tapo tiesa apie žmogų, be kita ko, ir dėl polinkio lytiškumą subanalinti.
Visuomenė bei žiniasklaida perdėm dažnai pateikia nuasmenintą, pramoginę ir pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų brendimo etapus, ir daro tai laisvės iškreiptos individualistinės sampratos poveikio sąlygomis bei aplinkoje be pamatinių vertybių. Mokykla, plėtodama lytinio švietimo programas, dažnai pakeičia šeimą ir siekia tik informuoti, kartais deformuodama sąžinę. Patys tėvai dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus yra atsisakę vykdyti savo pareigą šioje srityje ar perleisti ją kitiems.
Bažnyčios pozicija
Tokiomis aplinkybėmis daug tėvų katalikų kreipiasi į Bažnyčią, prašydami gairių dėl jų vaikų auklėjimo, ypač vaikystės bei paauglystės laikotarpiais. Popiežiškoji šeimos taryba ne kartą buvo prašyta pateikti tėvams gaires šioje subtilioje auklėjimo srityje. Bažnyčia, atsižvelgdama į šeimos matmenį ir tikinčiųjų bendruomenės patirtį, norėtų pasiūlyti pastoracinio pobūdžio gaires, pagrįstas išmintimi, sklindančia iš Viešpaties žodžio, ir vertybėmis, kuriomis švyti Bažnyčios mokymas.
Šiame vadove norima deramai atsižvelgti į mokslo laimėjimus, socialines kultūrines šeimos sąlygas ir Evangelijos vertybes. Bažnyčia remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis: meilė, kurią maitina vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį. Lytiškumas nėra tai, kas vien biologiška, bet turi ryšį su vidujiškiausiu asmens branduoliu. Lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo psichologijos apibrėžimas
Skaistumo dorybė
Atpirkimo požiūriu skaistumo dorybė skleidžiasi susivaldymo erdvėje ir turėtų būti suvokiama ne kaip suvaržymas, bet kaip gautos brangios dovanos, būtent meilės, skaidri išraiška ir sykiu atsidavimo apsauga. Skaistumas yra „dvasinė galia, gebanti ginti meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų ir išskleisti ją iki galo“. Katalikų Bažnyčios katekizme skaistumas reiškia sėkmingą lytiškumo integraciją į asmenį ir vidinę žmogaus vienybę jo fizinės bei dvasinės būties požiūriu.
Skaistumo dorybės ugdymas suponuoja tėvų bendradarbiavimą, kaip ir susivaldymo, tvirtumo ir išmintingumo dorybių ugdymo atveju. Skaistumas neįmanomas be gebėjimo savęs atsižadėti, aukotis ir laukti. Dovanodami gyvybę, tėvai bendradarbiauja su Dievo kuriamąja galia ir gauna naujos atsakomybės dovaną - perteikti vaikams gyvą tikėjimo tiesą bei auklėti juos skiepijant Dievo ir artimo meilę. Tėvai turi teisę ir pareigą būti savo vaikų pirmutiniais ir pagrindiniais auklėtojais. Jaunuoliai turėtų būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės kilnumu, uždaviniais ir įgyvendinimu.
Iššūkiai ir tėvų vaidmuo
Šiandienės mąstysenos bei socialinės aplinkos iššūkiai neturėtų atimti iš tėvų drąsos. Su panašiais materialistinio hedonizmo iššūkiais krikščionims teko grumtis nuo evangelizacijos pradžios. Mūsų civilizacija, nors ir turinti daug teigiamų aspektų materialinėje bei kultūrinėje plotmėje, turėtų suvokti, kad daugeliu požiūriu ji yra serganti civilizacija, smarkiai deformuojanti žmogų. Taip atsitinka todėl, kad mūsų visuomenė nutolo nuo visos tiesos apie žmogų, nuo tiesos, kas yra vyras ir moteris kaip asmenys.
Tėvų auklėjamasis darbas yra būtinas. Dovanodami gyvybę tėvai dalyvauja kuriamojoje Dievo veikloje, o auklėdami jie yra jo pedagogikos dalininkai. Tėvai turėtų ne nuleisti rankas, bet pasitikėti Dievo Kūrėjo ir Kristaus Atpirkėjo pagalba. Kita vertus, tėvai, dovanoję ir svetingai sutikę gyvybę meilės aplinkoje, turi tokių auklėjimo galimybių, kokių neturi niekas kitas: jie neprilygstamai pažįsta savo vaikų nepakartojamą tapatybę ir iš patirties išmano tikrosios meilės paslaptis bei žino jos galimybes.
Meilė ir žmogaus pašaukimas
Žmogus, kaip Dievo paveikslas, yra sukurtas mylėti. Ši tiesa yra susijusi su Trejybės vidinio gyvenimo slėpiniu: „Dievas yra meilė ir savyje išgyvena asmeninio meilės bendravimo slėpinį. Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą mylėti ir bendrauti. Tad meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“. Asmeninei laisvei ir iš jos išplaukiančiam susivaldymui visą prasmę teikia atsidavimas bendraujant ir draugaujant su Dievu ir kitais.
Taip pat skaitykite: Psichologinės brandos aspektai
Žmogus pajėgus aukštesnei meilei, ne vien geidulingajai, bei draugystei ir aukojimuisi, pajėgus pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, galinti būti dosni; gėrio kitam asmeniui trokštama todėl, kad suvokiama, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove. Kiekvienas žmogus kviečiamas draugystės bei aukojimosi meilei ir išlaisvinamas iš polinkio į egoizmą kitų meile, pirmiausia tėvų ar juos atstojančių asmenų ir galiausiai Dievo, iš kurio kyla kiekviena tikra meilė ir per kurio meilę žmogus tegali patirti, kaip labai jis mylimas. Kristus atskleidė žmogui jo tikrąją tapatybę.
Lytiškumas kaip dovana
Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. „Lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“. Kiekviena meilės forma visada neatsiejama nuo vyriškumo ar moteriškumo.
Žmogaus lytiškumas yra gėris, dalis sukurtosios dovanos, kurią Dievas matė esant „labai gerą“, kai sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą ir „kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“. Lytiškumas yra būdas užmegzti ryšį su kitu ir jam atsiverti; dėl to jo tikrasis tikslas yra meilė, tiksliau sakant, meilė kaip dovanojimas ir priėmimas, kaip davimas ir gavimas. Santykis tarp vyro ir moters yra iš pagrindų meilės santykis. Santuokoje, atsidavimu per kūną išreiškiamas dovanos papildomumas bei visetas. Santuokinė meilė tada tampa galia, praturtinanti bei tobulinanti asmenį ir prisidedanti prie meilės civilizacijos kūrimo.
Tėvų sąmoningumas
Dievo dovana turėtų būti tėvų ir vaikų krikščioniškosios sąžinės centre. Kalbama apie dovaną, kurią mums Dievas dovanojo pašaukdamas mus gyventi, egzistuoti kaip vyrą ar moterį nepakartojamoje egzistencijoje, kupinoje neišsemiamų galimybių dvasiškai ir morališkai tobulėti. Santuokinė meilė kaip tobula dovana, būdinga šiai gyvenimo būklei, tampa tikrove tiktai atsiveriant ir dovanojant save kitam asmeniui. Bet visomis gyvenimo sąlygomis bei aplinkybėmis šią dovaną dar nuostabesnę daro atperkamoji malonė, per kurią tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“ ir esame kviečiami gyventi antgamtinėje meilės bendrystėje su Dievu ir broliais. Tėvams krikščionims net kebliausiose situacijose nevalia užmiršti, kad bet kurios asmeninės ir šeimyninės istorijos pagrindas yra Dievo dovana.
Pačią lytiškumo kaip tarpasmeninio santykio reikšmę reikia suvokti krikščioniškojo Apreiškimo šviesoje: „Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu, ir jo žymę turi bet kuri jų išraiška. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą pagal kiekvieno pašaukimą“. Santuokoje įgyvendinama meilė apima ir sykiu pranoksta draugystę. Meilė tarp vyro ir moters tampa tikrove tada, kai jie kiekvienas pagal savo vyriškumą ir moteriškumą atsiduoda vienas kitam kaip visuma ir santuokine sandora įsteigia Dievo norėtąją asmenų bendruomenę vaikams pradėti, gimti ir augti. Šiai santuokinei meilei ir tiktai jai skirtas lytinis atsidavimas, kuris „tikrai žmogiškas būna tik tada, kai sudaro neatsiejamą meilės, suvienijančios sutuoktinius iki mirties, dalį“.
Taip pat skaitykite: Asmenybės branda pagal Vandą Aramavičiūtę
Kūno vaizdas ir savivaizdis
Pastaruoju metu mokslininkų tarpe vis labiau domimasi kūno vaizdu. Tai nulėmė visuomenėje įsivyravę tobulo kūno standartai, kurių siekimas žmonėms tampa vis svarbesnis. Vis didesnį neramumą kelia paauglių požiūris į save ir santykis su įvaizdžiu. Įvairūs mokslininkai pripažįsta socialinių veiksnių (šeimos, draugų, bendraamžių, žiniasklaidos) įtaką paauglių kūno savivaizdžiui. Tačiau ne visuomet sutariama, kurie veiksniai dažniausiai atlieka didžiausią vaidmenį. Dar svarbesniu klausimu tampa, kurie veiksniai lemia didžiausią neigiamą paauglių kūno vaizdo formavimąsi.
Mergaičių savivaizdžio vertinimas yra subjektyvus dalykas, kurį įvairūs socialiniai veiksniai veikia ne vienodai. Merginos dažniausiai vadovaujasi visuomenėje vyraujančiais grožio suvokimo standartais, kuriems didelę įtaką daro žiniasklaidoje pateikiami grožio patarimai. Taip pat svarbus pažįstamų ir svetimų žmonių nuomonė bei įtaka formuojantis fiziniam savivaizdžiui.
Aktualumas ir problema
Kiekvieną žmogų veikia socialinė ir kultūrinė aplinka, kuri turi įtakos atskiriems individams. Šiame pasaulyje kinta ir požiūris į žmogaus kūną. Tobulo kūno standartų siekimas ir propagavimas žmonėms tampa vis svarbesnis. Paauglių požiūris į save ir santykis su įvaizda kelia vis didesnį neramumą. Kadangi paaugliai dar neturi svarios gyvenimo patirties, jie lengvai įsisavina aplinkos gaunamą informaciją, jų nuomonę nuolat veikia šeimoje, mokykloje, draugų ir bendraamžių tarpe, žiniasklaidoje vyraujantys standartai.
Paauglystės ypatumai
Įvairūs mokslininkai paauglystės laikotarpiu išvardija kiek skirtingai. Apibendrinant galima teigti, kad paauglystė yra pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės iki brandos. Chronologinės paauglystės ribos nubrėžiamos įvairiai, atsižvelgiant į individualius ir kultūrinius skirtumus. Visi autoriai sutinka, kad paauglystė yra ypatingas amžiaus tarpsnis, kuris dažnai įvardijamas kaip „kritinis periodas individo gyvenime“. Vyksta struktūrinės permainos kognityvinėje, moralės, o taip pat ir psichosocialinėje sferose. Formuojasi tapatumo jausmas, kas gana dažnai priveda paauglius prie realių galimybių suvokimo, savęs vertinimo sunkumų. Adekvatus savęs suvokimas paauglystėje tampa labai svarbus kiekvienam.
Kiekvienas žmogus susikuria savo Aš vaizdą (dar kitaip savivaizdį) kaip vienintelę vaizdinių ir nuomonių apie save sistemą, kuria vadovaudamasis jis sąveikauja su kitais žmonėmis ir vertina pats save. Tai priklauso nuo įsisavintų vertybių, idealų, nuostatų sistemos. Abi šios Aš vaizdo formos yra susijusios su socialine žmogaus patirtimi ir yra paveiktos jo santykių su kitais žmonėmis. Svarbu, kad šios dvi savivaizdžio formos kuo labiau sutaptų, nes kuo didesnis skirtumas tarp to, kokiu save matome ir kokiu norėtume būti, tuo didesnę įtampą ir nerimą patiriame.
Psichosocialinė raida yra glaudžiai susijusi su fizine raida, kuriai taip pat svarbi ir psichinė bei socialinė branda. Fizinė paauglio raida yra siejama su lytine branda - pubertu. Tai laikotarpis, kurio metu subręsta lytiniai organai, įvyksta pubertetinis augimo šuolis, susiformuoja antriniai lytiniai požymiai. Paauglystėje vyksta ir kognityvinė bei moralės raida, suteikianti paaugliui naujas savęs reflektavimo bei patirties apibendrinimo galimybes. Paauglys išgyvena naujus erotinius jausmus, apsvarsto vertybines dilemas, tyrinėja galimus trumpalaikius bei ilgalaikius gyvenimo kelius, aktyviai išgyvena santykius su savo bei kitos lyties bendraamžiais. Paauglystės laikotarpis vertinamas kaip vienas svarbiausių ir problematiškiausių žmogaus gyvenime.
Kūno vaizdo suvokimas
Kūniškojo Aš apibūdinimas tampa vis svarbesnis kasdieniame gyvenime. Socialinėje aplinkoje kintant grožio idealams didėja ir reikalavimai jų siekti. Kūno vaizdas - tai savo kūno suvokimas, požiūris į savo kūną bei su savo kūnu ir jo įvaizda susijusi patirtis. Požiūris į savo kūną yra daugiakomponentinis reiškinys. Kūno vaizdo suvokimas neatsiejamas nuo savistabos ir savianalizės, kurios padariniai gali būti įvairūs. Jei randame savyje trūkumų, galime griebtis savistabos vengimo strategijos. Tuo tarpu Druxman L. Druxman, L. (2003), vadovaujantis Nacionaline valgymo sutrikimų asociacija, išskiria tam tikrus elgesio aspektus, būdingus žmonėms su neigiamu ir teigiamu kūno įvaizdžiu.
Manoma, kad moterys nuomonę apie savo fizinį įvaizdį susidaro vadovaudamosi trimis vaizdiniais: viešai demonstruojamo kūno idealo, objektyviu turimo kūno ir internalizuoto kūno idealo vaizdiniais. Beveik visi kūno įvaizdžio tyrimai rodo, kad moterys yra kur kas labiau kritiškos savo įvaizdžiui nei vyrai. Kai kuriais tyrimų duomenimis, net 66 procentai moterų išgyvena neigiamus jausmus ir yra nepatenkintos savo kūno svoriu. Tuo tarpu tokių vyrų - 54 procentai. Tai gali lemti nepasitenkinimą įvaizda, kuris dažniausiai kyla vėlyvuoju lytinio brendimo laikotarpiu. Atlikti tyrimai parodė, maždaug 50 proc. paauglių mergaičių laikėsi dietos praeityje. Net paauglės mergaitės, kurių svoris yra normalus ar mažas, nori prarasti svorio.
Pastebėtina, jog neigiamo požiūrio į savo kūną vystymasis siejamas su judesiais ir dailymankaštėmis, kurios nukreiptos prieš riebų kūną. Liesas kūnas Vakaruose atstovauja moteriškumui. Moteriškas idealas reikalauja švelnios, gracingos, vaikiškos įvaizdos, todėl moterys laikosi dietų, seka savo svorį, lygina savo kūno formas ir parametrus su socialiai priimtinais. Joms atrodo, kad jų duomenys žymiai skiriasi, jos toli nuo idealių formų. Jaunų merginų požiūrį į savo kūną Lietuvoje siekė nustatyti Jankauskienė R., Kardelis K. (2002). Buvo nustatyta, kad didelė dalis (58,5 proc.) normalios pasyviosios kūno masės moksleivių manė, kad jų svoris yra per didelis.
Neigiamo kūno vaizdo formavimasis gali sukelti rimtas pasekmes paauglių sveikatai. Vienas tokių sveikatos sutrikimų - valgymo sutrikimai. Dažniausiai pasitaikantys valgymo sutrikimai yra nervinė anoreksija ir nervinė bulimija, taip pat daugelis jų variacijų. Vien nervinės anoreksijos atvejų pasaulyje diagnozuojama vis daugiau: šis sutrikimas 10-20 kartų dažniau diagnozuojamas paauglėms mergaitėms nei berniukams. Pateikiami duomenys rodo, kad nervinė anoreksija diagnozuojama 0,5-1,0 proc. paauglių. Nustatyta, kad valgymo sutrikimų turintys ligoniai ne tik perdėtai susirūpinę savo svoriu ir kūno formomis, jiems taip pat būdingas ir menkas savęs vertinimas. Todėl šios ligos gali būti vadinamos ir savęs vertinimo sutrikimais, mat šioje populiacijoje savęs vertinimą lemia svoris ir forma.
Požiūrio sutrikimai susiję su nepasitenkinimu tam tikra savo kūno dalimi, mintimis, kad kūno dalis atrodo pasibjaurėtinai, arba įsitikinimas, kad tam tikra kūno dalis yra per riebi arba jai trūksta raumenų tonuso. Sergantys valgymo sutrikimais įsivaizduoja, kad kiti žmonės vertina juos pagal jo įvaizdą, o kitos jo asmenybės savybės yra vertinamos mažiau. Šių paauglių kūno įvaizdžio vertinimo tyrimų rezultatų mokslininkai ėmė ieškoti įvairių būdų, kaip pagerinti paauglių nuomonę apie savo kūno įvaizdą. Pirminė valgumo sutrikimų prevencija yra tuomet, kai stengiamasi „užbėgti už akių“ negatyvaus kūno vaizdo formavimuisi. Platinant informaciją rizikos grupėms stengiamasi išvengti valgymo sutrikimų atsiradimo. Tačiau pastebėta, jog kartais prevencijos programos gali duoti priešingą rezultatą, nei tikimasi. Manoma, kad vienas iš pagrindinių būdų skatinti teigiamą kūno įvaizdį yra sutelkti dėmesį į savigarbą.
Australijos mokslininkai sukūrė edukacinę programą, siekiant pagerinti vyrų ir moterų nuo 11 iki 14 metų kūno įvaizdį. Į šią programą buvo įtraukti unikalūs savybės vaikai, turėję patys identifikuoti ir įvertinti, kurti plakatus stereotipinis kūno atvaizds, reklamuojams žiniasklaidoje. Taigi, kūno vaizdo suvokimas paauglystėje tampa itin svarbus. Kūno vaizdas neatsiejamas nuo savianalizės. Įvairūs faktoriai gali lemti tiek teigiamo, tiek neigiamo kūno vaizdo susiformavimą. Pastarasis gali turėti rimtų neigiams pasekmis paauglio sveikatai, tolesnei raidai ir gyvenimo kokybei.
Socialiniai veiksniai
Kaip nurodo L. Druxman (2003), žmogus gimsta neturėdamas kūno įvaizdžio. Įvairūs mokslininkai stengėsi nustatyti, kas turi daugiausiai įtakos savivaizdžio susiformavimui. Kaip pažymi S. Grogan (2008), kūno vaizdas yra psichologinis fenomenas, kuris reikšmingai priklauso nuo socialinių faktorių. Dauguma žmonių turi pagrindines grupes, kurios suteikia socialinę informaciją apie kūno įvaizdį (draugai, šeima, žiniasklaida). Kaip galima matyti su šiais teiginiais sutinka ir L. Druxman.
Paauglys, būdamas socialinėje aplinkoje, nuolat mato žiniasklaidos suformuotą tobulo kūno standartą. Tai nevisavertiškumas ir kartu slaptas domėjimasis galimybėmis tapti tokiais, kaip „tobulybės“. Remdamiesi įvairiais tyrimų duomenimis, R. Ramanauskienė, A. Valantinas ir A. Endriulaitienė (2003) padarė išvadas, kad pagrindinė paauglių socialinio palaikymo aša yra bendraamžiai.
tags: #lytine #branda #ir #socializacija