Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama bihevioristinė mokymosi teorija, jos ištakos, pagrindiniai principai bei taikymas suaugusiųjų švietime ir socialiniame darbe. Mokymasis visą gyvenimą apima organizacijų, institucijų, visuomenės teikiamas galimybes mokytis bei žmogaus tobulėjimą, jo atsakomybę už savo mokymąsi. Sparčiai kintant mokslui, šiandieninė žinių visuomenė yra tiek politinio, tiek edukologinio diskurso neatskiriama dalis. Suaugusiųjų švietimas virsta suaugusiųjų mokymusi visą gyvenimą, nes mokymosi reikšmė šiame kontekste nuolat didėja kuriant besimokančią visuomenę. Išaugusios kompetencijos sudaro prielaidas aktyviai mokslinei ir technologinei kūrybai, besimokanti visuomenė ir spartūs technologiniai pokyčiai yra neatsiejami.
Biheviorizmo Ištakos ir Samprata
Biheviorizmo Apibrėžimas
Biheviorizmas (iš angl. behavior - elgesys) - psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Tai materialistinė psichologija, kuri psichologijos objektu laiko žmogaus elgesį arba išorinį pasireiškimą bei refleksus, o ne sąmonę. Atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Ši kryptis neigia paveldėjimą, atmeta visas iki šiol žinomas psichologijos sąvokas (pojūčio, jausmo, protavimo, atminties) ir akcentuoja tik išorinę žmogaus elgseną ir aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Taigi, šios krypties tyrimo objektas - nešališkai registruojamos elgesio apraiškos.
Biheviorizmo Raida
Biheviorizmo pirmoji žodinė apibrėža J.B.Watson buvo pateikta 1903 m. Įkvėptas savo psichologijos tyrimų su gyvūnais, paskatintas L.Morgan ir E.Thorndike darbų, jis ryžosi charakterizuoti biheviorizmo sąvoką. Tačiau iš kolegų ir visuomenės jis pritarimo nesulaukė. Argumentuota tuo, kad sąvoka tinkama gyvūnams, bet ne žmonėms. Pirmasis viešas J.B.Watson‘o pasisakymas - paskaita Jeilio universiteto Psichologijos fakultete 1908 m., tačiau pasisekimo ir čia nesulaukta. 1913 m. parašė straipsnį „Psichologija bihevioristo akimis“, siekdamas biheviorizmą atriboti nuo dabartinių teorijų, tradicinių sąvokų ir terminijos. Straipsnis tapo bihevioristų manifestu. 1919 m. pasirodo J.B.Watson knyga tokiu pačiu pavadinimu. Tuomet biheviorizmas patyrė emocinį ir loginį įvertinimą. Kilo probleminis klausimas: ar biheviorizmas taps vyraujančia psichologijos sistema, ar išliks tiktai kaip metodologinis požiūris. J.B.Watson teigė, kad bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus, savo objektu. Kitaip sakant analizuojama tai, ką žmogus daro prieš gimdamas iki mirties momento. Tai buvo pirmasis sistemingas tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti.
Tarp 1912 m. ir neobiheviorizmo iškilimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje biheviorizmas tapo vyraujančia JAV psichologijos mokykla. Biheviorizmo kaip mokslo išlikimas vertinamas kaip mokslinė disciplinos revoliucija. Neigdamas sąmonę ir psichiką, J.B. Watson grąžino psichologijos objektyvizmą. Tyrinėtojo alternatyva introspekcijai buvo tiesioginis elgesio stebėjimas įprastomis sąlygomis ir laboratorijose, siekiant rasti ryšius tarp elgesio ir jį grindžiančios fiziologijos. Būtent J.B. Watson nurodė gaires eksperimentinėms psichologijos atstovams. Ir tik jo tyrinėjimai tapo jungiamąją grandimi tarp bundančio XX a. Kai tik įmanoma, biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan., maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B.F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B.F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba - tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys. Nepaisant kraštutinai teoriją ribojančio požiūrio, bihevioristų darbai padarė didžiulę įtaką kitoms psichologijos sritims, kadangi sukūrė efektyvias psichikos tyrimo metodikas, paaiškino ir aprašė dalį svarbiausių mąstymo ir nervų sistemos reiškinių.
Bihevioristinė Išmokimo Teorija
Bihevioristinės mokymosi teorijos šalininkai (I. Pavlov, J. B. Watson, C. L. Hull, E. R. Guthrie, B. F. Skinner ir kt.) teigia, kad išmokti - tai įrodyti, jog yra įgyjama nauja elgsena. Tai Vakaruose ilgai vyravusi teorija, pagrįsta sąlyginių refleksų susidarymu, operantiniu bei socialiniu išmokimu - palyginti paprastomis ir patikrinamomis išmokimo rūšimis.
Taip pat skaitykite: Bihevioristinis požiūris į socialinį darbą
Bihevioristinės Teorijos Populiarumo Veiksniai
Bihevioristinės išmokimo teorijos populiarumą skatino keli veiksniai:
- Jos teiginiai galėjo būti tikrinami eksperimentu, tenkinančiu gamtamokslinio eksperimento reikalavimus. XX a. įsitvirtinusi neopozityvistinė mokslinio pažinimo metodologija, bihevioristinės krypties tyrimus ne tik palaikė, bet ir pripažino kaip vienintelį ugdymo tikrovės mokslinio pažinimo būdą.
- Mokslininkai galėjo atlikti eksperimentus su gyvūnais; buvo eliminuotas ugdymo tyrėją kankinantis imperatyvas nepakenkt vaikui.
Sukurta daug teorijų, bet jas visas vienija tikslas - teorijos analizuoja ne sąmonę, o gyvūnų ar žmonių elgseną.
Svarbiausios Bihevioristinės Teorijos
Svarbiausios iš jų yra:
- S - A teorijos: Mokymąsi vertina kaip ryšį tarp stimulo (S) ir atsako (A); tas ryšys yra stipresnis, kai poreikiai būna patenkinami (E. L. Thorndike‘o rezultato dėsnis), arba jis sustiprėja, kai stimulas sumažėja (C. L. Hullo sisteminė elgesio teorija).
- Sąlyginių refleksų teorija: Pirmiausia paaiškinta I. Pavlovo.
- Operantinio sąlygojimo teorija: Suformuluota B. F. Skinnerio.
- Pažintinės mokymosi teorijos: Pvz., E. Ch. Tolmano.
Pasak bihevioristų, mes išmokstame tik gavę stimulą iš mus supančios aplinkos. Šie stimulai išprovokuoja atsakymus.
Pagrindiniai Biheviorizmo Dėsniai
Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos taip elgtis. Siekdami paaiškinti žmogaus elgesį, bihevioristai atskleidžia tiesiogines tokio elgesio priežastis ir pasekmes. Priešingai nei psichoanalitinės ir kognityvinės teorijos atstovai, bihevioristai nekūrė žmogaus raidos sampratos. Jie suformulavo teoriją apie elgesio dėsningumus, kurie gali būti pritaikyti bet kurio amžiaus bet kuriam individui. Pagrindiniai biheviorizmo stimulo dėsniai atskleidžia tarpusavio ryšius tarp įvykių arba tarp stimulo ir reakcijos. Kai kurios reakcijos yra automatiškos, tarsi refleksai, įgimtos ir žmonėms, ir gyvūnams. Dauguma elgesio pasireiškimų (reakcijų) nėra įgimti. Jie yra išmokti dviem būdais: klasikinės sąlyginės reakcijos ir operantinio sąlygojimo.
Taip pat skaitykite: Žmogiškieji santykiai ir biheviorizmas
Klasikinis Sąlyginis Refleksas
Šios teorijos dėmesio centre - organizmų elgesys, raumenų bei liaukų veiklos pakitimai. Būdingiausias šios teorijos pavyzdys yra rusų fiziologo I.Pavlovo moksliniai darbai. Šis mokslininkas studijavo stimulo ir reakcijos tarpusavio ryšį. Viename eksperimente jis išmokė šunį reaguoti seilių išsiskyrimu į skambutį arba į šviesos įjungimą. Šis eksperimentas - klasikinio sąlyginio reflekso suformavimo būdas, nes šuo išmoksta neutralius stimulus asocijuoti su reikšmingais, po to reaguoti į nereikšminą stimulą (šviesą) kaip į reikšmingą (maistą). Tokiu pat klasikinio sąlygojimo būdu gali mokytis reaguoti ir žmogus.
Operantinis Sąlygojimas
B.F.Skineris teigė, kad svarbesnis yra kitas sąlyginės reakcijos tipas - operantinis sąlygojimas. Tai mokymasis, kai asmuo ar gyvūnas atlieka arba neatlieka tam tikrą veiksmą atsižvelgiant į tai, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas. Skinerio teorija nurodo, kad jei tam tikri elgesio šablonai kontroliuojami tam tikromis pastiprinančiomis sąlygomis, tai, pakeitus tas sąlygas, pasikeis ir elgesys. B.F.Skineris pabrėžė, kad elgesys turi būti kontroliuojamas pateikiant pozityvius stimulus. Tuo tarpu bausdami mes nedaug ką pasiekiame. Taigi bihevioristai, siekdami ilgam pakeisti elgesį, naudoja paskatas, o ne bausmes.
Socialinis Išmokimas
Ši teorija padeda suprasti, kaip žmogus įgyja sudėtingus idealus ir vertybes. Tėvai yra svarbiausi vaiko gyvenime. Jis stengiasi imituoti jų elgesį ir save su jais tapatina. Socialinis mokymasis kartais vadinamas modeliavimu, nes žmonės modeliuoja savo elgesį, sekdami kitų žmonių elgesio modeliu. Vaikai gali pasirinkti ir tinkamą, ir netinkamą elgesio modelį. Tais modeliais gali būti tėvai, kiemo draugai, žymūs žmonės. Socialinio išmokimo teorija leido bihevioristams padaryti išvadą, kad, norint pakeisti elgesį, būtina išanalizuoti artimiausią žmogaus socialinę aplinką.
Bihevioristinės Teorijos Vertinimas
Raidos psichologijoje dažniausiai naudojamasi dviem bihevioristų idėjomis. Psichologai pripažįsta, kad daugelį vaikų ir suaugusių atliekamų veiksmų lemia supanti aplinka, o ne pasąmonėje slypinčios problemos ar paveldėtos ypatybės. Todėl, keičiant aplinkos sąlygas, galima keisti žmogaus elgesį.
Kritika
Bihevioristai kritikuojami už tai, kad jie ignoruoja žmogaus emocijas ir mintis, tiesiogiai nesusijusias su eksperimentu; kad nepripažįsta pasąmonės ir tai riboja elgesio, ypač nenormalaus, supratimą. Kai kurie mokslininkai nurodo, kad ši teorija nepakankamai įvertina vidinę motyvaciją ir žmogaus vidinį potencialą. J. Kralikauskas nurodo, kad bihevioristinė teorija valios laisvės visiškai nepripažįsta, o bihevioristai yra griežti ir absoliutūs deterministai.
Taip pat skaitykite: "Tik Tu ir Aš" Programa
Biheviorizmas ir Suaugusiųjų Švietimas
Bihevioristinės srovės šalininkai mano, kad žmogus yra iš esmės pasyvus ir elgsis taip, kaip jį skatins aplinka. Skinner, Thorndike, Watson darbai šalia Darwin, Pavlov bei kitų indėlio yra vieni reikšmingiausių. Tačiau dar XVII a. Hobbes teigė, jog žmogus tėra sudėtinga gamtos dalis. O Bacon ir Locke nemanė, kad egzistuoja absoliuti tiesa. Darwin darbuose prilygintas gyvūnų elgesys reakcijoms i aplinką, kai šie stengiasi išlikti ir prisitaikyti esamoje aplinkoje, kuri yra dažniausiai priešiška, ir žmogus, būdamas taip pat viena iš rūšių, stengiasi išlikti, prisiderinti, elgiasi taip, kaip palanku. Watson įrodė eksperimentu, kad žmogų galima išmokyti įvairių reakcijų. Bihevioristai tikina, kad žmogaus asmenybė yra sudėtingos aplinkos įvairių veiksnių rezultatas. Švietime atsitiktinumui negali būti vietos, nes aplinka turi būti vienareikšmė ir nuosekli.
Bihevioristinė Tradicija Švietime
Bihevioristinės tradicijos šalininkai tiki, kad švietimas turi padėti žmogui prisitaikyti ir išlikti visuomenėje, o visuomenei - klestėti. Švietimas suprantamas kaip sistema, kurios dalių sąveika tarpusavyje ir tinkamas funkcionavimas turi užtikrinti kokybišką veiklą. Bihevioristinėje tradicijoje ypatingai svarbus mokymasis darbo vietoje, programuotas mokymas, individualizuotos programos, kurioms būdingas teigiamas skatinimas. Andragogo tikslas - padėti besimokančiam prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Bihevioristinė teorija yra pagrįsta kiekybe. Suaugusiųjų švietime andragogas gerai pasirengia veiklai, perteikia daug informacijos ir besimokančiajam tvirtina, jog kuo daugiau faktų žinosi, tuo geriau, arba žiūrima į mokinį kaip į indą kurį reikia užpildyti informacija. Butkienė ir Kepalaitė bihevioristinę teoriją supranta kaip „pernelyg mechanišką“, perdėtą besimokančiųjų elgesio kontroliavimą, nepakankamą laisvę.
Bihevioristinis Socialinio Darbo Modelis
Bihevioristinis socialinio darbo modelis orientuotas į kliento elgesio keitimą, naudojant įvairias technikas ir metodus, pagrįstus mokymosi principais. Šis modelis apima kelis svarbius žingsnius:
- Kliento įvertinimas: Nustatomas stimulo ir reakcijos ryšys, lemiantis kliento elgesį. Tai apima elgesio analizę, tikslų sąlygų, kurioms esant pasireiškia netinkamas elgesys, išsiaiškinimą.
- Tikslų nustatymas: Aiškiai apibrėžiamas nepageidaujamas elgesys ir įvardijamas pageidaujamas elgesys, kurio siekimas yra apibrėžiamas kaip tikslas.
- Plano sudarymas: Išskiriami uždaviniai, kas bus daroma, keičiant elgesį. Elgesio keitimo žingsniai turi atitikti kliento galimybes, užsibrėžiant realius tikslus.
- Sutarties sudarymas: Visa tai, kas buvo apibrėžta ir numatyta, surašoma sutartyje. Įvardijamas atlygis už pasiektus rezultatus ir numatomos pasekmės (kai kuriais atvejais bausmės), jei nebus laikomasi susitarimo.
- Vertinimas ir analizė: Stebimi, analizuojami ir vertinami pasikeitimai, jų veiksmingumas ar neveiksmingumas, atlygio turinio ir tvarkos tinkamumas.
- Rezultatų įtvirtinimas: Pasiekti rezultatai arba pokyčiai turi būti įtvirtinami. Klientas pritaiko įgytus įgūdžius realiame gyvenime.
Operantinio Determinavimo Taikymas Socialiniame Darbe
Operantinis determinavimas, arba operantinis sąlygojimas, yra vienas iš pagrindinių bihevioristinės teorijos principų, plačiai taikomas socialiniame darbe. Ši teorija teigia, kad elgesys yra veikiamas pasekmių, kurios atsiranda po to, kai tas elgesys įvyksta. Jei pasekmės yra teigiamos (paskatinimas), elgesys yra labiau tikėtinas pasikartoti ateityje. Jei pasekmės yra neigiamos (bausmė), elgesys yra mažiau tikėtinas pasikartoti.
Socialiniame darbe operantinis determinavimas gali būti naudojamas įvairiais būdais, siekiant padėti klientams keisti savo elgesį:
- Paskatinimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti įvairias paskatas, kad sustiprintų pageidaujamą elgesį. Paskatinimai gali būti materialūs (pvz., dovanos, pinigai) arba socialiniai (pvz., pagyrimas, dėmesys).
- Bausmė: Socialinis darbuotojas gali naudoti bausmes, kad sumažintų nepageidaujamą elgesį. Tačiau bausmės turėtų būti naudojamos atsargiai ir tik tada, kai kitos priemonės yra neveiksmingos. Bausmės gali būti materialios (pvz., baudos) arba socialinės (pvz., kritika, ignoravimas).
- Elgesio formavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti elgesio formavimo techniką, kad palaipsniui išmokytų klientą naujo elgesio. Ši technika apima paskatinimą už kiekvieną žingsnį, kuris veda prie pageidaujamo elgesio.
- Išnykimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti išnykimo techniką, kad sumažintų elgesį, kuris nėra paskatinamas. Ši technika apima ignoravimą elgesio, kuris anksčiau buvo paskatinamas.
Socialinio Išmokimo Teorija Socialiniame Darbe
Socialinio išmokimo teorija, sukurta Alberto Banduros, pabrėžia, kad žmonės mokosi ne tik per tiesioginę patirtį (paskatinimus ir bausmes), bet ir stebėdami kitų elgesį. Ši teorija teigia, kad žmonės gali išmokti naujų elgesio būdų stebėdami kitus žmones, ypač tuos, kuriuos jie laiko autoritetais arba modeliais.
Socialinio išmokimo teorija socialiniame darbe gali būti naudojama įvairiais būdais:
- Modeliavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti modeliavimą, kad parodytų klientui, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali vaidinti situaciją, kurioje klientas turi išreikšti savo jausmus, ir parodyti, kaip tai padaryti tinkamai.
- Stebėjimas: Socialinis darbuotojas gali paskatinti klientą stebėti kitus žmones, kurie sėkmingai elgiasi tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, klientas, kuris turi problemų su socialiniais įgūdžiais, gali būti paskatintas stebėti žmones, kurie yra socialiai kompetentingi, ir mokytis iš jų.
- Sustiprinimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti sustiprinimą, kad paskatintų klientą imituoti elgesį, kurį jis matė stebėdamas kitus žmones.
Konstruktyvizmas kaip Alternatyva Biheviorizmui
Konstruktyvizmas - žinių kūrimo teorija, kurios principas - patirtimi pagrįsto žinojimo kūrimas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Konstruktyvizmo iškilimas ir suklestėjimas siejamas su konstruktyvistų reakcija į biheviorizmo teiginius, pagal kuriuos mokymasis buvo grindžiamas ir ribojamas stimulo - atsako (S - A) asocijavimu. Konstruktyvizmo mokymosi teorija sutelkia dėmesį į subjekto veiklą suvokiant reiškinius. Supratimas ir suvokimas iškyla iš turimų individo vaizdinių. Konstruktyvistai teigia, kad galima restruktūrizuoti informaciją, atsižvelgiant į asmeninius kiekvieno individo koncepcijų tinklus.
Konstruktyvizmo Esmė
„Konstruktyvizmas nėra teorija apie mokymą, dėstymą. Konstruktyvistams svarbu besimokančiųjų turimų žinių struktūra. Mokantis reikšminga ne tik stebėti, bet klausytis ir jausti. Mokiniai plečia savo asmenines žinias, remdamiesi savo ankstesniu žinojimu ir patirtimi. Kiekvieno individo mokymosi stilius yra susijęs su mokymosi poreikiais asmeniniame lygmenyje. Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Stebint žmonių elgesį, kaip sutinka naujus žmones, išgirsta naują informaciją, susipažįsta su naujomis idėjomis, atsiskleidžia mokymosi stilius. Ši elgsena visada apima pažinimo, minčių formulavimo, jausminius procesus ir veikimą. Mokymosi stilius visada yra šiek tiek susijęs su tuo kaip žmogus girdi, mato liečia ir panašiai, ir tuo, kaip jo fiksuoti stimulai, informacija transliuojami į smegenis bei su mąstymo procesais, tokiais kaip prielaidų darymas, transformavimas, analizavimas. Dauguma autorių, analizuojančių šiuos klausimus, sutinka, jog mokymosi stilius yra procesas, kuriame susipina ankstyvosios internalizacijos rezultatai, naujų patyrimų modifikacijos. Priklausomai nuo situacijos, mokymosi stilius šiek tiek keičiasi.
Kolbo Mokymosi Ciklas
Viena žinomiausių klasifikacijų yra pagrįsta praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje Davido Kolbo suformuluota suaugusiųjų mokymosi teorija, kurioje įvertintos kognityvinės psichologijos atstovo Piaget idėjos. Anot šios teorijos, suaugusieji mokosi „pereidami, tam tikrus ciklo etapus: konkrečios patirties, refleksyvaus stebėjimo, abstraktaus konceptualizavimo ir aktyvaus eksperimentavimo“. Kolbas siūlo mokymosi cikle įvertinti vertikalią ir horizontalią ašis.
Adaptacija, Asimiliacija ir Akomodacija
Piaget dar XXa. pr. pasiūlė skirti adaptacijos, asimiliacijos bei akomodacijos procesus, nes tai padeda nagrinėti mokymąsi kaip patirtį struktūrinant procesą. Ankstesnę patirtį ir žinias atspindinčios struktūros būdingos kiekvienam žmogui. Pasak Piaget, naujų žinių konstravimas - adaptacija - yra dinamiškas, apima vienaskaitą papildančius asimiliacijos ir akomodacijos procesus. Asimiliacija - tai toks procesas, kuriame naujos žinios prisitaiko prie ankstesnės patirties bei žinių. Akomodacijai būdinga tai, kad anksčiau priimta informacija turi būti pertvarkyta, tik tada įmanomas naujų žinių priėmimas.
Mokymasis Visą Gyvenimą ir Asmenybės Savybės
Žmogus, mokydamasis visą gyvenimą, tampa savimi. Suaugusysis nuolatos mokosi: mokosi būti savimi, tėvu ar motina, sutuoktiniu, dirbančiuoju. Mokymasis yra natūrali raida, neišvengiamas gyvenimo kelias. Savaiminis mokymasis yra vienas iš mokymosi apibrėžimų. Siekdami pripažinimo darbe ir geresnio aplinkinio pasaulio supratimo, suaugusieji dalyvauja įvairiuose seminaruose, kursuose, naudojasi neformaliojo švietimo paslaugomis. Vis daugiau suaugusiųjų siekia vidurinio ar aukštojo išsilavinimo (formalusis švietimas). Suaugusiojo asmenybei būdingos tam tikros savybės skiriasi nuo vaikams būdingų savybių. Poreikis žinoti. Suaugusiesiems svarbu žinoti, ko jie mokysis, kas nuo to pasikeis. Savarankiškumas. Sąvoka savarankiškas mokymasis dažniausiai vartojama apibrėžti veikloms, vykstančioms besimokant formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje. Suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą, sprendimus. Didžioji dalis suaugusiųjų atsakingi už kitus žmones - vaikus, tėvus, draugus ir kitus artimus žmones. Savarankišką mokymąsi galima apibrėžti kaip nuostatą, kai žmogus numato sau mokymosi tikslus bei uždavinius, turi galimybių rinktis, kokiu būdu juos igyvendinti, įgyja žinių, išmoksta kritiškai vertinti ir tyrinėti, prisiima sau atsakomybę už vykstantį procesą ir rezultatus. Patirtis. Suaugusieji sukaupia daug įvairių patyrimų. Pasirengimas mokytis.
Konstruktyvistinis Mokymasis
Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Žinojimas yra sukonstruojamas, remiantis vidiniu asmeniniu aktyvumu ir informacija, pasiekiančia mus iš išorinio pasaulio. Kiekvieno suaugusiojo patirtis ir žinios yra skirtingos. Vadinasi reikalingi ir skirtingi mokymosi metodai. Andragogo užduotis yra sukurti mokymosi aplinką, kad besimokantieji galėtų naudotis savo ankstesne patirtimi, žiniomis ir aktyviai priimti informaciją. Žmogaus tobulėjimas yra mokymosi procesas, kurio metu asmeninė patirtis, gyvenimo istorija ir dabartinė socialinė padėtis apsprendžia, kaip žmogus supranta realybę. Tai ypatingai akcentuoja Jarvis pabrėždamas, kad mokymasis negali būti atsiejamas nuo patirties ir kasdienio gyvenimo. Mokymąsi jis mato kaip procesą, kai patyrimas transformuojamas į žinias, vertybes, gebėjimas, įsitikinimus, kai kasdieninis patyrimas įprasminamas ir vyksta erdvėje, laike, visuomenėje ir tarpusavio santykiuose.
Efektyvus Mokymasis
Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias kaip juos pasiekti. Daugeliu atvejų, mokymosi tikslus nustato mokytojas. Jei efektyvų mokymąsi suvokiame kaip konstruktyvų, besiremiantį turima žinių sistema, bendradarbiavimo ir save reguliuojantį veiksmą, natūralu manyti, jog geras mokymasis taip pat reikalauja mokymosi tikslų, kuriuos iškelia patys besimokantieji. Mokytojas gali nustatyti mokymosi tikslus arba tiesiog jie gali būti apibrėžti, įvertinus mokymuisi skirtą medžiagą. Pasak Freire, kai sustiprėja žmonių galia suvokti ir atsiliepti į jų aplinkoje kylančius siūlymus bei klausimus ir jie gali užmegzti dialogą ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su pasauliu, jų sąmonė tampa tranzityvi. Konstruktyvistinę sąveiką charakterizuoja Bennet, Dunne, Jhonson tyrimai. Kuo aktyvesnis suaugęs besimokantysis, tuo efektyvesnis mokymosi procesas, kuo jis pasyvesnis, tuo paviršutiniškiau mokosi. Andragogo organizuotas mokymosi procesas gali nepagerinti besimokančiųjų mokymosi rezultatų. Minėtų tyrėjų pastebėta, jog klasikinis mokymas yra vienas neefektyviausių mokymosi būdų. Andragogas iš besimokančiojo reikalauja ilgalaikio dėmesio sukoncentravimo, protinių vaizdinių pritaikymo, bandymų ir klaidų taisymo tuo pačiu metu, naujos informacijos įsisavinimo ir t.t. Efektyvaus mokymo tikslas - siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Tokiu būdu jie plečia socialinius gebėjimus, kurie padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame valstybės gyvenime. Mokymasis vyksta kultūros įsisavinime, kuris neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo. Pabrėžiama, jog suprasti mokymąsi galima tik socialiniame kontekste.
tags: #bihevioristine #mokymosi #teorija