Šiandieniniame pasaulyje agresija plinta lyg virusas. Tėvai žaloja savo vaikus, paaugliai žiauriai peiliais sprendžia menkiausius konfliktus, vienas už kitą šiurpesni kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių. Kur slypi šiandieninės agresijos protrūkio šaknys?
Vieni teigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis glaudžiai susijęs su didėjančiu pačios visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu. Pastaruoju metu visą pasaulį sukrėtė terorizmo protrūkis. Kasdienėje kalboje agresija dar vadinama smurtu ir žiaurumu. Psichologinės teorijos bando nusakyti agresijos kilmę: instinktų agresijos teorija akcentuoja prigimtinę jos kilmę, Dollard J. teigia, jog agresija yra frustracijos pasekmė, gerai žinoma Banduros socialinio išmokimo teorija kalba apie modeliavimo efektus. Kabant apie agresiją akcentuojama daroma žala kitam objektui. Tačiau dauguma autorių pažymi, kad gali būti fizinės, materialinės, psichologinės pasekmės. Taip pat ne visada aiškūs ketinimai (muša vaiką dėl vaiko gerovės, policininkai sumuša - dėl aplinkinių gerovės). Sunku pasakyti, ar tikri, ar deklaratyvūs ketinimai.
Šiame straipsnyje nagrinėjamos biologinės teorijos, aiškinančios asocialaus elgesio priežastis.
Agresijos samprata
,,Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vaitkevičiūtė, 2002, p. 45) nurodoma, jog žodis agresija yra kilęs iš lot. aggressio - užpuolimas. Pristačius žodžio kilmę, pateikiamos trys reikšmės, būtent: teisinė, psichologinė ir sportinė. Psichologiniu aspektu agresija apibūdinama kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlumas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu“ Svarbiausi psichologinio apibrėžimo žodžiai (priešiškas, įžūlumas, jėgos naudojimas) susišaukia su teisinės (užpuolimas, pasikėsinimas, prieštaraujantis tarptautinei teisei) ir sportinės (poreikis puolant gintis) definicijos sąvokomis (Bražienė, Mockienė, Bružienė, 2008).
Agresija laikomas elgesys, nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, padaryti fizinę ar psichologinę žalą (Valickas, Tarozienė, 2009). Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Galbūt reikėtų pridėti, jog elgesys nukreiptas prieš gyvą būtybę, kuriuo siekiama sukelti skausmą ar padaryti žalą. Kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją.
Taip pat skaitykite: Suprasti biologinę motyvaciją
„Etikos žodyne“ (Žemaitis, 2005, p. 12) agresija vadinama „kraštutinė priešiškumo forma, kai tyčiniais veiksmais tiesioginiu ar netiesioginiu būdu siekiama kam nors padaryti žalos, skriaudos arba suteikti sielvarto ir skausmo“. Lyginant V. Vaitkevičiūtės ir V. Kasdieninėje kalboje, kaip teigia S. Herm (2003, p. 1. 1. Agresyvumas- taip pat emocijų ir elgesio sutrikimas. smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius. Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, nepriežiūrą. Fizinis smurtas siaurąja prasme - tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta, įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Hiperglobai būdingas prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelygilgas “vaikiško” auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas. Tai ir “kūdikiškos” 7 - 15 metų vaiko glamonės, motinos siekimas “uzurpuoti” visą vaiko laiką, dėmesį, jo izoliacija nuo bendraamžių (Myers, 2000), aptarnavimas, užgaidų tenkinimas, saugojimas nuo bet kokių sunkumų, darbo, superpriežiūra ribojant kiekvieną vaiko žingsnį. Nepriežiūra - dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto dalis. Tai socialinis - pedagoginis vaikų apleistumas. Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą; prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti. O. Kaip teigia N. Bražienė, D. Mockienė, V. Bružienė (2008, p. 66), labiausiai paplitusi A. Bass ir A. • negatyvizmas (opozicinė elgesio maniera). teroras.
Agresyvaus elgesio klasifikacijos
Dabartinėje mokslinėje literatūroje esama pačių įvairiausių agresyvaus elgesio klasifikacijų V. Žemaičio „Etikos žodyne“ (2005, p. 12-13) rašoma: „Agresija gali būti situacinė, trumpalaikė, epizodiška, bet ji gali tapti ir įprasta elgsena“; „Agresija esti primityvi <…> ir rafinuota“. Dar nurodoma, kad agresija gali būti verbalinė ir fizinė, gali būti reiškiama atvirai rodant priešiškumą. Akivaizdu, kad žodyno autorius neturi tikslo pateikti išsamios mokslinės agresyvaus elgesio klasifikacijos. Jo tikslas - atkreipti dėmesį į didelę šio reiškinio įvairovę.
Agresyvūs veiksmai įgyvendinami įvairiais būdais. Kalte - žmogus mano, kad jis yra blogas, kad galbūt blogai elgiasi, kad jo sąžinė nešvari, jis jaučia kaltę, kuri gali visiškai neturėti realaus pagrindo. Tiesiogine, t.y., tiesiogiai nukreipta į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą. Neretai sąmoningai ar netyčia agresyvų elgesį skatina tėvų paskatinimai. Tokie posakiai, kaip ,,nebūk ištižęs“, ,,duok atgal“, ,,mokėk apsiginti“ užsifiksuoja vaiko sąmonėje kaip elgesio norma, tad atitinkamai elgiamasi net tada, kai iš tikrųjų jokio pavojaus nėra, o siekiama vien savanaudiškų tikslų, pavyzdžiui, vaikystėje gauti žaislą. Agresyvus elgesys dažnai slepia baimę dėl savo padėties, saugumo stoką ar nepilnavertiškumo jausmą. Remiantis motyvais psichologo A. priešiška fiktyvinė agresija (kai kurie individai išmoksta patirti malonumą, kai sukelia kitiems skausmą (fizinį, psichines kančias). Tais atvejais nėra kito tikslo, svarbiausia sukelti skausmą ar diskomfortą. Skirtingai nuo anksčiau minėtų ji trunka ilgiau, žymiai intensyvesnė, agresorius gali panaudoti ir psichologinį, ir fizinį spaudimą.
Biologinės teorijos
Biologinės teorijos (Beccaria, Bentam, Sheldon, Lombrozo) šalininkai teigia, kad linkę elgesio priežastys slypi žmoguje. Žmogus gimsta su t.t. elgesį lemiančia fiziologija. Kūno sudėjimas lemia charakterį (mezomorfai- raumeningi, atletiški - agresyvesni). Yra chromosomų derinys, lemiąs smurtinį elgesį. Ši teorija kritikuojama, nes ne visi “nusikaltėliškos išvaizdos” linkę nusikalsti, ne visi nusikaltėliai turi “nusikaltimo” geną. Neakcentuojama socialinės aplinkos įtaka.
Konradas Lorenzas veikale ,,Vadinamasis blogis“ palygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais. Jo manymu, kaip nurodo D. Myers (2000), evoliuciniu požiūriu turime destrukcinį instinktą, tačiau sunaikinti žmogų yra absurdas. Kalbant apie jo teoriją, galima teigti, jog evoliucijos eigoje yra atrinkti tie, kurie užtikrina išgyvenimą. Todėl agresija skirta atskiro individo ir rūšies išsaugojimui. Sakykim, gyvūnų pasaulyje, patinai, kurie yra sveikesni, įgauna galimybę poruotis, nužudo ir suvaldo silpnesniuosius, taip sureguliuodami rūšies plitimą.
Taip pat skaitykite: Biologinės psichiatrijos draugijos apžvalga
Instinktų teorijos kūrėjo Froido nuomone, agresija - įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Anot Z.Froido, mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija. Žmogų valdo pasąmonės instinktai, siekimas išlikti, todėl smurtas susijęs su savisauga (Valickas, 2004).
Agresyviam vaiko elgesiui atsirasti turi įtakos tėvų taikomos fizinės bausmės. Agresyvus elgesys atsiranda ir tada, kai auklėjimas nuo pat mažens remiasi prievarta, fizinėmis bausmėmis. Mažametis namuose išmokęs, kad prievarta galima pasiekti norimo rezultato, taip elgiasi su bendraamžiais. Šiaip pažeiminėjami ir norai atkeršyti.
Frustracijos teorija
Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Mokslininkas J.Dollardas pateikia hipotezę, jog agresija visuomet yra frustracijos - nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandanti dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus - padarinys.
Stresinėse situacijose svarbi aplinkos kontrolė ir atsparumas neigiamam patyrimui. Tačiau visiškai tikėtina, kad žmogaus agresijos instinktą gali paveikti teigiamos aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kt. Sugebėjimas kontroliuoti aplinką žmogų padaro padėties šeimininku, didina pasitikėjimą savimi. Situacijos kontrolės jausmas yra labai svarbus psichologiniam funkcionavimui. Zėligmanas savo tyrimais parodė, kad įsitikinimas, jos negali kontroliuoti veiklos aplinkybių veda prie pasyvumo. Nekontroliuojamose situacijose išmokstama pasyvumo. Tokį reiškinį mokslininkas pavadino ,,išmoktu bejėgiškumu“. Zėligmano aiškinimu organizmas, paveiktas nekontroliuojamo dirgiklio, išmoksta tikėtis, kad ir ateityje jis neturės tokios kontrolės, o tai, savo ruožtu, sukelia asociacines, motyvacines ir emocines pasekmes. Asociacinės pasekmės reiškia apibendrinimo tendencijas, o tai didina bejėgiškumo tikimybę analogiškose situacijose. Motyvacinės pasekmės pasireiškia iniciatyvos, aktyvumo sumažėjimu, nes išmokstama, jog aktyvumas yra neveiksmingas. Emocinės pasekmės pasireiškia bejėgiškumo jausmu (Suslavičius A., 1998).
Biheviorizmas
Žmogaus elgesys yra išmokstamas, delinkventinis -taip pat. Reiškia kartos elgesį, už kurį sulaukė teigiamo pastiprinimo, slopins, už kurį buvo baudžiamas (B.Skinner).
Taip pat skaitykite: Kas sudaro asmenybės teoriją?
Socialinio mokymosi teorija
Agresija-specifinio socialinio elgesio norma, išmokstama ir naudojama kaip kitų socialinio elgesio norma. Vienas iš agresijos mokymosi būdų-modeliavimas/mokymasis stebint (A.Bandura).
Berkovitz teigimu, frustracija sukelia tik pasiruošimą agresijai, priklauso ir nuo papildomų aplinkos sąlygų. Įvairūs stimulai įgyja agresijos pavidalą mokymosi būdu. Išmokimo stebint tyrimai rodo, kad žmonės dažnai mokosi, žiūrėdami į kitus, stebėdami televiziją, skaitydami spaudą ir pan. Išmokimas stebint - pagrindinė ir labiausiai paplitusi išmokimo forma. Bandura A. (1969) viename savo darbų pailiustravo mokymosi stebint rezultatus ir tokio mokymosi sąlygas. Darželio vaikus jis padalijo į 5 grupes ir tyrė vienu iš 5 būdų. Pirmajame tyrime vaikai stebėjo suaugusiojo modelį - tas žmogus fiziniais veiksmais ir žodžiais užpuolė žmogaus dydžio pripūstą plastmasinę lėlę. Antrajame tyrime vaikai matė filmą apie tą patį įvykį. Trečiajame tyrime jie matė animacinio filmo veikėją, atliekantį tuos pačius veiksmus. Ketvirtojo tyrimo - kontrolinės grupės - vaikai nieko panašaus nematė. Penktajame tyrime vaikai stebėjo ramaus temperamento žmogų - susitvardantį, neagresyvų. Stebėtojai žiūrėjo per vienpusius langus ir kurį laiką skaičiavo kiekvieno vaiko agresyvius žodžius ir fizinius veiksmus. Visos grupės, mačiusios agresyvų modelį, pademonstravo daug agresyvesnę reakciją negu kontrolinė grupė. Grupėje, kuri matė susitvardantį, neagresyvų modelį, buvo mažiau agresyvių veiksmų, negu kontrolinėje grupėje (Suslavičius, 1998). Tai rodo, kad modelio stebėjimas padarė poveikį vaikų elgesiui. Išmokyti naujo elgesio. Banduros tyrime vaikai dažnai kartojo tokius žodžius, kaip ,,trenk“, ,,duok jiems“, tai yra kartojo stebėto modelio žodžius. Palengvinti atlikti jau išmoktą elgesį. Modelis gali padėti tam, kuris mokosi, pasirinkti poelgį. Nuslopinti arba atpalaiduoti jau išmoktą elgesį. Nuslopinti - tai panaikinti ar padaryti reakciją ne tokią dažną, atpalaiduoti - tai išvaduoti iš suvaržymų ir tuo būdu leisti pasireikšti reakcijai. Įprastą agresyvų elgesį iš dalies kontroliuoja daugelis aplinkos suvaržymų. Ypač stipriai agresyvų elgesį varžo tokios elgesio pasekmės, kai elgesį stebi tėvai ir mokytojai.
Masinių informavimo priemonių pozicija yra dvejopa - teigiama ir neigiama įtaka. Šių priemonių teigiamas poveikis pirmiausia pasireiškia savo informatyvumu. Prie televizoriaus kasdien praleidžiama po 3 - 5 valandas. Nesirenkant laidų, žiūrima viskas iš eilės - pradedant animaciniais ir baigiant koviniais ir siaubo filmais. Smurto, prievartos vaizdai gali išprovokuoti vaikų agresyvius ir žiaurius poelgius, paskatinti siekti ankstyvos seksualinės patirties, išbandyti alkoholį ir narkotikus, o taip pat gali būti vaikų nepažangumo mokykloje priežastimi (Bražienė, Mockienė, Bružienė, 2008). Populiarios radijo stotys transliuoja įvairių tarp jaunimo populiarių grupių atlikėjų pasisakymus, kurie su pasididžiavimu kalba apie destruktyvias elgesio apraiškas. Spaudoje aprašomi užpuolimai, kankinimai, nužudymai.
Socialinės kognityvinės agresijos teorija
Reakcija į įvairioje konkrečioje socialinėje aplinkoje gaunamus stimulus pasireiškia informacijos perdirbimo procese (K.A.Dodge, L.Huesmann). Nuolatiniai susidūrimai su prievarta verčia vertinti agresiją kaip pozityvių pasekmių šaltinį.
Anomijos, diferencinių galimybių, subkultūros teorijos
Šios teorijos šalininkų teigimu, jei nėra socialinės kontrolės, prasideda anomija, ir viena jos apraiškų - nusikaltimai. Reiškia, deviantinį elgesį įtakoja jį supanti aplinka (E.Durkheim, A. Cohen, Miller ir kt).
Etiketizavimo teorija
Autoriai teigia, kad žmogus elgiasi taip, kaip jį vertina aplinkiniai, priklijuojama etiketė. Neigiamas vertinimas skatina tokiu tapti (Lemert, Becker). Tačiau lieka atviras klausimas - kodėl iki tol buvęs doras žmogus pirmą kartą pavagia ar užpuola?
tags: #biologines #teorijos #aiskinancios #asocialu #elgesi