Laikas bėga nepastebimai, ir atmintyje išblunka svarbios detalės. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti sudėtingą laikotarpį, apėmusį Didžiąją Depresiją ir Antrąjį pasaulinį karą, atskleidžiant šių įvykių priežastis, pasekmes ir įtakingas asmenybes.
Dienoraščiai kaip istorijos liudininkai
Rašytojai, politikai, menininkai - visi jie paliko savo pėdsaką istorijoje. R. Rolanas, A. Venclova, Simona de Bovuar, M. Frishas, S. Geda, A. Nyka-Niliūnas, Leonardas da Vinčis, J. Mekas, V. Čerčilis ir daugelis kitų. Jų asmeniniai dienoraščiai, tokie kaip „Velnio dienoraštis“ ar „Anos Frank dienoraštis“, atspindi ne tik individualias patirtis, bet ir epochos dvasią. Net ir paprasti dienoraščiai, kuriuose fiksuojami kasdieniai įvykiai, gali būti vertingi istorijos šaltiniai, atskleidžiantys to meto žmonių gyvenimus, rūpesčius ir viltis.
Šiuolaikiniai psichologai ir psichoterapeutai rekomenduoja dienoraščio rašymą kaip sveikatinimo priemonę. Užrašant savo mintis ir jausmus, galima objektyviau pažvelgti į gyvenimą, rasti problemų sprendimus ir kovoti su stresu. Tomas Edisonas teigė, kad užrašytos mintys padeda pasąmonei dirbti ir rasti atsakymus. Dienoraščio rašymas - tai tarsi pokalbis su savimi, leidžiantis išlieti pyktį, pasidžiaugti pasiekimais ir įgyti naujos energijos.
Vis dėlto, dienoraščio rašymas turi ir savų pavojų. Polinkis draskyti senas žaizdas gali būti žalingas. Svarbu aprašyti įvykius neskaudinant savęs, o geriausia - save pagiriant. Rašymas ranka formuoja naujas smegenų jungtis, todėl šis įprotis gali būti naudingas tiek psichologinei, tiek fizinei sveikatai.
Čarlis Čaplinas: Juokas per ašaras
Čarlis Čaplinas - kino ikona, dovanojusi pasauliui juoką sunkiausiais laikotarpiais: per du pasaulinius karus, pokario sunkumus ir Didžiąją Depresiją. Jo sukurtas Valkatos personažas tapo simboliu žmogaus, kovojančio su gyvenimo negandomis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos ekonomika Didžiosios Depresijos metu
Č. Čaplinas gimė 1889 m. Londone, anksti neteko tėvų ir patyrė skurdą. Mokykloje jam sunkiai sekėsi skaityti, tačiau brolio Sidnio padedamas jis išmoko rašto. Jaunystėje Č. Čaplinas žavėjosi muzika ir grojo smuiku. 1908 m. jis buvo priimtas į F. Karno teatro trupę, kur tapo vienu pagrindinių aktorių.
Kine Č. Čaplinas išgarsėjo sukūręs Valkatos personažą - nevalyvą, keistą, bet kartu ir inteligentišką, mandagų vargšą. Šis personažas, pasirodęs filmuose, kuriuos Č. Čaplinas pats režisavo, sulaukė didelio pasisekimo. „Didysis diktatorius“ (1940 m.) tapo pirmuoju įgarsintu Č. Čaplino filmu, kuriame Valkata parodijavo A. Hitlerį.
Č. Čaplinas ne tik vaidino, bet ir režisavo filmus, kuriuose atskleidė socialines problemas. Tačiau jo karjerą aptemdė kaltinimai simpatijomis komunistinei ideologijai. FTB rinko informaciją apie jį, siekdama išvaryti iš šalies. 1952 m. Č. Čaplinui nebuvo leista grįžti į JAV.
Nepaisant sudėtingo charakterio ir asmeninio gyvenimo, Č. Čaplinas paliko neišdildomą pėdsaką kino istorijoje. Jo filmai ir šiandien žinomi kiekvienam kino meno gerbėjui.
Politikų sveikata ir valdymas: Slaptos ligos
Vieši svarstymai apie politikų sveikatą nėra naujas fenomenas. Neretai aukšto rango pareigūnai slepia savo ligas nuo visuomenės. Jungtinių Valstijų prezidento Johno F. Kennedy sveikatos problemos buvo atskleistos tik po jo nužudymo. Prancūzijos prezidento François Mitterrand'o vėžys taip pat buvo ilgai slepiamas.
Taip pat skaitykite: Ekonomikos krizė
Kai kurių politikų ligos turėjo įtakos jų sprendimams ir valdymui. Ronaldui Reaganui 1994 m. diagnozuotas Alzheimeris, tačiau ligos požymiai buvo pastebimi gerokai anksčiau. Winstonas Churchillis sirgo depresija ir patyrė kelis širdies smūgius, tačiau sugebėjo tai nuslėpti nuo visuomenės. Sovietų Sąjungos vadovai 9-ojo dešimtmečio pradžioje keitėsi labai greitai, nes daugelis jų sirgo sunkiomis ligomis.
Vokietijos Invazija į Daniją ir Norvegiją: Operacija „Vėzerio manevrai“
1940 m. balandžio 9-birželio 8 d. Vokietijos kariuomenė įvykdė operaciją „Weserübung“ („Vėzerio manevrai“), kurios tikslas buvo įsiveržti į Skandinaviją ir okupuoti Daniją ir Norvegiją. Vokietijai reikėjo Danijos ir Norvegijos dėl jų strateginės padėties. Danijos okupacija leido užtikrinti sąsiaurių tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų kontrolę, o užėmę Norvegijos teritoriją vokiečiai galėjo sėkmingai kariauti su britais šiaurinėje Atlanto dalyje.
Vokietija pasiūlė Švedijai, Danijai ir Norvegijai sudaryti jai palankias savitarpio pagalbos sutartis. Danija nusileido, o Švedija ir Norvegija nesutiko. Vokietija pradėjo provokacijas prieš Norvegiją, o Vinstonas Čerčilis pareiškė, kad tai verčia britus išplėsti kovos veiksmus į Norvegijos teritorinius vandenis.
Admirolas Ėrichas Rėderis buvo labiausiai suinteresuotas kuo greičiau užimti Norvegiją. Generolas Nikolausas fon Falkenhorstas parengė operacijos „Vėzerio manevrai“ planą, kurio esmė - staigiai išlaipinti jūrų ir oro desantą svarbiausiuose Norvegijos uostamiesčiuose ir kitose strateginėse vietose. Plane taip pat buvo numatyta užimti Daniją, nes sėkmingai atakai prieš Norvegiją ir tolesniems karo veiksmams buvo labai reikalingi Jutlandijos pusiasalyje esantys aerodromai, o siekiant, kad laivai saugiai perplauktų iš Baltijos į Šiaurės jūrą, reikėjo užtikrinti sąsiaurių kontrolę.
1940 m. pavasarį Norvegija turėjo 55 tūkst. karių sausumos pajėgose, 53 laivus ir 190 lėktuvų. Danijos sausumos pajėgas sudarė 14,5 tūkst. karių, 27 laivai ir 94 lėktuvai.
Taip pat skaitykite: Ekonominė krizė
Ankstų balandžio 7-osios rytą Vokietijos karo laivų eskadra išplaukė į Šiaurės jūrą ir pasuko į šiaurę. Norvegų karinė vadovybė įsakė užgesinti visus pakrantės švyturius ir išjungti radijo švyturius. Balandžio 9-osios rytą grupė vokiečių karo laivų su desantui pasirengusiais kalnų pėstininkais įplaukė į strategiškai svarbų Narviko uostą. Du norvegų patruliniai laivai buvo nuskandinti. Narviko įgulos vadas įsakė norvegų daliniams nesipriešinti, bet šiam įsakymui pakluso ne visi.
Be didesnio pasipriešinimo pavyko užimti svarbų Trondheimo uostą ir aerodromą. Į Bergeną įplaukiantys vokiečiai sulaukė atsako - jų laivus apšaudė norvegų kranto artilerijos baterijos. Visgi jos buvo nuslopintos, ir iki vidurdienio miestą pavyko užimti. Stavangerį atakavo vokiečių karo aviacijos lėktuvai, greta miesto nusileido vokiečių parašiutininkai.
Pagrindinis vokiečių uždavinys buvo greitai ir efektyviai užimti Norvegijos sostinę Oslą. Tačiau viskas susiklostė ne pagal planą. Vokiečių laivą „Blücher“ apšaudė norvegų kranto artilerijos baterijos ir torpedos. Laivas apvirto ir nuskendo. Vokiečių parašiutininkai nesugebėjo suplanuotu laiku užimti sostinės oro uosto.
Galiausiai vokiečiai šiaip ne taip užėmė Norvegijos sostinę. Tačiau daugelyje šalies vietų norvegų kariuomenės daliniai, sukarintų organizacijų nariai priešinosi. Vokiečiams nepavyko sučiupti Norvegijos karaliaus Hokono VII - monarchas su šeima ir didele dalimi šalies vyriausybės sugebėjo pasitraukti į Didžiąją Britaniją.
Balandžio 13 d. greta Narviko ir Namsuso išsilaipino britų, prancūzų ir lenkų karių desantas. Susivieniję su norvegų kariais, jie kovėsi prieš vokiečius, kuriam laikui atkovojo Narviką. Visgi pasunkėjusi padėtis Vakarų fronte privertė Didžiosios Britanijos karinę vadovybę evakuoti savo dalinius iš Norvegijos. Birželio 10-ąją kapituliavo ir paskutiniai norvegų daliniai, veikę šalies šiaurėje.
Danijos okupacija prasidėjo tą pačią dieną, kaip ir Norvegijos. Balandžio 9-osios ryte Vokietijos pasiuntinys Kopenhagoje perdavė Danijos užsienio reikalų ministrui notą, kurioje buvo skelbiama, esą dėl grėsmės, kad britų pajėgos užims bazes Danijos ir Norvegijos teritorijose, Vokietija priversta „taikiai okupuoti“ šias šalis.
Pasipriešinimas buvo nedidelis, tad vokiečiai sparčiai judėjo į šiaurę. Didelė dalis Danijos karo lėktuvų „taikios okupacijos“ metu vokiečių aviacijos buvo subombarduoti aerodromuose. Vokiečių parašiutininkai užėmė kelis aerodromus, taip pat Falsterio ir Zelandijos salas jungiančius strategiškai svarbius tiltus. Vokietijos jūrų pėstininkai okupavo Baltijos jūroje esančią Bornholmo salą.
Jau pirmosiomis invazijos valandomis virš Danijos sostinės pasirodė vokiečių bombonešiai, vykdę psichologinį spaudimą. Tuo metu į Kopenhagos uostą įplaukė vokiečių karo laivai, atgabenę pėstininkų pulką, ir prisišvartavo krantinėje. Jų apsaugininkai pradėjo šaudyti į vokiečius, bet netrukus, 7 val. 20 min., Danijos karalius Kristijonas X įsakė nesipriešinti.
Tokios greitos pergalės nesitikėjo net patys vokiečiai. Operacijos metu jie prarado vos 2 karius. Danija neteko 16 karių. Nacių okupacinis režimas Danijoje (ypač iki 1943 m.) buvo bene švelniausias iš visų Vokietijos užimtų šalių.
Danija tik simboliškai gynė savo laisvę kelias valandas. Norvegija įnirtingai kovėsi dėl laisvės du mėnesius, be to, ir vėliau norvegų pasipriešinimas buvo svarbus kovoje su Vokietija.
Adolfo Hitlerio kelias į valdžią: Nuo Didžiosios Depresijos iki diktatūros
Veimaro Respublika, Vokietijos pavadinimas nuo 1918 metų iki nacistinio režimo atėjimo į valdžią, nebuvo taikus kraštas. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje kilo socialiniai neramumai, trūko darbo, maisto ir prekių, siautėjo hiperinfliacija. Šaliai trūko aiškios politinės krypties ir tvirtos lyderystės. Pasibjaurėjimas Versalio sutarties sąlygomis kurstė pyktį dėl 1918 metų karinės kapituliacijos. Tai paskatino stiprų dešiniųjų radikalų nusiteikimą.
Didžioji depresija tapo tuo šviesos srautu, kuris išryškino žmonių kančias: skurdą, šaltį ir badą, svetimų šalių tariamą klestėjimą tikrųjų vokiečių sąskaita bei visuotinį politinės krypties ir pramonės trūkumą visoje šalyje. Ši situacija sudarė palankias sąlygas Adolfui Hitleriui ateiti į valdžią.
1919 m. rugsėjį Hitleris prisijungė prie Vokietijos darbininkų partijos (vėliau tapusios nacionalsocialistų partija). 1921 m. liepą, laimėjęs partijos vadovo rinkimus, Hitleris paskelbė save fiureriu. 1929-1930 m. Didžioji depresija smarkiai paveikė šalį, o nacių partijos palaikymas sparčiai augo. 1933 m. sausį Hitleris paskiriamas Vokietijos kancleriu. 1933 m. kovą, įsigaliojus Įgalinimo įstatymui, Hitleris gauna teisę leidinėti įstatymus be parlamento pritarimo. 1934 m. rugpjūtį, po Vokietijos prezidento mirties, Hitleris paskelbia save ir prezidentu, ir kancleriu. 1938 m. lapkritį įvyko Kristalnakis - žydų parduotuvių plėšimai ir deginimai. Režimo perėmimas buvo baigtas.
Hitleris suprato, kad sąlygos perversmui buvo palankios, ir teisingai nujautė, jog jis turi būti įvykdytas ne per prievartą, bet švelniai. Ši strategija skyrėsi nuo jo nesėkmingo bandymo perimti valdžią 1924 m., kuris baigėsi įkalinimu.
Hitleris puikiai mokėjo numalšinti nepasitenkinimą vykdydamas būtiniausias socialines ir ekonomines reformas, kurios atnešė šaliai produktyvumo laikotarpį ir santykinę socialinę ramybę. Vokietijos ekonominis stabilizavimas vyko trimis etapais: viešieji darbai, persiginklavimas ir valstybinė darbo tarnyba. Šiomis trimis programomis Hitleris sumaniai pataikė į visas pagrindines civilinio nepasitenkinimo priežastis - įskaitant nacionalinį pasididžiavimą bei pyktį dėl Versalio sutarties sąlygų.
Skirtingai nei Napoleonas, Hitleris siekė paversti Vokietiją autarkija - šalimi, visiškai priklausančia tik nuo savo išteklių ir medžiagų, be jokios prekybos su kitomis valstybėmis. Šio tikslo jis nepasiekė, bet daugelyje kitų sričių jam tikrai sekėsi.
1923 m., paskirtas Vokiečių darbininkų partijos lyderiu, jis mėgino įvykdyti perversmą pietiniame Miuncheno mieste. Šis bandymas, žinomas kaip „Alaus salės pučas“, pritraukė apie 2 000 nacių, kurie susidūrė su policijos kordonu prie miesto rotušės. Po kilusių susirėmimų žuvo 16 nacių, o Hitleris buvo sužeistas. Jis pabėgo į kaimą, kad išvengtų arešto, tačiau po dviejų dienų buvo sučiuptas ir apkaltintas išdavyste.
Dėl to, nepaisant visų jo ugningų kalbų ir įkvepiančios retorikos, prezidentas Hindenburgas Hitlerį paskyrė Vokietijos kancleriu labai nenoriai. Tačiau šis atsargumas buvo bergždžias - netrukus kabinetas priėmė „Įgaliojimų įstatymą“, kuris suteikė Hitleriui teisę leisti įstatymus be Reichstago - šalies įstatymų leidžiamosios valdžios - pritarimo. Tarp šios pataisos prie Veimaro konstitucijos ir Reichstago gaisro dekreto, kuris perdavė valstybės įgaliojimus Reicho vyriausybei, Hitleris įgijo visišką ir autonominę šalies kontrolę. 1933 metais Vokietija tapo diktatūra.
Gyvenimas Nacistinėje Vokietijoje: Tarp stabilumo ir teroro
Vertinti nacių Vokietijos padarytą poveikį - sudėtinga užduotis. Nors kai kurie nacių partijos nariai mėgavosi privilegijomis ir teisėmis, svarbu suprasti, kad visa tai buvo pastatyta ant daugybės kitų žmonių kančios. Tiems, kurie nesilaikė nacių ideologijos arba drįso priešintis, ši Vokietijos istorijos atkarpa buvo kraupi ir siaubą kelianti.
Adolfo Hitlerio iškilimas į valdžią nebuvo paremtas tikru liaudies palaikymu. Tai buvo gudri politinė strategija. Vietoje įprastų rinkimų kampanijų ir siekio laimėti daugumą balsų, jis pasitelkė netradicinius metodus, kad taptų dominuojančia figūra Reichstage.
Jo strategija siekiant masių palaikymo buvo neabejotinai veiksminga. Jis naudojo retoriką, kuri kalbėjo darbininkų klasės vardu, žadino motinų emocijas ir kurstė piliečių patriotizmą - visa tai buvo daroma taip, kad žmonės daugiau ar mažiau noriai paklustų jo nurodymams.
Vaikai buvo privalomai siunčiami į gamtos stovyklas, kuriose buvo mokomi karinių ir išgyvenimo įgūdžių. Jie buvo raginami prisiekti ištikimybę valstybei ir dėvėti uniformas. Ūkininkai, kurie buvo gyvybiškai svarbūs šalies maisto tiekimui, pagaliau sulaukė pripažinimo ir paramos, kurių ilgai laukė. Hitleris pasirūpino, kad jie gautų gerą atlygį ir būtų išaukštinti, todėl žemdirbių bendruomenė suklestėjo ir įgijo aukštesnį statusą. Ginklų gamintojai taip pat buvo liaupsinami ir apdovanojami už savo indėlį.
Tačiau tiems, kurie nebuvo nei ūkininkai, nei ginklų darbininkai, nei kariai ar vaikai, ir nepriklausė nacių partijai, gyvenimas buvo kur kas mažiau malonus. Net kai smurtas ir teroras tapo atvirai matomi - pavyzdžiui, per Krištolo naktį, kai nacistai skatino vaikus dalyvauti niokojime, - mažai kas drįso tai kritikuoti ar ką nors daryti. Iš dalies taip nutiko dėl baimės - nacių propagandos mašina buvo išskirtinai efektyvi skleidžiant siaubą. Kita priežastis buvo tai, kad žmonės tiesiog norėjo ramiai gyventi. Jie žinojo, kad vyksta baisūs dalykai - Goebbels'o propaganda sąmoningai skelbė informaciją apie koncentracijos stovyklas, kad įbaugintų visuomenę ir primintų: kiekvienas gali ten atsidurti. Tad žmonės pasirinko protingą išgyvenimo kelią - atsiriboti politiškai ir susitelkti į vienintelį tikslą: išlikti gyviems.
Nepaisant tvyrančio nerimo, iš pradžių daugelis žmonių jautėsi gana patenkinti. Po metų nežinomybės, nepritekliaus ir socialinių neramumų, pagaliau atsirado ekonominis stabilumas - beveik kiekvienas vyras turėjo darbą, o maisto buvo pakankamai. Žinoma, tam reikėjo atsisakyti dalies pilietinių laisvių, tačiau daugeliui tai atrodė nedidelė kaina mainais į kasdienę duonos riekę ir saugų gyvenimą.
Didžiausią naudą iš nacistinės politikos gavo ūkininkai. Jie nuoširdžiai palaikė režimo ideologiją, o už ištikimybę buvo dosniai atlyginta - geresnėmis pajamomis ir išskirtinėmis privilegijomis. Tie, kurie dirbo ginklavimosi sektoriuje ar prisidėjo prie jo per tris specialias darbo programas, taip pat galėjo tikėtis ypatingų paskatinimų - pigių atostogų, bilietų į teatrą ar galimybės mokytis.
Tuo tarpu darbininkams, dirbusiems už šių programų ribų - ne ginkluotės pramonėje - sekėsi kur kas prasčiau: jų atlyginimai mažėjo, o darbo valandos ilgėjo. Šiame sektoriuje smarkiai išaugo nelaimingų atsitikimų skaičius, o tie, kurie drįsdavo skųstis dėl sąlygų, galėjo netekti darbo ir būti įtraukti į juoduosius sąrašus - tai reiškė, kad jiems bus užkirstas kelias į bet kokį įdarbinimą ateityje. O kartu iškildavo ir dar rimtesnė grėsmė - atsidurti koncentracijos stovykloje.
Moterų vaidmuo Nacistinėje Vokietijoje: Tarp vaikų, virtuvės ir bažnyčios
Nacistinėje Vokietijoje moterų gyvenimas turėjo suktis apie vadinamuosius 3K - Kinder, Küche, Kirche, t. y. vaikus, virtuvę ir bažnyčią - būtent tokia tvarka. Nuo pat režimo pradžios moterys buvo skatinamos palikti darbą, likti namuose ir gimdyti kuo daugiau arijų vaikų.
Rasė buvo vienas esminių Trečiojo Reicho kriterijų - moterys turėjo galimybę gauti paskatinimus, jei susilaukdavo vaikų su Schutzstaffel (SS) nariais - garsiaisiais nacių apsaugos būrio vyrais. Kuo daugiau - tuo geriau. Tos, kurios turėjo gausias šeimas, galėjo būti apdovanotos specialiu Motinos kryžiumi - išskirtiniu valstybiniu įvertinimu.
Moterims buvo draudžiama puošti save - jokio makiažo, jokių įmantrių šukuosenų ar madingų drabužių. Priešingai nei patrauklioji Hitlerio mylimoji Eva Braun, idealios vokietės neturėjo būti lieknos - manyta, kad lieknos moterys dažniau patiria komplikacijų gimdymo metu, o tai turėjo būti bet kokia kaina vengiama. Taip pat iš jų nesitikėta jokio intelektualumo - nebent tiek, kiek reikėjo vaikų auklėjimui. Ir tai - tik socialiniam ugdymui pagal partijos liniją.
Vis dėlto, kai prireikė daugiau rankų darbo rinkoje ar kariuomenėje, moterys vėl buvo kviečiamos į gamyklas ar ligonines - tačiau ne kaip gydytojos, o kaip slaugės.
Vaikystė Hitlerio Vokietijoje: Indoktrinacija nuo mažens
Gryno vokiečių kraujo vaikams buvo skiriamas ypatingas dėmesys ir jie dažniausiai buvo gerai aprūpinti: gaudavo daug maisto, dalyvavo įvairiose veiklose, o indoktrinacija į fašistines idėjas prasidėdavo nuo pat vaikystės - tai buvo būtina Reicho ateičiai. Tuo tarpu kitų tautybių vaikai kentėjo: blogos gyvenimo sąlygos, mažos maisto dozės ir segregacija, net ir nacizmo pradžioje.
Rasinis grynumas tapo dviprasmišku ir kartu pavojingu kriterijumi. Neįgalūs vaikai, nepriklausomai nuo jų tautybės, buvo pirmieji režimo taikiniai medicininiams eksperimentams, o vėliau - eugenikos programai. Kaip gi galėjo nacių režimas girti save už „aukščiausią rasę“, jei ši turėjo atstovų, kurie buvo laikomi „netobulais“? Net ilgai nesulaukus šio sprendimo, į tą pačią programą buvo įtraukti ir suaugę neįgalieji, ir viskas buvo pavadinta Aktion T4 - naikinimo programa.
Tuo tarpu, jei neturėjai negalios ir buvai fiziškai stiprus arijas, gyvenimas buvo lengvas. Paaugliai praktiškai neturėjo pasirinkimo - jie turėjo prisijungti prie Hitlerjugend grupių arba jų šeimos nukentėdavo. Nuo 1936 metų narystė Hitlerjugend tapo privaloma; po trijų metų 90% visų dešimtmečių ir vyresnių vaikų dėvėjo uniformą.
Berniukai ir mergaitės turėjo skirtingas užduotis: berniukai buvo ruošiami tapti kareiviais, o mergaitės - tik namų šeimininkėmis. Net mokymo programos buvo pakeistos pagal Reicho prioritetus:
- Biologijos pamokose mokė apie kitų rasių tariamą menkumą, pagrindžiant eugenikos idėjas
- Istorija buvo orientuota į išsamią Führerio kilimo analizę
- Matematika ir chemija tapo mažiau svarbios
- Fizinio lavinimo užsiėmimai tapo kasdienybe
Visi mokytojai privalėjo priklausyti nacistų partijai. Trumpai tariant, visur, kur tik vaikai pasukdavo, jie buvo pratinami prie nacistinio socializmo ideologijos.
Kelias į karą: Agresija ir sąjungos
Kai visa Vokietijos visuomenė buvo priversta paklusti autoritariniam režimui, atėjo laikas išvalyti šalį nuo rasinės įvairovės ir religijų, nesutinkančių su nacių ideologija. Krištolo naktis ir koncentracijos stovyklos tapo žymiausiais Antrojo pasaulinio karo simboliais. Dar prieš „Krištolo naktį“ ir bandytą įvykdyti tautos genocidą, vieno žmogaus pastangos sunaikinti bet kokias pilietines laisves, prasidėjo daug anksčiau. Ne paslapčiomis, bet visiškai atvirai - piliečiams, įstatymų leidėjams ir visam pasauliui: tai gali būti labiausiai šiurpinanti nacistinės Vokietijos savybė.