Įvadas
Bronius Krivickas (1919-1952) - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje: vertėjas, literatūros kritikas, partizanas ir vienas žymiausių pokario rezistencijos poetų. Jo gyvenimas ir kūryba persmelkta meilės tėvynei, atsidavimo idealams ir pasiryžimo kovoti už laisvę net ir mirties akivaizdoje. Šis straipsnis nušviečia B. Krivicko biografijos faktus, kūrybos bruožus ir jo indėlį į lietuvių literatūrą bei pasipriešinimo kovą.
Biografija: Nuo Studijų iki Partizanų Gretų
Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkuose, Pasvalio valsčiuje. Baigęs Biržų gimnaziją, 1938-1943 m. studijavo lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose. Studijų metais B. Krivickas aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime. Jis susipažino su rašytojų karta, vėliau pavadinta žemininkais (V. Mačernis ir kt.), lankė Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą ir priklausė Vinco Mykolaičio-Putino globojamai literatų grupei „Šatrijos meno kuopa“. 1938-1939 m. jis redagavo žurnalą „Ateitis“ ir laikraštį „Studentų dienos“.
Po studijų B. Krivickas pradėjo dirbti Biržų gimnazijoje mokytoju. Jis taip pat bendradarbiavo su žurnalu „Naujoji Romuva“, laikraštyje „Darbininkas“ ir „XX amžiuje“. Literatūros kritikos straipsniuose B. Krivickas laikėsi griežtų estetinių kriterijų.
Artėjant frontui ir sovietų grasinimams trauktis, B. Krivickas svarstė galimybę pasitraukti į Vakarus, tačiau vedamas patriotizmo jausmų, 1945 m. vasarį įstojo į partizanų būrį. Jo partizanų padalinys veikė Nemunėlio Radviliškio apylinkėse bei Skaistkalnės miškuose. 1948-1949 m. B. Krivickas tapo partizanų būrio vado pavaduotoju, o 1951-1952 m. priklausė svarbiam LLKS Rytų Lietuvos srities štabui, kur buvo atsakingas už visuomeninę dalį ir redagavo partizanų spaudą („Aukštaičių kova“, „Laisvės kova“).
1945 m. B. Krivickas prisijungė prie partizanų būrio, kur jau partizanavo du jo broliai. Dėl vaikų partizanų poeto tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta. Vėliau B. Krivickas vedė mokytoją Marytę Ziemelytę ir susilaukė sūnaus.
Taip pat skaitykite: Apie Broniaus Krivicko kūrybą
Bronius Krivickas žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miške, išduotas KGB užverbuoto Aukštaitijos partizanų vado J. Kimšto-Žalgirio. Jo ir bendražygių kūnai buvo rasti tik po metų ir slapta perlaidoti Putiliškių kapinėse (Panevėžio rajonas). Atgavus nepriklausomybę, 1998 m. poetas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Kūrybos Bruožai: Herojiškumas, Tragiškumas ir Religinė Tematika
Bronius Krivickas partizanaudamas sukūrė lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrų, vertė ir rašė publicistiką. Jo kūrybai būdinga minties įtampa, klasikinių vertybių propagavimas, drąsumas, didvyriškumas ir mirties nebijojimas. B. Krivicko kūryboje pabrėžiamas herojiškumas - jis ne tik išpažįsta svarbiausias vertybes, bet ir nuoširdžiai jų laikosi, stoja už jas į kovą su priešu.
Kadangi B. Krivicko kūryba susijusi su karo laikmečiu, jo eilėse randama daug partizaninio karo aspektų: įtemptas slapstymasis bunkeriuose, artimų žmonių ir bendražygių mirtys, sau pasiliekamas paskutinis šovinys. Jo kūriniuose įžvelgiama ir religinė tematika - ne viename eilėraštyje B. Krivickas užsimena apie Dievo rūstumą ar net žiaurumą, atsižvelgiant į tuo metu vykusius įvykius.
B. Krivicko poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip įveikiantis savo žmogiškąsias silpnybes kūrėjas, per kančias išdidžiai eidamas į mirtį randa Dievą ir meilę. Siekis tramdyti jausmus lėmė griežtų formų pasirinkimą.
Jo poezijos žmogus - pirmiausia karys, partizanas, tėvynės gynėjas. Svarbiausios vertybės - garbė, sąmoningas pasirinkimas ginti tautos laisvę, t. y. prometėjiškas aukojimasis. B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia filosofo F. Nyčės idėja, kad žmogus yra laisvas rinktis savo kelią, nesvarbu, kokią kainą tenka už tai sumokėti. Nors B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia dramatiškos partizanų gyvenimo realijos, tačiau sąmoningai pasirinktas tėvynės gynėjo kelias suteikia jėgų.
Taip pat skaitykite: Teologinė Broniaus Krivicko analizė
Poezijos žmogui svarbus garbingas, orus gyvenimas: „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai! / Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant, / Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę, / Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.“ Garbingas gyvenimas, pasak poeto, tas, kurį žmogus ištveria, kad ir kokia sunkia moraline ar fizine našta jis užgultų. Eilėraščiuose dažnai gręžiamasi į Dievą kaip į moralinį autoritetą, stebintį, kaip ginamos vertybės. Todėl poezijos moto: mirti baisu, bet dar baisiau negarbingai gyventi, o ryžtas apginti vertybes labai svarbus. Garbingas gyvenimas didina savivertę, todėl tėvynės gynėjas grėsmės akivaizdoje elgiasi stojiškai. Vienas iš dažniausių poezijos motyvų - ruduo - įgyja dvejopą reikšmę: jis ir graži, bet mirštanti gamta, be to, ruduo metaforiška prasme tampa nuoroda į neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį.
Poezijos Sąsajos su Kitų Autorių Kūryba
Kario, pasiryžusio garbingai ginti tėvynę, paveikslas aptinkamas ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir J. Radvano herojiniame epe „Radviliada“. Stojiška individo laikysena grėsmės akivaizdoje perteikiama ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir garsiausio XVII a. Europos poeto M. K. Sarbievijaus etinėse odėse. Įsipareigojimai tėvynei ir tautai, kuriuos išgyvena B. Krivicko eilėraščių žmogus, atskleidžiami daugelyje lietuvių literatūros kūrinių: Maironio, V. Kudirkos poezijoje, V. Krėvės tragedijoje „Skirgaila“, poetinėje Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“.
Kūrybos Pavyzdžiai
- „Mūsų liko gal iš šimto vienas“: Šiame eilėraštyje atsispindi dramatiškos partizanų gyvenimo realijos, tačiau sąmoningai pasirinktas tėvynės gynėjo kelias suteikia jėgų.
- „Rudens melodija“: Eilėraštis pabrėžia garbingo gyvenimo svarbą, net jei tenka patirti didelius sunkumus.
- „Kai kovoj kelies tu į ataką“: Šis eilėraštis akcentuoja ryžtą apginti vertybes.
- „Rudenio lygumose“: Eilėraštis perteikia stojišką tėvynės gynėjo laikyseną grėsmės akivaizdoje.
Įvertinimas
Bronius Krivickas - talentingas poetas, kurio kūryba atspindi XX a. vidurio katastrofų literatūros bruožus. B. Krivickas vienas pirmųjų išvertė apie 80 J. W. Goethe’s eilėraščių (1948-49). Jo eilėraščiai („Už didžią tiesą“, „Po Stalino saule“ ir kiti) plito nuorašais, spausdinti partizanų leidiniuose. Jo kūryba, nors ir sukurta sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, išlieka aktuali ir šiandien, primindama apie laisvės kainą ir būtinybę ginti savo idealus. Jis atstovauja mūsų literatūros istorijoje retai poeto-kario paradigmai. Apsisprendimas stoti į partizanų gretas rašytoją padarė vienu iš svarbiausių antitarybinio pasipriešinimo balsų.
Taip pat skaitykite: Tautinė savimonė Broniaus Krivicko kūryboje