Įvadas
Bronius Krivickas (1919-1952) - poetas, prozininkas ir Lietuvos laisvės kovotojas, priklausantis žemininkų kartai. Jo asmenybės ir kūrybos pasaulėžiūrai didelę įtaką turėjo egzistencinės filosofijos idėjos. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip B. Krivicko kūrybos žmogus, atsidūręs ribinėse egzistencinėse situacijose, ypač mirties akivaizdoje, ieško santykio su Dievu.
Egzistencinės filosofijos įtaka B. Krivicko pasaulėžiūrai
B. Krivickas, studijuodamas lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete (1938-1943 m.), klausėsi Antano Maceinos ir Juozo Girniaus paskaitų, skaitė jų straipsnius. Šie intelektualai pristatė pagrindines egzistencinės filosofijos idėjas, tokias kaip asmens laisvės absoliutumas (Søren Kierkegaard), gyvenimo mirties akivaizdoje sąmonė ir nebudrios gyvensenos kritika (Martin Heidegger), bei ribinių egzistencinių situacijų prasmė (Karlas Jaspersas). Maceina ir Girnius akcentavo mažos tautos atsilaikymo totalitarizmo akivaizdoje problemą bei tautinės ištikimybės sampratą, o tai formavo B. Krivicko ir jo mokslo draugų nuostatą priešintis tautos pavergimui.
Žemininkų poezijos filosofinis kontekstas
Egzistencinė filosofija, ontologizuota filosofija (Kierkegaardas, Schopenhaueris, Nietzsche), taip pat Berdiajevo, Spenglerio, Heideggerio, Jasperso ir kt. filosofinė mintis, perprasta iš Maceinos ir Girniaus paskaitų ir iš savarankiškų studijų, turėjo didelės įtakos žemininkų poezijos problematikos supratimui.
B. Krivicko kūrybos žmogus ribinėse situacijose: Dievo paieška
Šio straipsnio tikslas - pažvelgti, kaip B. Krivicko kūrybos žmogus ribinėse egzistencinėse situacijose, - pirmiausia mirties akivaizdoje, - ieško santykio su Dievu tiesos. Šiuo (Dievo patirties ribinėje situacijoje) aspektu straipsnyje analizuojama B. Krivicko proza ir poezija.
Kūrybos bruožai ir žanrinė skirtis
B. Krivicko biografija ir kūryba yra glaudžiai susijusios: kūryba intensyviai interpretuoja biografines autoriaus situacijas, formuluoja jų prasmės klausimus ir nužymi galimus atsakymus. Pastebėtina, kad B. Krivicko kūryboje žanrinė skirtis yra tokia, kad proza rašyta daugiausia iki autoriaus įsitraukimo į ginkluotą kovą prieš Lietuvos okupaciją, o visa poezija kurta jau partizanų miškuose.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Literatūros teologija kaip tyrimo perspektyva
Pagrindinė teorinė tyrimo perspektyva yra literatūros teologija, tarpdisciplininė teorija, siejanti estetinius ir teologinius vertinimo kriterijus, aiškinanti teologinį literatūros reiškinių kontekstą bei tyrinėjanti literatūrinio mąstymo apie transcendenciją aspektus (literatūros kūrinyje išryškėjančią teologinę mintį). Literatūros teologijai rūpi ne teologinių teiginių iliustravimas, o asmeniška Dievo (būties prasmės) paieška.
Proza: sąžinės imperatyvas ir egzistencinių prasilenkimų drama
B. Krivicko proza, nors ir mažiau tyrinėta nei poezija, atskleidžia svarbius autoriaus pasaulėžiūros aspektus. Novelėse nagrinėjamos sąžinės, atsakomybės ir egzistencinio vienišumo temos.
Novelė „Žmogaus širdis“: sąžinės imperatyvo interpretacija
B. Krivicko novelė „Žmogaus širdis“ (1938) yra meninė sąžinės imperatyvo interpretacija. Novelės pasakotojas dalyvauja šventėje, kurios svečių nepažįsta, laikosi nuo kitų atokiai ir stebi kitus. Šio vaizdo konotacija varijuoja evangelinę parabolę apie svečius sukvietusį šeimininką (Lk 14, 15-24) ir formuoja alegorinę gyvenimo - buvimo pakviestam į šventę - viziją.
Pasakotojas išskiria iš visų vieną - nepritampantį prie neva džiaugsmingos kompanijos, nemokantį joje apsieiti, nemokantį adekvačiai atrodyti, - nevykėlį, vėlgi tarsi evangelinį „mažiausiąjį“. Šio menkiausiojo elgesys komiškas, emocijos ir nuoskaudos menki. Kitame kūrinio epizode pasakotojas mandagiai atjausdamas užkalbina šį personažą, pastarojo nuotaika praskaidrėja, jis su bendravimo viltimi siūlo pasakotojui „išgerti alaus, pašnekėti“. Tačiau pasakotojas noro „išgerti“ neturi, - o, svarbiausia, pasakojimo potekstėje lieka nenoras leistis su šiuo pašnekovu į kalbas. Šis centrinis novelės įvykis, - nesėkminga pabendravimo pastanga, - yra tarsi maža reiškiantis, nežymus. Tarsi nieko neįvyko, ypač nieko bloga: priešingai, menkam žmogui labdaringai buvo parodyta dėmesio, o verkė jis galbūt dėl girtumo. Šią „tarsi nieko neįvyko“ techniką pasitelkdamas autorius subtiliai atskleidžia pasakotojo sąžinės vaizdą. Vidiniu dialogu pasakotojas stebisi matydamas (gal pirmąkart) vyrą verkiant ir teisinasi nejaučiąs jam gailesčio, o jei ir neatsiliepęs nuoširdumu į nuoširdų kvietimą pasikalbėti, tai „mes visi be širdies“.
Novelės kulminacijoje pasakotojas naktį girdi dviejų vyriškų balsų, tenoro ir boso, dainuojamą dainą. Dainos vaizdą autorius kuria plėtodamas kantiškąją žmogų harmonizuojančios moralės ir harmoningojo žvaigždėto dangaus, - archetipinės Dievo erdvės, - sąsają. Dainos aidas siekia dangaus skliautą, dainoje yra „kažkas nežemiška“, „kažkas nepaprastai švelnaus ir graudaus“, ir tai - „gyva žmogaus širdis“, ir jos sužavėtos žvaigždės novelės tikrovėje krinta žemyn. Esminis epizodo akcentas yra mažiausiojo šifras - vandeningos akys, derinamos prie įstabaus žvaigždžių lietaus vaizdo. Gėrėdamasis muzikos ir kosmo harmonija pasakotojas patiria empatiją, prabyla jo sąžinė.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Novelė „Manęs laukia už durų“: šizofrenija kaip žmonių tarpusavio skaudinimo metafora
Sąžinės tema plėtojama ir simbolistinėje novelėje „Manęs laukia už durų“ (1944). Jos autorius šizofreninį asmenybės dualumą interpretuoja kaip sieloje išryškėjusią ribą tarp išoriškai rodomų sielos aspektų, tarsi dvasinio skydo, ir sielos jautriausių aspektų, kurie nuo pasaulio saugomi. Novelės veikėja Aneta saugomą sielos dalį vadina savo seseria: „Mes esam panašios viena į kitą kaip du vandens lašai. O kai mes esam vienos, mes esam abi viena ir ta pati. Bet kai aš užeinu kur nors, ji niekados nedrįsta užeiti kartu su manim. Ji palieka už durų ir kantriai laukia manęs. Ji bijo žmonių… Žinai kodėl - jai priklauso trapiausia ir švelniausia mano sielos dalis. O žmonės žiaurūs!“. Tad šizofrenijos vaizdas autoriaus kuriamas kaip žmonių tarpusavio skaudinimo metafora. Pasakotojo paveikslą autorius formuoja kaip atstumo tarp žmonių, - egzistencinio šalčio, - nuorodą: savosios kančios slegiamas pasakotojas nepajėgia suprasti Anetos kančios.
Novelė „Nakties svečias“: nebudrios gyvensenos kaltė
Novelėje „Nakties svečias“ (1941) plėtojama Maurice’ui Maeterlinckui būdinga sąsaja tarp alegorijos, simbolio ir psichologijos. Interpretuojama heideggeriška mintis apie nebudrios gyvensenos kaltę: „Jūs nepažįstat savo sielos! Jūs nebuvot jos prisilytėję! Ji įaugusi į jūsų kūną kaip medžio šaknys į žemę… Ji aptraukta voratinkliais! Ji užpilta š…“.
Novelė „Vienos vasaros nuotykis“: gyvenimo šventės motyvas su skaudžia ironija
Panašią šventės kaip gyvenimo alegorijos konotaciją turi ir rezignacinės prasmės novelė „Vienos vasaros nuotykis“ (1942): personažas stebi atlaidų šventės dalyvius ir jais gėrisi, merginas gretina su gėlėmis, šventė idiliška, tačiau jos aprašymo pabaigoje netiesioginė menamoji kalba (dvibalsis pagrindinio personažo ir pasakotojo kalbėjimas) įgyja dramatizmo ir šventės pabaigą susieja su mirtimi („Tada šventė bus baigta“); kūrinio pabaigoje „gyvenimo šventės“ motyvas kartojamas su skaudžia ironija, jis nurodo egzistencinių prasilenkimų dramą. O novelėje „Žmogaus širdis“ šventė kaip gyvenimo alegorija įgyja tekerėjiškos tuštybės mugės atspalvį.
Poezija: partizanų savimonė ir teodicėjos dilemos
B. Krivicko poezija, sukurta partizanų miškuose, atskleidžia intensyvią partizanų savimonę, kovą už tautos laisvę ir egzistencinius klausimus, susijusius su Dievo pritarimu blogiui pasaulyje.
Anotacijoje teigiama, kad Lietuvos laisvės kovų laikotarpiu B. Krivicko poezija atskleidžia intensyvią partizanų savimonę. Poezija interpretuoja kovą su sovietų agresoriumi kaip auką už tautos laisvę ir netiesiogiai lygina ją su didžiausia Jėzaus Kristaus auka. Pagal egzistencializmo logiką, B. Krivicko poezija teigia, kad žmogus yra visiškai laisvas, net jei tai reiškia pasirinkti laisvę gyvybės kaina.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Dievas tampa asmeniniu „tu“ kovotojui, matomam B. Krivicko poezijoje. Pagrindinė kovotojo dialogo su Dievu tema yra egzistencinis skundas. Kovotojas giliai išgyvena teodicėjos dilemas. Jis neabejoja karo prieš sovietų okupaciją teisingumu, tačiau turi didelių abejonių dėl dieviškojo leidimo blogiui egzistuoti pasaulyje. Poetinis kovotojo tikėjimas yra tik jo valia tikėti, jo noras tikėti.
Krikščioniškosios teologijos matmuo
B. Krivickas buvo gilaus, sąmoningo tikėjimo krikščionis, katalikų intelektualų federacijos „Ateitis“ narys, žurnalo Ateitis redaktorius, ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ dalyvis, kartu su bičiuliais programiškai siekęs suteikti meno ir apskritai kultūros kūrybai krikščioniškosios teologijos matmenį. Estetinė „Šatrijos“ programa siejo krikščionybės tradiciją su jos modernizavimo tendencijomis, pabrėždama meno autonomiją.
tags: #asmenybes #laikysena #ribinese #situacijose #bronius #krivickas