Šis straipsnis skirtas kiekvienam, besidominčiam psichoterapija, savęs pažinimu ir asmeniniu augimu. Jame rasite rekomendacijų, įžvalgų ir patarimų, kurie padės jums geriau suprasti psichoterapijos procesą, jo naudą ir galimybes.
Įvadas: Kelionė Į Savęs Gilumą
Prisimenu save, žengiančią pirmuosius žingsnius savęs pažinimo, brandumo ir augimo kelyje. Tuomet ieškojau atsiliepimų apie rekomenduojamas knygas, kurias verta perskaityti: iš psichoterapijos institutų puslapių, asmeninių psichoterapeutų svetainių. Per daugelį metų pati esu sukaupusi knygų biblioteką, kuria didžiuojuosi. Draugai žino, kad pas mane galima pasiskolinti (tik būtina grąžinti) vertingų knygų. Dabar jau daugiau perku Kindle formato knygas, nes man jos daug greičiau skaitosi, patogu pasižymėti.
Šiame straipsnyje aptarsime C. G. Jungo psichoterapinį procesą ir sapnų reikšmę.
C. G. Jungo Asmenybės Teorija
Viena įdomiausių asmenybės teorijų - Carl Gustav Jung teorija. Jungo asmenybės teoriją galima suvokti kaip struktūrinę asmenybės teoriją, kadangi Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis. Pirmiausia, apžvelkime sąmonės sampratą. Sąmonės centru (bet ne asmenybės) Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija - reaguliuojančioji arba, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu.
Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introvesijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį. Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas, kaip bus aptarta vėliau, svarbus raidos procesams.
Taip pat skaitykite: Jungo terminai
Sąmonė ir Pasąmonė Jungo Teorijoje
Sąmonės ir pasąmonės sąvokos dar dažnai siejamos pirmiausia su Zigmundo Froido pavarde, kuris buvo vienas pirmųjų akcentavęs pasąmoninius psichikos procesus mūsų suvokimui, mąstymui ir elgesiui. Vis dėlto, Jungo teorijoje sąmonė ir pasąmonė nėra traktuojamos taip pat kaip Froido teorijoje. Jungas, dirbdamas su pacientais pastebėjo, kad jie pasakoja sapnus, haliucinacijas ar atkuria fantazijas, kurios nėra paremtos asmeniniais prisiminimais ar nutikimais, tačiau turi motyvų, kurie būdingi ir universaliai atsikartoja skirtingose mitologijose ir kultūrose. Šie pastebėjimai Jungui sukėlė daug apmąstymų ir vėliau leido iškelti prielaidą, kad žmogaus pasąmonėje visgi egzistuoja ne vienas, o du sluoksniai. Tie du sluoksniai yra asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, kurią Jungas dar buvo pavadinęs antasmenine pasąmone (Jung, 2012).
Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą. Dažniausiai kompleksai formuojasi vaikystėje iš tam tikro pasikartojančio patyrimo santykyje, kuris žmogui yra svarbus. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo motiną, kuri buvo stipriai nuvertinanti, žmoguje susiformuoja neigiamas motinos kompleksas, kuris lengvai persikelia ir į kitas gyvenimo situacijas, ne tik susijusias su santykiais su motina. Toks žmogus gali tiesiog turėti susiformavusią bendrą nuostatą apie save, kad jis yra nieko vertas. Tai, kad kompleksai susiję su pasąmonės turiniu nereiškia, kad jie visiškai neprieinami sąmonei. Anaiptol, žmogus dažnai suvokia, kad turi kompleksą arba, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau nėra pajėgus to pakeisti, kadangi kompleksas yra autonomiškas darinys, kurio energija kyla iš emocijos, o ego yra „nustumiamas“ nuo valdžios.
Antrasis pasąmonės sluoksnis - kolektyvinė pasąmonė - kitų psichologų dažnai linksniuojama kaip viena kontroversiškiausių Jungo teorijos idėjų, tačiau taip pat viena unikaliausių ir įdomiausių (Feist & Feist, 2006). Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kuri talpina asmenines patirtis, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo mūsų protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o labiau universalūs. Jungas savo veikale „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo: „… ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012). Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos kaip rūšies praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių ir labai tolimos praeities, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapanais“. Tai sapnai, kurie neša prasmes, svarbias ne tik individui, bet ir kiekvienam žmogui visais laikais (Jung, cit.
Archetipai
Kalbant apie kolektyvinę pasąmonę, svarbu paminėti vieną kertinių Jungo teorijos sąvokų - archetipą. Archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Panašiai kaip ir kompleksai, jie turi emocinį toną, tačiau kompleksai yra individualūs ir susiję su asmeninės pasąmonės turiniu. Archetipai yra labiau generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006). Jungas teigė, kad archetipo samprata dažnai suvokiama neteisingai. Tai nėra apibrėžti mitologiniai vaizdiniai ar motyvai. Archetipas turėtų būti suvokiamas kaip tendencija kurti tokių motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis ir skiriasi detalėmis, tačiau vis tiek nenutolsta nuo pagrindinio modelio (Jung, 1991). Taip suvokiant archetipą galima imti manyti, kad jis yra labai panašus į instinktą ar net nuo jos nesiskiria. Visgi čia Jungas irgi deda skirtį ir tai paaiškina: „…tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais“ (Jung, 1991). Taigi, archetipas ir instinktas yra panašūs, tačiau archetipą nuo instinkto skiria tai, kad jo raiška stebima per fantazijas ir simbolines reiškmes.
Jungas (2012) teigė, kad svarbiausią vietą užima archetipai, kurie išreiškia vystymosi proceso tikslus.
Taip pat skaitykite: Psichikos funkcijų hierarchija
- Persona. Šiuo terminu Jungas apibrėžia tai, ką plačiojoje visuomenėje žmogus vadintų psichologine kauke. Tai tam tikras mūsų veidas, kurį mes rodome būdami sociume. Galima matyti dvi pagrindines kaukės funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją individo prigimtį. Kaukė žmogui yra reikalinga, kadangi neišvengiamai gyvenant visuomenėje, tenka prisitaikyti ir atitikti tam tikrus visuomenės keliamus lūkesčius. Savaime tai nėra blogai, kadangi kiekvienas norėtų, kad, pvz., gyventų tokioje visuomenėjė, kurią gali vadinti civilizuota ir jaustis fiziškai saugus, nes sukelti skausmą, ar žudyti, ar vogti yra nepriimtina. Kita vertus, pernelyg stipri identifikacija su persona kelia pavojų žmogaus individualumui ir savasčiai, kadangi tokiu būdu žmogus pasiaukoja išoriniam pasauliui (sociumui).
- Anima ir animus. Jungas manė, kad žmogus psichologiškai yra biseksualus. T.y. vyro pasąmonėje egzistuoja paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuriuo jis suvokia moters esmę. Analogiškai ir moters pasąmonėje esti vyro vaizdinys, kuriuo moteris suvokia vyro esmę. Tas vaizdinys yra pasąmoninis, o Jungas teigia, kad anima ir animus paskirtis yra užmegzti ryšį tarp individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Dažnai šio archetipo motyvus galima matyti sapnuose, fantazijose.
- Šešėlio archetipas atspindi tamsiąsias žmogaus savybes ir tas savybes, kurių jis nenori pripažinti. Dažnai žmonės tamsiąsias savo savybes projektuoja į išorę, t.y. į kitus žmones ir nenori pripažinti, kad tai yra jų dalis. (Jung, cit.pg., Feist & Feist, 2006).
- Pagrindiniu archetipu Jungas laikė savastį. Savasties samprata nėra paprasta ir iš literatūros leidžiama suprasti, kad iš esmės, savasties samprata yra ir asmenybės samprata, kurią Jungas vadina ir gyvenimo tikslu (Jung, 2010). Į savasties samprata įeina sąmonė, asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės, persona su šešėliu ir vyriškųjų bei moteriškųjų savybių (animus ir anima).
Taigi, apibendrinant ir išskiriant esminius elementus, Jungas asmenybės struktūrą suvokia kaip susidedančią iš sąmonės, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės.
Sapnai Jungo Psichoterapijoje
Sapnai mums, žmonėms, visada buvo svarbūs. Kiekvienoje kultūroje jie buvo naudojami kaip padedantys gyventi pranešimai iš nakties tamsumos. „Tamsa“ yra pasąmonės metafora, nes pasąmonės neįmanoma tiesiogiai apibūdinti ar apibrėžti, galima tik numanyti.
Karlas Gustavas Jungas taip pat intensyviai užsiėmė sapnų aiškinimu. Jis sutinka su Alfredu Adleriu, kad psichikos gyvenimas yra nukreiptas į finališkumą. Jungas sapnus suprato kaip simbolinį aktualios savasties būsenos vaizdą. Pagrindinė C.G.Jungo analitinės terapijos idėja yra individuacijos samprata, t. y. visą gyvenimą trunkantis tapsmas savimi („Tapk tuo, kuo esi“). Pasak Jungo, sapnas nurodo neišgyvenamas asmenybės puses ir parodo galimus aktualaus konflikto sprendimus savasties vystymosi labui. Tuo jis pabrėžia prospektyvinius sapno motyvus. Jungas orientuojasi į akivaizdžią (manifestinę) sapno istoriją ir mato ten esančių simbolių daugiaprasmiškumą. Aiškindamas sapnus jis naudoja amplifikacijos techniką, reiškiačią išplėtimą.
Aiškindamas sapno elementą, Jungas išplečia sapno perspektyvą nuo individualaus psichikos judesio iki viršindividualaus kultūros, religijos ar meno simbolio ar simbolinės figūros, tokios kaip, pavyzdžiui, pasakos veikėjas, mitologinis herojus ar religinė dievybė. Čia sudalyvauja archetipų galios, pvz., senas išminčius, didžioji motina, dieviškasis kūdikis. Jungu remiasi ir į kiekvieną gelminės psichologijos sapno aiškinimą patekęs objekto ir subjekto lygmens nagrinėjimas. ROT tai vadinama santykių lygmeniu ir Aš lygmeniu. Santykių lygmenyje sapnuojamas (-ma) Aš reprezentuoja sapnuotoją, o pasirodantys personažai- susijusius asmenis. Kuo toliau einame į pasąmonę, tuo labiau galime atptikti, kad kiekviena figūra, net kiekviena sapno detalė reprezentuoja sapnuotoją .
Į Resursus Orientuotas Sapnų Aiškinimas (ROT)
Vieša paskaita 2014.11.06 Vilniaus Mokytojų namų SvetainėjeKalbėsiu apie tuos ypatingus sapnus, kuriuose sapnuojantysis regi ir jaučia jam teikiamą paramą, pagalbą, patarimus, net gydymą. Pagalbą pasiūlo žiniuonės, mirusieji artimieji, nepaprasti gyvūnai, dieviškų galių turinčios būtybės, šventos sapnuotojui figūros. Kartais pats sapnuotojas teikia pagalbą, bendraudamas su mirusiaisiais bei sergančiais šeimos nariais. Dažniausiai šie sapnai pasižymi ypatinga nuotaika, įstringa, įsirašo kaip ypatingi gyvenimo įvykiai. Būtent šiuos sapnus labiausiai linkę pasakoti vieni kitiems šeimos nariai, ypač jei juose dalyvauja mirusieji. Beveik visada bent vieną tokį ypatingą sapną išgirstu sapnų seminaruose, dalyvaudama radijo laidose ar po paskaitos apie sapnus.
Taip pat skaitykite: Jungo analizė
Psichoterapijos proceso kontekste nėra sunku paaiškinti tokius sapnus, kuriuose sapno Aš gauna paramą iš psichologo, o kartais konsultacijai atsiveda ir savo šeimos narius. Juk žmogus kreipiasi krizėje ir viliasi gauti pagalbą iš psichoterapeutės, viliasi pagydyti savo sunkius santykius su šeimos nariais ar vidinius kompleksus, susijusius su jais. Tuomet sapno vaizdinys atitinka tikruosius kliento lūkesčius, o kartu atspindi emocinį santykį su specialiste. Štai moteris sapnuoja atėjusi pas savo psichoterapeutę į namus, sėdi kartu su ja už stalo, kalbasi, guodžiasi, jaučiasi rami ir atsipalaidavusi. Nesunku suprasti, kad greičiausiai šis vaizdinys reiškia užsimezgusį palankų santykį, gerą savijautą kabinete, saugų atsipalaidavimą, kuris gali teigiamai paveikti visą psichoterapijos procesą. Tačiau gali būti, kad terapeutė sapne įgyja visai kitą pavidalą, ir tiek sapno emocinis poveikis, tiek jo vaizdiniai sukrečia žymiai labiau nei įprasti.
Moters sapnas: „Aš jurtoje, lauke šaltis, o viduje šilta, dega ugnis. Sėdi sena jakutė žiniuonė. Aš labai sergu, man labai bloga, mane čia atvežė gydyti. Aš išrengta guliu, o ji išvirusi žolių nuovirą mane visą juo trina ir šnibžda užkalbėjimus. Verkiu ir meldžiu man padėti, nes man labai bloga, labai smarkiai verkiu.“
Šis sapnas iškilo sunkiu moteriai metu, kuomet pašlijo santykiai su geriančiu vyru, šeimoje iškilo sunkumų su finansais, ji pradėjo savarankiškai dirbti, tačiau tuo pačiu metu turėjo toliau rūpintis savo 4 mažais vaikais. Moteris jautėsi itin pažeidžiama, nerimastinga, kupina nevilties. Ne tik gyvenime, bet ir psichoterapijoje ji neretai jautėsi nesuprasta, nepriimta, nes vaikystėje buvo turėjusi traumuojančią patirtį su savo pačios mama. Vadinamasis negatyvus motinos kompleksas trikdė jos savęs jausmą, iškreipė savęs ir kitų vertinimą. Sapnas iškilo kaip kompensuojantis moters sunkius išgyvenimus, žiniuonė įkūnijo gydančią ir priimančią motinišką energiją, kuri jai buvo gyvybiškai reikalinga, būtent - Senos Išmintingos moters archetipą. Čia moters sąmonė prisilietė prie kolektyvinės pasąmonės klodo, peržengiančio asmenines patirtis.
Merginos sapnas: „Mane užburia ir paima į nelaisvę Jaunuolis-Varnas - karščio ir karštų vėjų valdovas. Jis žemę paverčia dykyne, kažkodėl panoręs užgrobti valdžią jai. Jį lydi juodi paukščiai maitėdos ir dyglių krūmai. Aš nuo jo bėgu, netgi baisiai nužudau. Bėgu pas žmones, kažkodėl į kavinę, kur susitinku su vaikinu, kurį vos pažįstu, kalbuosi su juo. … Iš tikrųjų Varnas nemirė, jis prisikėlė, atrodo siaubingai, jis atėjo manęs ir dabar mane veda vykdyti mirties nuosprendžio. Jis lėtai eina priekyje, nuo jo byra plunksnos ir bėga kraujas. Aš pasmerkta einu iš paskos ir negaliu pabėgti, mane saugo paukščiai ir dyglių krūmai, kurie seka paskui mane nudeginta dykyne. Staiga aš suprantu, kad jo valdžia pasibaigė, ir aš galiu judėti laisvai, o dygliai ir paukščiai sustingo. Procesiją sustabdė milžiniška Šiaurinė Pelėda su ramiu moterišku veidu - tai Varno močiutė, išmintinga žiemos ir pūgų valdovė. Ji mane saugo apgaubusi baltais pūkais ir sulaiko Varną iki ateinant seneliui. Senelis - Baltoji Pūga, jis įsiutęs, rėkia: „Ką tu darai?“, ir kumščiais daužo žemę. Varnas susitraukė ir dreba. Nuo žemės pakyla dulkių ir sniego tumulai.“
Sapnas iškilo užsitęsus prislėgtai nuotaikai, kritus motyvacijai, kuomet mergina negalėjo susitaikyti su savo netobulumu, nenorėjo atsisakyti vaikiškų visagalybės fantazijų, būdingų narcisistinei asmenybei. Jas tarsi įkūnijo Varnas, kuris jai priminė Mijazakio Klajojančios pilies pagrindinį herojų, užburtą dykynės raganos. Šiaurinė Pelėda priminė brolių Grimų pasakos Sniego močią, pas kurią padirbėjusi podukra yra gausiai apdovanojama, o tinginė išlepusi tikroji dukra nubaudžiama. Pelėdos akys su ryškiais antakiais, ramios, išmintingos, ir vėliau jos kartas nuo karto iškyla vaizduotėje ir ramina, sustabdo nerimastingas mintis, leidžia pilniau pajausti dabarties akimirką.
Tas pats archetipinės tikrovės laukas reiškiasi ir sapnuose, kuriuose pasirodo mirusieji artimieji arba paslaptingos, šventos būtybės. Tokie sapnai šeimos narių perpasakojami iš lūpų į lūpas, nes juose gauta pagalba buvusi itin reikšminga ir paveiki, net išgelbėjusi gyvybę. Ypač daug tokių sapnų pasakoja senieji lietuviai, ištvėrę netektis, tremtį, kraštutinius sunkumus - įvykius, kuriuos psichologai vadina traumuojančiais.
Etnologės Ingos Butrimaitės užrašytas Elenos Targavičienės iš Šalčininkų rajono sapnas: „Mano vyras mirė, aš likau viena su vaikais, vyras mirė, jam buvo keturiasdešimt keturi, penktų metų, kaip mirė. Ir vat, aš juo sapnuoju. Sapnuoju, kad jis ateina. Vat ateina man ir sako, vat: „Tyn aš ajau per pievą, žiūrėjau, kur tau karves ganyt, kur tau šienaut. Vat ten, - sako, - paberk salietros.“ Vo tep pasakys vieną naktį.“
Etnologės dr. Daivos Vaitkevičienės užrašytas tremtinės Aldonos Jurkėnienės pasakojimas apie jos tėvo patirtį tremtyje Čeremchove, Sibire: „Tėtį varė į darbus kaip ir kitus. Jam buvo gal kokie 55 metai. Tiesė geležinkelio bėgius. Kartą jis labai blogai pradėjo jaustis, prašė pagalbos iš daktarų, niekas per daug dėmesio nekreipė, vistiek varė į darbus. Ir jis vieną dieną atsilikęs nuo savo kolonos paršliaužė iki vartų ir sako ‘aš kniūbščias nuvirtau’. Tada ant jo užleido šunis, kad jis atsikeltų. Bet kai matė, kad jis nepajėgia, tai tada kiti, matyt kaliniai, pakėlė jį ir įnešė į vidų. Jo baigėsi darbas, tada jį išvežė į lagerio ligoninę. Ten jam buvo kažkas atsitikę su kepenim. Jis buvo labai ištinęs, kaip kubilas, net gulėt negalėdavo, tiesiog sėdėdavo. Daktarai apžiūrėdavo ir sakydavo: ‘aj etut staryčiok dolgo niprotianit, pamriot skoro’ („Аи, этут старичёк долго непротянит») prie jo taip sakydavo ir jis girdėdavo. Bet, sako, vieną naktį aš užsnūdau ir sapnuoju, kad atėjęs jo tėtis pas jį (mano senelis) ir sako: - Vaikeli tau reikia vaistų. Tų vaistų, kur - sako, - avelės naudojo. Nu ir jisai paskui atsibudęs galvoja. Ir jis prisiminė, kad kai jie gyveno dar visai kaime (ne tam vienkiemį iš kurio mus išvežė) buvo labai šlapi metai. Ir avelės, kurios ganyklose būdavo, pas kaimynus krisdavo nuo kepenų/ blakių kažkokios tai ligos. O mūsų avelės parlėkdavo ir kieme taip skabydavo ievos krūmo žievę, kad net baisu. Ir nė viena avelė nesusirgo. Tai jis (tėvelis) sugalvojo, kad jam reikia ievų žievės arbatos. Ten buvo vienas sanitaras lietuvis. Jis vieno iš tų sanitarų pasiprašė, per kitus, kad jam parūpintų tų ievos žievių. Jam atnešė tų ievos žievių, išvirė arbatos - ji tokia ruda, tamsi. Jis pradėjo tą arbatą gert ir pasveiko. Jis tą ievų žievę taip vertino, kad paskui, kai dingo tie jo draugai ar miške neberasdavo, jis laiške paprašė, kad atsiųstume tų ievos žievių. O pas mus ten tik berželiai. Tik prie vieno ruso namo buvo ieva. Tą žinojo tėvuko sesuo, kada vakare ji nuėjo prie tos ievos, pagramdė žievės, sudžiovino. Siuntinius siųsdavom kas mėnesį, tai supakavom tas ievas ir išsiuntėm.“
Abu papasakoti sapnai ateina sapnuotojams pačiu laiku, kai to labiausiai reikia, ir mums tenka liudyti, kad tokios patirtys nėra retos. Tikinčiam žmogui tuomet nereikia jokių paaiškinimų, jis tiesiog priima šią patirtį kaip Dievo dovaną, kaip mirusiojo rūpestį juo net ir po mirties, ir liudija ją kaip stebuklą. Šiuo atveju miręs tėvas padeda pagyti, nurodydamas, jog reikia vartoti avelių vaistus - ievos žievę. Tačiau net ir šiuolaikinis ne itin religingas žmogus kritinėje akimirkoje gauna tokias dovanas, ir tada jos atsiveria kaip didelė paslaptis, kuri ir baugina, ir traukia, ir gydo.
Sinchroniškumas
C.G. Jungas pastebėjo, kad įprasto priežastingumo principo nepakanka paaiškinti daugeliui paslaptingų reiškinių, pavyzdžiui, tokių, kuomet sutampa sapnas ir išorinis įvykis, vidinė būsena ir išorinis vyksmas. Pradžioje jis kalba apie trilypę archetipo prigimtį - kad jis turi emociją, energiją ir vaizdinį. Vėlesniuose darbuose Jungas įtraukia ir archetipo savybę peržengti ribas, arba transgresyvumą. Ji reiškia, kad archetipas neapribotas vien psichikos sfera, jis gali iškilti sąmonėje tiek iš gelminės psichikos, tiek iš išorinės aplinkos. Kai iškyla abu dalykai vienu metu, tai vadinama sinchroniškumu, tai prasmingas sutapimas tarp psichinių ir fizinių įvykių. Jei sapnuojame krentantį lėktuvą, o rytą apie lėktuvo avariją praneša radijas, tarp šių įvykių nėra priežastinio ryšio. Tokie sutapimai priklauso nuo organizuojančių faktorių, kurie sukelia psichinius vaizdinius iš vienos pusės ir fizinius įvykius iš kitos. Analitinėje psichologijoje sakome, kad tada konsteliuojasi archetipas, ir jis apima tiek vidinę, tiek išorinę tikrovę, jas prasmingai sujungdamas. Sinchroniški reiškiniai iškyla ypač tada, kai sąmonė kiek nugrimzdusi į svajas ar sapno būsenoje, jiems reikia tinkamo emocinio jautrumo ir juos trikdo racionalus protas. Aptemus sąmonei pasąmonė tampa energingesnė, tad archetipai yra aktyvesnės būsenos ir lengviau prasimuša į sąmonę. Sinchroniškumas leidžia mums atsiverti įvykio prasmei.
Sapnų Aiškinimo Principai
Nuo senų laikų žmonės kelia sau klausimus: kas yra sapnai, kokios jų priežastys, ar jie turi tikslą ir paskirtį, o svarbiausia - kokia sapnų prasmė, ką jie iš tikrųjų reiškia? Nuo tada požiūrių į sapnus įvairovė yra didžiulė: vieni sapnus vis dar laiko dievų nurodymais arba ateities pranašystėmis, kiti juos laiko atsitiktiniais ir beprasmiais smegenų bei psichikos veiklos produktais, treti - prasmingais psichologiniais reiškiniais, kurie atlieka svarbias žmogaus psichinei sveikatai funkcijas, praturtina asmenybę, gali padėti geriau pažinti save, suprasti savo gyvenimo situaciją ir realizuoti savo galimybes.
S. S. Freudas teigė, kad sapnai yra prasmingi ir turi savo psichologines priežastis. Jis pirmasis pradėjo per sapnus aiškinti žmogaus pasąmonę. Pagal sapnus S. S. Freudas manė, kad protas veikia dviem lygmenimis. Sapnuojant vyksta „pirminis procesas“, kai nesąmoningi miegančiojo troškimai ir baimės virsta simboliais, vėliau išryškėjančiais sapnuose. „Antrinis procesas“ - kai nemiegant sąmonė slopina šiuos simbolius ir impulsus. Sapnus jis siejo su slapčiausiais žmogaus troškimais. Jis tvirtino, kad jų pagrindas yra vaikystėje patirti išgyvenimai.
C. G. Jungas kurį laiką dirbo su S. Freudu, tačiau jų keliai išsiskyrė dėl skirtingų mokslinių sampratų. Jis sutiko su S. Freudu, kad sapnai simbolizuoja nesąmoningą žmogaus proto dalį, tačiau abejojo, ar sapnai yra tik asmeninės žmogaus patirties padarinys. Jis pradėjo ieškoti vienodų pasikartojančių temų skirtingų žmonių sapnuose. Apklausęs daug psichiškai sveikų pacientų, jis aprašė bendrų jų bruožų, vaizdinių, asociacijų. Jis buvo įsitikinęs, kad šios bendros temos kyla iš pasaulio istorijos mitų ir legendų visumos.
C. G. Jungas pateikė universalaus archetipo sąvoką - vidinė idėja ar modelis, kuris gali pasireikšti per sapnus kaip pagrindinis simbolis ar vaizdinys. Jis įrodinėjo, kad egzistuoja daug sapnų archetipų. Jis teigė, kad kiekvieno žmogaus pasąmonė savaip „užkoduoja” simbolius, dėl to bendrosios sapnų traktuotės yra ne itin reikšmingos. Reikia asmeniškai stebėti pasikartojančius sapnų simbolius ir išsišifruoti, ką jie reiškia. Juk sapnas - tai pasąmonės pokalbis su sąmone.
Pasak C. G. Jungo, sapnų simbolius galima tinkamai suvokti tik siejant su archetipų prasmėmis. Kaip ir S. Freudas, C. G. Jungas manė, kad sapnai yra labai simboliški ir, kad jų negalima aiškinti tiesiogiai. Jis teigia, kad sapnai perteikia užkoduotą informaciją, suvokiamą dalimis, ir tik tiek, kiek pajėgi suvokti bei priimti mūsų sąmonė. Anot C. G. Jungo, kuo daugiau žmonių supras sapnus ir įvairias jų reikšmes, tuo geriau suvoks savo asmeninį ir emocinį gyvenimą. Sapnai taip pat gali atskleisti dabartinio asmens problemų priežastis bei pateikti užuominų apie jų sprendimo būdus. Jų aiškinimas svarbus savęs pažinimui ir asmenybės augimui.