Carlas Gustavas Jungas, įtakinga figūra psichologijos istorijoje, sukūrė sudėtingą asmenybės teoriją, kuri nagrinėja psichikos funkcijas ir jų įtaką individualiam elgesiui. Ši teorija, išdėstyta jo veikale „Psichologiniai tipai“, išlieka aktuali ir šiandien, padėdama suprasti save ir kitus. Šiame straipsnyje išnagrinėsime pagrindinius Jungo psichologinių funkcijų aspektus, jų apibrėžimus, tarpusavio ryšius ir praktinį pritaikymą.
Įvadas į Jungo tipologiją
Jungo tipologija siūlo pažvelgti į žmogaus psichiką per keturių pagrindinių funkcijų prizmę: mąstymo, jausmų, pojūčių ir intuicijos. Šios funkcijos yra tarsi psichikos instrumentai, kuriuos naudojame suvokdami pasaulį ir priimdami sprendimus. Dvi iš šių funkcijų yra racionalios - mąstymas ir jausmai, o kitos dvi - iracionalios - pojūčiai ir intuicija. Racionalios funkcijos remiasi logika ir vertinimu, o iracionalios - tiesioginiu suvokimu be išankstinio vertinimo.
Racionalios funkcijos: mąstymas ir jausmai
Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos apima informacijos vertinimą ir apdorojimą. Mąstymas siekia suprasti pasaulį per logiką, analizę ir objektyvumą. Žmonės, kuriems dominuoja mąstymo funkcija, linkę priimti sprendimus remdamiesi faktais ir argumentais. Kita vertus, jausmai įvertina informaciją subjektyviai, atsižvelgiant į vertybes, emocijas ir asmeninę reikšmę. Jausmų funkcija leidžia mums suprasti, kas mums svarbu ir kas mus motyvuoja.
Svarbu pabrėžti, kad Jungas nelaikė proto ir jausmų priešprieša. Jis tikėjo, kad jausmai yra racionalus procesas, kurio metu objektui ar patirčiai priskiriama tam tikra vertė.
Iracionalios funkcijos: pojūčiai ir intuicija
Pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, nes jos priima informaciją be išankstinio vertinimo. Pojūčiai orientuojasi į konkrečią, apčiuopiamą realybę, gaunamą per penkis pojūčius. Žmonės, kuriems dominuoja pojūčių funkcija, yra praktiški, detalūs ir mėgsta patirtį, kurią galima tiesiogiai patirti. Intuicija, priešingai, yra orientuota į galimybes, numatymą ir pasąmoninius modelius.
Taip pat skaitykite: Jungo terminai
Ekstraversija ir intraversija
Be keturių psichologinių funkcijų, Jungas taip pat išskyrė du pagrindinius asmenybės tipus: ekstravertus ir intravertus. Ekstravertai yra orientuoti į išorinį pasaulį, jie semiasi energijos iš bendravimo ir veiklos. Intravertai, priešingai, yra orientuoti į vidinį pasaulį, jie semiasi energijos iš apmąstymų ir vienatvės.
Svarbu pažymėti, kad kiekvienas žmogus turi ir ekstraversijos, ir intraversijos bruožų, tačiau vienas iš jų paprastai dominuoja. Ekstraversija reiškia susidomėjimą išorinio pasaulio objektais ir reiškiniais, siekį turėti su jais tiesioginį santykį. Intaversija rodo tendenciją atsiriboti nuo objekto, atmesti bet kokią jo įtaką, ir atsiverti idėjoms, vidiniams potyriams, vertybėms, vaizdiniams, apsaugantiems nuo išorinės realybės ir suteikiantiems vidinę laisvę. Ekstraversija orientuoja į išorinio pasaulio pokyčius ir aplinkybes, kolektyvines normas ir vertybes iškeliant virš individualumo.
Funkcijų hierarchija
Jungo teorijoje kiekviena funkcija gali būti nukreipta tiek į išorę (ekstraversija), tiek į vidų (intraversija). Tai reiškia, kad galime turėti ekstravertišką mąstymą, kuris orientuotas į objektyvių faktų analizę išoriniame pasaulyje, arba intravertišką mąstymą, kuris orientuotas į vidinių idėjų ir koncepcijų analizę.
Visos keturios funkcijos egzistuoja kiekviename žmoguje, tačiau jos yra skirtingai išvystytos. Viena funkcija yra dominuojanti - labiausiai išvystyta, sąmoninga ir dažniausiai naudojama. Antroji pagal stiprumą yra pagalbinė funkcija, kuri yra mažiau įsisąmoninta, labiau automatiška, bet taip pat gerai išvystyta. Tretinė funkcija yra antroji padedančioji, o nuslopinta funkcija yra mažiausiai diferencijuota, prastai valdoma, primityvi ir archajiška.
Pagalbinės funkcijos veikla jokiu būdu negali prieštarauti dominuojančios funkcijos veiklai. Intuicija ir pojūčiai, mąstymas ir jausmai niekada negali būti viena kitą papildančios funkcijos. Pagalbinė funkcija visais požiūriais yra priešinga dominuojančiai funkcijai. Jei dominuoja viena iš racionalių, ekstraversinių funkcijų, jos pagalbinė funkcija bus iracionali, intraversinė. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei dominuojanti funkcija - ekstraversinis mąstymas, pagalbinė funkcija bus - intraversinė intuicija arba intravesiniai pojūčiai; jei dominuoja intraversiniai pojūčiai, pagalbinė - ekstraversinė logika arba ekstraversiniai jausmai; dominuojanti funkcija - ekstraversiniai jausmai, pagalbinė - intraversiniai pojūčiai arba intraversinė intuicija.
Taip pat skaitykite: Jungo analizė
Žr. Jungas psichikos funkcijų hierarchiją ir santykius perteikė diagrama - schematišku žmogaus (dešiniarankio) atvaizdu. Remiantis jungiškąja tipologija įprasta kalbėti apie žmonių tipus, tačiau vienas žymiausių šių laikų analitikų ir tipologijos ekspertų John Bebee pabrėžia, kad tiksliau būtų kalbėti ne apie žmogaus, o apie jo sąmonės tipą, t.y. Norėdami nusistatyti savo dominuojančią funkciją pabandykite prisiminti, koks buvote vaikystėje: kokiai veiklai teikdavote pirmenybę, o kokios vengdavote?.. ką atlikdavote pirmiausia, o ką atidėliodavote?.. Kas labiausiai patikdavo, kuo būdavote susidomėjęs?.. Kaip yra dabar?.. Ekstraversija ar intraversija atskleidžia tai, kaip mus veikia bendravimas: išvargina ar įkvepia?.. Dominuojančią funkciją padės aptikti ir atvirkštinis ėjimas - savo pažeidžiamumo pažinimas. Paklauskite savęs: kokia iš pagrindinių keturių funkcijų manyje silpniausia? Kur aš lėčiausias ir nepaslankiausias?..
Nuslopintos funkcijos svarba
Nuslopinta funkcija, nors ir silpniausia, atlieka svarbų vaidmenį asmenybės visumoje. Ji veikia pasąmoningai ir gali pasireikšti netikėtais būdais, ypač streso ar nuovargio metu. Marie-Louise von Franz pabrėžia, kad nuslopintosios funkcijos reakcija dažniausiai yra vėluojanti. Dominuojanti funkcija veikia greitai, beveik automatiškai. Tuo tarpu norint įsiklausyti į nuslopintą funkciją, reikia laiko. Pvz., mąstymo tipo žmogui labai sudėtinga išreikšti savo jausmus ar netgi juos aptikti. Jam gali tekti ilgokai pabūti su savimi, kol galų gale jis sugebės atsakyti, ar jaučia ką nors ir ką būtent.
Nuslopintoji funkcija - tai lyg trečiasis brolis kvailys, nemylimas ir nevertinamas. Tačiau būtent jam pavyksta gauti geriausią žmoną, pastatyti skraidantį laivą, išsaugoti auksinius obuolius, išgelbėti princesę ir gauti karalystę. Nuslopintoji funkcija - tai ir tiltas į pasąmonę. Todėl ji niekada negali būti iki galo integruota.
Praktinis tipologijos pritaikymas
Jungo tipologija gali būti naudinga įvairiose srityse, įskaitant:
- Savęs pažinimas: Tipologija padeda suprasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, taip pat savo elgesio motyvus.
- Santykiai: Supratimas apie skirtingus tipus gali padėti geriau bendrauti ir suprasti kitus žmones.
- Karjera: Tipologija gali padėti pasirinkti karjerą, kuri geriausiai atitinka jūsų asmenybės tipą.
- Asmenybės augimas: Tipologija gali padėti identifikuoti sritis, kuriose galite tobulėti ir integruoti savo asmenybės dalis.
Mandalos simbolizmas Jungo psichologijoje
Carlas Jungas mandalas laikė svarbiu psichikos simboliu, atspindinčiu „Aš“ (savasties) visumą ir vientisumą. Jis pastebėjo, kad mandalos spontaniškai atsiranda sapnuose, vizijose ir meno kūriniuose, ypač pereinant per psichologinius sunkumus. Mandalos simbolizmas, Jungo požiūriu, yra galingas įrankis savęs pažinimui ir integracijai.
Taip pat skaitykite: Giluminės psichologijos įžvalgos
Jungo veikalas „Mandalos simbolizmas" (1933) atskleidžia, kad jam tai buvo grafinė „Aš“ (self) išraiška. Apimančioje kolektyvios pasąmonės pažinimą, buvo praktikuojamas spontaniškas mandalų piešimas. Pats K. Jungas. Jungas teigė, kad centras yra mandala. Ji atstoja visus kelius. …. Žinau, kad atradęs mandalą kaip „aš“ išraišką, aš atradau tai, kas man svarbiausia. … Mano mandalos yra kriptogramos susiję su mano „aš“ būsenomis, kurios kasdien man pasireiškai naujai.
Pasakos ir mitai kaip psichologinių procesų projekcija
Kai kurios pasakos, užrašytos baltų regione ar kaip "lietuviškos", iš esmės yra išlikusios archajiškesnių mitų versijos. Tokius išlikusius fragmentus galima sieti, taip rekonstruojant senąją pasaulėžiūrą, dingusius kitados egzistavusių kultūrų, civilizacijų pasaulius. A. J. Greimas šią G. Dumézilio analitinę nuostatą taikė baltų mitologinėms pasaulėžiūroms atkurti ir perkėlė į lietuvių kultūrą. Analizuodamas lietuvių, baltų pasakas Greimas ieškojo paralelių ir atitikmenų su graikų mitologija, jau tapusia literatūrinės kūrybos įkvėpėja, jos pagrindiniais dievais ir herojais. Viena iš sričių, kur ir šiandien mitai tebesireiškia kaip veiksminga dinamiškos struktūros dalis, yra psichoanalizė. Kaip šio pobūdžio analizei yra panaudojamos pasakos, kaip jos tampa simboline psichinių procesų projekcija, yra gana plačiai žinoma. Lietuvoje G. Gudaitė yra aptarusi, kaip asmenybės transformacija atsispindi sapnuose, pasakose ir mituose.
Jos manymu, gerai žinomos chrestomatinių vakarietiškųjų pasakų (žinomų autorių paverstų literatūrinėmis versijomis) schemos nėra lengvai pritaikomos mitologinių pasakų, šaknimis tebesisiejančių su senosiomis kultūromis, analizei. Analitinėje psichologijoje į pasakas taip pat žvelgiama kaip į konglomeratiškus pasakojimus: mitai atspindi giliausią archetipinį pasąmonės klodą, tačiau esama ir vėlesnių kultūrinių apnašų. Pasakos, kurios išlaiko mito pasakojimą, išsiskiria charakteringu bruožu - jos nėra sukurtos pagal taisykles, kurios lemia aukštos literatūrinės kultūros tekstų struktūrą. Pasakojimas stokoja nuoseklumo (tačiau tai itin reikšminga psichoanalizei, sutelkiančiai dėmesį į individuacijos procesą). Senosiose pasakose, atspindinčiose archajiškesnius kolektyvinės pasąmonės lygmenis, esminis dalykas yra veikiančiųjų figūrų susidūrimas, jų veiksmai ir poelgiai. Tai graikų išpopuliarintų dieviškų aistrų ir dramų įtampa.
Pasaka "Gyvatė žmona" jau iš pirmo žvilgsnio yra artima mitui savo fatališku vyksmu, dramatišku herojaus pralaimėjimu, pagrindinės veikėjos dieviška visagalybe. Būtų galima pasakyti - sunkiai aptariamu numinoziniu (keliančiu pagarbią didybės baimę) efektingumu. Atsiveria įbauginta ir nustebinta ją kūrusiųjų kolektyvinė pasąmonė. Tad esminė studijos dalis, pagrįsta mitologinių pasakos aspektų analize, veda prie herojų - kaip psichinės individuacijos proceso simbolių - aptarimo. Be to, studijoje kreipiamas dėmesys ir į aptariamos pasakos kultūrines realijas, socialinius procesus atspindinčius vaizdinius. Pats pasakos daugiasluoksniškumas kaip tinkamiausią siūlo analizę, nevedančią prie vienos tezės iškėlimo. V. Toporovo teigimu, mituose nebuvo nieko, ką juos kūrusi bendruomenė būtų suvokusi kaip atsitiktinius dalykus. Priešingai, jie buvo laikomi realybės atspindžiais, visa, kas juose vyko, buvo neišvengiama, atspindėjo tai, kas veikė tarsi įteisinus įstatymu. Tas pats mitologinis žvilgsnis į pasaulį lėmė archetipų reikšmes. Jie išsigrynino kaip esmines žmogaus egzistencijos situacijas atspindinčios universalijos. Būtent kolektyvinės pasąmonės archetipai įprasmina pasakojimą "be pabaigos", lygiai taip pat kaip ir pasakojimą be "pozityvios" pabaigos.
Pasakos "Gyvatė žmona" moteriškoji figūra demonstruoja moteriškosios dievybės pergalę, vedusią prie nevilties patriarchalizuotų kultūrų atstovus. J. P. Vernart’o teigimu, itin reikšmingas mitinis pasakojimas paprastai turi keletą panašių variantų. Kadangi gyvatės simbolizmas yra archajinio pobūdžio, mena pasakojimus apie moteriškąsias dievybes, esama ir pasakos "Gyvatė žmona" analogų, brėžiančių paralelę (net jei pateikiama vos viena kita detalė) ne tik tarp deivės ir gyvatės, bet ir gulbės, kumelės.
Pasakos "Gyvatė žmona" analizė
Faktas, kad užrašant pasakas buvo užfiksuota jų konglomeratiškoji struktūra, verčia iškart atskirti jų istorinius ir mitologinius sluoksnius. Istoriškai "Gyvatė žmona" atspindi skirtingus civilizuotumo lygmenis: laukinių gyvūnų medžiojimas, kai daugiau tebelemia atsitiktinumas, o ne medžiotojo meistrystė, buvo ankstesnis užsiėmimas nei žemdirbystė, tapusi prielaida sudėtingesnėms, gausėjančiomis normomis pagrįstoms socialinėms struktūroms. Tad iškart pastebime pasakos "nelogiškumą": herojus pristatomas kaip medžioklis, o kitame epizode jis jau kerta lauke rugius, be to, ir žemdirbystė tiek išsivysčiusi, kad minimos jos apeigos (kokiu maginiu veiksmu pergalėti lauke aptiktą gyvatę). Tačiau šie istoriškai būtinai atskirtini dalykai netrukdo analizuoti įvykius kaip psichologiškai nuoseklaus vidinio vyksmo simbolinę išraišką. Psichoanalitiniu požiūriu laisvas ir atsitiktinumų lemiamas klaidžiojimas po girią simbolizuoja jauno vyro gyvenimo periodą, kada itin daug lemia nesąmoningi potraukiai; tai pradinė Ego būsena, stadija, be kurios neįmanomas tolesnis vyksmas. Darbas lauke (valstiečio kova už išgyvenimą kasdienėmis aplinkybėmis) yra jau tolesnio Ego vystymosi vizualizacija. Šis pasakos momentas simbolizuoja sąmoningesnį, kultivuotą Ego.
Formuojantis sąmonei ir Ego kaip gyvenimą pajėgiančiai organizuoti jėgai, jo ryšys su Savastimi (psichikos struktūros šerdimi) nėra paprastas, atsirandąs pats savaime. Sąmoningos asmens pastangos, jo gyvenimą lemsiantys sprendimai neretai prieštarauja tam, į ką jis nesąmoningai linkęs, kas užkoduota jo prigimtyje. Jauno vyro gyvenime esama svarbios pradžios, kai savastis išlaisvinama, nebesutapatinama su pasąmone. Tai įvairialypis, nors ir kryptingas procesas, jo metu - vykstant individuacijai - neišvengiama konfliktų, lemiančių Ego formavimąsi. Jie brandina individą. Senosios pasakos, žinoma, ir negali atskleisti tokios psichinės integracijos, kuri būtų laikoma pakankama šiandien. Tačiau daugeliu atvejų jos atspindi individuacijos proceso užuomazgas.
Moderniosios sąmonės požiūriu, dramatiškiausias momentas "Gyvatėje žmonoje" yra tuomet, kai herojus nusprendžia nesunaikinti gražiųjų žmonos drabužių, galinčių sugrąžinti nesuprantamą, bet grėsmingą jos seksualumą. Jis pažeidžia tabu, bet tampa slaptų vertybių saugotoju. Simboliškai jam tai reiškia moteriškojo prado - Animos - integraciją, kai yra integruojama skirtinga gyvenimo patirtis, pasiekiamas asmenybės visybiškumas. Kurį laiką trunkantis laimingas gyvenimas su Anima psichoanalizėje reiškia geresnį savosios psichikos aspektų integravimą. Būtent dėl vėliau nutrūksiančio individuacijos proceso pasaka "Gyvatė žmona" atrodo tragiška šiandienos požiūriu: jos herojus pralaimi, yra sunaikinamas. Individuacija nutraukiama, kai pasiektas toks stiprus tarpusavio supratimas (vyras empatiškai paklūsta žmonos norui atgauti savo puošmenas: atiduoda jas tik todėl, kad "labai reikia"). Individuacijos nutrūkimas yra išskirtinis bruožas, darantis pasakojimą artimesnį mitui nei pasakai.
Senuosiuose šaltiniuose, kuriuose aprašomi žmonių bendrabūvio reiškiniai, esminis dalykas yra Ego susidūrimas su archetipinio pobūdžio Šešėliu. Aiškiausiai Šešėlio problemą atskleidžia mitai, pasakojantys herojines istorijas. Herojaus Ego vystymąsi tuomet simbolizuoja kova su įvairiausiomis kliūtimis ir pabaisomis, kurias jis turi nugalėti. Pasakoje "Gyvatė žmona" herojaus antagonistė yra moteris. Neabejotina, kad pasaka formavosi tais laikais, kai kolektyvinė pasąmonė dar buvo išsaugojusi prisiminimus apie moterų dominavimą. Anais laikais, kai egzistavo matriarchato pasaulis, gėris ir blogis apskritai dar buvo neatskiriami. Dėl to, kad pasakos moterys iš karto reiškiasi kaip pusiau dieviškos figūros, herojaus psichikos dinamikos pasekmės gali būti neaiškios (dievai yra impulsyvūs, staigūs jų įgeidžiai nenuspėjami). Galima teigti, kad šioje pasakoje moteriškos figūros iš dalies veikia kaip galingas Šešėlis, ir bręstantis klajoklis užvaldomas būtent tokios archi-Animos (mums įprasčiau, kad tai šis tam tikrų vyriškos psichikos dalių simbolis yra pozityvus). Ta psichikos dalis, kuri įvardijama kaip Ego, turi būti budri. Kai tik jo galia sumažėja, viską užvaldo pasąmonės turinys. Jeigu netekęs galios Ego nebekontroliuoja Šešėlio, šis gali viską užvaldyti.
Pasakoje deivė, pažeminta iki vedybinį gyvenimą gyvenančios moters, vėl tampa ta, kuri kontroliuoja. Psichoanalitikas interpretuotų šią simbolinę situaciją kaip įspėjančią, jog mes neretai visiškai negalime įžvelgti, kas slypi tamsiojoje mūsų psichikos pusėje. Mes negalime nei integruoti, nei kontroliuoti šitos psichikos dalies, ji turi nesuvaldomos galios. Kai tamsioji psichikos pusė yra ignoruojama, kol paveikia sprendimus, gali atsitikti nepataisomų dalykų. Pasekmės itin pražūtingos, kai užgniaužta instinktyvioji psichikos dalis netikėtai išlaisvinama. Tai, kad herojaus Ego vystosi užvaldydamas moterišką esybę, pagal reliktinę matriarchato logiką nėra tinkama. Dar blogiau - herojaus elgsena yra represuojanti, nes tokią pasiūlo patriarchalinė kultūra. Tai esminė patriarchato nuostata, kad moteriškasis pradas suvokiamas tik kaip vyriškumo Šešėlis, moteriškumo bijomasi kaip nenumaldomai grėsmingo, sukeliančio totalią destrukciją (esama pasakų, kur su išsivadavusia deive motina iš namų pabėga jos vaikai, pasivertę gyvūnais).
Kai archajiškas Animos simbolio turinys reiškia tai, kas tebėra kolektyvinė, o ne individuali pasąmonė, vyriškasis Ego savaime neturi tos galios, kuri leistų užvaldyti, integruoti Animą. Pereikime prie aptarimo, kokią neįprastą moterišką patirtį slepia Animos, sutapatintos su Šešėliu, archetipas. Tas pavidalas, kuriuo Anima pirmiausia pasirodo - dieviška mergelė, - yra neatsiskyręs nuo sakralios plotmės. Pasakos pabaigoje ji vėl pasieks tą laikinai prarastąją vienybę, o žlugusias Ego pretenzijas integruoti tai, kas sakralu, simbolizuos vyriškos lyties žmogiškos būtybės mirtis (žinoma, grįšime prie negalėjusios neįvykti bent dalinės Ego transformacijos). Ego vystymasis čia negalimas todėl, kad moteriškumas sutampa su Animos absoliutizmu, jos priklausymu sakraliai sferai. Tačiau Animos troškimas išsivaduoti yra pasakos spiritus movens. Vyro vaizduotę tebekeri pirmą kartą pamatyta gražiausioji mergina nuostabiais drabužiais. Todėl jam ir norisi ištraukti iš požemio nuostabiuosius drabužius. Žvelgiant iš moderniosios savimonės perspektyvos, vyrui galėtų būti priekaištaujama, kad jis pasidavė nežemiško grožio kerams, moteriškai Personai. Dėl stulbinančio išoriškojo grožio vyras ignoruoja šešėlinę moteriškumo pusę.
Pasakojimo pradžioje medžiotojas klajoja po mišką kaip po Rojaus sodą, kur nesant laiko nevyksta pasikeitimai. Miško simbolizmas nusako sakralią erdvę, ne Biblijos mituose jis siejasi su Didžiosios Motinos archetipu (o analitinėje psichologijoje su pasąmone, tuo, kas iracionalu). Moteriškosios pasakojimo figūros (ponia, gražiausioji mergina, vėliau - žmona) yra mitologinės figūros, jos yra išsiskaidžiusio Didžiosios Motinos vaizdinio aspektai. Graikijoje dar egzistavo deivės, dieviškojoje hierarchijoje primindamos buvusį matriarchatą. Tos didesnės įtakos nebeturėjusios deivės vis dar daug lėmė žmonių gyvenime. Dabar galėtume prisiminti daugybę pavyzdžių, kai pre-moderniųjų laikų graikų savimonė, kuri formavosi kaip patriarchalinė, moteriškąsias galias priskyrė šešėlinei pusei. Daugybėje mitinių pasakojimų Anima išlieka kitoniškumo reprezentantė, turi antgamtiškų bruožų, pasižymi nuodinga kasdieniškų, "normalių" dalykų neapykanta. Pasakos "Gyvatė žmona" herojus pirmiausia susiduria ir galutiniame savo egzistencijos etape taip pat turi reikalą su gyvate - "nuodingos" moters simboliu. Iš sudėtingo archajiško gyvatės simbolizmo patriarchato savimonė, vis labiau nutolstanti nuo matriarchato ir jį iškreipianti, atsirinko sunaikinimo tevertus bruožus (gyvatės pergalėjimo rugių lauke epizodas yra smurto scena). Didžiosios Motinos archetipas vis labiau reiškiamas tokiais simboliais, kurie suvokiami kaip trukdantys Ego vystymuisi.
Tačiau klaidžiojimas po mišką nereiškia savarankiškumo ir sugebėjimo veikti. Pabrėžtina, kad tik po to, kai herojus susiduria su galinga archetipine Animos figūra, jam tenka atlikti pirmuosius lemtingus veiksmus. Psichoanalizė išlaiko egalitarinį požiūrį į vyriškumo ir moteriškumo santykį. Kai įsigali vyro valia, kai iš pradžių per prievartą sukuriamas laimingu laikomo šeimyninio gyvenimo būvis, jo paties Ego vystymasis, deja, sustoja. Ta ramybė ir monotonija, kuri iliustratyviai būdinga valstiečio gyvenimui, psichoanalizėje nėra nei tikslas, nei pasiekimas. Kai pasakoje pereinama prie apgailėtino patriarchalinio gyvenimo žlugimo, psichoanalitinė linija, atvirkščiai, kyla iki esmingesnio Ego vystymosi momento - nors tai ir infliacija. Analitiniu lygmeniu tai, kas vyksta, turi savąją prasmę. Ego kontrolei sumažėjus, kai herojus atiduoda žmonai nuostabiuosius drabužius, įvyksta ne tik fatališka klaida. Herojus iš tiesų pasiilgsta buvusios deivės - jos grožio, nesuvaldomų moteriškųjų galių - savo kasdieniškoje žmonoje. Jis empatiškai vykdo jos norą, pamiršdamas neišnykusį pavojų. Tai, kad tabu pažeidimas užtraukia bausmę, rodo, kad pasaka turėjo formuotis tuo pat metu, kai buvo parašytos klasikinės graikų dramos. Jų konfliktai taip pat pagrįsti fatališka klaida. Grįžtant prie psichoanalitinio lygmens, tik kai atmetama egzistencijos rutina, kartu - ir saugumo būsena, pasiduodama Animos poveikiui, pasirodo pirmieji individualios valios - Ego išlaisvėjimo - ženklai. Kadangi Anima, kurią integravo vyriškasis Ego, neprarado savo "šešėlinių" ryšių su tuo, kas dieviška - pavadinkime tai Supersavastimi, - įvyksta Ego infliacija. Dieviška egzistencijos šerdis - Savastis - žmogui nepakeliama. Tai tragiška, bet ne menka. Belieka paaiškinti psichoanalitines herojaus mirties, kai jis nukertamas pabučiuojančios žmonos, prasmes. Užmirštamos taisyklės, kurios leido įgyti nuostabiąją žmoną, vadinasi, prarandamas tęstinumo jausmas - nutrūksta ryšys su praeitimi. Pasąmonės išsiliejimas vėl reikš sustingimo stadiją, šįkart nebepasibaigsiančią. Anima-Šešėlis, kuris suaugęs su anapusine realybe, dinamiškumo galimybėmis neprilygsta Ego.
Tenka paminėti psichoanalitikų nuostatą pripažinti kolektyvinį, objektyvų blogį. Su juo neįmanoma tinkamai elgtis, jo galima tik išvengti. Tačiau tik tai, kas grėsminga, kelia jaudulį, atveria afekto patyrimo galimybę. Dieviškasis Šešėlis išprovokuoja tam, ko neišdrįstų suvulgarėjęs Ego. Buvo neįmanoma ir neįprasta svajoti apie grožį, apie tai, kas nepaprasta gyvenant valstiečio gyvenimą. Netgi vedybos čia nebuvo šventė - po derliaus nuėmimo vyras tiesiog pradėjo gyventi su savo žmona. Tik ties "įtrūkiu" - kelių kultūrų riba - galėjo atsiverti kitokia realybė. Graikams ištirpę Ikaro sparnai nereiškė vien pralaimėjimo. Artėjimas prie spindinčios Savasties negali būti nuvertintas kaip neapgalvota klaida. Pasakoje esama dramatinio epizodo, kai moters įgeidis kaip akmenukas apverčia vežimą. Pokalbio frazės išsiskiria visame lineariame tekste. Kai pasakojimas nutraukiamas to dialogo apie drabužius - dieviškumo atributą, psichoanalitiniu požiūriu, tai dramos .
tags: #jungo #psichikos #funkciju #hierarchija