Įvadas
Česlovas Milošas - vienas žymiausių XX amžiaus lenkų poetų, intelektualų, Nobelio literatūros premijos laureatas, kurio kūryba apima platų temų spektrą - nuo gimtojo krašto ilgesio iki dvasinių ir filosofinių apmąstymų. Šiame straipsnyje nagrinėsime Č. Milošo kūrybą, remdamiesi 1994 metais darytu interviu su poetu, kurį atliko literatūrologas Robertas Faggenas, bei kitais šaltiniais, siekdami atskleisti jo poezijos esmę, įtakas ir svarbą.
Vaikystės įspūdžiai ir gamtos įtaka
Č. Milošas interviu metu prisimena savo vaikystę Europos provincijoje, kur didelį poveikį jam darė knygos. Jis naudojosi senelio biblioteka, kurią sudarė daugiausia XIX a. rašytojų kūriniai. Laiko dvasią jam atskleidė ne Marcelis Proustas, o Jamesas Fenimore’as Cooperis. Taip pat skaitė autorius, iki tol negirdėtus Jungtinėse Valstijose - pavyzdžiui, Thomas’ą Mayne’ą Reidą. Gyvendamas Vilniuje, pradėjo žiūrėti filmus. Mary Pickford, Liliana Gish, Busteris Keatonas, Charlie Chaplinas ir vėlyvoji Greta Garbo - visi jie jam darė didelį įspūdį. Būtent kaimiška vaikystė provincijoje ir XIX a. literatūros biblioteka pastūmėjo gamtos link. Milošą visuomet kerėjo knygos apie gamtą, ypač leidiniai su iliustracijomis bei spalvingais medžio raižiniais - turiu omenyje Auduboną, Alexanderį Wilsoną ir kt.
Č. Milošą traukė gamta, o ypač Linnaeus, kurio sukurta sistema, skirta pavadinti esybes, jam imponavo. Jo susižavėjimas gamta iš esmės reiškė žavėjimąsi vardais ir pavadinimu. Be to, kaip ir jo tėtis, jis buvo medžiotojas. Vėliau, būdamas trylikos ar keturiolikos, atrado Darwiną ir jo mokymą apie natūraliąją atranką. Nors iš pradžių buvo šios teorijos šalininkas, galiausiai atsisakė darvinizmo dėl jo žiaurumo.
Religijos ir mokslo santykis
Interviu metu Č. Milošas kalba apie religinės vaizduotės nyksmą, už kurį atsakingas mokslas. Šis reiškinys grąžina mus prie vienos esminių mūsų laikmečio problemų - šiuolaikinio žmogaus negebėjimo mąstyti religiškai. Nemažą įtaką jam padarė ir Thomas Mertonas, su kuriuo susirašinėjo daugel metų. Daugiausia svarstydavome apie religijos ir gamtos santykį. Tačiau rašyti religinę poeziją XX amžiuje yra labai sunku, nes mes jau faktiškai gyvename postreliginiame pasaulyje.
Poezijos ištakos ir įtakos
Č. Milošas pradėjo rašyti dar mokydamasis vidurinėje, nors tada dar nesistengė išreikšti savęs - tai buvo paprasčiausi formos eksperimentai, veikiausiai įkvėpti XVI a. prancūzų poetų, skaitytų prancūziškuose vadovėliuose; tai vadinamoji „Plejados“ grupė, kurią sudarė tokie poetai kaip Joachimas du Bellay, Remy Belleau, Pierre’as de Ronsard’as ir kiti. Veikiau siekė priešintis jį supusiai aplinkai, prisiimti negatyvų žvilgį, kurį Flaubert’as vadino neapykanta buržuazijai.
Taip pat skaitykite: Tapatybė, politika ir tremtis Milošo darbuose
Vilnius jam padarė ilgalaikį, tvarų poveikį. Tai suteikia kitokią - tikriausiai geresnę - perspektyvą. Būdamas egzilyje stengėsi pristatyti Vilnių ir Lietuvą Vakarų skaitytojams. Savo skirtingų tautybių, denominacijų ir kalbų įvairove jis primena Sarajevą.
Filosofinės idėjos ir poezijos paskirtis
Č. Milošas savo kūryba reaguoju į tam tikras tendencijas šiuolaikinėje poezijoje, linkstančioje į perdėtą subjektyvizmą. Azijos poezijoje išlaikoma pusiausvyra tarp subjekto ir objekto, vakariečiams tai retai kada pavyksta. Jis priklauso tai poetinei tradicijai, kurioje svarbią vietą užima istorija; jo poezija nemaža dalimi atliepia didžiuosius įvykius, istorijos tragedijas. Liovęsis nagrinėti didžiąsias XX a. tragedijas, panorau atrasti pusiausvyrą. Nenorėjo rašyti grynai asmeniškų jausenų.
Poemoje „Ars Poetica?“ jis teigė, kad poezijos paskirtis yra priminti, kaip sunku žmogui išlikti vienu ir tuo pačiu asmeniu. Jo poezija vadinama polifonine, tai reiškia, kad manyje visad kalba daugybė skirtingų balsų; šia prasme laikau save įrankiu, tarpininku.
Č. Milošas yra rašęs apie šį negebėjimą išlikti vieninga asmenybe, kai mūsų vidujybėn įsiveržia minėti nekviesti svečiai ir pasinaudoja mumis kaip savo įrankiu.
Istorijos ir Holokausto patirtis
Č. Milošas buvo Varšuvos sukilimo ir Holokausto liudininkas, bet palyginus nedaug apie tai rašė. Kartais manęs prašo paskaityti eilėraštį „Campo di Fiori“, kuris kalba apie tas kančias. Pastaruoju metu atmeta visus prašymus perleisti jo eilėraščius, menančius tuos įvykius.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti ir reaguoti į netaktiškus patarimus
Eilėraštyje „Rue Descartes“ aprašote Paryžių kaip miestą, kuriame daugelį užbūrė tai, ką pavadinote „gražiomis idėjomis“ - tai naivūs ir žiaurūs idealai. Paryžius buvo visiškai netinkama vieta emigrantams iš Rytų Europos. Tuo metu prancūzų intelektualai buvo besąlygiškai įsimylėję komunizmą ir Staliną. Prancūzai tikėjo, kad jų vadinamąsias ideés générales priims visas pasaulis. Tai buvo gražios, bet su realybe nesusijusios idėjos. Anuometinis politinis klimatas Europoje buvo slogus - milijonų gulaguose uždarytų žmonių kančios užkrėtė atmosferą, Europos orą.
Emigracija ir pareiga kalbėti tiesą
Č. Milošui grįžus į Varšuvą valdžia atėmė pasą. Jie nebenorėjo, kad grįžtų į Paryžių tęsti diplomatinio darbo. Galiausiai jie man pasą grąžino, tačiau aš tučtuojau nutraukiau santykius ir tapau emigrantu. Viena rusė, užsienio reikalų ministro žmona, karšta komunistė, man pasakė: „Mano nuomone, poetas neturėtų palikti savo šalies, bet, kadangi Jūs nusprendėte kitaip, atminkite, kad turite pareigą kovoti su juo.“
Tuo metu palaikiau draugiškus santykius su Albert’u Camus - kaip tik tada, kai Jeanas-Paulis Sartre’as ir jo minia persekiojo Camus, siekdami jį sunaikinti už tai, kad šis romane „Maištaujantis žmogus“ užsiminė apie faktą, jog Sovietų Sąjungoje veikiančios koncentracijos stovyklos. Žmonės, galėję išversti mano kūrinių, dėl mano pažiūrų atsisakė tuo užsiimti. Jie tvirtino, kad to ėmęsi būtų buvę ostrakizuoti.
Manichėjizmas ir blogio problema
Būdamas studentas Č. Milošas nešiojosi Bažnyčios istoriją savo kuprinėje ir iki šiol labai domisi manichėjizmo erezija. Iš esmės ji pripažįsta ypatingą blogio galią ir prieštarauja klasikiniam, teologiniam aiškinimui, kad blogis yra gėrio stoka. Šiais laikais plačiai pripažįstama, kad blogio galia yra kolektyvinis žmonių bendrijos kūrinys ir individualios žmogiškos sielos dalis. Nūdienos ateistų argumentas - kad gera norintis dievas negalėjo sukurti pasaulio tokio, koks jis yra - savo esme yra neomanichėjistinis. Nors ir ne visiškai jam pritariu, laikau šį argumentą pagrįstu; savo poezijoje esu labai susirūpinęs dėl blogio egzistavimo.
Gnosticizmas ir žmogaus vieta kosmose
Pirmaisiais krikščionybės amžiais naujoji religija daugeliu aspektų pasirodė esanti nepakankama išsilavinusiems žmonėms, štai kodėl gnosticizmas taip paplito. Anuomet gnosticizmas atliko tą vaidmenį, kurį nūdienos išsilavinusių žmonių gyvenime atlieka poezija. Tačiau poezijos nevalia suredukuoti į paprasčiausią estetizmą. Geriausiais atvejais poezija yra žmogaus vietos kosmose tyrinėjimas.
Taip pat skaitykite: Kaip išsilaisvinti nuo kopriklausomybės
Laisvė nuo hegeliškojo tikėjimo istorine būtinybe
Č. Milošas „Pavergtą protą“ parašė tam, kad išsilaisvintų pats ir rasčiau argumentų prieš šią filosofiją. Jam padėjo romanas „Isos slėnis“, kuriame nėra nieko politiška. Romano veiksmas vyksta Lietuvos kaime apie 1922 m. Jis pasakoja apie kunigą ir jo meilužę, kuri nusižudo ir ima vaidentis parapijiečiams. Neseniai, pirmą kartą grįžęs tėviškėn, aplankiau šią parapiją. Merginos kapas yra vietinėse kapinėse, netoli tos pačios bažnyčios, kurioje buvau apkrikštytas ir kurioje vyko daugelis romane aprašytų įvykių.
Kūrybinis procesas ir idealus skaitytojas
Č. Milošas rašo kiekvieną rytą, bent po eilutę ar daugiau, tačiau tik rytą. Rašo užrašų knygutėse, paskui vykusias dalis surenku kompiuteriu. Rašydamas negeriu kavos ir nevartoju jokių stimuliatorių. Saikingai išgeriu, tačiau tik po darbo. Nėra jokios taisyklės.
Jis rašo idealiam skaitytojui, tai mano savotiškas alter ego. Nesistengia tapti prieinamesnis. Tiesiog įvertina, ar mano eilėse yra tai, kas turi būti, kas tinka.
Moralinio įvaizdžio problema
Problema ta, kad visuomenė paprastai reikalauja tobulai spindinčio menininko portreto, monumentalesnio, nei leidžia gyvenimas; jai nereikalingos vidinės menininko prieštaros. Jei poetas yra žinomas siaurame rate, didesnė tikimybė, kad jo įvaizdis nebus iškreiptas.
Kai po Nobelio premijos įteikimo Lenkijoje buvo panaikintas mano poezijos draudimas, daugeliui tapo laisvės nuo cenzūros simboliu, taipgi ir moraline figūra. Nežinau, ar šis įvaizdis vis dar išsilaikęs - bijau, kad jis jau netikras, nusidėvėjęs.
Lietuva Česlovo Milošo kūryboje
Č. Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu ir niekada nepamiršo savo šaknų. Gimtinė ir „žmogiško masto“ gamta - įkvėpimo erdvė. Grįžtama prie pirminių vaizdinių, suformuotų dar vaikystėje ir jaunystėje, gyvenant Vilniuje.
Eilėraščio „Niekad tavęs, mieste“ analizė
Č. Milošo eilėraštyje ,,Niekad tavęs, mieste“ žmogaus ir jo tėvynės santykis grįstas nostalgija, kylančia iš lyrinio subjekto atskirties nuo gimtojo krašto. Kūrinyje gimtinės ilgesys ryškus jau pirmosiose eilutėse: ,,Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą“, t. y. eilėraščio žmogus su miestu turėjo tokį artimą ryšį, jog net ,,ilgų mylių“ atstumu jautė trauką jo link (čia emocinis prisirišimas metaforiškai prilyginamas fizinei traukai - ,,stūmė mane“).
Besiilgėdamas gimtojo miesto lyrinis subjektas ieško kitų (ne fizinių) sugrįžimo į jį formų - tuo jam tampa prisiminimai: Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčios bokštai, Šv. Jurgio gatvė, užsienio kultūrų iškabos. Iš šių pavienių aplinkos detalių ir iš žodžių ,,visados atsidurdavau ten“ tampa aišku, jog veikiančiojo ir miesto santykis perkeliamas į metafizinę plotmę. Ši erdvė ypatinga tuo, jog minėtosios miesto vaizdų nuotrupos ir prieveiksmis ,,visados“ nurodo sugrįžimą į vis pasikartojantį prisiminimą, tarsi būtų sapnuojamas vis tas pats sapnas. Tokia jausena, tikėtina, sutampa ir su autoriaus situacija kūrinio parašymo aplinkybėmis - eilėraštis sukurtas 1963 metais Berklyje, JAV, po to kai 1951 m. poetas pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, o vėliau tęsė karjerą išeivijoje Amerikoje.
Kūrybos reikšmė
Č. Milošo lyrika kupina tolerancijos, darnos su kitais žmonėmis ir gamta. Jo kūryba XXI a. aktuali ir reikšminga, nes primena amžinąsias žmogiškąsias vertybes, pasipriešina užmarščiai ir kviečia ieškoti tiesos bei dvasinės atsvaros.