Straipsnyje nagrinėjama Lafferio kreivė Lietuvoje, apžvelgiamos valstybės pajamos, mokesčiai ir akcizai, bei jų įtaka šalies biudžetui. Taip pat aptariamas mokestinis reguliavimas, jo svarba ir galimos pasekmės.
Įvadas
Valstybės biudžeto poreikių tematika yra parašyta nemažai mokslinių darbų, kuriuose vienas iš pagrindinių teiginių yra tai, jog mokestis - tai svarbiausias valstybės pelno įrankis. Šis vaidmuo šalies ekonomikoje, jos socialinė-ekonominė raiška, politika ir administravimo aspektai yra nuolat analizuojami mokslininkų. Akcizas yra vienas svarbiausių valstybės biudžeto pajamų šaltinis. Biudžeto lėšos panaudojamos visos visuomenės ir valstybės reikmėms. Akcizu taip pat yra apmokestinamas prekių importas, kas leidžia ginti šalies gamintojų interesus. Akcizo tarifas yra lankstus ekonomikos reguliavimo svertas. Nustatant tarifą sudaromos teisinės sąlygos greitai reaguoti į rinkos pasikeitimus ir konjunktūrą, nustatyti ekonominius valstybės prioritetus.
Valstybės pajamos: esmė ir klasifikacija
Valstybei atitinkamoms bendroms funkcijoms, būtini piniginiai ištekliai šioms funkcijoms realizuoti. Todėl valstybės žinion ir nuosavybėn įstatymais nustatytais būdais bei tvarka pereina dalis krašto nacionalinių pajamų. Skirstant ir perskirstant nacionalines pajamas, dalis jų lieka gamintojams bei kitiems ūkio subjektams, o dalis atitenka valstybei, kuri taip pat perima dalį gyventojų asmeninių pajamų. Valstybės perimtos piniginės lėšos įgauna valstybės pajamų formą. Pagal savo teisinį pobūdį valstybės pajamos yra viešosios nuosavybės valstybės ar savivaldybės objektas, kuriuo disponuoja įstatymais įgaliotos valstybės ar savivaldybės institucijos. Valstybės pajamos kaupiamos atitinkamuose pinigų fonduose, kurių pagrindinis - valstybės ar savivaldybės biudžetas, ir naudojamos įstatymais nustatytoms sritims: švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos programoms finansuoti, viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai, valstybės institucijoms išlaikyti bei kitoms visuomenės bendroms reikmėms.
Valstybės pajamos gaunamos įvairiais būdais, skiriasi jų kaupimo tvarka, naudojimo kryptys ir t.t. Tai sąlygoja valstybės pajamų įvairovę ir jų klasifikavimo būtinybę. Visos valstybės pajamos priklausomai nuo jų skirtingos reikšmės formuojant valstybės pinigų fondus, skirstytinos į privalomas ir papildomas. Privalomos valstybės pajamos planuojamos pagal valstybės poreikius atitinkamas jos veiklos sritis finansuoti ir joms tenka pagrindinis vaidmuo sudarant valstybės biudžetą bei pinigų fondus.
Lietuvos Respublikos ūkis grindžiamas nuosavybės formų įvairove, todėl valstybės pajamos pagal jų gavimo šaltinius taip pat skiriasi. Išskiriama privati ir viešoji (valstybės, savivaldybių) nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pagal nuosavybės formą valstybės pajamos skirstomos į nuosavas ir laikinai skolintas. Nuosavoms pajamoms priklauso piniginiai ištekliai, įstatymais nustatytais būdais pereinantys valstybės žinion ir tampantys viešosios (valstybės, savivaldybės) nuosavybės objektu. Tai mokesčiai, rinkliavos, kiti privalomi mokėjimai atveju; realizuojant (nuomojant) viešosios nuosavybės objektus; išieškant baudas už įstatymų pažeidimus ir pan.
Taip pat skaitykite: Kaip atsipalaiduoti?
Remiantis teritoriniu kaupimo ir panaudojimo principu išskiriamos Respublikos ir savivaldybių pajamos. Respublikos pajamos kaupiamos visos valstybės mastu centralizuotuose pinigų fonduose ir naudojamos bendroms Respublikos reikmėms finansuoti. Tokiomis pajamomis disponuoja įgaliotos valstybės institucijos. Savivaldybių pajamos sudaro finansinį vietos savivaldos pamatą, jomis finansuojami atitinkamos savivaldybės poreikiai, šiomis pajamomis disponuoja atitinkamos savivaldybės institucijos. Kadangi valstybės pajamos kaupiamos įvairiuose pinigų fonduose, tai jos skirstomos į biudžeto ir nebiudžetinius pinigų fondus pajamas. Biudžeto pajamų struktūra ir panaudojimo sritys nustatytos Biudžeto sandaros įstatyme. Šios bendro pobūdžio Biudžeto sandaros įstatymo nuostatos yra konkretizuotos kituose įstatymuose bei teisės aktuose. Biudžeto pajamas sudaro: pelno mokestis, pajamos už valstybinį turtą, rinkliavos, muitai bei kitos įplaukos; savivaldybių biudžetus pajamas sudaro: fizinių asmenų (gyventojų) pajamų mokestis, žemės mokestis, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis, kitos įplaukos.
Biudžeto pajamos, skirtingai nuo nebiudžetinių fondų pajamų, neturi tikslinės paskirties ir naudojamos pagal svarbiausius valstybės (savivaldybės) poreikius atitinkamam laikotarpiui (biudžetiniams metams). Valstybės pajamos pasižymi įvairiais jų gavimo būdais (metodais). Šiuo atžvilgiu jos skirstomos į mokestines ir nemokestines. Mokesčiams, kuriems apskritai būdingas visuotinis privalomumas ir individualus neatlygintinumas. Nemokestines pajamos gaunamos tiek privalomais, tiek savanoriškais pagrindais. Kaip privalomos nemokestines pajamos yra rinkliavos, baudos, išieškant lėšas už valstybei padarytą žalą. Nemokestinės pajamos taip pat gaunamos skolinant lėšas valstybei, perduodant jai savanoriškus įnašus ir t.t. Taigi, valstybės pajamos yra šalies finansiniai ištekliai, kurie formuojami mokestinių santykių pagalba bei kitų įplaukų padarinyje. Jos skirstomos į privalomas ir papildomas, į nuosavas ir laikinai skolintas, į Respublikos ir savivaldybių ir t.t. Valstybės pajamos palaiko šalies politiką ir perima dalį gyventojų išlaidų.
Mokesčiai: esmė ir funkcijos
Mokesčiai - pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Iš mokesčių gaunamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, jos funkcijoms finansuoti. Mokesčiai naudojamas kartu su pinigų apyvarta, kreditavimu ir kt., kurio dėka gaunama didžioji dalis valstybės pajamų. Mokesčiai kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas susijęs tiek su valstybės, tiek praktiškai su visų krašto ūkio subjektų ir gyventojų materialiniais interesais. Teisę nustatyti mokesčius turi tik įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, veikianti visos valstybės (tautos) vardu. Mokesčių įstatymus. Mokesčių santykius kontroliuoja mokesčių inspekcijai, savivaldybių institucijoms. Mokesčio administravimo įstatymas.
Mokestis - visuotinai privalomas mokėjimas į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir fondus, t.y. mokesčius privalo mokėti visi asmenys, turintys apmokestinimo objektus ar besinaudojantys jais (gaunantys pelną ar pajamas, turintys nuosavybę ar naudojantys apmokestinamą turtą ir pan.). Mokesčio savybės: visuotinumas, privalomumas, individualus neatlygintinumas, periodiškumas, nustatytas dydis, apibrėžtumas, mokėjimo termino ir mokėjimo tvarkos. Mokesčio sąvokoje akcentuojama, kad mokestinė prievolė atliekama įstatymais nustatyta tvarka. Už mokesčių vengimą mokėti yra numatytos sankcijos (skaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos, taikomas priverstinis mokestinio įsiskolinimo išieškojimas, administracinės ar baudžiamosios sankcijos). Su mokesčio privalomumu glaudžiai siejasi individualiai neatlygintinas jo pobūdis. Įstatymas mokestį apibūdina kaip piniginę prievolę valstybei, t.y. mokesčio mokėtojo (skolininko) tinkamai įvykdyti šią pareigą. Mokestis kaip piniginė prievolė reiškia, kad jis gali būti mokamas tik pinigais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.
Mokesčiai yra bendro pobūdžio mokėjimai, todėl vadintini bendraisiais. Jų visuma leidžia apibrėžti mokestį kaip valstybės nustatytą privalomą piniginį mokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir pinigų fondus. Šia prasme mokesčio funkcija yra fiskalinė - gauti pajamas, reikalingas valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Iš mokesčių surinktos lėšos neturi tikslinės paskirties -jos įskaitomos į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir naudojamos pagal to biudžeto patvirtintas išlaidų sritis Respublikos ar savivaldybės reikmėms tenkinti.
Taip pat skaitykite: Humanistinis elgesys ir tarpusavio supratimas
Mokesčiai reguliuojami įstatymais. Mokesčiai, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Nustatydama mokesčio tarifus, valstybė gali skatinti spartesnį atskirų ūkio šakų vystymąsi; nustatydama skirtingus tarifus atskiroms prekių grupėms - reguliuoti tų prekių vartojimą ir pan. Mokesčius vertinti kaip objektyviai būtiną valstybės egzistavimo sąlygą. Mokesčiai kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas susijęs tiek su valstybės, tiek praktiškai su visų krašto ūkio subjektų ir gyventojų materialiniais interesais. Mokesčio požymių visuma leidžia apibrėžti jį kaip valstybės nustatytą privalomą piniginį mokėjimą į valstybės biudžetą ir pinigų fondus. Mokesčio funkcija yra fiskalinė - gauti pajamas, reikalingas valstybės funkcijoms vykdyti.
Mokesčių klasifikacija
Mokestis kaip piniginė prievolė valstybei, svarbus jos (savivaldybės) pajamų gavimo šaltinis, galima ir būtina klasifikuoti. Mokesčių klasifikavimo pagrindu gali būti įvairūs kriterijai. Mokesčiai skirstomi į valstybinius ir vietinius. Valstybiniams priklauso žyminis mokestis, valstybės rinkliava, nuompinigiai (užmokestis) už valstybinę žemę bei valstybinio fondo vandens telkinius ir t.t. Pagal ekonominį turinį mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius mokesčius, akcizai, taip pat žyminis mokestis ir t.t. Pagal paskirtį mokesčiai skirstomi į bendruosius ir tikslinius. Mokesčiai (išskyrus kai kurias išimtis) pasižymi tuo, kad juos renkant gautos lėšos neturi tikslinės paskirties - jos įskaitomos į surenkančiojo atitinkamo biudžeto sąskaitą ir naudojamos pagal patvirtintus to biudžeto išlaidų straipsnius.
Pagal apmokestinimo objektą mokesčiai skirstomi į tuos, kurie apmokestina mokesčio mokėtojo sąnaudas pajamoms gauti. Pagal apmokestinimo būdą mokesčiai skirstomi į visuotinius ir padalintus. Visuotiniams priskiriami tie mokesčiai, kuriais apmokestinamas mokesčio mokėtojo gautas pelnas (grynosios pajamos) iš jo veiklos (juridinio asmens pelno mokestis). Padalintaisiais laikomi tie mokesčiai, kurie apmokestina ne tik mokesčio mokėtojo pajamas, bet ir žinias apie jo turėtas sąnaudas pajamoms gauti. Pagal apmokestinimo formą mokesčiai skirstomi į tuos, kuriuos valstybė ima natūra ir pinigais. Tai jis gali padaryti perduodamas valstybei dalį savo materialaus turto arba sumokėdamas mokestį pinigais, nesumažindamas valdomo turto vertės. Mokesčio dydis dažniausiai tiesiogiai proporcingas turto vertei. Pagal subjektą mokesčiai yra tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginių mokesčių mokėtojas pagal įstatymą sutampa. Netiesioginių mokesčių mokėtojas įtraukiamas į prekės kainą ar paslaugos tarifą.
Pagal valdymo lygį mokesčiai skirstomi atsižvelgiant į valstybės sandarą. Mokesčių sistema, apspręsta valstybės sandaros ypatumų. Mokesčių sistema priklauso nuo valstybės sandaros bei administracinio teritorinio suskirstymo ypatumų. Mokesčių sistemos federacinėse ir unitarinėse valstybėse. Pagal Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija nedalijama į jokius valstybinius darinius ir kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Lietuvoje veikia centralizuota mokesčių sistema. Mokesčių sistema, paremta įstatymais. Vietiniai mokesčiai, valstybės rinkliava ir kt. Vietiniai mokesčiai pirmiausia tuo, kad jomis yra atlyginama už tam tikrus valstybės ar savivaldybės institucijų atliekamus veiksmus. Mokesčių lengvatas nustato Mokesčių įstatymas arba jo pagrindu priimtas Vyriausybės nutarimas, taip pat jų pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Taigi pagrindiniai mokestinės kompetencijos įgalinimai Lietuvoje suteikti valstybės valdžios institucijoms. Savivaldybės gali teikti mokesčio lengvatas, taip pat gauti ir naudoti jų biudžetams priskirtas mokestines pajamas ir pan. Mokesčių sistemos pripažinimu.
Mokesčių klasifikavimo pagrindu gali būti įvairūs kriterijai. Mokesčiai yra tiesioginiai ir netiesioginiai. Mokesčių sistema, apspręsta valstybės sandaros ypatumų.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir gydymas: imuninės sistemos hiperaktyvumas
Mokestinis reguliavimas: teisinis mechanizmas
Mokesčio nustatymas iš esmės susijęs ne tik su valstybės, bet ir su visų ūkio subjektų bei gyventojų interesais, todėl valstybė skiria daug dėmesio mokestinių santykių teisiniam reguliavimui, jo teisinio mechanizmo kūrimui. Mokesčių teisės normų paskirtis - užtikrinti valstybės funkcionavimui reikalingų pajamų surinkimą, atitinkamai derinant valstybės ir kitų subjektų interesus. Mokesčių teisės norma - pirminis elementas, teisės. Mokesčių subjektų mokestiniuose santykiuose elgesio taisyklės. Mokesčių subjektų mokestiniuose santykiuose elgesio taisyklės, pasireiškianti jų teisių ir pareigų nustatymu, kurių tinkamas realizavimas turi užtikrinti valstybės pajamų gavimą. Mokesčių teisės normų imperatyvus pobūdis, leistinas jų elgesio ribas. Už mokesčių įstatymais - baudos ir delspinigiai. Taikant jas siekiama ne tik nubausti pažeidėjus, bet ir užtikrinti pajamų surinkimą į valstybės pinigų fondus. Mokesčių teisės normų pažeidimo asmenys traukiami administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn.
Mokesčių teisės normos skirstomos į specializuotas, reguliuojamąsias ir apsaugines. Mokesčių teisės kategorijas ir teisinio mokestinių santykių reguliavimo principus. Mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus. Mokesčių teisės normos reikalauja, kad dalyvaujantys mokestiniuose santykiuose atliktų tam tikrus veiksmus. Mokesčių teisės normų dominavimą sąlygoja teisinio mokestinių santykių reguliavimo metodas, kuriam būdingas privalomų vykdyti nurodymų davimas. Mokesčio lengvatas. Mokesčių teisės normos suteikia mokestinių santykių dalyviams galimybę nepažeidžiant įstatymo nustatytų ribų ir laikantis nustatytų sąlygų savo nuožiūra atlikti tam tikrus veiksmus. Mokesčio administratoriaus pareigūnus veiksmus ar. Mokesčių teisės normos apibrėžia apmokestinimą, mokėjimą, išieškojimą, mokestinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką. Mokesčių teisės normas atsiranda mokestiniai teisiniai santykiai kaip visuomeninių mokestinių santykių reguliavimo teisės normomis procesas ir pasekmė. Pirmuoju atveju mokestiniai teisiniai santykiai suvokiami kaip poveikio visuomeniniams santykiams priemonė, antruoju - kaip visuomeninių santykių egzistavimo forma, turinti specifinį turinį. Mokesčių teisės normų reikalavimus.
Lafferio kreivės teoriniai aspektai
Lafferio kreivė yra teorinis modelis, kuris parodo ryšį tarp mokesčių tarifų ir valstybės biudžeto pajamų. Ši kreivė teigia, kad egzistuoja optimalus mokesčių tarifas, kuris maksimizuoja valstybės pajamas. Jei mokesčių tarifas yra per žemas, valstybė gauna mažai pajamų. Jei mokesčių tarifas yra per aukštas, tai slopina ekonominę veiklą, mažina investicijas ir skatina mokesčių vengimą, todėl valstybės pajamos taip pat mažėja.
Lafferio kreivė yra pagrįsta prielaida, kad mokesčių tarifai turi įtakos ekonominiam elgesiui. Kai mokesčių tarifai yra aukšti, žmonės ir įmonės gali mažiau dirbti, investuoti ir taupyti, nes didesnė jų pajamų dalis atitenka valstybei. Tai gali sumažinti bendrą ekonominę veiklą ir valstybės pajamas.
Lafferio kreivė yra kontroversiška teorija, ir nėra vieningos nuomonės dėl jos praktinio pritaikymo. Kai kurie ekonomistai mano, kad Lafferio kreivė yra naudingas įrankis mokesčių politikai formuoti, o kiti mano, kad ji yra pernelyg supaprastinta ir neatsižvelgia į visus veiksnius, turinčius įtakos valstybės pajamoms.
Lafferio kreivės pritaikymas Lietuvoje
Lietuvoje Lafferio kreivės pritaikymas yra sudėtingas dėl šalies ekonomikos ypatumų ir nuolatinių pokyčių. Mokesčių tarifai Lietuvoje yra palyginti žemi, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, tačiau vis dar gali turėti įtakos ekonominei veiklai.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad Lafferio kreivė yra teorinis modelis, kuris ne visada atspindi realią situaciją. Mokesčių tarifų poveikis valstybės pajamoms priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant ekonomikos būklę, mokesčių sistemos struktūrą, mokesčių vengimo lygį ir kitus veiksnius.
Akcizai Lietuvoje: analizė ir tendencijos
Akcizai yra netiesioginiai mokesčiai, taikomi tam tikroms prekėms ir paslaugoms, tokioms kaip alkoholis, tabakas, degalai ir energija. Akcizai yra svarbus valstybės biudžeto pajamų šaltinis Lietuvoje.
Lietuvoje akcizų tarifai yra nuolat peržiūrimi ir keičiami, siekiant užtikrinti pakankamas pajamas valstybės biudžetui ir reguliuoti tam tikrų prekių ir paslaugų vartojimą. Akcizų tarifų didinimas gali padidinti valstybės pajamas, tačiau taip pat gali sumažinti vartojimą ir paskatinti kontrabandą.
Lietuvos Respublikos pasienyje sulaikytos kontrabandos apimtys 2000-2008 m. rodo, kad akcizų tarifų didinimas gali padidinti kontrabandos mastą. Todėl svarbu atsižvelgti į galimas pasekmes ir rasti optimalų akcizų tarifų lygį.
Pajamų į biudžetą dinamika 2005-2009 metais rodo, kad akcizų tarifų keitimas gali turėti įtakos valstybės pajamoms. Pajamų iš alkoholio akcizų į biudžetą surenkamos pajamos 1996-2009 metais taip pat rodo, kad akcizų tarifų keitimas gali turėti įtakos valstybės pajamoms.
Diskusijos dėl turto mokesčio
Diskusijos dėl turto mokesčio Lietuvoje nuolat atsinaujina. Vieni teigia, kad turto mokestis padėtų apmokestinti prabangą ir sumažinti socialinę nelygybę, o kiti mano, kad turto mokestis būtų žalingas ekonomikai ir prislėgtų ne tų žmonių pečius.
Turto mokesčio gynėjai teigia, kad didelė dalis turto yra įgyta neteisėtai, todėl turto mokestis padėtų apmokestinti šį turtą. Tačiau kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad pajamų mokesčio išvengti yra lengviau nei turto mokesčio, todėl turto mokestis labiausiai prislėgtų pečius tų, kurių turtas įgytas teisėtai.
Kiti turto mokesčio gynėjai kritikuoja, kad koks nors turtas įsigijimo metu neapmokestinamas. Tačiau kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad jei blogai, kad turtas įsigijimo metu neapmokestinamas, tai reikia jį ir apmokestinti būtent įsigijimo metu.
Kritikai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad turto mokestis labiausiai prislėgtų pečius tų, kurie gyvena brangiose vietose, bet neturi didelių pajamų. Jie teigia, kad ar vilnietis kaltas dėl to, kad jis - vilnietis? Kad jo šeima gyvena Vilniuje dar nuo to laiko, kai naujųjų miegamųjų rajonų nė projektuose nebuvo? Daugybei žmonių būtent ta vieta, kur jie gyveno iki tol, yra brangiausia.
Kritikai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad turto mokestis skatintų emigraciją. Jie teigia, kad išvytas iš savo gimtųjų namų, neieškočiau sau naujų kokiame miegamajame rajone, o iš viso palikčiau šalį.
Kritikai taip pat teigia, kad šiais laikais prabanga matuojama nebe turtu, o vartojimu. Jie teigia, kad siekiant tikslų, kurių juo oficialiai siekiama (“apmokestinti prabangą”), reikėtų labiau apmokestinti tam tikrą vartojimo dalį (prabangesnes prekes ir paslaugas didesniu PVM mokesčio tarifu).
Kritikai taip pat teigia, kad žmogaus galimybė mokėti mokesčius priklauso nuo pajamų, o ne turto (nes dalis turto, pvz. nekilnojamasis, yra mažai likvidi ir nedaloma, ir kasmet “atkabinti” jo dalį mokesčiams sumokėti neišeina). O žmogaus gyvenimo prabanga labiausiai priklauso nuo jo išlaidų (vartojimo) - ne nuo pajamų ir ne nuo turto.
tags: #parodo #bendruju #mokestiniu #pajamu #priklausomybe #nuo