Delinkventinio Elgesio Vaikų Charakteristika

Įvadas

Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik paties vaiko santykis su socialine aplinka. Straipsnyje nagrinėjamos vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio ypatybės, jo priežastys ir formos. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą.

Paauglystės Ypatumai

Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys - tai žmogus, esantis pereinamoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusio, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt.

Delinkventinis Elgesys: Sąvoka ir Apibrėžimai

Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“. Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt.

Asocialaus elgesio sąvoka, pasak G. Valicko (1997) yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios šiuos elgesio nukrypimus naudojamos labai įvairios, kurių viena iš jų ir yra deviacija. Asocialios šeimos - tai šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai.

Deviacija - elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui „deviacijos“ sąvoką galėtume versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško, t.y. Pasak G. Pagal statistinį kriterijų normalus, elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Devaintinis elgesys - kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų.

Taip pat skaitykite: Metodai paauglių delinkvencijai įvertinti

G. Valickas (1997) teigia, jog pagal psichologinį-medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys - tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus. Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas.

Delikvencija - jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau - 8-10 metais. praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusikaltimų technikos. Tada jis pateisina savo delikventinį elgesį, atmeta bet kokius draudimus, įstatymus, niekina jį niekinančius, persekiojančius, bet labiausiai bijo, kad nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje. delikventus perauklėti sunku, todėl juos reikia auklėti išanksto, profilaktiškai.

Pasak G. Valicko (1997), delikventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delikventinis elgesys - tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos. Kriminalinis elgesys - apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus.

Agresija - priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė - dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe. Agresija (socialinė) - priimtina forma, kuri gali padėti spręsti konfliktus, įveikti socialines kliūtis, siekiant teisybės, skriaudos atitaisymo ir pan. Agresyvus elgesys - agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Antisocialinis elgesys.

Šiandieninėje visuomenėje vykstančio moralinių vertybių bei idealų perkainojimo, nusivylimo dėl jų sudužimo jautriausias barometras - mūsų vaikai. Visuomenė neturi laiko ar nenori jo atrasti savo mažajam piliečiui padėti, rasti kelią šiandienos labirintuose. Vaikai, nesulaukę iš tėvų ir iš mūsų pagalbos, patys ieško išeities taškų. Vieniems sekasi rasti savo gyvenimo kelią, kitiems - ne. Tie, kuriems nepavyksta, bėga iš namų, tarsi sugriauna A. Maslou poreikių piramidę. Norėdami patenkinti fiziologinius poreikius, vaikiai vagia, „parsiduoda“ homoseksualistams, mergaitės tampa prostitutėmis. Nepatenkinęs fiziologinių poreikių ir gyvendamas tokį gyvenimą, vaikas nesijaučia saugus. Apie meilę ir priklausomumą dažniausiai visiškai nekalbama, kadangi daugumas šių vaikų iš asocialių šeimų. Jeigu vaiko niekas nemyli ir jis tarsi niekam nereikalingas, kaip jis gerbs save ir kitus. Žiniasklaidoje vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai - sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų - apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus.

Taip pat skaitykite: Prevencinės programos

Vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi lemia lavinimas. Nervinės ląstelės vystosi normaliai tada, kai jas veikia kuo įvairesni dirginimai. Kūdikiui augant, nervinės ląstelės struktūra darosi sudėtingesnė. Trejų metų vaiko smegenų biocheminiai rodikliai beveik tokie patys kaip suaugusiųjų. Jei iki trejų metų vaiko pagrindinės psichofiziologinės funkcijos dar neveikia, vėliau bus sunku išlavinti jų pajėgumą. Eriksono nuomone, žmogus save realizuoja tik tuomet, kai priimtinu būdu įveikia gyvenimo krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Krizė yra laikotarpis, kai žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena iš jų tam tikru pavidalu egzistuoja iki lemiamo jos įveikimo momento arba, jei sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią. Delikventiško elgesio vaikai būna agresyvūs, klastingi, visuomenėje nesąžiningi. Dauguma šių vaikų gimė amoralaus elgesio šeimose. Šiuos vaikus augino tie, kurie tuo metu nesuvokdavo, kad vaikas alkanas, sušalęs. Jie buvo tampomi iš landynės į landynę, paliekami visuomeninėse transporto priemonėse. Nebuvo patenkinti šių vaikų fiziologiniai poreikiai. Adleris apie delikventiško elgesio susiformavimą sako taip, kad asocialioje šeimoje vaiko silpni socialiniai interesai, stiprūs menkavertiškumo jausmai paauglystėje.

Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Iš dalies į šį klausimą galima atsakyti neįprastais vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo kitų žmonių, pavyzdžiais. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma, tai procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Antra, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Jos funkcijų, ypač tėvų ir vaikų santykių, pažeidimas labai apsunkina paauglio charakterio vystymąsi. Tai gali tapti svarbiausia charakterio nukrypimo priežastimi, pastūmėti paauglį į nusikaltimą.

Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos (pamokas pradeda praleidinėti jau pradinėse klasėse, kylant reikalavimams. Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų. Tyrimų duomenys rodo, kad linkę nusikalsti nepilnamečiai, tėvų dažnai buvo baudžiami stipriomis fizinėmis bausmėmis. Nusikalsti linkę paaugliai savo gyvenime yra paveikti ištiso komplekso nepalankių rizikos faktorių, kurie, kartu paėmus, sudaro nepalankias prielaidas sėkmingai resocializacijai. Nevisavertė socializacija turi didžiule įtaka susiformuoti delikventiško elgesio apraiškoms. Socializacija yra daugiasluoksnis procesas, sudarytas iš daugelio komponentų (šeima, visuomenė, mokykla, kultūra, religija.), kurių kiekvienas vaiko socializacijos procesui yra vienaip ar kitaip svarbus. Bet kuris iš tų komponentų turi didžiausią įtaką?

Kokios priežastys iššaukia vaikų ir paauglių destruktyvų elgesį? Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį. Ilgainiui, įsitvirtinus sovietiniam rėžimui, darbo vertė krito, todėl kad iš laisvo jis tapo priverstiniu. Individo socializacija, kuri anksčiau buvo grindžiama darbine veikla, tapo labiau „išblaškyta“, nevisavertė. Nes nesusiformavo kultūra savo įtaigumu galinti pakeisti darbo kultūrą.

Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, įsiveržus svetimos kultūros elementams ir jų sistemai, etnokultūra iš žmogaus gyvenimo ėmė sparčiai trauktis. Vaikaičių gyvenime tęstinė (gyvoji) etnokultūrinė atmintis jau nutrūkusi. Taip pat išseko ir etnokultūros atsinaujinimo šaltiniai. Religiniai įsitikinimai, susipynę su etnokultūra, sudarė tvirtą dorovinių įsitikinimų pamatą. Jaunosios kartos religija suvokiama tik išoriškai, formaliai. Susilpnėjus vidiniam sąžinės balsui įsiveržė kiti dalykai: mažiau civilizuoti, primityvesni žmogaus instinktai, individualios naudos siekimas, dorovinis atsipalaidavimas ir pan. Individas tapo vienišesnis, labiau pažeidžiamas, ieškantis socialinės-psichologinės jungties, pakaitalo abejotinuose erzacuose.

Taip pat skaitykite: Paauglių delinkventinis elgesys: vertinimo būdai

Jaunajai kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla. Pasaulio dipoliarumą sklaidė bažnyčia, mokykla. Ilgainiui, nykstant etnocentrizmui, „gyvosios atminties“ mechanizmui, išklibus individo doroviniams pamatams, jo humanitarinei orientacijai, jaunoji karta tapo labiau imli pasaulinei kultūrai, tačiau ir kur kas mažiau atspari jos šešėlinėms pusėms. Senesnioji karta pagrindinį socializacinį krūvį betarpiškai perėmė iš vyresniųjų amžiumi asmenų, ir ypač- iš savo šeimos narių. Socialinis laikas, sovietinis rėžimas sutapęs dar ir su kitais esminiais pokyčiais (industrializacija, urbanizacija ir pan.) sudarkė šių ryšių organiškumą. Buvo nuvertinta gyvoji patirtis, taip pat - ir vyresniųjų asmenų autoritetas. Ilgainiui jaunesniųjų ryšys su vyresniaisiais tapo labiau formalus, netgi dvelkiąs susvetimėjimu, Pagaliau, esmingai pakito ir skirtingas kartas jungusios vertybės. Valstybinis patriotizmas. Viduriniajai kartai (tėvams), kurią dar palietė ženkli tautinio patriotizmo dvasia, teko sunki prisitaikymo prie sovietinio okupacinio režimo našta. Nežiūrint „chamelioniškojo“ sindromo, ji suvaidino pagrindinį vaidmenį atkovojant ir atkuriant tautos.

Delinkventinio Elgesio Paplitimas

Vaikų ir paauglių delinkventinio elgesio pasireiškimas mūsų visuomenėje yra labai dažnas. Nusikaltusių ir prasižengusių paauglių ir vaikų skaičius visoje Lietuvoje sparčiai auga, nepaisant jau vykstančio prevencinio darbo su vaikais ir paaugliais. Šio baigiamojo darbo pagrindinis tikslas - išnagrinėti socialines prielaidas vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste. Siekiant išsiaiškinti socialines prielaidas vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui Zarasų mieste buvo atlikta anketinė apklausa.

Pagrindinės Sąvokos

• Nepilnametis: remiantis LR baudžiamojo kodekso 11 str., asmuo nuo 14 iki 18 metų.
• Prevencija: priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams.
• Statusas: grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų grupės narių požiūriu.
• Adaptacija: organizmo prisitaikymas, t.y. jo sandaros ir funkcijų pasikeitimas, pakitus aplinkai.
• Nusikaltimas: veikla, kurią ypač pažeidžiamas teisėtumas, teisėtvarka ir už kurią baudžiama įstatymu.
• Socializacija: istoriškai sąlygotas socialinės patirties parėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Daugiausiai socializaciją lemia mokymas ir auklėjimas.
• Asocialus: antivisuomeniškas, pažeidžiantis visuomenės teises ir interesus.
• Delinkventas: žmogus, kurio elgesys neatitinka normos ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas.
• Asmenybė: Žmogui būdinga savita mąstysena, jausena ir veiksena.
• Bausmė: elgesio tikimybę mažinantis bet koks po jo einantis įvykis.
• Šeima: kartu gyvenantys bendro ūkio siejami sutuoktiniai arba nesusituokę asmenys, jų vaikai (įvaikiai).
• Socialinės rizikos šeima: šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis arba (ir) yra priklausomas nuo azartinių lošimų arba (ir) neprižiūri savo avikų ir leidžia jiems valkatauti, elgetauti arba (ir dėl socialinių įgūdžių stokos ar kitų priežasčių negali ar nemoka prižiūrėti vaikų, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ar (ir) naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą.
• Socialinis pedagogas: delikačios, ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis pašauktas dirbti ugdymo ir socioedukacinės pagalbos šeimoms teikimo sistemoje. Jis sprendžia uždavinius susijusius su vaikų ugdymo uždavinius, stiprinant jų moralinę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, mokymą ir laisvalaikį, teikdamas pagalbą šeimai ir asmenims kuriems jos reikia.

Delinkventinio Elgesio Aktualumas

Vaikų ir paauglių delinkventinis elgesys - svarbi visuomenės problema. Nusikaltusių ir prasižengusių paauglių ir vaikų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mąstai, pamirštant, kad yra vaikų ir paauglių delinkventiniam elgesiui, socialinės prielaidos. Todėl ir buvo nuspręsta gilintis į šią problemą, nes ji kelia vis daugiau diskusijų tarp visų mūsų šalies žmonių, o neretai ir žiaurių nusikaltimų, kurie sukrečia ne tik pačius paauglius ir vaikus, bet ir visą visuomenę. Šios problemos aktualumą pagrindžia ir Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministro išleistas įsakymas Nr. 1V-250 ,,Dėl viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategijos patvirtinimo, taip pat Jungtinių Tautų Vystymo Programos atstovo Lietuvai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu teisingumo ministro pasirašyta nepilnamečių justicijos programa, bei Nusikalstamumo prevencijos centro pateikti statistiniai duomenys apie nuteistų nepilnamečių skaičių, kurie atskleidžia tai, jog nuo 1995 metų nuteistų nepilnamečių skaičius iki 2002 metų išaugo, nuo 2010 iki 2571 nepilnamečio.

Apie delinkventinį elgesį įtakojančius veiksnius, savo veikale ,,Socialinė pedagogika” yra rašiusi ir I. Leliūgienė, G.Valickas savo veikale ,,Psichologinės asocialaus elgesio ištakos”, taip pat V. Vaitekonienė savo moksliniame straipsnyje ,,Vaikų agresyvaus ir delinkventinio elgesio psichologinės priežastys. Ryšys tarp delinkventinio elgesio ir šeimos įtakos. Delinkventinio elgesio prevencijos principai”. Šia tema rašytų baigiamųjų darbų kol kas nėra, nors keliose baigiamosiose darbuose yra nagrinėti tik kai kurie atskiri šios temos aspektai. Tačiau darbo autorė nusprendė labiau įsigilinti į šią temą, nes remdamasi praktikos metu įgyta patirtimi, ji pastebėjo kad vaikams ir paaugliams pavėluoja suteikti socialinę - pedagoginę pagalbą, neatkreipiant dėmesio į esamas socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui, ir vaikai padaro rimtą nusikaltimą. Taip pat baigiamajame darbe akcentuojama susipažinimo su galimomis delinkventinio elgesio pasireiškimo formomis svarba. Darbo autorės manymu, šis baigiamasis darbas, gali būti gana reikšmingas socialinių pedagogų praktiniame darbe.

Socialinio Pedagogo Kompetencijos

• Gebėti įvertinti ugdytinio poreikius.
• Taikyti individualaus darbo ugdytiniui metodus.
• Gebėti įvertinti ugdytinio vietą socialinėje grupėje.
• Vertinti ugdytinio aplinką, jos reikšmingumą ugdytinio socialiniam funkcionavimui.
• Organizuoti visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių.
• Analizuoti prevencinio darbo reikšmingumą.
• Bendrauti ir bendradarbiauti su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis.
• Gebėti taikyti socialinio tyrimo metodus.

Darbo autorė tyrimą atliko Zarasų miesto mokyklose. Ji pasirinko anketinės apklausos metodą. Anketinei apklausai atlikti darbo autorė atrenkant respondentus naudojo tikslinę atranką. Respondentai buvo atrinkti iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir Zarasų rajono policijos tyrėjų pateiktų nusikaltusių ir prasižengusių vaikų bei paauglių sąrašų. Sąrašuose buvo 87 nusikaltę arba prasižengę vaikai ir paaugliai, gyvenantys ir besimokantys Zarasų mieste. Taip pat darbo autorė tyrimui atlikti panaudojo ir dokumentų analizės metodą. Baigiamąjį darbą sudaro įvadas, 5 dalys, išvados, 30 pozicijų literatūros sąrašas.

Delinkventas: Psichologinis Aspektas

Psichologijos žodyne į ,,delinkvento” sąvoką žiūrima psichologiniu aspektu. ,,Delinkvento“ terminu apibūdinamas žmogus kurio elgesys yra nepriimtinas mūsų visuomenei ir už tai yra baudžiamas įstatymo tvarka. ,,Delinkventas - žmogus, kurio elgesys yra labai nenormalus (neatitinka normos) ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas”. Žodis delinquent, įvairiuose anglų kalbos žodynuose į lietuvių kalbą verčiamas kaip nusikaltėlis, teisės pažeidėjas, kaltas, nusikaltęs. Anot L. Deja, dar iki šiol žmonės labai dažnai painioja delinkventinio elgesio ir deviantinio elgesio sąvokas. Manytina, kad deviacijos elgesiu laikomas toks elgesys kurio metu nėra padaromi rimti nusikaltimai ar prasižengimai. ,,Deviacia - elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui ,,deviacijos” sąvoką galėtume versti kaip ,,nukrypimas”, ,,nuokrypis”. Kaip teigia I. Leliūgienė, ,,deviantai yra savavališki ir nuolatinai išsisukinėja nuo mokymosi ar tam tikrų užduočių atlikimo, jie pabėginėja iš namų bei valkatauja, vartoja alkoholinius gėrimus, girtauja, antivisuomeniška seksualinė veikla, bando nusižudyti ir taip toliau”.

Lyginant su plačiai mokslinėje literatūroje naudojama sąvoka deviancija (kuri iš anglų kalbos verčiama nukrypimas), delinkventinis elgesys skiriasi tuo, kad vaikai delinkventai jau yra nusižengę visuomenės normoms ir yra padarę nusikaltimą arba prasižengę. Taip pat delinkventinio elgesio vaikams ir paaugliams būdingas socialinių normų nesilaikymas tapęs ne atsitiktiniu netinkamo elgesio pasireiškimu, tačiau jau nuolatiniu elgesiu, kuris tokiems jaunuoliams yra priimtinas. Delinkventinis elgesys pasireiškia vaikams ir paaugliams, dėl to delinkventinio elgesio sąvoka nevartojama apibūdinant suaugusių nusikaltusių žmonių elgesį. ,,Delinkvencija pasireiškia ankstesniame vaikų amžiuje, dar prieš tai kai spėja nusikalsti.” Taigi darbo autorės manymu socialines prielaidas delinkventiniam elgesiui galima pastebėti ar aptikti vaiko elgesyje dar prieš jam padarant nusikalstomą veiklą. Daugelis pedagogų mano, kad dažniausiai nusikalsta tokie vaikai, kurių elgesyje bei aplinkoje jie nepastebėjo jokių prielaidų delinkventiniam elgesiui pasireikšti. Pasak G. Valicko ,,Delinkvento” elgesio sąvoką dažniausiai vartoja angliškai rašantys autoriai, o literatūroje rusų kalba plačiai paplitusi ,,sunkių” arba ,,sunkiai auklėjamų” vaikų sąvoka. ,,Pastaroji sąvoka yra labai plati ir atspindi įvairiausius sunkumus, kurie iškyla vaikų ir paauglių auklėjimo procese”. Pavyzdžiui, L.S. G. Valickis savo darbuose teigia kad, ,,Atspindėdama labai įvairius vaikų elgesio ypatumus sąvoka ,,sunkus vaikas” neturi konkretaus turinio ir todėl nėra mokslinė sąvoka tikrąja šio žodžio prasme”. Nuostabą kelia tai, kad ,,sunkiais” vaikais L.S. Vygotskis pavadina ir talentingus vaikus. L.S. Vygotskio manymu, su talentingais vaikais yra taip pat labai daug problemų. ,,Talentingiems vaikams yra didelė dėmesio stoka, arba mokymosi sąlygų nesudarymas, ar netgi atvirkščiai per dideli tėvų ar (ir) mokytojų keliami reikalavimai”. Apibendrinant darbo autorė teigia, kad socialinis pedagogas turi būtinai suprasti vaiko ir paauglio ,,delinkvento” sąvoką. Jis negali supainioti jos su kitomis giminingomis sąvokomis, nepainioti jų sudarant vaiko ar paauglio intervencijos planą, nes tai gali sutrukdyti siekti padėti vaikui ir paaugliui.

tags: #delinkventinio #elgesio #vaiku #charakteristika