Didžioji depresija - tai giliausia ir ilgiausiai trukusi ekonominė krizė šiuolaikinėje pasaulio istorijoje. Prasidėjusi po pakilimo Jungtinėse Amerikos Valstijose, ji greitai išplito ir paveikė daugelį pasaulio šalių. Ši krizė ne tik sukėlė milžiniškus ekonominius nuostolius, bet ir turėjo ilgalaikių socialinių bei politinių pasekmių.
Didžiosios Depresijos Priežastys ir Eiga
Didžioji depresija prasidėjo po Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos pakilimo. Krachas prasidėjo 1929 m. spalio 24 d., Niujorko vertybinių popierių biržoje (NYSE) prasidėjus masiniam akcijų išpardavimui, vėliau istorijoje pramintu „juoduoju ketvirtadieniu“. Tą dieną rinkos dalyviai atsikratė 12,9 mln. akcijų ir obligacijų, o pramonės indeksas „Dow Jones“ nukrito 11 procentų. Po „juodojo ketvirtadienio“ sekė „juodasis pirmadienis“ ir „juodasis antradienis“. Iki savaitės vidurio buvo išparduota dar apie 30 mln. akcijų, o visa akcijų rinka prarado apie 40 proc. vertės, kas pinigine išraiška buvo apie 30 mlrd. dolerių (440 mlrd. dolerių pagal dabartinį kursą).
Kelerius ankstesnius metus Amerikos vertybinių popierių rinkoje buvo stebimas bumas: akcijomis ir obligacijomis prekiavo ne tik bankai, draudimo bendrovės ir investiciniai fondai, bet ir eiliniai amerikiečiai. Iš 120 mln. šalies gyventojų brokerių sąskaitas turėjo 30 mln. žmonių. Entuziazmą skatino augantis gyvenimo lygis: trečiasis dešimtmetis apskritai laikomas vienu iš sėkmingiausių JAV ekonomikos laikotarpių. Nacionalinės pajamos padidėjo nuo 32 mlrd. dolerių 1913-aisiais iki 89,7 mlrd. 1927-aisiais. Kompanijos dalijosi pelnu su darbininkais, o tie kūrė paklausą prekėms ir paslaugoms. Išimtis buvo žemės ūkis ir anglies pramonė, bet didelį pakilimą jautė naftos pramonė.
Tačiau pakilimas negalėjo tęstis amžinai. Rinkos dalyviai, nesusimąstydami apie ekonomikos cikliškumą, augančius pelnus investuodavo į vis naujų aktyvų įsigijimą, taip vis labiau pūsdami „burbulą“. Jo prigimties paaiškinimui buvo sugalvotas „didesnio kvailio“ principas: investuotojai buvo pasirengę išleisti vis didesnes pinigų sumas, būdami tikri tuo, kad galės prekę perparduoti „dar didesniam kvailiui“. Kai tokių pirkėjų nebeatsirado, kotiruotės ėmė žaibiškai kristi - „burbulas“ sprogo. Situaciją komplikavo tai, kad amerikiečių biržose jau tada buvo populiari maržinė prekyba - rinkos žaidėjai vertybinių popierių pirkimui iš brokerių ėmė paskolas, dešimtis kartų viršijančias jų asmenines lėšas. Prasidėjus rinkos griūčiai, brokeriai ėmė masiškai reikalauti kreditų grąžinimo, o dėl to spekuliantams teko bet kokia kaina atsikratyti akcijų ir obligacijų - tada jų vertė ėmė kristi dar sparčiau.
Kitos teorijos apie Didžiosios Depresijos priežastis
Įvairių ekonomikos mokyklų atstovai ir atskiri finansininkai turi papildomų paaiškinimų, kodėl kilo tokio masto krizė. Daugelis kaltina aukso standarto sistemą, kuri propagavo stabilų prie aukso pririštų valiutų kursą. Šią sistemą naudojantys centriniai bankai galėjo į apyvartą išleisti tik tiek pinigų, kiek jiems leidžia turimos tauriojo metalo atsargos. Viena vertus, tai padėjo išvengti infliacijos, kita vertus - augančios gamybos sąlygomis, žmonėms ir įmonėms tiesiog nepakako lėšų savo poreikių įsigyjant prekes ir paslaugas patenkinimui.
Taip pat skaitykite: Lietuvos ekonomika Didžiosios Depresijos metu
Suveikė Pirmojo pasaulinio karo efektas. Karo metu pramonė orientavosi į Pentagono užsakymus. Po Versalio sutarties pasirašymo ir karo pabaigos ginkluotės ir su ja susijusios produkcijos poreikis smarkiai sumenko.
Galiausiai pakenkė ir protekcionistinė vyriausybės politika: mėgindama paskatinti vietos gamybą, valdžia įvedė muitus užsienio prekėms ir taip padidino jų kainas.
Didžiosios Depresijos Padariniai
Ekonominiai Padariniai
Staiga nukrito pramoninių bendrovių akcijų kursai: Jungtinėse Amerikos Valstijose - 87 %, Nyderlanduose - 81 %, Švedijoje - 72 %, Vokietijoje - 64 %, Prancūzijoje - 60 %, Didžiojoje Britanijoje - 48 %. Jungtinių Amerikos Valstijų bankai atsiėmė savo kapitalą iš Austrijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos bankų. 1931 m. Prancūzijai nustojus kredituoti Austrijos banką Creditanstalt, šis bankrutavo. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje ir kitur indėlininkai masiškai atsiiminėjo iš bankų grynuosius pinigus, dėl to veiklą nutraukė daug Jungtinių Amerikos Valstijų (1930-32 - daugiau kaip 9000), Austrijos, Vokietijos, kitų Europos šalių bankų. Buvo devalvuotos daugelio šalių nacionalinės valiutos. Negaudamos kreditų bankrutavo pramonės ir prekybos įmonės (1930-32 Jungtinėse Amerikos Valstijose - 8600), fermeriai negalėjo parduoti didelės dalies užauginto derliaus, sparčiai didėjo nedarbas, bedarbiai dažnai negaudavo pašalpų. Oficialiais duomenimis, 32 šalyse 1933 m. buvo apie 30 mln. bedarbių (trečdalis visos darbo jėgos): Jungtinėse Amerikos Valstijose - 16 mln., Vokietijoje - 6 mln., Didžiojoje Britanijoje - 3 milijonai. Rinkoje krito vartojimo prekių kainos: 1929-32 m. kviečių, cukraus, konservų, arbatos - 50 %, medvilnės ir šilko - daugiau kaip 60 %, kaučiuko - 75 %. Labai sumažėjo tarptautinės prekybos apimtys (šalys taikė protekcinius muitus, importo kvotas ir licencijas). Jungtinių Amerikos Valstijų bendrasis vidaus produktas 1933 m. sudarė apie 55,8 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (1929 - apie 103,8 mlrd.). Po Didžiosios depresijos beveik visos šalys atsisakė aukso standarto.
Socialiniai Padariniai
Kritusios gyventojų pajamos sukėlė ir kainų kritimą, o beveik visos pramonės šakos susidūrė su paklausos trūkumu. Ypač sunku tapo žemės ūkiui: kviečių ir medvilnės kainos nukrito iki rekordinių žemumų, nematytų jau daugybę dešimtmečių. Vis didesniam įmonių skaičiui bankrutuojant, amerikiečiai liko be darbo. 1933 metais nedarbas pasiekė 25 proc. - neregėtą lygį JAV. Bendrasis vidaus produktas nukrito 50 proc. Skaičiuojama, kad pusė vaikų šalyje liko be būtino maitinimo ir medicininės pagalbos. Per Ameriką nusirito savižudybių banga. Prieita buvo iki to, kad viešbučių darbuotojai, sutikdami naujus svečius, klausinėdavo jų, ar jie nori tik paprasčiausiai pernakvoti, ar atvyko nusižudyti atokiau nuo savo artimųjų.
Politiniai Padariniai
Krizė sudarė sąlygas Europoje (Vokietijoje, Italijoje, Balkanų šalyse), Lotynų Amerikoje 1930-38 įsigalėti ar sustiprėti dešiniosioms diktatūroms. Aukštas nedarbas, infliacija, krentantis pramonės lygis dėl kitų Europos šalių nesugebėjimo tęsti investicijas į Vokietijos ekonomiką, paskatino gyventojų nusivylimą parlamentine demokratija ir atsisukimą į nacionalsocialistų partiją, vadovaujamą Adolfo Hitlerio.
Taip pat skaitykite: Apie Didžiąją Depresiją ir Antrąjį Pasaulinį Karą
Vyriausybės Reakcija ir Naujasis Kursas
Prezidentas Herbertas Hooveris įsteigė specialų federalinį žemės ūkio biurą, kuris turėjo supirkinėti niekam nebereikalingą produkciją. Biuro biudžetą sudarė 500 mln. dolerių. Už šiuos pinigus buvo nupirkta 250 mln. tonų kviečių ir 1,3 mln. medvilnės ryšulių.
1932 metais išrinktas Franklinas D.Rooseveltas paskelbė „Naujojo kurso“ politiką. Pagrindine šios politikos dedamąja tapo naujų darbo vietų kūrimas, iš esmės steigiant viešųjų darbų pozicijas - tai kuravo specialiai sukurta to paties pavadinimo valdyba prie vyriausybės. „Naujojo kurso“ valdyba disponavo didžiuliais finansiniais resursais - panaikinus aukso standarto veikimą JAV teritorijoje, FRS gavo galimybę į apyvartą išleisti daugiau pinigų. Iš pradžių vyrai, o vėliau ir visi gyventojai, likę be darbo, statė ir remontavo infrastruktūros objektus: mokyklas, ligonines, užtvankas, kelius. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jaunimui, kuris dėl savo amžiaus neturėjo patirties ir kvalifikacijos, kad įsidarbintų. Didžiosios depresijos laikotarpiu buvo pastatytas ne vienas žymus objektas: Aukso vartų tiltas San Fransiske, „Empire State Building“ dangoraižis Niujorke.
FRS devalvavo dolerį, kas suteikė pranašumą Amerikos eksportuotojams, jų produkcija tapo pigesnė ir labiau konkurencinga užsienio rinkose. Didžiausi bankai gavo kreditų ir subsidijų, kuriuos šie įliejo į ekonomiką. Pramonės atstatymo valdybos sukūrimas ir atitinkamų darbo įstatymų priėmimas leido sumažinti nedarbą. Be viso kito, buvo uždrausta ilginti darbo dieną ir mažinti minimalią algą. Verslininkams buvo uždrausta didinti savo naudą bloginant sąlygas darbininkams.
Buvo sukurta vieninga pensijų sistema, garantavusi visiems amerikiečiams pajamas sulaukus 65 metų. Taip pat atsirado indėlių draudimo sistema ir buvo priimtas Glasso-Steagallo įstatymas, daugeliui metų reglamentavęs bankų veiklą.
Didžioji Depresija Lietuvoje
Lietuvoje Didžioji depresija pradėjo reikštis 1930 m. antroje pusėje, iš pradžių žemės ūkyje, vėliau - pramonėje, kuri tuo metu beveik visa buvo orientuota į vidaus rinką, ir visą ūkį apėmė 1931 m. Mažėjant kainoms ir eksportui, mažėjo valstiečių gaunamos pajamos, todėl buvo stengiamasi daugiau parduoti žemės ūkio produktų, mažiau jų vartoti; tai leido padidinti bekono ir sviesto eksportą, nors kainos užsienio rinkoje sparčiai mažėjo, pvz., 1932 m. buvo eksportuota 25 000 tonų bekono (1929 - 400 tonų). Krizę sušvelnino ir vyriausybės vykdoma kainų palaikymo politika: 1930-38 m. priemokoms skirta 130 mln. litų. Per Didžiąją depresiją labai padidėjo nedarbas, sumažėjo darbo užmokestis (pramonėje - 30 %, žemės ūkyje - 40 %). Buvo išvaržyta daug valstiečių ūkių (1934 - apie 25 000). Vyko dažni streikai, didžiausias iš jų buvo 1935-36 m. Suvalkijos valstiečių streikas. Didžioji depresija Lietuvoje užsitęsė ilgiau (liovėsi stiprėti 1935-36 m.) dėl vyraujančio žemės ūkio, šalies ūkio priklausomybės nuo užsienio.
Taip pat skaitykite: Ekonomikos krizė