Netektis yra neišvengiama gyvenimo dalis, kurią kiekvienas iš mūsų patirsime. Tai gali būti artimo žmogaus mirtis, darbo praradimas, skyrybos ar bet koks kitas reikšmingas praradimas, kuris sukelia dvasinį skausmą ir sielvartą. Nors netektis yra universali patirtis, kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip psichologai padeda žmonėms susidoroti su netektimi, kokie yra gedėjimo etapai ir kaip galima sau padėti šiuo sunkiu laikotarpiu.
Netekties samprata ir jos įtaka
Netektis - tai ne tik artimo žmogaus mirtis. Tai gali būti bet koks praradimas, kuris sukelia sielvartą. Vienos netektys gyvenime būna labiau juntamos, kitos - mažiau, tačiau žmogus visada patiria dvasinį skausmą, sielvartą. Įvykus nelaimei, pavyzdžiui, gaisrui, autoįvykiui ar artimo žmogaus savižudybei, patiriame gilų sukrėtimą ir dažnai kaltiname save, kad nesugebėjome užbėgti nelaimei už akių.
Psichologė ir psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė aiškina, kad netektis mus paveikia, nes prarandame pagrindą, kuris kūrė gyvenimui tam tikrą aiškumą. Kai staiga to esminio dalyko nebelieka, pereiname iš sau suprantamos būklės į neaiškumą ir neįsivaizduojame, kaip toliau atrodys mūsų gyvenimas. Dėl to su netektimi susitaikyti ir yra taip sudėtinga.
Gedėjimo etapai
Gedėjimas yra procesas, kurį sudaro keli etapai. Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus šiuos etapus išgyvena individualiai ir skirtingu laiku. Daiva Balčiūnienė išskiria šiuos etapus:
- Šokas. Tai pirmoji reakcija į netektį, kai dar nesuvokiama, kas įvyko.
- Neigimas. Situacija suprantama, bet nepriimama. Pavyzdžiui, susirgus tikimasi, kad gydytojų atlikti testai klysta.
- Depresija ir pyktis. Tai pats sunkiausias ir ilgiausias etapas, kurio metu žmogus gali jausti liūdesį, gėdą, pyktį, kaltę, bejėgiškumą, net tokias keistas kombinacijas kaip meilė kartu su pykčiu. Šiuo etapu svarbu leisti sau išsiverkti ir išsikalbėti.
- Susitaikymas. Ilgainiui pasiekiamas susitaikymas, imama mažiau galvoti apie praeities situaciją.
Beveik neįmanoma pasakyti, kiek trunka įveikti trečiąją netekties stadiją. Anot psichoterapeutės, tai priklauso nuo įvykio, žmogaus savybių ir nuo jį supančiųjų paramos bei kitų faktorių.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vaidmuo anoreksijos atveju
Psichologų vaidmuo padedant susidoroti su netektimi
Psichologai ir psichoterapeutai yra apmokyti padėti žmonėms įveikti gedulą ir susitaikyti su netektimi. Jie gali padėti:
- Išreikšti jausmus. Psichoterapeutas sukuria saugią aplinką, kurioje žmogus gali atvirai kalbėti apie savo jausmus, tokius kaip liūdesys, pyktis, kaltė ir baimė.
- Suprasti gedėjimo procesą. Psichologas gali paaiškinti gedėjimo etapus ir padėti žmogui suprasti, kad jo patiriami jausmai yra normalūs.
- Įveikti sunkumus. Psichoterapeutas gali padėti įveikti sunkumus, kylančius gedėjimo metu, pavyzdžiui, nemigą, apetito praradimą ar socialinę izoliaciją.
- Susitaikyti su netektimi. Psichologas padeda žmogui susitaikyti su netektimi ir rasti būdų, kaip gyventi toliau.
Sunkiai netektį išgyvenančiam žmogui visuomet patartina kreiptis į gydytojus ir psichologus. Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau savivaldybių įgyvendina savižudybių prevencijos iniciatyvas, vykdomi įvairūs mokymai, kaip atpažinti rizikos ženklus ir tinkamai į juos reaguoti. Gerėja ir paslaugų prieinamumas: per pastaruosius kelerius metus daugiau nei dukart išaugo apsilankymų pas psichologus psichikos sveikatos centruose skaičiai.
Vilniečiai jau antrus metus gali džiaugtis, į nelaimės vietą, drauge su greitosios medicinos pagalbos brigada, esant poreikiui, atskubančiais psichologais. Vilniaus miesto savivaldybė iš biudžeto psichologo nelaimės vietoje paslaugai užtikrinti 2021 m. skyrė 70,0 tūkst., o 2022 m. - 100,0 tūkst.
Kaip sau padėti išgyvenant netektį
Be profesionalios pagalbos, yra daug būdų, kaip galite sau padėti išgyvenant netektį:
- Leiskite sau gedėti. Neslėpkite savo jausmų ir leiskite sau išgyventi visus gedėjimo etapus.
- Kalbėkite apie savo jausmus. Pasidalinkite savo išgyvenimais su draugais, šeimos nariais ar psichologu.
- Rūpinkitės savimi. Valgykite sveiką maistą, reguliariai mankštinkitės ir pakankamai miegokite.
- Venkite alkoholio ir narkotikų. Šios medžiagos gali apsunkinti gedėjimo procesą.
- Užsiimkite mėgstama veikla. Darykite tai, kas jums teikia malonumą ir padeda atsipalaiduoti.
- Būkite kantrūs. Gedėjimas yra procesas, reikalaujantis laiko ir kantrybės.
D. Balčiūnienės teigimu, netektį įveikti vienam yra be galo sudėtinga ir net jei žmogus visai nemėgsta dalintis jausmais su aplinkiniais, vertėtų pabandyti tai bent keletą kartų padaryti. Derinant tokį emocinės pagalbos ratą su veiklomis - sportu, kelionėmis, knygomis, kompiuteriniais žaidimais ir t. t., ilgainiui pasiekiamas susitaikymas, imama mažiau galvoti apie praeities situaciją.
Taip pat skaitykite: Psichologinės pagalbos galimybės Lietuvoje
Užuojauta ir jos svarba
Norėdami palaikyti, paguosti netektį išgyvenančius sakome užuojautos žodžius. Užuojauta nėra ritualas, tai mūsų požiūris, reakcija į kitų patirtą kančią. Užuojautą galime pareikšti žodžiu, raštu ar kitokiais veiksmais. Užuojauta - tai žodis, kuris kalba pats už save. Netekties liūdesys - sunki, skausminga žmogaus būsena. Užuojauta paprastai išreiškiami jausmai. Tai reiškia, kad užjausdami žmogų, mes mėginame prisiimti dalį jo patiriamo skausmo ir dalinamės jo išgyvenimais. Platesne prasme, užuojauta nėra tik žodžiai.
Psichoterapeutė D. Jasiulaitienė sako, kad vienintelė pagalba gedint yra laikas, supratimas ir kalbėjimas. Jokios kitos priemonės nepadės sumažinti jaučiamo gedulo. Nekalbėjimas apie netektį ar gedulą, nėra pagalba. Šeimoje žmonės irgi gedi skirtingai, jie skirtingu laiku gali išgyventi tuos pačius netekties etapus. Tai irgi yra normalu. Žmogus turi išgedėti, išliūdėti ir tos emocijos galiausiai nurimsta.
Pokyčiai šeimoje po netekties
Mirtis šeimoje dažnai įtakoja visos šeimos, kuriai priklausė mirusysis, gyvenimą. Mirtis gali ir labai dažnai pakeičia santykius tarp likusių šeimos narių. Ypač tokia tikimybė padidėja, jeigu miršta paskutinis iš tėvų. Ši patirtis gali kelti daug iššūkių ir išryškinti daug neišspręstų ir skausmingų problemų.
Bendraujant su mirštančiuoju gali būti ir tokių šeimos narių, kurie jaučia baimę ir jiems sunku būti arti ar šalia mirštančiojo. Taip pat giminaičiai, kurie betarpiškai rūpinasi mirštančiuoju, gali jausti, kad gyvenimas ir jo kokybė labai pablogėjo, pasunkėjo dėl šio rūpinimosi. Jie gali pradėti jausti pyktį kitiems šeimos nariams, kad šie jiems nepadeda sunkioje situacijoje.
Kaltę taip pat gali jausti ir tie šeimos nariai, kurie turėjo konfliktų su mirusiuoju, arba, jų nuomone, pakankamai juo nepasirūpino. Kartais pyktis jaučiamas ir pačiam mirusiajam. Pavyzdžiui, kad jis neprisižiūrėjo savęs, neteisingai gyveno, ar nesutvarkė savo reikalų. Gali būti, kad kai kurie artimieji gali ignoruoti, arba net neigti faktą, kad jų giminaitis mirė.
Taip pat skaitykite: Organizacijos, teikiančios pagalbą Lietuvoje
Kartais gali atsirasti konfliktų todėl, kad šeimos nariai skirtingai išgyvena netektį. Gali būti, kad sūnų ir dukrų santykiai po tėvų mirties pablogėja ir išryškina vidinius nesutarimus arba konfliktus. Taip pat gali būti šeimos narių, kurie po artimojo mirties vengia kontakto su kitais šeimos nariais. Kai kurie šeimos nariai gali būti ignoruojami po artimojo mirties: priimant sprendimus, ar tiesiog bendraujant. Ir tai gali tapti rimtų konfliktų priežastimi.
Organų donorystė ir netektis
Organų donorystė suteikia galimybę, pasibaigus vieno žmogaus gyvenimui, išsaugoti gyvybę ar pagerinti gyvenimo kokybę net keliems kitiems sergantiems žmonėms, tačiau šia tema, kaip ir apie pačią mirtį, žmonės kalba nedrąsiai. Visgi, psichoterapeutė sako, kad nederėtų šių temų vengti: „Turime suvokti, kad visi esame mirtingi. Brandus žmogus, nori to ar ne, vis pagalvoja apie savo pačių ar artimųjų mirtį, nes mirtis yra neišvengiama“.
Artimieji apie galimybę paaukoti mirusiojo organus išgirsta netekties akimirką ir vos per kelias valandas turi nuspręsti, ar sutinka dovanoti galimybę pasveikti sunkiai sergantiems recipientams. „Tą akimirką priimti sprendimą padeda ir vertybinis požiūris. Sužinojus apie netektį žmogų gali ištikti šokas. Šią akimirką paprasčiausia priimti sprendimą žinant, ko norėjo artimas žmogus. Jeigu žmogus apie organų donorystę pirmą kartą susimąsto tik išgirdęs klausimą, ar jis sutinka paaukoti savo artimo žmogaus organus, jam priimti sprendimą bus išties labai sunku. Jeigu apie tai bus bent pamąstęs anksčiau, sprendimą priims lengviau. Svarbiausia nebijoti galvoti apie mirtį, nes visi mes esame mirtingi. Nereikia bijoti suvokimo, kad kiekvienas žmogus yra laikinas“, - pataria psichoterapeutė.
tags: #dirba #su #netektimi #psichologai