Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologiniai aspektai, susiję su nepažįstamų žmonių prisilietimais, priekabiavimu ir atleidimo svarba. Aptariama, kaip atpažinti priekabiavimą, kokios asmenybės savybės padeda apsisaugoti nuo streso ir ligų, bei savanorystės nauda. Taip pat analizuojama, kaip padėti vaikams išgyventi karantiną ir kaip kalbėti su artimaisiais apie savižudybę.
Sukčių manipuliacijos: kodėl pasiduodame?
Psichologinės manipuliacijos dažnai remiasi žmogaus silpnybėmis ir krizinėmis situacijomis. Socialinė padėtis, artimųjų netektis ar skyrybos gali padidinti pažeidžiamumą. Krizės metu kritinis mąstymas susilpnėja, todėl lengviau patikėti apgaulingais pasiūlymais. Nors išsilavinimas neturėtų būti apsauga nuo apgavystės, pasitaiko, kad žmonės pervertina savo intelektualines galimybes ir pasitiki savimi pernelyg.
Lytis taip pat gali turėti įtakos. Dažnai manoma, kad moterys yra gailestingesnės ir linkusios padėti, tačiau svarbu nepamiršti, kad vyrai taip pat išgyvena krizes ir jiems reikalinga pagalba.
Apgaulingi skambučiai dažnai apeliuoja į gobšumą arba norą užmegzti santykį. Skuba ir didelis kiekis klaidinančios informacijos gali suklaidinti žmogų. Grasinimai taip pat yra veiksmingas manipuliavimo būdas, verčiantis žmogų jaustis svarbiu, reikalingu arba bejėgiu ir priklausomu.
Svarbu pasitarti su kitais ir neskubėti priimti sprendimų.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Kūno kalba: kaip suprasti kitų žmonių signalus?
Mokėjimas suprasti kitų žmonių kūno kalbą yra sudėtingas, bet naudingas įgūdis. Štai keletas kūno kalbos elementų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- Pečių gūžčiojimas: Visi gūžčioja pečiais, kai nežino atsakymo.
- Delno padėtis: Teisme prisiekiant sakyti tiesą, delnas dedamas ant religinio teksto, o kita ranka iškeliama delnu į priekį.
- Šypsena: Teigiama, kad nuoširdžią šypseną rodo raukšlelės akių kampučiuose.
- Antakių pakėlimas: Gali rodyti nerimą, nuostabą ar diskomfortą.
- Sugniaužtas kumštis su ištiestu rodomuoju pirštu: Simbolinė lazda, kuria kalbėtojas priverčia pašnekovą paklusti.
- Laikysenos ir judesių suvienodėjimas: Kai du žmonės sutaria, jų laikysena ir judesiai suvienodėja.
- Per ilgas žiūrėjimas į akis: Mėginant neišsiduoti, melagiai gali per ilgai žiūrėti tiesiai į akis.
- Susijaudinimo reakcija: Žiūrint į akis, organizme kyla susijaudinimo reakcija, kuri gali būti interpretuojama skirtingai.
- Atsilošęs ir atsipalaidavęs sėdėjimas: Gali reikšti, kad žmogus jaučiasi galingas ir kontroliuojantis padėtį.
- Susižavėjimo signalų junginys: Susižavėjimas pademonstruojamas ne vienu signalu, o jų junginiu.
- Sukryžiuotos kojos: Derybos gali nutrūkti, jei bent vienas iš derybininkų sėdi sukryžiavęs kojas.
- Limbinės reakcijos: Siejamos su smegenų limbine sistema ir emocijomis, kai pastebime ir reaguojame į grėsmes.
- Nervingumo išraiška: Žmogus evoliucionavo taip, kad savo nervingumą išreiškia ne tik žodžiais.
- Reakcija į humorą: Jeigu žmogus reaguoja į jūsų humorą, veikiausiai jūs jam patinkate.
- Lyderystės gestai: Įgimti ar įgyti gestai, kuriais žmonės rodo, kad jie yra lyderiai.
- Kojos: Didžiausia kūno dalis, galinti išduoti emocijas.
- Šypsena: Egzistuoja specifinė šypsena, kai žmonės nori kažką suvilioti.
- Patikimi raumenys: Veido raumenys, kurių negalima sutraukti sąmoningai.
- Emocinės veido išraiškos: Didžioji dauguma emocinių veido išraiškų yra dvipusės.
Atleidimo svarba
Atleidimas yra viena sunkiausių pamokų. Lengviau atleisti mažus nusižengimus, kai susiduriame su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau tikrasis iššūkis yra tuomet, kai artimas ar nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad ilgam išmuša mus iš vėžių.
Skausmas gali paskatinti nutraukti ryšius su skriaudėju arba įskaudinti ir jį. Svarbu duoti sau laiko išgyventi ir suvokti visas emocijas. Kankinančios emocijos mažina savivertę ir iškreipia situaciją.
Atsakyti už kito žmogaus poelgius mes negalime, todėl imkimės "taisyti" savąją problemos dalį. Atleidimas yra būtina sąlyga, jei nenorime, kad tokia situacija taptų ilgalaikiu skausmo šaltiniu.
Nenorėjimas atleisti nurodo į išdidumą. Atleisti kitam padeda, kai pabandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Atleisdami, paleidžiame patys save iš pykčio spąstų.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Atleidimas - tai tarsi žalia šviesa, leidžianti toliau judėti į priekį gyvenime, atnešanti didžiulį palengvėjimą. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai.
Priekabiavimas: kaip atpažinti ir kur brėžiama riba?
Pagal moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, priekabiavimu laikomas elgesys, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.
Psichologas Tomas Lagūnavičius teigia, kad toks pat pokalbis kartais gali būti priimtas kaip maloni pramoga, o kartais - kaip priekabiavimas. Viskas priklauso nuo pačių žmonių, aplinkybių ir net kultūros.
Priekabiavimo atvejai skirstomi į dvi grupes: žodiniai pasiūlymai ir prisilietimai. Neleistinų vietų, intymių ar vietų, turinčių seksualinę prasmę palietimas, gali būti laikomas seksualiniu priekabiavimu.
Svarbu, kaip žmonės interpretuoja veiksmus. Kai kurios moterys bet kokį palietimą gali interpretuoti kaip seksualinį priekabiavimą. Būtent todėl su nepažįstamais žmonėmis reikia vengti bet kokio kontakto.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Žodinis kontaktas skirstomas į kelias rūšis: tiesioginiai pasiūlymai, komplimentai ar klausimai, susiję su seksualiniais dalykais, nešvankių istorijų pasakojimai, netikros rekomendacijos ir veiksmai.
Užsienyje trečdalis seksualinių priekabiavimų atvejų baigiasi išpuoliais. 2018-ųjų metų duomenimis, 81 proc. moterų ir 43 proc. vyrų bent kartą gyvenime yra patyrę seksualinį priekabiavimą.
Seksualinis priekabiavimas gatvėje pasireiškia geidulingais žvilgsniais, krūtų lietimu, švilpimu, nemaloniomis replikomis, vulgarių gestų demonstravimu, bučiavimo garsų leidimu.
Lietuvoje tokios statistikos duomenys turėtų skirtis dėl kultūrinių skirtumų.
Jei bet kokią pagalbą ar rūpestį pradedame interpretuoti kaip seksualinį priekabiavimą, tada prasideda problemos. Skandinavijos šalyse pakvietimas kavos po pagalbos panešant krepšius gali būti laikomas priekabiavimu, o Lietuvoje - ne. Viskas priklauso nuo teisinės bazės ir bendros kultūros.
Daug priklauso ir nuo socialinės aplinkos. Kai kuriose šalyse vyras į moterį net pažiūrėti negali.
Kai kuriose šalyse moterys, pastebėjusios net menkiausią užuominą, gali bandyti išpešti iš to naudos. Vyrai taip pat patiria priekabiavimą, tačiau reaguoja ramiau nei moterys arba iš viso nereaguoja.
Skirtingai į tuos pačius veiksmus galima sureaguoti ir būnant skirtingoje aplinkoje ar skirtingu paros metu.
Kaip padėti sau išgyventi krizę?
Pandemija kardinaliai pakeitė mūsų pasaulį. Negalėjimas numatyti ateities kelia stresą. Žmogaus psichika sunkiai prisitaiko prie pasaulio, kurio negali numatyti, atspėti.
Nuolatinis blogų žinių atakas didina nerimą, sukelia įtampą ir stresą. Todėl rekomenduojama apriboti prieigą prie žiniasklaidos. Patariama apriboti kalbėjimą apie pandemijos naujienas su draugais, pažįstamais arba kolegomis.
Stenkitės nelikti vieni, palaikykite ryšį su artimais netgi jeigu vienintelis galimas būdas yra nuotolinis bendravimas. Rašykite dienoraščius. Skaitykite grožinę literatūrą. Stebėkite savo emocijas, neneikite jų egzistavimo. Kalbėkite apie jas.
Stenkitės net pačiose sunkiausiose situacijose įžvelgti teigiamus aspektus, paaiškinti situaciją iš jums naudingesnės pusės.
Jeigu pastebit, kad nepaisant visų jūsų pastangų, jūsų psichinė savijauta prastėja, jeigu turite poreikį išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais, gauti profesionalų palaikymą - kreipkitės į psichologą.
Stresas ir imunitetas
Stresas silpnina mūsų atsparumą ligoms. Stresas tai emocinė įtampa, kuri atsiranda kaip reakcija į stiprų vidinį arba išorinį dirgiklį.
Mokėjimas tinkamai apsisaugoti nuo stresą sukeliančių veiksnių didina mūsų atsparumą. Stresas sutrikdo mūsų imuninės sistemos veiklą, paveikia mūsų audinius ir vidaus organus.
Tyrimai parodė, kad kuo labiau žmogus yra paveiktas streso, tuo didesnė tikimybė, kad jis susirgs. Žmonės, esantys streso būsenoje, ilgiau serga, sunkiau pasveiksta.
Pastebėta, kad konkretūs gyvenimo įvykiai gali sumažinti žmonių atsparumą ligoms. Tarp jų labiausiai atsparumą paveikia netektis, vienišumas, ilgalaikė ir vieniša artimojo sergančio demencija arba Alzheimerio liga globa, rūpinimasis artimuoju, kuris serga sunkia onkologine liga, darbas pamainomis, pastovioje įtampoje.
Atsparumas stresui priklauso ne vien nuo mokėjimo redukuoti stresą ir pozityvaus mąstymo. Pastebėta, kad tarp savybių, būdingų žmonėms su stipriuoju imunitetu, yra: dėmesingumas savo kūno signalams, atvirumas.
Tokie žmonės yra turintys savo mylimą veiklą, įsitraukę į ją, turintys pojūtį, kad kontroliuoja savo gyvenimą, gebantys užmegzti ir kurti ilgalaikius, meilę ir pagarbą paremtus santykius, padedantys kitiems, socialiai aktyvūs, visapusiški ir gerai sugebantys integruotis, dėmesingi sau, kitam ir juos supančiam pasauliui, tikintys ir aktyviai dalyvaujantys savo bendruomenės gyvenime.
Dažniausiai jie turi gerą, veiksmingą socialinio palaikymo tinklą.
Yra įrodymų, kad teisingai ir nuosekliai dirbant su savimi mes galime išugdyti savyje tam tikras psichologines savybes ir tuo pačiu sumažinti savo polinkį stresui, sustiprinti savo imuninę sistemą bei savo bendrą sveikatą.
Savanorystės dovana
Savanorystė prasideda ten, kur mes, vedami vidinių įsitikinimų, esame pasiruošę neatlyginamai savo iniciatyva, pasiūlyti pagalbą nepažįstamiems žmonėms. Savanoris negauna atlyginimo, tačiau tai nereiškia, kad jis negauna iš savo veiklos jokios naudos.
Savanoriavimas ugdo atsakingumą, kreatyvumą, moko savarankiškai mąstyti ir lavina sugebėjimus veikti grupėje. Savanorystės kaina tai pastangos, energija, laikas, emocinis angažavimasis, veikiant krizinėse situacijose. Nauda, kurią gauna savanoris tai visuomenės pritarimas, žmonių, kuriems teikiama pagalba dėkingumas, naujų kompetencijų įgijimas, galimybė užmegzti naujas pažintis, ugdyti savo interpersonalinius sugebėjimus, bendravimo įgūdžių tobulinimas. Savanoriavimas stiprina savivertę, įjautrina kitų žmonių poreikiams ir jausmams, ugdo empatiškumą, padeda išgyventi savo tikėjimo pilnumą.
Sąmoningas savanoriavimas reikalauja ryžto, dvasinės ir psichinės stiprybės, supratingumo, jautrumo, kantrumo bei emocinio brandumo.
Ilgalaikis savanoriavimas teigiamai veikia žmonių psichologinę savijautą. Kontaktas su bendraminčiais padeda kurti natūralų socialinio palaikymo tinklą, apsaugantį nuo streso, prislėgtumo, vienišumo pojūčio, o tai teigiamai veikia žmogaus sugebėjimą išlaikyti psichologinę pusiausvyrą krizinėse situacijose, padeda įprasminti gyvenimo sunkumus.
Žmonės, kurie savanoriauja yra labiau patenkinti savo gyvenimu ir lengviau įžvelgia teigiamas savo gyvenimo puses.
Savanorystė tai ne tik veikla dėl įrašo į CV ar pranešimo spaudoje, tai gyvenimo būdas. Prasmingiausia ji būna tada, kai mes suvokiame, jog darome tai ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs. Tobulėdami patys, mes tobuliname pasaulį aplink mus.
Norėdami pradėti savanoriauti, užduokite sau klausimus: Kodėl aš noriu savanoriauti? Kam? Koks yra mano tikslas? Ką norėčiau pasiekti savanoriaudamas? Kokia veikla man labiausiai patiktų? Kokias užduotis aš galėčiau atlikti su džiaugsmu?
Savanoriška veikla, atitinkanti jūsų interesus ir tikslus, bus vertingesnė ir naudingesnė tiems, kam jūs pasiryžote padėti.
Kaip padėti vaikams išgyventi karantiną?
Vaiko pasaulio matymas priklauso nuo to, kaip pasaulį mato jo globėjas, kokias emocijas jis išgyvena ir kaip tą parodo vaikui. Norėdami suprasti kaip jaučiasi jūsų vaikas pastebėkite save.
Net jeigu vaikas kažkur šalia žaidžia beveik nekreipdamas dėmesio į besikalbančius suaugusius, tai nereiškia, kad jis tame pokalbyje nedalyvauja. Jis viską girdi ir neturėdamas galimybės aptarti tai ką išgirdo, suprato, ką pajuto girdint suaugusiujų pokalbius, jis bando paaiškinti situaciją savo žinių ribose. Ir tai dažnai sukelia nerimą. Tačiau vaikai dažniausiai nepasako apie tai tiesiogiai.
Vaikai skirtingai parodo, kad išgyvena nerimą. Jie gali tapti nepaklusnūs, pradėti elgtis taip kaip yra būdinga jų jaunesniems broliams ir seserims, verkti, rėkti, mėtyti daiktus, muštis, pasakoti apie gąsdinančias pabaisas, apsigyvenusias jų namuose, karpyti ir plėšyti popierių, pasakoti apie „keistus“ pojūčius, naktinius košmarus ir t.t. Kadangi vaikai siekia paaiškinti tai kas su jais vyksta per jiems pažįstamus reiškinius mes iš jų galime išgirsti daug istorijų, kuriose pinasi fantazijos ir realybė. Pasistenkite atidžiai išklausyti vaiką. Sužinoti, kaip jis mato dabartinę situaciją. Nenuvertinkite jo pasakojimo. Atsargiai klauskite apie tai ką jis išgyveną. Tačiau jeigu vaikas nenori pasakoti - neverskite jo kalbėtis.
Stebėkite ką ir kaip žaidžia jūsų vaikai. Ar jų žaidimuose atsirado mirties, ligos, netekčių temos? Ar savo žaidimuose jie bando atkartoti situacijas, susijusias su karantinu? Kokie nauji elementai atsirado jų piešiniuose? Jeigu turite tam laiko įsitraukite į vaikų žaidimus, pakoreguokite juos, pasinaudokite žaidimų tam, kad nuramintumėte vaiką.
Saugūs artimieji - tai pagrindinis vaiko saugumo pojūčio šaltinis. Prieš kalbėdami su vaiku apie pandemiją, pasistenkite patys atgauti pusiausvyrą, suprasti savo požiūrį į šią situaciją, raskite joje jus raminančių elementų. Jeigu negalite to padaryti savarankiškai, pasitarkite su gerai jus veikiančiu, palaikančiu artimuoju arba su specialistu.
Neskubėkite, suteikite sau laiko apmąstyti tai, ką sakysite. Neverskite savęs būti visažiniais. Jeigu kažko nežinote - išdrįskite vaikams prisipažinti, kad nežinote. Jūsų pasakojimas, naudojami žodžiai, sąvokos, turi būti pritaikytos prie vaiko amžiaus, jo brandumo, jo naudojamų žodžių ir sąvokų bagažo. Skirkite pokalbiui laiko ir erdvės.
Stenkitės sakyti tiesą ir remkitės faktais. Naudokite informaciją iš patikimų šaltinių. Nesidalinkite nepatikrinta informacija ir gandais.
tags: #psichologas #kodel #nepazistamas #zmogus #lecia