Disociacinis (konversinis) šokas yra psichologinis sutrikimas, kuris gali pasireikšti įvairiais simptomais, primenančiais neurologinius sutrikimus, tačiau neturintis organinės priežasties. Šis sutrikimas gali paveikti asmens kasdienį gyvenimą, socialinius santykius ir psichinę sveikatą.
Kas Yra Disociacinis (Konversinis) Sutrikimas?
Disociacinis sutrikimas apibūdinamas kaip plačiai apimantis visus integracijos sutrikimus: sąmonės, atminties, tapatybės, emocijų, suvokimo, kūno reprezentacijos, motorinės kontrolės ir elgesio. Disociaciniai (konversiniai) sutrikimai dažnai siejami su nervų sistema ir psichologiniais procesais. Ši liga paveikia smegenis, ypač tas sritis, kurios yra atsakingos už emocijas, atmintį ir sąmoningumą.
Simptomai
Tipiniai konversinio sutrikimo simptomai yra nenormalūs judesiai, neepilepsiniai priepuoliai, motorinis silpnumas ir jutiminio suvokimo praradimas. Tai gali būti įvairių formų, įskaitant disociacinę amneziją, disociacinį identiteto sutrikimą ir konversinius sutrikimus, kurie gali pasireikšti kaip paralyžius, traukuliai ar jutimo praradimas.
Priežastys ir Mechanizmai
Pagrindinės disociacinių sutrikimų priežastys dažnai siejamos su psichologinėmis traumomis, stresu ar emociniu išgyvenimu. Galimi mechanizmai apima psichologinę gynybą, kai žmogus bando apsisaugoti nuo skausmingų patirčių, pamiršdamas arba slopindamas jas. Be to, genetiniai veiksniai, ankstyvoji vaikystės trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais bei psichiniai sutrikimai šeimoje gali prisidėti prie šių ligų atsiradimo.
Rizikos Veiksniai
- Psichologinės traumos: Patirtos traumos gali sukelti disociacinius mechanizmus.
- Stresas: Didelis stresas gali išprovokuoti disociacinius sutrikimus.
- Emocinis išgyvenimas: Intensyvūs emociniai išgyvenimai gali būti susiję su šios ligos atsiradimu.
- Genetiniai veiksniai: Polinkis į disociacinius sutrikimus gali būti paveldimas.
- Ankstyvoji vaikystės trauma: Patirtos traumos vaikystėje gali padidinti riziką.
- Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais: Šios medžiagos gali turėti įtakos disociacinių sutrikimų vystymuisi.
- Psichiniai sutrikimai šeimoje: Jei šeimoje yra sergančiųjų psichikos ligomis, rizika susirgti disociaciniais sutrikimais gali būti didesnė.
Diagnostika
Disociacinių sutrikimų diagnozė remiasi klinikiniu vertinimu, kurį atlieka psichiatras ar psichologas. Gydytojas gali naudoti įvairius klausimynus ir interviu metodus, kad įvertintų paciento simptomus ir jų poveikį kasdieniam gyvenimui. Be to, gali būti rekomenduojami neurologiniai tyrimai, siekiant atmesti organines priežastis, tokias kaip smegenų traumos ar neurologiniai sutrikimai.
Taip pat skaitykite: Tapatumo iššūkiai sergant disociaciniu asmenybės sutrikimu
Vertinimo Metodai
- Klinikinis interviu: Gydytojas kalbasi su pacientu, siekdamas suprasti jo patirtis ir simptomus.
- Klausimynai: Specialūs klausimynai padeda įvertinti disociacinių simptomų sunkumą ir pobūdį.
- Neurologiniai tyrimai: Atliekami siekiant atmesti organines priežastis, tokias kaip smegenų pažeidimai.
Gydymas
Disociacinių sutrikimų gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Psichoterapija, ypač kognityvinė-elgesio terapija, yra viena iš pagrindinių gydymo formų, padedanti pacientui suprasti ir apdoroti savo emocijas bei patirtis. Taip pat gali būti naudojami vaistai, pavyzdžiui, antidepresantai ar anksiolitikai, siekiant palengvinti simptomus. Naujoviški gydymo metodai, tokie kaip EMDR (akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas), taip pat gali padėti asmenims, kurie patyrė traumas.
Gydymo Būdai
- Psichoterapija:
- Kognityvinė-elgesio terapija (KET): Padeda pacientams identifikuoti ir keisti neigiamas mintis bei elgesį.
- Traumos orientuota terapija: Padeda apdoroti ir integruoti traumatines patirtis.
- Dialektinė elgesio terapija (DET): Moko emocijų reguliavimo ir tarpasmeninių įgūdžių.
- Medikamentinis gydymas:
- Antidepresantai: Gali padėti sumažinti depresijos ir nerimo simptomus.
- Anksiolitikai: Gali būti naudojami trumpalaikiam nerimo malšinimui.
- EMDR (Akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas):
- Šis metodas padeda apdoroti traumatines atmintis, naudojant akių judesius ar kitus stimuliuojančius veiksmus.
Klinikiniai Pavyzdžiai
Tomo Istorija
Šiuo metu Tomas sakosi gyvenantis visavertį gyvenimą. Jis sukūrė šeimą, dirba vienoje iš tarptautinių įmonių atsakingą, dažnai įtemptą, analitinį darbą. Be galo mėgsta žaisti stalo žaidimus, fotografuoti, taip pat neatsisako pakeliauti - net ir ekstremaliai… Jis nesunkiai komunikuoja, todėl socialinis bendravimas yra aktyvus ir atviras.
Tomas vaikystės beveik neprisimena. Galvoje išlikusios atskiros detalės, akimirkos, bet ir tos - tarsi per rūką. Jo atmintis - aktyvi tik nuo 16 metų, todėl daugelį įvykių, nutikimų iš vaikystės, kuriais dalijasi, Tomui yra pasakojusi mama.
Pasak Tomo, skaito visa tai tam, kad suvoktume, kaip sunku aplinkiniams buvo suprasti jį, o jam juos. „Psichiatro stebėtas nuo 2 metų dėl isterinių protesto reakcijų. Darželyje nesiadaptavo. 5 metų diagnozuotas vaikystės disociacinis asmenybės sutrikimas. Mokykloje nesiadaptavo. Palįsdavo po suolu. Su vaikais nebendravo. Turėjo išgalvotus draugus, su kuriais žaisdavo. Dažnėjo agresyvaus, impulsyvaus elgesio protrūkiai, pykčio priepuoliai, dirglumas, konfliktiškumas. 2000 m. gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (RVPL), diagnozuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Skirtas mokymas namuose. 2001 m. RVPL gydytas pakartotinai. Stiprėjo agresyvus, autoagresyvus elgesys, stiprus nerimas, vidinė įtampa. Apie save kalbėjo trečiu asmeniu. Stebėtas patologinis fantazavimas, emocinis neadekvatumas, nutolimas nuo realybės. Daužydavo galvą į sieną ir t. t. Nustatyta disleksija, disgrafija. Taikyta adaptuota mokymosi programa.
Adaptuotis darželyje ir mokykloje Tomui sekėsi sunkiai. Darželyje dažniausiai jį tiesiog palikdavo žaisti vieną kamputyje. Pradėjęs lankyti pirmą klasę, normaliai besimokydamas teištvėrė mėnesį. Paskui ėmė slėptis po suolu, atsisakydavo atlikti užduotis, po kelių mėnesių vis dažniau pasireikšdavo įvairūs stresiniai sutrikimai. „Tada man buvo visko per daug: naujos stresinės aplinkos, įvyko sensorinės perkrovos. Paskui buvo skirtas namų mokymas. Iki antros klasės joks mokytojas nesugebėjo rasti, kaip prie manęs prieiti.
Taip pat skaitykite: Kas yra psichologinis šokas?
Bendrojo ugdymo mokykloje pritapti buvo sunku. Nors turėjau aukštą intelekto koeficientą, bet kartu mane lydėjo dėmesio ir mokymosi sutrikimai. Vėl prasidėjo pamokų nelankymas, nesimokymas. Visiškai suprastėjo pažymiai. Mokytojai manęs visai nesuprato. Šiaip ne taip pavyko baigti 8 klasę. Tada buvau perkeltas į internatinę mokyklą. 11-12 klases vaikinas lankė Antakalnio gimnazijoje, kur jo diagnozės niekas nežinojo. Tada mokslai sekėsi neblogai, bet komunikuoti su bendraklasiais buvo sunku, todėl Tomas sąmoningai priėmė poziciją nebendrauti.
Būdamas 16 metų, Tomas pradėjo suvokti, kad jis turi problemų. Iki tol, pasak jo, galvodavo, kad visas pasaulis yra problema. Tada vaikinas ir pradėjo lavinti įgūdžius, kurių neturėjo. Tomas pabrėžia, kad teko daug su savimi dirbti. Buvo sudarytas ištisas sąrašas, kas yra blogai, ką ir kaip galima taisyti.
Akių kontakto palaikyti Tomas negebėjo iki 20 metų. Pasakoja, kad mokėsi to ne pačiu socialiai priimtiniausiu būdu: „Žiūrėdavau praeiviams į akis gatvėje. Taip dariau todėl, kad su pažįstamais palaikyti akių kontaktą išmokau greitai, tačiau su svetimais žmonėmis - buvo sunku. Jeigu šiaip ne taip pavykdavo palaikyti akių kontaktą, tada nesugebėdavau žmogaus girdėti. Mano visos jėgos buvo atiduodamos žiūrėjimui į akis. Kurį laiką stebėdamas žmones gatvėje, išmokau tai daryti be didesnių pastangų.“ Dabar Tomui visa tai pavyksta natūraliai.
Anksčiau jis visiškai nesiorientuodavo aplinkoje. „Prisimenu, turėjau užeiti į knygyną, kuris buvo nutolęs maždaug per kilometrą nuo mokyklos, ir sugrįžti atgal. Iki knygyno nuėjau, bet grįžti atgal taip ir nesugebėjau. Maždaug po poros valandų, visas įsibauginęs, kažkokiu būdu atsidūriau namuose. Nors visą laiką klaidžiojau tame pačiame rajone, visai šalia mokyklos…“ - dalijosi Tomas.
Visgi sunkiausiai vaikinui sekėsi suprasti žmonių emocijas. Tomas pastebėjo, kad dažnai tenka girdėti, jog autizmo spektro sutrikimų turintys asmenys - neempatiški, bet, anot jo, tai nėra tiesa. Vyro teigimu, kad empatija suveiktų, jis turi pamatyti žmogaus emociją, ją suvokti ir tik tada gali atjausti. „Jeigu žmogus bus nusisukęs ir liūdnas, negalėsiu jo atjausti, nes nematysiu jo veido mimikos. Čia man labai padėjo antropologo Felikso Akermano kūryba, kurioje jis surašė visas veido išraiškas su kiekvienu lūpų kampučio pokyčiu, su visomis raukšlelėmis… Emocijas suprasti išmokau pagal šią knygą. Prisimindavau knygoje matytą nuotrauką ir, žvelgdamas į žmogų, mintyse lygindavau…"
Išvados
Disociacinis (konversinis) šokas yra sudėtingas psichologinis sutrikimas, reikalaujantis kompleksinio požiūrio į diagnostiką ir gydymą. Svarbu kreiptis į specialistus, kurie gali nustatyti tikslią diagnozę ir parinkti tinkamiausią gydymo planą. Laiku suteikta pagalba gali padėti asmenims, kenčiantiems nuo šio sutrikimo, susigrąžinti pilnavertį gyvenimą ir pagerinti jų psichinę sveikatą.
#
tags: #disociacinis #sokas #kas #tai