Disociacinis asmenybės sutrikimas (toliau - DIS), anksčiau žinomas kaip daugybinės asmenybės sutrikimas, yra sudėtingas psichikos sutrikimas, kuriam būdingas tapatumo, atminties ir sąmonės vientisumo sutrikimas. Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti DIS, remiantis naujausiomis mokslinėmis žiniomis ir klinikiniais pastebėjimais, siekiant suprantamai paaiškinti jo esmę, priežastis ir galimus gydymo būdus.
Kas Yra Disociacija?
Disociacija yra psichikos procesas, kurio metu asmuo patiria atitrūkimą nuo savo minčių, jausmų, prisiminimų, tapatumo ar aplinkos. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais, pavyzdžiui, kaip jausmas, kad esi stebėtojas savo paties gyvenime, arba kaip atminties spragos, kai sunku prisiminti svarbius įvykius. Nors trumpalaikė disociacija gali būti normali reakcija į stresą ar traumą, DIS pasižymi nuolatiniais ir varginančiais disociacijos epizodais, kurie trukdo kasdieniam funkcionavimui.
Disociacinio Asmenybės Sutrikimo Apibrėžimas
DIS yra būklė, kuriai būdingas dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių arba asmenybės būsenų egzistavimas viename asmenyje. Šios tapatybės, dažnai vadinamos "asmens dalimis", gali turėti skirtingus vardus, amžių, lytį, manieras, pomėgius ir net fizines savybes. Kiekviena asmenybės dalis gali periodiškai perimti kontrolę, keisdama asmens elgesį, mąstymą ir jausmus.
Diagnostikos Kriterijai
Remiantis Tarptautiniu ligų klasifikatoriumi (TLK), DIS diagnozuojamas, kai:
- Asmuo demonstruoja du ar daugiau skirtingų tapatybių arba asmenybės būsenų.
- Bent dvi iš šių tapatybių reguliariai perima asmens elgesio kontrolę.
- Asmuo patiria nuolatines atminties spragas, susijusias su kasdieniais įvykiais, svarbia asmenine informacija ar trauminėmis patirtimis.
- Šie simptomai sukelia didelį distresą arba trukdo socialiniam, profesiniam ar kitokiam svarbiam funkcionavimui.
- Simptomai nėra tiesioginis fiziologinis poveikis dėl medžiagos (pvz., alkoholio ar narkotikų) ar kitos medicininės būklės.
DIS Priežastys ir Etiologija
Nors tikslios DIS priežastys nėra visiškai aiškios, moksliniai tyrimai rodo, kad šis sutrikimas dažniausiai susijęs su sunkiomis vaikystės traumomis, ypač pasikartojančiu fiziniu, emociniu ar seksualiniu smurtu.
Taip pat skaitykite: Suprasti disociacinį šoką
Traumos vaidmuo
Trauma laikoma pagrindiniu DIS etiologiniu veiksniu. Vaikai, patyrę didelį smurtą ar nepriežiūrą, gali išsiugdyti disociaciją kaip gynybos mechanizmą, siekdami atsiriboti nuo skausmingų patirčių ir jausmų. Disociacija leidžia vaikui psichologiškai atsiriboti nuo trauminio įvykio, tarsi tai vyktų ne jam. Ilgainiui, šis mechanizmas gali tapti įprastu būdu reaguoti į stresą, o asmenybė gali susiskaldyti į skirtingas dalis, kurių kiekviena turi savo unikalius prisiminimus, jausmus ir elgesio modelius.
Kiti rizikos veiksniai
Be traumų, kiti rizikos veiksniai, galintys prisidėti prie DIS išsivystymo, yra:
- Genetinis pažeidžiamumas: Nors DIS nėra tiesiogiai paveldimas, kai kurie asmenys gali turėti genetinį polinkį į disociaciją ar kitus psichikos sutrikimus.
- Aplinkos veiksniai: Nestabili ar chaotiška šeimos aplinka, socialinė izoliacija ir kiti neigiami aplinkos veiksniai gali padidinti riziką susirgti DIS.
- Neurobiologiniai veiksniai: Smegenų tyrimai rodo, kad DIS sergantiems asmenims gali būti struktūrinių ir funkcinių smegenų skirtumų, ypač srityse, susijusiose su atmintimi, emocijų reguliavimu ir tapatumo suvokimu.
DIS Simptomai ir Pasireiškimas
DIS simptomai gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo asmens, jo asmenybės dalių ir patirtų traumų. Kai kurie dažniausiai pasitaikantys simptomai yra:
- Tapatumo sutrikimas: Dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių arba asmenybės būsenų egzistavimas, kurių kiekviena turi savo unikalius elgesio, mąstymo ir jausmų modelius.
- Atminties spragos: Sunkumai prisiminti kasdienius įvykius, svarbią asmeninę informaciją ar traumatines patirtis. Tai gali pasireikšti kaip laiko praradimas, kai asmuo staiga atsiduria kitoje vietoje arba nesupranta, kaip ten pateko.
- Depersonalizacija: Jausmas, kad esi atitrūkęs nuo savo kūno ar minčių, tarsi stebėtum save iš šalies.
- Derealizacija: Jausmas, kad aplinka yra nereali, tolima ar iškreipta.
- Kiti psichikos sutrikimai: DIS dažnai pasireiškia kartu su kitais psichikos sutrikimais, tokiais kaip depresija, nerimo sutrikimai, potrauminio streso sutrikimas (PTSS), valgymo sutrikimai ir priklausomybės.
- Savižalos elgesys: DIS sergantys asmenys dažnai linkę į savižalą, bandymus nusižudyti ar kitokį pavojingą elgesį.
- Sunkumai santykiuose: DIS gali trukdyti užmegzti ir palaikyti stabilius santykius dėl tapatumo sutrikimo, atminties spragų ir emocinių sunkumų.
DIS Diagnostika
DIS diagnostika yra sudėtingas procesas, reikalaujantis patyrusio psichikos sveikatos specialisto. Diagnozė paprastai nustatoma remiantis išsamia klinikine apžiūra, anamneze ir psichologiniais testais.
Diferencinė diagnostika
Svarbu atskirti DIS nuo kitų psichikos sutrikimų, kuriems būdingi panašūs simptomai, tokių kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas, PTSS ir asmenybės sutrikimai. Diferencinė diagnostika padeda užtikrinti, kad asmuo gautų tinkamą gydymą.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Psichologiniai testai
Psichologiniai testai, tokie kaip Disociacijos patirties skalė (DES) ir Struktūrinis klinicinis interviu DIS (SCID-D), gali padėti įvertinti disociacijos simptomus ir nustatyti DIS diagnozę.
DIS Gydymas
DIS gydymas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurio tikslas yra integruoti skirtingas asmenybės dalis, apdoroti traumatinius prisiminimus ir pagerinti asmens funkcionavimą.
Psichoterapija
Psichoterapija yra pagrindinis DIS gydymo būdas. Dažniausiai naudojami psichoterapijos metodai yra:
- Traumos orientuota terapija: Ši terapija padeda asmeniui apdoroti traumatinius prisiminimus saugioje ir kontroliuojamoje aplinkoje.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): KET padeda asmeniui atpažinti ir pakeisti neigiamus mąstymo ir elgesio modelius, susijusius su DIS.
- Dialektinė elgesio terapija (DET): DET padeda asmeniui išmokti emocijų reguliavimo, tarpasmeninių įgūdžių ir streso valdymo technikų.
- Ego valstybių terapija: Ši terapija padeda asmeniui susisiekti su skirtingomis asmenybės dalimis, suprasti jų funkcijas ir skatinti bendradarbiavimą.
Medikamentinis gydymas
Nėra specialių vaistų, skirtų DIS gydyti. Tačiau vaistai gali būti naudojami kartu su psichoterapija, siekiant palengvinti simptomus, tokius kaip depresija, nerimas ar nemiga.
Kiti gydymo būdai
Kiti gydymo būdai, kurie gali būti naudingi DIS sergantiems asmenims, yra:
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
- Menų terapija: Menų terapija, tokia kaip dailės terapija ar muzikos terapija, gali padėti asmeniui išreikšti savo jausmus ir prisiminimus netiesiogiai.
- Hipnozė: Hipnozė gali būti naudojama siekiant pasiekti pasąmonę, apdoroti traumatinius prisiminimus ir integruoti asmenybės dalis.
- Šeimos terapija: Šeimos terapija gali padėti šeimos nariams suprasti DIS ir išmokti palaikyti asmenį, sergantį šiuo sutrikimu.
Prognozė ir Perspektyvos
DIS gydymas gali būti ilgas ir sudėtingas, tačiau daugelis asmenų, sergančių šiuo sutrikimu, gali pasiekti reikšmingą pagerėjimą, taikant tinkamą gydymą. Gydymo sėkmė priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip traumos sunkumas, asmens motyvacija ir palaikymo sistemos prieinamumas.
Gyvenimas su DIS
Gyvenimas su DIS gali būti sudėtingas, tačiau daugelis asmenų, sergančių šiuo sutrikimu, gali gyventi visavertį ir prasmingą gyvenimą, gaudami tinkamą gydymą ir palaikymą. Svarbu atsiminti, kad DIS nėra asmens trūkumas ar silpnumas, bet kūrybiškas ir dažnai genialus vaiko sprendimas, padedantis įveikti sudėtingas, neperdirbamas, gąsdinančias, giliai integralumą pažeidusias vaikystės patirtis.
tags: #disociacinis #asmenybes #sutrikimas #tlk