Įvadas
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) - iškili XVIII a. asmenybė, lietuvių literatūros klasikas, poetas, liuteronų kunigas, gyvenęs ir kūręs Prūsijos Lietuvoje. Jis paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūroje ir literatūroje, o jo kūryba, ypač poema „Metai“, laikoma vienu svarbiausių lietuvių literatūros paminklų. Donelaitis ne tik įamžino lietuvininkų - Prūsijos lietuvių bendruomenės - gyvenimą, bet ir skatino tautinę savimonę bei pasipriešinimą germanizacijai.
Biografijos Faktai
Kilmė ir Šeima
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės (dab. Gusevo), Prūsijos Lietuvoje. Jis kilo iš lietuviškos laisvųjų valstiečių šeimos. Tėvas Kristupas, spėjama, buvo nagingas kalvis. Kristijono broliai taip pat pasižymėjo kaip meistrai: Pričkus (Frydrichas) tapo garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, Mykolas - juvelyru, Adomas - kalviu. Kristijonas amžininkų buvo vadintas „kiekvienam žinomu“ meistru ir „labai didžiu mechaniku“.
Šeimos pavardė greičiausiai kilo iš biblinio Danieliaus vardo. Donelaitis savo darbus pasirašinėjo lotyniška pavardės forma - Donalitius, taip išreikšdamas pagarbą Antikos tradicijai.
Studijos Karaliaučiaus Universitete
Būdamas šešerių, Kristijonas neteko tėvo ir vaikystėje gyveno skurdžiai. Apie 1731 m. pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą - Kneiphofo lotyniškąją kolegiją. Čia mokėsi iškalbos, antikinės literatūros, lotynų, graikų, hebrajų ir prancūzų kalbų.
1736 m. baigęs mokyklą, Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame iki 1740 m. studijavo teologiją. Universitete jį supo ta pati mokslinė ir kultūrinė aplinka, kuri brandino filosofą Imanuelį Kantą. Teologijos fakultetui ir Lietuvių kalbos seminarui vadovavo Kanto mokytojas, švietimo reformatorius profesorius Francas Albertas Šulcas. Senąsias ir naująsias kalbas dėstė profesorius Jonas Jokūbas Kvantas, rūpinęsis lietuviškos Biblijos ir kitų lietuviškų knygų rengimu.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Universitete Donelaitis tęsė antikinės literatūros, retorikos, graikų, hebrajų ir prancūzų kalbų studijas, lankė karališkąjį Lietuvių kalbos seminarą, mokėsi muzikos. Kaip Kantas bei kiti Apšvietos intelektualai, domėjosi mechanika, kitais gamtos mokslais, filosofija.
Kunigo Tarnystė Tolminkiemyje
Baigęs studijas, Donelaitis buvo paskirtas kantoriumi į Stalupėnų pradžios mokyklą, o 1743 m. tapo Tolminkiemio bažnyčios klebonu ir juo išbuvo iki mirties. Tolminkiemio parapiją tuo metu sudarė du karališkieji dvarai, du laisvųjų valstiečių kaimai ir trisdešimt trys baudžiauninkų kaimai. Po maro ir krašto kolonizavimo tik apie pusė parapijos gyventojų buvo lietuviai.
Antraisiais klebonavimo metais Donelaitis vedė buvusio Stalupėnų mokyklos rektoriaus našlę Oną Reginą Olefant. Klebono pareigas atliko stropiai: rūpinosi žmonių sielomis ir jų apšvieta, sakydavo vokiškus ir lietuviškus pamokslus. Jam klebonaujant, Tolminkiemyje iškilo nauja mūrinė bažnyčia, nauja mokykla, buvo rekonstruota klebonija. Iš savo lėšų Donelaitis pastatė klebonų našlių namus. Laisvalaikiu užsiėmė mechanikos ir optikos darbais, darė mikroskopus, termometrus, barometrus, pats pasigamino kelis pianinus ir fortepijoną. Mėgo sodininkystę.
Kūrybinis Palikimas
Literatūrinį Donelaičio palikimą sudaro:
- Šešios lietuviškos pasakėčios: „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“.
- Du ankstyvieji Metų fragmentai: „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“ ir „Tęsinys“.
- Poema „Metai“.
- Trys vokiški eilėraščiai: „Tamsybių Dievas“, „Kiekvienam daryti gera“ ir „O greit slenką laikai“.
- Lietuviškai perpasakota ir 1769 m. išleista vokiška knygelė apie žemės reformos naudą.
- Du laiškai Jonui Gotfrydui Jordanui - vienas vokiškas, kitas lietuviškas.
- Įpėdiniui palikti užrašai - „Žinios“.
- Įrašai bažnyčios krikšto metrikų knygose, jo bylos su Tolminkiemio dvaro valdytoju medžiaga.
Pasakėčios
Manoma, kad lietuviškas pasakėčias Donelaitis parašė dar jaunystėje. Jos skirtos paprastiems žmonėms - būrams, galbūt kai kurios tiko ir mokyklai. Lietuvių literatūroje pasakėčių rašymo tradicijų beveik nebuvo, todėl Donelaitis sukūrė pirmąsias originalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Pasakėčios turėjo dvi dalis: alegorinę (vaizduojamąją) ir moralą - trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys, paukščiai ar augalai.
Pavyzdžiui, pasakėčioje „Lapės ir gandro čėsnis“ gandras yra būras, o lapė - jo kaimynė. Pasakėčios moralas - negerai, kad yra būrų klastūnų, bet dar blogiau - sukti ponai, kurie iš pasalų skriaudžia žmones.
Pasakėčioje „Ąžuols gyrpelnys“ vaizduojamas pagyrūnas ąžuolas, kuris niekina kitus medžius ir krūmus. Vėtra ąžuolą nulaužia, o nendrė lieka augti. Ąžuolas yra pono, o nendrė - būro alegorija.
Donelaičio pasakėčios yra ne tiek didaktinės, kiek emocinės ir jausmingos. Jose jau mezgasi tie stiliaus bruožai, kurie visiškai atsiskleidžia „Metuose“: aštri ponų kritika, priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
Poema „Metai“
Didysis Donelaičio darbas - poema „Metai“, kurią jis kūrė visą gyvenimą. Spėjama, kad šiandien turimą poemos tekstą Donelaitis greičiausiai bus parašęs per dešimtmetį - nuo 1765 iki 1775 m. Mūsų dienomis atlikta rankraščio mokslinė ekspertizė atskleidė, kad Metus poetas ilgai redagavo ir taisė - greičiausiai pats rengė juos spaudai.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Apie šį jo kūrinį žinojo amžininkai - ne tik kaimynai kunigai, bet ir Karaliaučiaus mokslininkai. Pasak Karaliaučiaus archyvaro Georgo Pisanskio, Donelaitis metų laikams skirtu „hegzametro eilėraščiu […] pelnęs didelį lietuvių kalbos ir poezijos žinovų pritarimą“.
Po Donelaičio mirties, našlė perdavė vyro rankraščius Jonui Gotfrydui Jordanui, kuris tuo metu buvo gretimo Valtarkiemio klebonas. Gerviškėnų klebonas Jonas Frydrichas Holfeltas, susižavėjęs Donelaičio kūryba, pasidarė jo pasakėčių ir Metų nuorašus.
Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Gediminas Rėza, ketinęs išleisti Donelaičio kūrybą, iš Jordano spėjo gauti tik dviejų Metų dalių - „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ - autografus. Kitos dvi poeto ranka rašytos dalys - „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ - žuvo per 1812 m. karą.
Išlikusius originalus ir nuorašus Rėza sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį Metais, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. Karaliaučiuje kartu su vertimu išspausdino. Pirmasis Metų leidimas buvo dedikuotas žinomam vokiečių mokslininkui, Berlyno universiteto kūrėjui, Vilhelmui Humboltui.
Šiandien Donelaičio ranka rašyti tekstai saugomi Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
„Metų“ Kompozicija ir Turinys
„Metus“ sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Kiekviena dalis atspindi atitinkamą metų laiką ir būdingus darbus bei papročius. Poemoje vaizduojamas XVIII a. lietuvių baudžiauninkų, vadinamųjų būrų, gyvenimas su visais jų vargais ir džiaugsmais.
Donelaitis meistriškai aprašo gamtą, kuri yra neatsiejama nuo būrų gyvenimo. Gamtos vaizdai yra gyvi, pilni detalių ir atspindi būrų pasaulėjautą. Poemoje gausu buities vaizdų, aprašomi būrų papročiai, minimi muzikos instrumentai, valgiai.
„Metuose“ svarbi darbo tema. Darbštumas yra žmogaus moralinis matas. Neveiklius, tinginius būrus bendruomenė ignoruoja arba stengiasi paveikti. Donelaitis sukūrė ir idealizavo dirbančio žmogaus paveikslą.
Poemoje ryškus socialinis konfliktas tarp būrų ir ponų. Donelaitis smerkia ponų savivalę ir išnaudojimą, gina būrų teises ir orumą. Jis pabrėžia tautinį lietuvių savitumą ir ragina saugoti kalbą bei papročius.
Donelaičio Patriotizmas ir Tautinė Savimonė
Donelaitis, išsilavinęs Apšvietos žmogus, sąmoningai pasirinko lietuvybės - tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai - kelią. Jis stojo greta tų kunigų, kurie ėmėsi ginti lietuvių bendruomenės teises, skatinti lietuvio žemdirbio savigarbą ir orumą.
Donelaitis nevengė pabrėžti savo lietuviškojo patriotizmo. Bičiuliui Jordanui rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei - „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta.“
Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mano įpėdini! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai.“ Taigi Donelaitis sau, draugams ir būsimiems Prūsų Lietuvos kunigams kėlė moralinį imperatyvą - išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais lietuviais“.
„Metų“ Išlikimo Paslaptis
Lieka mįslė, kodėl Metai, nepaisant „žinovų pritarimo“, nebuvo išspausdinti Donelaičiui gyvam esant, kodėl to nepadarė su Karaliaučiaus mokslininkais bendravęs jo bičiulis Jordanas. Galime spėti, kad Metai savo laiku buvo per daug maištingas kūrinys: atvirai išsakytos socialinės ir politinės autoriaus nuostatos galėjo tapti pagrindine kliūtimi epui paskelbti. Matyt, nei tiesaus būdo Donelaitis, nei artimai jį pažinojęs „geras lietuvis“ Jordanas nesutiko svarbių kūrinio eilučių išbraukti.
Iš tiesų Metai - politinio pobūdžio kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovojančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi - dėl išlikimo.
tags: #donelaitiskas #teksto #suvokimas